Naujausios
Menininko portretas
Antano Pužausko žaismas
Vilnietis menininkas Antanas Pužauskas vadinamas visaip: tapytoju, restauratoriumi, architektu, menininku nuo Dievo, Lietuvos interjero guru, magu, suteikiančiu bekraujams būstams gyvybės.... Tik pats tokių etikečių kratosi.
Meistras prašo: jei jau rašom, tai apie jį parašyti paprastai, žmoniškai. Bet paprastai apie Pužauską neišeina...
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Interviu akmeniniame svirne
Antanas Pužauskas prisiklauso pagyrų esą gimęs ne tame pasaulio pusrutulyje, esą po jo sukurtų garsių interjerų dabar „pasikelsiąs“.
„Nu kur mano tas pasikėlimas? Visas purvinas, centai iš kišenių byra, nei piniginės. “Oj tai Pužauskas“, — kaip mano žmona sako. Koks buvau, toks ir liksiu....“, — juokiasi menininkas.
Paprastai jis atvažiuoja pas klientą maršrutiniu autobusu, mašinos nevairuoja („Kam man mersedesas? Aš pats mersedesas“), įlenda į darbinius drabužius ir lieja gyvenimą ant sienų, lubų, grindų, baldų, įsibrauna į eksterjerą, landšaftą, praeitį ir ateitį...
Mes Antaną Pužauską aptikome, prikeliant naujam gyvenimui seną akmeninį svirną privačioje Šiaulių krašto valdoje. Ne, nieko panašaus į vežimo ratus, stebules, pintus krepšius čia neradome.
Frontinėje svirno dalyje dėmesį traukė baigiama gipsinė, tarsi iš po uždangos besiveržiančios moters skulptūra (ją pats menininkas kartą per pietus nupiešė, vėliau nulipdė ir padengė žalvario spalva), „freskinės“ sienos, kolona “su kankorėžiu“, paties projektuoti baldai, kuriuos dar reikia nudažyti (“ne piešti, ir ne sendinti, o dažyti“), paties pabetonuotas pagrindas, paties sumūryta krosnelė, paties nulipdytas ąsotis (“nes čia tokio reikėjo“), samdyto meistro nukaltas medinis fotelis (“nubraižiau, kad padarytų fotelį, grįžtu — kažkoks gultas, tai reikės padaryti pačiam“)... Ir iš to netikėtumo netenki amo, nors tu ką.
„Aš per dieną dirbu daug nemylimų darbų, bet žinau, kad juos dirbdamas prieisiu ir prie mylimo... Na, betonuoju dabar, bet žinau, kad tada, kai padarysiu, bus gražu, nes mano skulptūrai reikia, kad ji būtų gražioje erdvėje“, — pasakoja A. Pužauskas, sugrubusiomis juodadarbio rankomis kimšdamas pypkę.
Duotybė
Jo savitas „aptriušusiai romantiškas“ stilius neretai pavadinamas '“pužauskiniu“. Ir kai klausi, kaip jis surado savąjį kelią, meistras pykteli.
— Aš nesėdėjau ir negalvojau, kaip čia sugalvoti „pužauskinį“ stilių, tai ateina natūraliai. Pats gražiausiais žodis — natūralumas. Kai pasižiūri atgal, tu nuo to negalėjai pabėgti. Jei bėgdavai, tave sugrąžindavo. Tai duotybė.
Kartais pateikiama taip, kad aš einu dirbti ten, kur dvelkia senove. Nieko panašaus, esu ir naujų interjerų daręs. Man svarbu ne erdvė, bet žmonės. Gali būti be galo graži erdvė, bet jei ten gyvens bjaurūs žmonės, aš ten neisiu. Na kaip aš dirbsiu? Aš negalėsiu dirbti.
Ar leidžiu, kad mane statytų į rėmus? Ne, aš pabėgu, pirmiausiai mano nervų sistema subyra.
Man iš viso beletristika kvepia pasakymas, kad dėl skonio nesiginčijama. Mano taisyklė paprasta: skonis yra arba jo nėra. Jis yra matomas, ir apie jį nekalbama, jį jauti.
Ką tik perskaičiau naujienas iš Italijos dizaino parodos — rašoma, kad dideli pinigai, rėžianti prabanga jau laikoma blogo skonio ženklu. Galvoju, gal čia mano metas jau atėjo?
Man sako: vot tu sendini. Aš nesendinu, aš taip suprantu grožį... Aš ne amatininkas, kad eičiau ir viską sendinčiau. Aš nesendinu, aš žaidžiu.
Nuo ko pradedu kurti interjerą? Būna — iš karto viską matai, būna prisijaukini, būna, ateina vizijos... Čia atvažiavau, pradėjau krapštytis, pavaikščiojau pavaikščiojau ir viskas susidėliojo.
Mąstymo apkrovimas. Fotelis
Jei Antanas Pužauskas įsimyli kuriamą interjerą, jis ima ir vaizduotėje tarsi nupiešia šeimininkų ateitį. Pastato, pavyzdžiui, kokį senovinį fotelį (jis dažnai kartu su šeimininkais važiuoja rinkti senų baldų ar šiaip sendaikčių) ir sako: va čia kada nors sėdės sena šeimininkė, aplink bėgios anūkai, o ji šypsosis ir žiūrės, kaip viską čia užkūrė.
Jis tai vadina mąstymo apkrovimu. Viskas paprasta: kadangi vaizduotėje būsimą interjerą jau mato ir apie tai mąstyti ar kalbėti jau nuobodu, todėl jis „išeina į kitas erdves“.
— Man nereikia tyrinėti, ar žmogui patiks tas fotelis, ar ne, ar duos pinigėlių, ar ne — man su tais dalykais paprasta: aš tą fotelį matau ir aš jį padarysiu. Man svarbu, kas toliau bus: ar ant jo sėdės, ar čia kas vaikščios — aš jau nueinu tolyn į gyvenimą.
Ir tie paveikslai — ne šiaip. Aš mačiau šeimininkės nerimą, ir juk ne šiaip paveikslą nupiešiau, o kaip čia kažkada viskas buvo, ir kaip čia bus...
Ir kai šeimininkė bus senutė, atsisės į fotelį ir matys ne šiaip paveikslą, o krūvą gijų: kas gimė, kaip rutuliavosi. Ji pavargs, nueis prie kito kampo, pamatys kitą daiktą, ir ten vėl — krūvos gijų, viskas sujungta prisiminimais, gijos, bet labai stiprios: jos širdį užkabina, smegenis atpalaiduoja nuo problemų.
Suvaldytas jovalas
— Arba Sent Žermenas („Saint Germain“ — restoranas Vilniuje — red.past.).... Kodėl visas elitas jį taip mėgsta? Todėl, kad jie turi savo sterilų pasaulį su lygiom sienom, skandinavišku stiliumi, ir visur yra tas pats — darbe, ofise, visur tos pačios šnekos. O ten ateina, ir viskas kitaip: kaip su šluota dažytos sienos, viskas lyg nušliurę ir paveikslai be rėmų, bet tai yra gyva. Kaip aš juos dariau? Pasakiau savininkui: įjunk muziką, paduok drobę ir žiurėk — čia yra gyvenimas... Ir gimsta darbai — su energija ir su žaismingumu, ne per kančią. Ir viskas dera.
Mano kuriamas interjeras — tai šokinėjimas. Visi pataria nežiūrinėti į praeitį, gyvent šia diena, o pas mane viskas susijęs: ir praeitis, ir ši diena, ir ateitis. Viskas tarpusavyje susiję, kai kalbame apie gyvenimo spiralę — taip ir mano interjeruose jovalas turi būti suvaldytas į vieną spiralę: nauja, sena, nauja, sena...
Sakoma: nori patirti didelį džiaugsmą, turi patirti begalinį skausmą. Aš turėjau ir tai, ir tai. Vadinasi, viskas tvarkoj....
'Man svarbu ne erdvė, bet žmonės„.
„Nu kur mano tas pasikėlimas? Visas purvinas, centai iš kišenių byra, nei piniginės. Oj tai Pužauskas...
„Pasakiau savininkui: įjunk muziką, paduok drobę ir žiurėk — čia yra gyvenimas...
Antanas Pužauskas apie...
....sovietinius daugiabučius Šiauliuose
— Turit sovietmečio namų ištisus rajonus — kažkas su bizūnu veja mus juos renovuot, o mums nepatinka. Bet kada mes suprasim, kad tai yra mūsų. Kad mes ten užaugom, ten mūsų tėvai buvo, o mes dabar — arba viską sugriaut, arba atitolint. Paprasčiausiai reikia viską ten sustatyt į vietas ir prikelt naujam gyvenimui.
Ne atgyvena tie chrusčioviniai namai. Supraskime, kad ir tie namai — mūsų kultūros vertybė. Bet mes šiandien norim naujo, o vakar dieną išmetame. Mes vartojam ir nesusimąstom, kad tėvai juk neišmetami, mūsų daiktai neišmetami. Kai taip elgsimės su aplinka, viskas sustos į savo vietas. Ir užsienietis atvažiavęs nustebs: sovietmečiu statyti namai, bet jie gražūs... Ten vaikų džiaugsmas, klyksmas, ten gėlių daug, ten ir mašinos stovi.
... darbą, nedarbą
— Žmonės sako — darbo nėra. Nu tu pradėk daryti, tu pamažu užaugsi karjeros laiptais, bet ne — tau darbas reikalingas „pachitravot“, kažką apgaut, nedirbt, o gaut pinigėlį, kažkokiom machinacijom apeit. Štai dėsningumas akivaizdus — krizė. Ir su pavydo akim dar žiūri į kitus, kad ir į mane žiūri. Dieve tu mano, nė vienam tokio gyvenimo nelinkėčiau.
....judesį:
— Aš turiu sodybą Stelmužėje. Stebisi: viskas taip greit sutvarkyta, sodai pasodinti. Kaip taip suspėjau? Sakau: eini ir dirbi. O iš kur pinigų? Eini ir dirbi... Mes kartais atsisėdam ir galvojam, iš kur gaut pinigų. O aš atsistoju ir pradedu dirbti, ir atsiranda pinigai. Kad nenumirčiau ir savęs neerzinčiau, aš turiu kažką daryti. O kai esi judesy, tai visada gerai jautiesi.
... vergystę
—–Aš nekaltas, jei visą gyvenimą pragyvenęs nenueina nei į teatrą, nei į koncertą. Retai kada bute pamatai tikrą, gyvą paveikslą. Vadinasi, žmogus susipykęs su grožiu, jam to grožio nereikia, jis vergauja. Bet, žinokit, tą vergystę jam Dievas ir atsiunčia, kiek jis jos šaukiasi.
PASIRINKIMAS: Antanas Pužauskas: „Gali būti be galo graži erdvė, bet jei ten gyvens bjaurūs žmonės, aš ten neisiu.
ŽAIDIMAS: „Aš ne amatininkas, kad eičiau ir viską sendinčiau. Aš nesendinu, aš žaidžiu“, — sako Antanas Pužauskas.
SUVALDYMAS: „Interjere viskas gali būti susiję: ir senas medis, ir kolona, ir žibintas, ir aptriušę statramsčiai, ir freskos. Mano interjeras — tai suvaldytas jovalas“, — sako meistras.
MOTERIS: A. Pužauskas: „Pas mane tai jau ketvirta ar penkta moteris. Man jos gražios — kitam jos per storos, kitam per plonos, o man kartais ir storos labai gražios. Kas pamato, manęs klausia, o koks jos veidas. Aš juokiuosi — iš tiesų moteris prasideda nuo veido...“
RANKOS: „Na, betonuoju dabar, bet žinau, kad tada, kai padarysiu, bus gražu, nes mano skulptūrai reikia, kad ji būtų gražioje erdvėje“, — pasakoja A. Pužauskas.
Jono TAMULIO nuotr.
TRUMPAI
Antanas Pužauskas mokėsi tapybos tuometiniame Vilniaus dailės institute, tapė, jo darbų galima rasti privačiose kolekcijose. Vėliau darbavosi senų objektų (dvarų, bažnyčių) konservacijos ir restauravimo procese, ėmėsi interjero. Sąlytis su senosiomis vertybėmis, senąja Lietuvos kultūra turėjo įtakos jo darbo braižui ir stiliui, unikaliam spalvų, erdvės, formos žaismui. Antanas Pužauskas — vienas iš įspūdingiausių ir produktyviausių interjero kūrėjų Lietuvoje ir užsienyje.
Jis kūrė interjerą restoranams „Skonis ir kvapas“, “Saint Germain“, “Penktadienis“, “Medininkai“, “Bohema“ Vilniuje ir “Čarlstonas“ Kaune, vyninei “Petit Marseille“ Klaipėdoje, viešbučiui “Romantika“ ir restoranui “Puntukas“ Panevėžyje. Menininkas kūrė interjerą privatiems dvarams, namams, sodyboms, butams. Antano Pužausko kūryba publikuojama Lietuvos ir užsienio žurnaluose, keturi jo darbai pateko į šiemet išleistą knygą “Lietuvos interjeras“.