Ant žemės jaučiasi tvirtai

Ant žemės jaučiasi tvirtai

Ant že­mės jau­čia­si tvir­tai

Kel­mės ra­jo­ne, Ma­žu­čių kai­me, jau du de­šimt­me­čiai ūki­nin­kau­jan­tis Vai­do­tas Ged­rai­tis šie­met „Me­tų ūkio“ kon­kur­se pel­nė tre­čią­ją vie­tą. Ūki­nin­kas į gim­ti­nę grį­žo iš Klai­pė­dos, ten dir­bo po­li­ci­jo­je. Ta­čiau nie­kuo­met nė mi­nu­tės ne­si­gai­lė­jo nei did­mies­čio, nei sa­vo tar­ny­bos. Nors žem­dir­bio pa­ja­mos daž­niau­sia pri­klau­so nuo gam­tos ir su­pir­kė­jų ma­lo­nės, su sa­vo kraš­to mer­gi­na šei­mą su­kū­ręs, du vai­kus au­gi­nan­tis ūki­nin­kas sa­ko, jog, įsi­ki­bus į že­mę, skurs­ti tik­rai ne­ten­ka.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Šių­me­tė va­sa­ra ūki­nin­kams – ne­drau­giš­ka

Per dvi­de­šimt Vai­do­to Ged­rai­čio ūki­nin­ka­vi­mo me­tų pa­si­tai­kė vi­so­kių oro są­ly­gų. Ta­čiau šie me­tai ūki­nin­kams la­bai ne­pa­lan­kūs. Ru­de­nį da­lį pa­sė­lių su­pū­dė mer­kęs lie­tus. Va­sa­rą su­nai­ki­no už­si­tę­su­si saus­ra.

Kvie­čių šie­met Vai­do­tas pri­kū­lė po pen­kias to­nas iš hek­ta­ro. Pa­lan­kes­niais me­tais pri­kul­da­vo po sep­ty­nias – aš­tuo­nias.

Mie­žių by­rė­jo tik po ke­tu­rias to­nas, ki­tais me­tais iš hek­ta­ro pri­kul­da­vo po še­šias. Pu­pų ir žir­nių der­lius taip pat treč­da­liu ma­žes­nis – tik trys ir ke­tu­rios to­nos iš hek­ta­ro.

Da­liai kai ku­rių kul­tū­rų ūki­nin­kas bu­vo su­da­ręs išanks­ti­nes su­tar­tis su su­pir­kė­jais. Pa­vyz­džiui, pu­pų vos vos už­te­ko, kad įvyk­dy­tų įsi­pa­rei­go­ji­mus.

Šiek tiek kom­pen­suo­ti dėl saus­ros pa­tir­tus nuo­sto­lius V. Ged­rai­tis ti­ki­si pa­ki­lu­sio­mis kai­no­mis. Da­bar už kvie­čių to­ną su­pir­kė­jai jau mo­ka po du šim­tus eu­rų. Ti­ki­si, jog vė­liau grū­dai dar la­biau pa­brangs. Jis išanks­ti­nes su­tar­tis su­da­ro tik ne­di­de­liam kie­kiui der­liaus. Ki­tą da­lį par­duo­da vė­liau. Ka­dan­gi tu­ri grū­dų sau­gyk­las, kar­tais juos iš­lai­ko iki pa­va­sa­rio, pa­lau­kia, kol pa­ky­la kai­nos.

„Šie­met ūki­nin­kai, su­da­rę išanks­ti­nes su­tar­tis, pa­ty­rė dvi­gu­bą nuo­sto­lį. Treč­da­liu ma­žes­nis der­lius. Ir kai­nos išanks­ti­nė­se su­tar­ty­se ge­ro­kai ma­žes­nės už tas, ku­rios siū­lo­mos da­bar, – svars­to Vai­do­tas. – Žie­mos lai­ką, kai lau­kuo­se nė­ra dar­bo, aš ski­riu pir­kė­jų paieš­koms. Ieš­kau to­kių, ku­rie pa­siū­lo pa­čias aukš­čiau­sias kai­nas. Jiems ir par­duo­du. Ne­tu­riu kur sku­bė­ti. Iki nau­jo der­liaus lai­ko daug.“

Tė­vai tu­rė­jo spręs­ti di­le­mą

Ūki­nin­kau­ti Vai­do­tą pa­ska­ti­no jo tė­vai. Ša­lia Žal­pių esan­čia­me Ma­žu­čių kai­me su­si­grą­ži­nę apie 20 hek­ta­rų se­ne­lių že­mės, dar šiek tiek iš­si­nuo­moję ir nu­si­pir­kę jie ūki­nin­ka­vo.

Ne­di­de­lį ūkį rei­kė­jo plės­ti. Ta­čiau tuo­met ne­bū­tų pa­jė­gę vie­ni dirb­ti. Di­le­mą iš­spręs­ti tu­rė­jo pa­dė­ti sū­nus. Jei grįž­ta ūki­nin­kau­ti, ūkį plės, jei ne – ten­kin­sis tuo, ką tu­ri.

Vai­do­tas ap­si­spren­dė ne­sun­kiai. Po­li­ci­jo­je dar­ba­vo­si tik ke­le­rius me­tus. Gy­ve­ni­mas did­mies­ty­je ne­su­ža­vė­jo. Su­si­rin­ko daik­tus ir grį­žo į gim­ti­nę. Tuo­met vai­ki­nui bu­vo dvi­de­šimt še­še­ri.

Že­mė duo­da ir duo­nos, ir poil­sio

Nuo tos die­nos, kai Vai­do­tas grį­žo na­mo, praė­jo dvi­de­šimt me­tų. Kar­tu su jau­nes­niuo­ju bro­liu And­riu­mi jie su­kū­rė kles­tin­tį ūkį. Šiuo me­tu dir­ba 250 hek­ta­rų že­mės. 150 hek­ta­rų – nuo­sa­vos. Ki­ta nuo­mo­ja­ma. Au­gi­na kvie­čių, mie­žių, pu­pų ir ki­to­kių kul­tū­rų. Dar­buo­ja­si abu su bro­liu. Pa­de­da vie­nas sam­dy­tas jau­nas vie­tos gy­ven­to­jas.

Kol kar­tu su sū­nu­mis ūki­nin­ka­vo ir tė­vai, jie lai­kė gy­vu­lių. Jau­nie­ji ūki­nin­kai gy­vu­li­nin­kys­tės at­si­sa­kė. Plė­tė že­mės plo­tus. Pir­muo­sius sa­vo že­mės hek­ta­rus pir­ko po 500 li­tų. Pas­kui že­mės hek­ta­ro kai­nos ki­lo iki 7000 li­tų. Pas­ku­ti­niuo­sius hek­ta­rus jau pir­ko eu­rais. Mo­kė­jo po 2600 – 3000 eu­rų.

„Že­mė ap­link Ma­žu­čius ir Žal­pius – vi­du­ti­nio na­šu­mo, apie 35 ba­lai, – pa­sa­ko­ja Vai­do­tas. – Bet daug jos pri­si­pirk­ti – su­dė­tin­ga. Iš ko­lū­kio su­si­kū­rė Ker­ka­sių že­mės ūkio bend­ro­vė. Ji ir pe­rė­mė vi­sas ko­lū­kio že­mes. Se­ne­lių ir tė­vų že­mes su­si­grą­ži­nę žmo­nės pa­tys ku­rį lai­ką ūki­nin­ka­vo. Tik vė­liau tie, ku­rie ne­tu­rė­jo kam per­duo­ti ūkio, ėmė par­da­vi­nė­ti sa­vo skly­pus.“

Ūki­nin­kau­jan­tys bro­liai pir­ko ne tik že­mės. Rei­kė­jo at­nau­jin­ti vi­są tech­ni­ką, plės­ti grū­dų sau­gyk­las.

Ke­lis kar­tus jie pa­si­nau­do­jo Eu­ro­pos pa­ra­ma. Pir­ko grū­dų džio­vi­ni­mo ir grū­dų va­ly­mo įran­gą, vi­su­rei­gį, trak­to­rių su prie­ka­ba, trak­to­rių su sku­ti­ku.

Iš sa­vų lė­šų pa­sta­tė du di­džiu­lius an­ga­rus, ku­riuo­se sau­go grū­dus. Tė­vų pa­sta­ty­ta sau­gyk­la, ke­lis kar­tus pa­di­dė­jus dir­ba­mos že­mės plo­tams, jau bu­vo per ma­ža. Abi sau­gyk­los kai­na­vo be­veik mi­li­jo­ną li­tų.

Ve­dęs sa­vo kraš­tie­tę As­tą, ūki­nin­kas au­gi­na duk­rą Sil­vi­ją ir sū­nų Ka­ro­lį. Šei­ma Žal­pių mies­te­ly­je nu­si­pir­ko so­dy­bą, ją re­no­va­vo, su­tvar­kė ap­lin­ką.

Kas­met prieš ja­vap­jū­tę šei­ma sau ga­li leis­ti ato­kvė­pį – pa­ke­liau­ti ar­ba paau­tos­to­gau­ti už­sie­ny­je.

Vai­do­to vai­kai mo­ko­si Pak­ra­žan­čio gim­na­zi­jo­je. Žmo­na As­ta dir­ba bib­lio­te­ki­nin­ke Gai­liuo­se. Gy­ve­ni­mą gim­ti­nė­je su­kū­ru­si jau­na šei­ma nie­kur iš čia ne­no­rė­tų iš­si­kel­ti. Ne­vi­lio­ja ir už­sie­nio py­ra­gai. Nors emig­ran­tų ne­smer­kia. Gal ir ne kiek­vie­nas jau­nas žmo­gus ga­li įsi­tvir­tin­ti Lie­tu­vo­je. Bet pa­pras­čiau žiū­rint į gy­ve­ni­mą ir ne­no­rin­t vis­ko iš kar­to, čia ga­li­ma sau­giai ir vi­sai ne­blo­gai gy­ven­ti.

„Abu my­li­me Žal­pius, ger­bia­me sa­vo mies­te­lio žmo­nes. Mums čia ge­ra gy­ven­ti, ir nie­kur ne­no­rė­tu­me iš­vyk­ti“, – tvir­tus ar­gu­men­tus že­ria ūki­nin­kas.

Au­to­rės nuo­tr.

Gim­tuo­siuo­se Žal­piuo­se As­ta ir Vai­do­tas Ged­rai­čiai su­si­kū­rė gra­žią na­mų ap­lin­ką.

„Dėl saus­ros pa­tir­tus nuo­sto­lius ūki­nin­kams kom­pen­suo­tų tik 250 eu­rų už to­ną kvie­čių“ – įsi­ti­ki­nęs Ma­žu­čiuo­se ūki­nin­kau­jan­tis žal­piš­kis Vai­do­tas Ged­rai­tis.

Tal­pio­se grū­dų sau­gyk­lo­se ūki­nin­kas der­lių kar­tais lai­ko iki pa­va­sa­rio, kol pa­ky­la grū­dų kai­nos.