Naujausios
Aniceto Kisieliaus Kalėdos
Rozalimo klebono, 90-tuosius metus einančio Aniceto Kisieliaus trobos langai išpuošti šalčio gėlėmis. Pats kunigas mus pasitinka, vilkėdamas vis tais pačiais legendiniais kailinukais („kad man jie šilti ir lengvi, va kas yr“), ir vaišina “bankuchenu“ ir bažnytiniu vynu. “Jūs įnešėt deguonies į mano gyvenimą“, — džiaugiasi prieškalėdiniu “Šiaulių krašto“ vizitu“.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Sugrįždavo visi
Sutarėme, kad Anicetas Kisielius papasakos apie savo vaikystės Kalėdas, tad greitai klebonas nugrimzta į mielus prisiminimus. Pats Anicetas kilęs iš penkių vaikų šeimos, turėjo du brolius ir dvi seseris, tačiau jau seniai liko vienas. „Visus brolius ir seseris išleidau, o mane paliko dar ant pasitaisymo“, — sako.
Vaikystėje, prisimena Anicetas Kisielius, visi suvažiuodavo Kūčioms pas tėvelius — susirenka visa šeima, nesvarbu, iš kur. Į namus grįždavo visi samdiniai, tarnavę pas ūkininkus — mat tarnystės terminas buvo sudaromas iki Kalėdų. Broliai dovanų atveždavo. „Koks prietelis, koks bičiulis, jei be dovanų“, — sako klebonas. O dovanos buvo šventinės cukierkos — ilgai groja ir yra ką parodyti.
„Brolis Kūčių dieną parnešdavo eglę. Tėvelis paima plotkelę — tai bendrumo ženklas, kad mes esame viena šeima. Persižegnoja visi, Tėve Mūsų sukalba, padėkoja už praėjusius metus, kad laimingi mums buvo, palinki sveikatos ir gero gyvenimo — trumpai ir aiškiai. Ir plotkelę padalija visiems — nuo vyriausiojo iki jauniausio“, — pasakoja Anicetas Kisielius.
Nors valgiai per Kūčias pasninkiški, bet nuotaika neprasta: juk suvažiuoja artimieji, įdomu, kaip jie verčiasi, kaip studijuoja, smalsu pažint savo brolius, seseris.
Neapsieidavo jaunimas ir be pokštų. „Kūčių dieną, dar prieš sėdant vakarienės, vaikščiodavom po kiemus ir tetulytes gąsdindavom, kaukes užsidėję, tos neįsileisdavo, bijojo“, — juokiasi.
Per Kūčias, prisimena klebonas, seserys burdavosi — traukdavo iš po staltiesės šiaudus — pora, ne pora. Arba išeidavo laukan paklausyti: kur šuva loja, iš ten atvažiuos piršliai.
Pavalgius vakarienę, visi važiuodavo į bažnyčią Piemenėlio mišių.
„Chorai seniau visi buvo geri. “Tyliąją naktį“ kai užgieda arba “Gul šiandieną“ — ir šiandien dar ausyse skamba. Įspūdis didelis. Bažnytėlės, be abejo, mūrinės, šaltos. Tai klebonas šaukdavo: “Karščiau melskitės, ką jūs, nebus tada šalta“, — dalijasi prisiminimais Anicetas Kisielius.
Prisiminimai Kalėdų patys smagiausi: visi linksmi, jokių dejonių, skundų, prasmingos, gražios giesmės.
Jaunimėlio malonumai
Pirmą Kalėdų dieną, grįžę iš bažnyčios, prisimena klebonas, valgydavo „žuvies, paukštelio kokio“ — mama visada pasitempdavo, seserys padėdavo. O po pietų — metas žiemos malonumams. Aniceto Kisieliaus mėgstamiausios — slidės. “Žiemą perbėgi, būdavo, užtat nesurūgęs, ir sveikatą išlaikiau. O taip surūgęs sėdėtum namie“, — sako. Po to — pas artimiausius draugus, klasiokus.
„Jaunimas visada linksmas, gyvas — ir pagiedot, ir suktinį pašokt būtinai, merginos gitarom pritardavo“, — pasakoja klebonas. Kokias dainas dainuodavo? Anicetas Kisielius juokiasi: iš pradžių tautiškas, “Lietuva brangi“, o paskui “Gerk, broliukai, gerk“. Ar gerdavo? “Žinai, kad ne. Slidės, sportas, pavaišindavo šližikais, bendraudavom, bet gėrimo tai nebūdavo“. Nebent spanguolių kisielius. Kunigas juokiasi: kliūdavo jam ir už pavardę: “Sakydavo, tu gi kisielius, tau nei kisieliaus, nei saldumynų nereik“.
Kalėdų senis buvo mokyklose, vaikai paruošdavo programėlę, už gerą mokslą ir gerą elgesį gaudavo dovanų. „Be abejo, pagrinde saldainiai, dar madoj riešutėliai būdavo. Švenčių proga jaunimas eidavom ratelius — jaukiai, nuotaika gera, linksma — parsineši daug deguonies į namus“, — pasakoja klebonas.
Šventės nuo Kalėdų iki Naujųjų trukdavo oktavą — taip vadino tarpušvenčio savaitę. O tada ateidavo Naujieji metai — tai buvusi linkėjimų diena.
Naujus metus švęsdavo su draugais, bet taip, kad nuskambėtų. Svarbiausia buvo kiekvienam skirtingą linkėjimą sugalvoti. Vis dėlto pagrindinis jaunimo palinkėjimas buvo gerai mokytis. Mat žinojo: jei tėvas dvaro neturi, reiks važiuot į Biržus ar Pasvalį tarnauti pas gaspadorių.
Vidurnaktį eidavo pasitikti Naujųjų — pyškino iš medžioklinių šautuvų, dažniausiai naminių.
Šventės — pabėgimas nuo kasdienybės
Šiemet šventas Kūčias Anicetas Kisielius su tokia draugija: „Aš, šeimininkė, zakristijonas, vargonininkė — keturi kadrai seni, bažnytininkai“.
Viskas būsią aukštame lygyje, visi savi, pasidalins, kam sekasi, kam nesisekė. „Kasdienybė“, — ištaria klebonas ir pakartoja tarsi išskiemenuodamas “Kas–die -ny–bė“.
Jo žodžiais, „pagrindą turi tos tradicijos — iš kasdienybės pabėgt“.
Pats Anicetas Kisielius dažnai bėga nuo kasdienybės, paimdamas į rankas knygą. Jo namuose pilnos lentynos knygų — nuo Dostojevskio iki Čiurlionio („a, šitie tai amžini, nu žinai, klasikai“), visos perskaitytos. “Knygoj randi palyginimų, minčių, ką nors nauja randi. Knyga — tai duona“, — sako Anicetas Kisielius.
Šiuo metu jis skaitinėja, žiūrinėja, kokį jam pamokslą pasakyt („Nu reikia ruoštis, negi tą patį per tą patį“). Žada kalbėti apie Kristaus mokymą. “Dievą mylėk, nenusigręžk nuo žmogaus, jei jis bėdoj, ligoj ar varge. Nu čia tikrai humaniškas mokymas“, — sako.
Ko palinkėtų Šiaulių krašto žmonėms?
Klebonas susimąsto: „Pirmas dalykas — sveikatos. Antras — mažinkit gėrimą. O čia tai jau mūsų žaizda — alkoholis. Ir trečia, sutarimo, susiklausymo šeimoje. Stenkitės vienas kitams pa — tar — naut. Ot tada bus sutarimas šeimoje, nebus erškėčių visokių“.
Išlydėdamas klebonas džiaugsmingai, kaip įpratęs, sako: „Jūs įnešėt deguonies į mano gyvenimą. Dabar man nusispjaut šalčiai“. Klebonas pakviečia į 90-tąjį gimtadienį ir ištaria savo mėgstamiausią “Valio“.
NUOTAIKA: 90— tuosius metus einantis ilgametis Rozalimo klebonas Anicetas Kisielius niekada nestokoja geros nuotaikos. „Ot fotografė, numuša ir neskauda“, — juokiasi prieš objektyvą.
MOKYMAS: „Dievą mylėk, nenusigręžk nuo žmogaus, jei jis bėdoj, ligoj ar varge. Nu čia tikrai humaniškas mokymas“, — sako Anicetas Kisielius, versdamas iš savo mamos paveldėtą (iš Prūsijos knygnešių atgabentą) Šventąjį raštą.
LAIKRAŠČIAI: Išlydėdamas kunigas „pasimatuoja“ vienos parapijietės dovanotą unikalią senovinę laikraštinę ir pagiria, kad žmonės Rozalime myli “Šiaulių kraštą“ ir jo “gerus kadrus.
Rimos MILEŠKIENĖS nuotr.