Amerika: geras gyvenimas prakaitu imamas

Ame­ri­ka: ge­ras gy­ve­ni­mas pra­kai­tu ima­mas

Ty­tu­vė­niš­kis kraš­to ap­sau­gos sa­va­no­ris ir Šau­lių są­jun­gos na­rys Ro­ber­tas Mo­sie­jus, pa­bu­vo­jęs Ame­ri­ko­je, priė­mė ne­stan­dar­ti­nį spren­di­mą. At­si­sa­kė dar­bo gim­na­zi­jo­je, kurioje dės­tė is­to­ri­ją. „Vai­kams ne­ga­liu pa­dė­ti siek­ti sa­vo sva­jo­nių, jei pa­ts jų ne­sie­kiu“, – aiš­ki­na pe­da­go­gas.

Jo sva­jo­nė – ke­liau­ti po pa­sau­lį. Kai iš ma­žo mies­te­lio at­vy­kęs pa­ma­tai Man­he­te­no di­dy­bę, su­vo­ki kas ir iš kur esi.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Ke­lio­nė pas bro­lį

Prieš po­rą me­tų Ro­ber­tas Mo­sie­jus pra­dė­jo skrai­dy­ti pas sa­vo bro­lį Ed­mun­dą, ku­ris jau du de­šimt­me­čiai gy­ve­na ry­ti­nė­je JAV da­ly­je esan­čia­me Fi­la­del­fi­jos mies­te. Tai di­džiau­sias Pen­sil­va­ni­jos vals­ti­jos mies­tas, tu­rin­tis dau­giau kaip pu­sant­ro mi­li­jo­no gy­ven­to­jų.

Kar­tais jis va­di­na­mas JAV gi­mi­mo vie­ta, kar­tais Nau­jai­siais Atė­nais.

Lie­tu­vo­je is­to­ri­ją kaip ir po­nas Ro­ber­tas stu­di­ja­vęs, kar­je­ros sie­kęs ir vers­lą kū­ręs Ed­mun­das Mo­sie­jus tik­rą­jį sa­vo pa­šau­ki­mą at­ra­do bū­tent Fi­la­del­fi­jo­je. Su­kū­rė vers­lą. Dir­ba sta­ty­bų sek­to­riu­je. At­lie­ka pa­čius su­dė­tin­giau­sius dar­bus, ko­kių ne­drįs­ta im­tis ki­tos sta­ty­bos fir­mos.

R. Mo­sie­jus bro­lį per pa­sta­ruo­sius po­rą me­tų ap­lan­kė jau tris kar­tus. Apie pus­me­tį iš­bu­vo Ame­ri­ko­je. Daug ke­lia­vo. Pa­ma­tė so­li­džią Ame­ri­kos di­dy­bę ir bo­he­mą, pa­jau­tė, kaip ši, pa­ly­gin­ti jau­na, ša­lis ver­ti­na sa­vo is­to­ri­ją ir kaip ame­ri­kie­čiai mo­ka di­džiuo­tis sa­vo tė­vy­ne.

„Ma­no bro­lis – drą­sus žmo­gus. Žo­džio ki­še­nė­je neieiš­kan­tis. Praė­jo il­gą ir sun­kų ke­lią nuo ne­le­ga­lo iki Jung­ti­nių Ame­ri­kos vals­ti­jų pi­lie­čio. Bet tai jo gy­ve­ni­mas. Gal­būt jis apie tai ga­lė­tų pa­pa­sa­ko­ti pa­ts“, – sa­ko po­nas Ro­ber­tas.

My­li darbš­čius ir sėk­min­gus

– Ame­ri­ka Lie­tu­vo­je vi­suo­met sie­ja­ma su fi­nan­si­ne ge­ro­ve ir di­de­lė­mis ga­li­my­bė­mis. Ar to­kią ją pa­ma­tė­te?

– Ame­ri­kos py­ra­gai nė­ra do­va­na. Ge­ras gy­ve­ni­mas ten sun­kiu dar­bu ir pra­kai­tu ima­mas. Žmo­nės ten dir­ba la­bai daug ir sun­kiai. Po dar­bo sa­vai­tės jau nie­ko ne­be­no­ri. Tik il­sė­tis.

Ma­no bro­lis ir jo ko­le­gos at­lie­ka tuos dar­bus, ku­rių dėl pa­vo­jin­gu­mo, su­dė­tin­gu­mo ir pre­ci­ziš­ku­mo ne­sii­ma ki­ti. Gal­vą len­kiu prieš juos, bet ne­pa­vy­džiu.

Ten kiek­vie­nam yra di­de­lės ga­li­my­bės tą pra­kai­tą lie­ti ir kur­tis sa­vo ge­ro­vę. Kas­dien tūks­tan­čiai au­to­mo­bi­lių dvy­li­ko­je eis­mo juos­tų ve­ža žmo­nes į dar­bą.

Ir už­dir­ba žmo­nės ge­rai. Ten net pa­pras­tas at­vy­kė­lis iš Bra­zi­li­jos už­dir­ba šim­tą do­le­rių per die­ną. Aukš­tes­nės ka­te­go­ri­jos meist­ras per die­ną gau­na 400. Var­čiau laik­raš­čius su dar­bo skel­bi­mais. Pa­vyz­džiui, elekt­ri­kui siū­lo 7 – 8 tūks­tan­čius JAV do­le­rių už mė­ne­sį.

O mais­tas ten daug pi­ges­nis ne­gu Lie­tu­vo­je. Pa­si­rin­ki­mas – di­džiu­lis. Pa­vyz­džiui, dvy­li­ka kiau­ši­nių ga­li­ma nu­si­pirk­ti už 95 cen­tus. Ben­zi­nas kai­nuo­ja apie 70 eu­ro cen­tų.

Ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to nuo­ma ir kai­nos par­duo­dant taip pat per daug ki­še­nės ne­dras­ko. Dir­ban­čiam žmo­gui – jo­kių pro­ble­mų su­si­mo­kė­ti už nuo­mą ar­ba pa­sko­lą ban­kui.

Bran­giau­sias ne­kil­no­ja­masIS tur­tas tik pa­čia­me Fi­la­del­fi­jos cent­re. Ten gy­ve­na gy­dy­to­jai, te­si­nin­kai, uni­ver­si­te­to dės­ty­to­jai. Mies­to cent­re net pen­ki me­di­ci­nos ins­ti­tu­tai, dau­gy­bė uni­ver­si­te­tų.

– Fi­la­del­fi­ja va­di­na­ma bro­liš­kos mei­lės mies­tu. Ar tai pa­ju­to­te?

– Ma­no bro­lis su­ka­si ru­sa­kal­bė­je ap­lin­ko­je. Dir­ba la­bai tur­tin­giems žy­dams, ru­sų oli­gar­chams.

Sa­vo­tiš­kas pa­ra­dok­sas. Bet ten su­si­kū­ru­si tar­si nau­ja Ta­ry­bų są­jun­ga. Žmo­nės su­va­žia­vę iš vi­sų bu­vu­sios TSRS res­pub­li­kų. Bet kaip jie vie­ni ki­tiems pa­de­da! At­si­ran­da dar­bo – su­puo­la gru­zi­nai, ar­mė­nai, ru­sai, pa­da­ro lai­ku ir pre­ci­ziš­kai. Pas­kui pa­spau­džia vie­ni ki­tiems ran­kas ir iš­si­skirs­to iki ki­to kar­to.

Nus­te­bi­no ir darb­da­vių po­žiū­ris į dar­buo­to­jus. Še­fas, va­žiuo­da­mas į ob­jek­tą pa­si­kal­bė­ti su dar­bi­nin­kais, at­ve­ža ka­vos ir py­ra­gė­lių. Ku­riam lai­kui nu­trau­kia dar­bus, kad kar­tu su jais pa­bū­tų, iš­klau­sy­tų pro­ble­mų. Vie­nas la­bai tur­tin­gas darb­da­vys, pirk­da­mas sau mo­der­nes­nį kom­piu­te­rį, ly­giai to­kius pat nu­per­ka ir sa­vo dar­buo­to­jams.

Aiš­ku, vis­ko bū­na ir ten. Pa­si­tai­ko, kad darb­da­viai ap­gau­na, ne­su­mo­ka pi­ni­gų, ypač emig­ran­tams. Ta­čiau daž­niau­sia po­žiū­ris į dar­buo­to­ją yra pa­gar­bus – jis vers­li­nin­kui už­dir­ba pel­ną. O vers­li­nin­kas lin­kęs tuo gė­riu da­lin­tis.

Ir pa­tys vers­li­nin­kai tar­pu­sa­vy­je lin­kę da­lin­tis, mo­ky­tis vie­ni iš ki­tų, ne­pa­vy­dė­ti. Tuo tar­pu Lie­tu­vo­je ki­taip. Vers­li­nin­kai ne­no­riai da­li­ja­si sa­vo vers­lo pa­slap­ti­mis, ne­no­ri už­siau­gin­ti sau ant spran­do kon­ku­ren­to.

– Gal­būt dėl to ir į Ame­ri­ką nu­vy­ku­siems lie­tu­viams leng­viau pra­dė­ti vers­lą?

– Nu­vy­kus ten vi­siš­kai vie­nam nė­ra leng­va. Pa­si­se­ka tik tiems, ku­rie tu­ri idė­jų ir stip­rius ner­vus. Tiems, ku­rie pa­si­ry­žę bet ko­kia kai­na siek­ti ir pa­siek­ti sa­vo tiks­lo. Jie pra­si­mu­ša.

Apsk­ri­tai,Ame­ri­ka my­li tik stip­riuo­sius. To­dėl žmo­nės ten nie­kuo­met ne­si­skun­džia ir ne­de­juo­ja. Nors ži­nai, kad jam blo­gai, žmo­gus at­si­dū­ręs di­džiu­lė­je duo­bė­je, bet jis ei­na iš­kė­lęs gal­vą ir kar­to­ja, jog vis­kas per­fect (pui­ku). Nes, jei­gu pri­pa­žins, kad blo­gai, nuo jo ga­li nu­si­suk­ti vi­si drau­gai.

Ma­mi­nu­kams Ame­ri­ko­je – ne vie­ta. Ten pa­sa­ky­ti, kad esi la­bai svar­bus, neuž­ten­ka. Pri­va­lai įro­dy­ti dar­bais. Ir kon­ku­ruo­ti su vi­su pa­sau­liu. Ten vi­sų tau­tų ka­ti­las. Iš vi­sur su­rink­ta, kas ge­riau­sia. Ga­li la­bai daug su­ži­no­ti ir iš­mok­ti.

Pas­te­bė­jau di­džiu­lę pa­gar­bą var­to­to­jui. Jei­gu ką nors iš ko nors nu­si­pir­kai – įsi­gi­jai drau­gą vi­sam gy­ve­ni­mui. Jie va­do­vau­ja­si lo­gi­ka: nei­si pas jį, tuo­met nuei­si pas ki­tą.

Už­si­da­rę, bet my­li gink­lus

– Ko­kį įspū­dį Jums pa­li­ko ame­ri­kie­čiai?

– Pa­tys ame­ri­kie­čiai – ga­na už­si­da­rę. Bend­rau­ja daž­niau­sia siau­ra­me šei­mos, drau­gų, gi­mi­nių ra­te. Ta­čiau be ga­lo di­džiuo­ja­si sa­vo kraš­tu. Ger­bia sa­vo is­to­ri­ją ir praei­tį. Pat­rio­tai. Vi­sur Ame­ri­kos vė­lia­vos ir vė­lia­vė­lės. Esi ne ame­ri­ko­nas, jei­gu prie sa­vo na­mo neiš­kė­lei vė­lia­vos.

Jau­na ša­lis, bet kiek­vie­na­me žings­ny­je kas nors pri­me­na jų is­to­ri­ją. Nuo pa­mink­lo kri­tu­siam ka­riui iki pa­mink­lo pir­ma­jam pa­šti­nin­kui.

Va­šing­to­ne di­džiu­liai me­mo­ria­lai. Kai ku­rie ma­ži mies­te­liai – mu­zie­jai po at­vi­ru dan­gu­mi, me­nan­tys ko­kį nors Ame­ri­kos is­to­ri­jos lai­ko­tar­pį. Did­mies­čiuo­se iš­ti­sos mu­zie­jų gat­vės. Ir vi­si mu­zie­jai pil­ni lan­ky­to­jų.

Par­kuo­se suo­le­liai pa­sta­ty­ti ne už vals­ty­bės, o už pri­va­čių žmo­nių lė­šas. Prie suo­le­lio len­te­lė su už­ra­šu: „Čia sė­dė­jo ma­no se­ne­liai“. Kar­tais vai­kai suo­le­lius de­di­kuo­ja mi­ru­siems sa­vo tė­vams. To­kiu bū­du sau­go jų at­mi­ni­mą.

La­bai daug spor­tuo­jan­čių žmo­nių. Daž­niau­sia jie tai da­ro par­kuo­se. Čia sau­gu. Tvar­ką pri­žiū­ri rein­dže­riai.

Nus­te­bi­no, jog ame­ri­kie­čiai la­bai mėgs­ta gink­lus. Ka­dan­gi pri­klau­sau Šau­lių są­jun­gai ir esu Kraš­to ap­sau­gos sa­va­no­ris, ap­lan­kiau ke­lias gink­lų pa­ro­das. Ten tiek jų daug ir įvai­rių. Ir sa­vo na­muo­se ame­ri­kie­čiai tu­ri ne po vie­ną gink­lą ir tūks­tan­čius šo­vi­nių. Kar­tais ne­ša­si į na­mus juos glė­biais. Ta­čiau el­gia­si su gink­lais la­bai pro­tin­gai. Pa­vie­niai šau­dy­mai, ku­rie kar­tais nu­tin­ka mo­kyk­lo­se ar gat­vė­se, yra la­bai men­kas da­ly­kas pa­ly­gin­ti su tuo, kiek jie na­muo­se tu­ri gink­lų.

Pa­gal tai, kiek jie per­ka­si gink­lų ir ne­ša­si į na­mus, jau se­niai tu­rė­jo bū­ti tre­čia­sis pa­sau­li­nis ka­ras. Kai nu­va­žiuo­ji į jų pa­ro­das, su­vo­ki, jog lie­tu­vių krau­jy­je to­kios mei­lės gink­lams tik­rai nė­ra.

Lie­tu­viai ne­pa­žįs­ta vie­ni ki­tų

– Ar ta­me tau­tų ka­ti­le stip­ri lie­tu­vių bend­ruo­me­nė?

– Per­nai per Ve­ly­kas lan­kiau­si baž­ny­čio­je. Jo­je bu­vo daug lie­tu­vių. Ta­čiau su­si­da­rė įspū­dis, jog jie ne­bend­rau­ja tar­pu­sa­vy­je. Dau­ge­lis nė ne­pa­žįs­ta vie­ni ki­tų. Gal­būt jie se­nų­jų lie­tu­vių vai­kai... Bi­čiu­lys­tės nė­ra. Bet lie­tu­vių bend­rys­tė, kiek te­ko gir­dė­ti, yra. Ypač, kai rei­kia vie­nas ki­tam pa­dė­ti. Kai ku­rį nors lie­tu­vį iš­tin­ka bė­da, tuo­met vi­si su­si­vie­ni­ja.

– Ko­kia Lie­tu­va at­ro­do iš Niu­jor­ko ir Va­šing­to­no?

– Kai iš ma­žo mies­te­lio nu­skren­di į Ame­ri­ką ir pa­ma­tai Man­he­te­no di­dy­bę, su­vo­ki kas esi ir iš kur esi. La­bai nau­din­ga nu­vyk­ti į Ame­ri­ką vien tam, kad pa­jaus­tum jos mas­tą ir dy­dį.

Aš įsi­my­lė­jau Niu­jor­ką. Šis mies­tas kei­čia gy­ve­ni­mą. Čia nie­kas ne­komp­lek­suo­ja. Vi­si sa­vo vie­to­se. Ža­vu, jog to­kia jau­na vals­ty­bė yra su­kū­ru­si tiek daug. O mes net Vy­čio pa­mink­lo ne­ga­li­me pa­sta­ty­ti.

Grįž­ti ir nu­stem­bi – Lie­tu­vo­je skan­da­lai ir skan­da­lai. Vien nei­gia­ma in­for­ma­ci­ja ir nei­gia­mos emo­ci­jos.

Aš nie­kaip ne­su­ge­bė­jau bro­liui paaiš­kin­ti, kas yra tos mū­sų žvaigž­dės ir ko­dėl jos žvaigž­dės.

Kai pa­ly­gi­ni Lie­tu­vą su ki­ta ša­li­mi, su­vo­ki, jog kaž­kas pas mus ne­ge­rai. Kaž­kas iš­kreip­ta.

– Ar no­rė­tu­mė­te vi­sam lai­kui iš­skris­ti į Ame­ri­ką?

– Pa­ke­liau­ti la­bai ža­vu. Bet gy­ven­ti ne­ži­nau, ar no­rė­čiau.

As­me­ni­nės nuo­tr.

Ro­ber­tas Mo­sie­jus sa­ko, jog la­bai nau­din­ga pa­jus­ti Ame­ri­kos di­dy­bę, kad su­vok­tum, kas ir iš kur esi.

Fi­la­del­fi­jos uos­ta­mies­tis lai­ko­mas mo­der­nio­sios Ame­ri­kos de­mok­ra­ti­jos lop­šiu ir bro­liš­kos mei­lės mies­tu, kar­tais va­di­na­mas ma­lo­ny­bi­niu var­du Fi­li.

Prie pa­mink­lo Ro­kiui.

Ro­ber­tas Mo­sie­jus daug ke­lia­vo po Ame­ri­ką, ta­čiau sa­ko, jog no­rint ją pa­žin­ti rei­kia ne vie­ne­rių me­tų.

Bal­tie­ji_­ru­mai_RM

Kong­re­sų rū­mai.

Sta­ti­nys pri­va­čia­me kie­me.

Ame­ri­ko­je vyks­ta daug sta­ty­bų.

Ūki­nin­ko tur­ge­lis.