Alpinariumas – gabalėlis kalnų lygumose

Al­pi­na­riu­mas – ga­ba­lė­lis kal­nų ly­gu­mo­se

Šiau­lių uni­ver­si­te­to Bo­ta­ni­kos so­do al­pi­na­riu­me pra­žy­do pir­mie­ji kal­nų au­ga­lai – ši­la­gė­lės, anks­tos, kro­kai. Šis gė­ly­nas anks­ti su­žy­di, o va­sa­rą akis džiu­gi­na su­bti­liu ak­me­nų ir au­ga­lų de­ri­niu, pri­slo­pin­tų at­spal­vių gro­žiu. Bo­ta­ni­kos so­do jau­nes­nio­ji moks­lo dar­buo­to­ja Ri­man­ta Vai­no­rie­nė pa­ta­ria, kaip pa­rink­ti vie­tą al­pi­na­riu­mui, kaip jį įsi­reng­ti, ko­kius au­ga­lus so­din­ti ir kaip juos pri­žiū­rė­ti.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Ren­ka­me vie­tą

No­rin­tiems įsi­reng­ti al­pi­na­riu­mą R. Vai­no­rie­nė pa­ta­ria pir­miau­sia iš­si­rink­ti tin­ka­mą vie­tą. Al­pi­na­riu­mas sa­vo for­ma, aukš­čiu tu­ri kuo na­tū­ra­liau įsi­lie­ti į so­dy­bos ap­lin­ką.

„Jei skly­pas šlai­te ar prie van­dens tel­ki­nio – pui­ku. Gal­būt pa­vyks su­kur­ti, at­kar­to­ti ma­žy­tį kal­nų rel­je­fą, ak­me­nuo­tą šlai­tą, te­ra­sas ir pa­na­šiai“, – sa­ko R. Vai­no­rie­nė.

Jei skly­pas ly­gio­je vie­to­je, teks įreng­ti dirb­ti­nes kal­ve­les. Ma­žo­se erd­vė­se spe­cia­lis­tė pa­ta­ria ne­pla­nuo­ti di­de­lių al­pi­na­riu­mų su ma­sy­viais ak­me­ni­mis.

Įp­ras­ta, kad al­pi­na­riu­mui pa­ren­ka­mos sau­lė­tos vie­tos, van­de­niui lai­džios dir­vos. Ta­čiau sau­lės ato­kai­ta tin­ka tik sau­lė­tų ir sau­sų vie­tų au­ga­lams, pa­vyz­džiui, ši­lo­kams, per­kūn­ro­pėms, erai­či­nams.

Pa­sak spe­cia­lis­tės, al­pi­na­riu­mą ga­li­ma reng­ti bet ku­rio­je skly­po da­ly­je, ta­čiau ge­riau­sia vie­ta – ry­ti­nė­je ar piet­ry­ti­nė­je skly­po da­ly­je. Dau­ge­liui kal­ni­nių rū­šių tai tin­ka­miau­sios vie­tos ge­rai aug­ti.

Al­pi­na­riu­mą ga­li­ma įreng­ti ir pa­vė­sin­go­je, drėg­no­je vie­to­je. To­kiu at­ve­ju R. Vai­no­rie­nė pa­ta­ria rink­tis au­ga­lus, ku­rie mėgs­ta to­kias są­ly­gas: gau­res, ber­ge­ni­jas, rak­ta­žo­les, bur­bu­lius. Pa­vė­sin­go­se vie­to­se so­di­na­mi au­ga­lai, ku­rie pa­pras­tai kal­nuo­se au­ga miš­kų zo­no­je: pa­par­čiai, pi­pir­la­pės, rūg­tys, pėd­la­piai, tri­cir­čiai, valš­tei­ni­jos, epi­me­džiai.

„Tai­gi al­pi­na­riu­mą ga­li­me su­kur­ti įvai­ria­me rel­je­fe ir skir­tin­go­mis ap­lin­kos są­ly­go­mis. Pag­rin­di­nė tai­syk­lė – kruopš­čiai pa­rink­ti au­ga­lus, ku­riems tik­tų esa­ma ap­lin­ka“, – pa­brė­žia R. Vai­no­rie­nė.

Be­je, al­pi­na­riu­mai ge­rai at­ro­do spyg­liuo­čių, ypač kal­ni­nių pu­šų fo­ne, ša­lia ve­jos. Pa­sak spe­cia­lis­tės, ne­tiks ša­lia al­pi­na­riu­mo dau­gia­me­čių gė­lių gė­ly­nai, nes ryš­kias­pal­vės gė­lės už­goš su­bti­lų kal­nų au­ga­lų gro­žį.

Nuo ko pra­dė­ti?

Iš­si­rin­kus vie­tą, pa­žy­mi­mi bū­si­mo al­pi­na­riu­mo kon­tū­rai. Jei al­pi­na­riu­mas ku­ria­mas ly­gio­je vie­to­je, teks įreng­ti dirb­ti­nę neaukš­tą kal­ve­lę. Pir­miau­sia nu­ka­sa­mas ve­lė­nos ir der­lin­gos že­mės sluoks­nis (maž­daug iki 30 cen­ti­met­rų gy­lio).

Kal­ne­liui su­for­muo­ti tin­ka skal­da, stam­bus žvy­ras ar sta­ty­bi­nis lau­žas (plyt­ga­liai, smul­kios be­to­ni­nės nuo­lau­žos). Šis sluoks­nis bus ir kaip dre­na­žas, nes dau­gu­ma kal­nų au­ga­lų ge­rai au­ga tik lai­džiuo­se dir­vo­že­miuo­se. Jei rel­je­fas for­muo­ja­mas iš ne­lai­daus grun­to, pa­vyz­džiui, mo­lio, virš jo bū­ti­nai pi­la­mas dre­na­žo sluoks­nis (skal­dos ar žvy­ro).

Su­for­muo­tas rel­je­fas pa­lie­ka­mas su­si­gu­lė­ti ar­ba ge­rai su­lais­to­mas van­de­niu. Kai su­si­gu­lės, pa­tar­ti­na kal­ne­lį už­pil­ti 10 cen­ti­met­rų smė­lio sluoks­niu. Ta­da pi­la­mas ne ma­žes­nis kaip 30 cen­ti­met­rų der­lin­gas že­mės sluoks­nis. Tam ga­li­ma pa­nau­do­ti dir­vo­že­mio sluoks­nį, nuim­tą ren­giant al­pi­na­riu­mą, tik jį rei­kia su­mai­šy­ti su smė­liu ar smul­kiu žvy­ru. Jei au­ga­lų rū­šys rei­ka­lau­ja spe­ci­fi­nio su­bstra­to, pa­vyz­džiui, rūgš­tes­nio, to­kiu at­ve­ju ve­lė­ni­nę že­mę mai­šo­me su dviem da­li­mis rūgš­čių dur­pių ir žvy­ru.

Vė­liau dė­lio­ja­mi ak­me­nys. Jie ne iš­mė­to­mi at­si­tik­ti­nai, o gru­puo­ja­mi. Iš­ren­ka­mas gra­žiau­sias ak­muo ir jam ski­ria­ma ma­to­miau­sia vie­ta. Stam­biau­si ak­me­nys de­da­mi al­pi­na­riu­mo apa­čio­je, aukš­čiau­siai vie­tai pa­lie­ka­mi ma­žes­ni, plokš­tes­ni ak­me­nys.

Ak­me­nys tu­ri bū­ti gul­do­mi pla­čiau­sia plokš­tu­ma ir įka­sa­mi taip, kad ne­ju­dė­tų. Ap­va­les­nės for­mos ak­me­nis rei­kia gi­liau įkas­ti – iki pu­sės ar net du treč­da­lius.

„Ži­no­ma, vis­kas pri­klau­so nuo idė­jos. Jei al­pi­na­riu­mas ša­lia upe­lio, ap­va­lių for­mų rie­du­liai čia pui­kiai tiks, at­ro­dys kaip van­dens ir lai­ko nu­glu­din­ti. Ki­tas pa­vyz­dys – uo­lų ply­šiams for­muo­ti ak­mens lui­tai gul­do­mi ne pla­čiau­sia plokš­tu­ma, bet šo­nais, pa­lie­kant siau­rus ply­šius tarp ak­me­nų, ku­rie už­pil­do­mi su­bstra­tu. Į ply­šius so­di­na­mos aukš­ti­kal­nių au­ga­lų rū­šys, ku­rios ir kal­nuo­se au­ga siau­ruo­se uo­lų įtrū­ki­muo­se ar ant skar­džių, ten, kur ma­žai mais­to me­džia­gų, pa­vyz­džiui, kai ku­rios smul­kes­nės vyrs­ky­džių, uo­las­kė­lių, ka­ti­lė­lių rū­šys“, – aiškina spe­cia­lis­tė.

R. Vai­no­rie­nė pa­žy­mi, kad ak­me­nys al­pi­na­riu­me ne tik de­ko­ra­ty­vu­mo ele­men­tas, jie svar­būs ir tin­ka­mam au­ga­lų mik­rok­li­ma­tui pa­lai­ky­ti. Že­mi au­ga­lai glau­džia­si prie ak­me­nų, ku­rie die­ną įkais­ta, o va­ka­re ati­duo­da ši­lu­mą. Po ak­me­niu il­giau lai­ko­si drėg­mė, ša­lia ak­me­nų už­si­lai­ko ir dau­giau or­ga­ni­nių me­džia­gų.

Daž­niau­siai pa­si­tai­kan­čios klai­dos

R. Vai­no­rie­nė at­krei­pia dė­me­sį, kad at­vi­rų su­bstra­to plo­tų ge­rai su­for­muo­ta­me al­pi­na­riu­me ne­tu­rė­tų ma­ty­tis. Ga­li­ma mul­čiuo­ti skal­de­le ar smul­kiais ak­me­nu­kais. Skal­da ne tik de­ko­ra­ty­vi, bet ir su­lai­ko drėg­mę, au­ga­lų šak­nys ma­žiau kais­ta karš­tą die­ną. Nau­do­ja­ma skal­da tu­ri tik­ti prie jau pa­nau­do­tų ak­me­nų. Jei­gu nau­do­ja­mas me­džio žie­vės mul­čias, pa­tar­ti­na rink­tis na­tū­ra­lų, o ne da­žy­tą.

Tin­ka­mai ap­žel­din­ti al­pi­na­riu­mai yra de­ko­ra­ty­vūs vi­sus me­tus, nes dau­gu­ma kal­ni­nių au­ga­lų rū­šių yra vis­ža­lės. Al­pi­na­riu­me kal­ni­niai au­ga­lai so­di­na­mi lais­vos for­mos gru­pė­mis tarp ak­me­nų. Ge­riau­siai tin­ka ki­li­mi­niai au­ga­lai, smul­kios svo­gū­ni­nės gė­lės, že­mi, lė­tai au­gan­tys spyg­liuo­čiai ir la­puo­čiai. Kal­nų sim­bo­liais lai­ko­mos liūt­pė­dės, gen­ci­jo­nai.

„Ne­sis­ten­ki­te su­so­din­ti kuo dau­giau įvai­rių rū­šių au­ga­lų, ne­bent su­ma­nė­te kur­ti ko­lek­ci­nį al­pi­na­riu­mą“, – pa­ta­ria spe­cia­lis­tė.

R. Vai­no­rie­nė taip pat pa­ta­ria veng­ti dirb­ti­nu­mo, ryš­kias­pal­vių de­ko­ra­vi­mo ele­men­tų. Pa­vyz­džiui, dirb­ti­nai at­ro­do si­met­riš­kas, ap­skri­tos for­mos al­pi­na­riu­mas, spal­vo­tu plas­ti­ku ar vie­no­dais smul­kiais ak­me­nė­liais ap­ri­bo­ti al­pi­na­riu­mo kraš­tai, stam­būs ak­me­nys su­sta­ty­ti al­pi­na­riu­mo vir­šu­je.

Dar vie­na klai­da, ku­rią daž­nai pa­ste­bi spe­cia­lis­tė, – ne­tin­ka­mai pa­rink­tos au­ga­lų rū­šys. „Al­pi­na­riu­me tu­ri aug­ti kal­ni­niai au­ga­lai. Čia vi­siš­kai ne­de­ra vien­me­tės ryš­kias­pal­vės gė­lės: se­ren­čiai, be­go­ni­jos, pe­tu­ni­jos ir pa­na­šiai“, – at­krei­pia dė­me­sį R. Vai­no­rie­nė.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

SPE­CIA­LIS­TĖ: Šiau­lių uni­ver­si­te­to Bo­ta­ni­kos so­do jau­nes­nio­ji moks­lo dar­buo­to­ja Ri­man­ta Vai­no­rie­nė sa­ko, kad al­pi­na­riu­mas – tai ga­ba­lė­lis kal­nų mū­sų skly­pe, ir ja­me tu­ri aug­ti kal­ni­niai au­ga­lai, o ne ryš­kias­pal­vės vien­me­tės gė­lės.

ŠI­LA­GĖ­LĖS: Da­bar pa­ts ši­la­gė­lių žy­dė­ji­mo me­tas, ta­čiau net nu­žy­dė­ju­sios de­ko­ra­ty­vios iš­lie­ka iki va­sa­ros pra­džios – gra­žiai at­ro­do jų pū­kuo­ti sėk­ly­nai. Ši­la­gė­lės ne­per­so­din­tos vie­no­je vie­to­je ga­li aug­ti 10 me­tų.

ELE­BO­RAS: Ele­bo­rai pra­žys­ta la­bai anks­ti – va­sa­rį ar­ba ko­vą. Žy­di bal­tais, ža­liais, raus­vais, pur­pu­ri­niais žie­dais. Vi­są se­zo­ną iš­lie­ka de­ko­ra­ty­vūs, ga­li iki 20 me­tų aug­ti vie­no­je vie­to­je. Tik rei­kia pri­si­min­ti, kad tai nuo­din­gi au­ga­lai, ir sau­go­ti nuo jų vai­kus, o pa­tiems ap­link juos dar­buo­tis su pirš­ti­nė­mis.

PA­TA­RI­MAS: Ri­man­ta Vai­no­rie­nė pa­ta­ria: „Ne­sis­ten­ki­te su­so­din­ti kuo dau­giau įvai­rių rū­šių au­ga­lų, ne­bent su­ma­nė­te kur­ti ko­lek­ci­nį al­pi­na­riu­mą.“

KI­LI­MAI: Al­pi­na­riu­me neap­siei­si­me be ki­li­mi­nių au­ga­lų, pa­vyz­džiui, anks­tų (nuo­trau­ko­je), smil­čių, vais­tu­čių, aub­re­čių.

UO­LAS­KĖ­LĖS: Koks al­pi­na­riu­mas be uo­las­kė­lių? Jų įvai­ro­vė yra di­de­lė. Vie­nos rū­šys žy­di anks­ti pa­va­sa­rį, ki­tos – va­sa­rą. Vie­nos mėgs­ta ato­kai­tą, ki­tos – pa­vė­sį.

DO­LO­MI­TAS: Uo­las­kė­lės (nuo­trau­ko­je), liūt­pė­dės mėgs­ta kal­kin­gą dir­vą, to­dėl pui­kiai au­ga prie do­lo­mi­to. Tai minkš­ta uo­lie­na, ku­ri pa­ma­žu plau­na­si ir kal­ki­na dir­vą.

PER­KŪN­RO­PĖS: Per­kūn­ro­pių yra dau­gy­bė veis­lių: nuo ma­žu­čių iki di­de­lių, la­pų spal­va – nuo ža­lios iki tam­siai rau­do­nos. Tai – su­ku­len­tai, mėgs­ta sau­lės ato­kai­tą, ne­rei­ka­lau­ja ypa­tin­gos prie­žiū­ros.

TUL­PĖS: Al­pi­na­riu­me ga­li­ma pa­so­din­ti že­maū­gių tul­pių ('Tu­li­pa pul­chel­la').