Akmuo išeina tarnauti žmogui

Ak­muo išei­na tar­nau­ti žmo­gui

Kel­miš­kio Ša­rū­no Va­liuš­kos įmo­nė­je iš Ka­re­li­jos ir Šve­di­jos at­ke­lia­vęs ak­muo virs­ta stal­vir­šiais, pa­lan­gė­mis, du­šo ka­bi­no­mis, ži­di­nių ap­dai­la, laip­tais ir ka­pi­nių pa­mink­lais.

Vir­tęs gy­ve­ni­mui ir at­min­ties sau­go­ji­mui rei­ka­lin­gais da­ly­kais, ak­muo ke­liau­ja tar­nau­ti žmo­gui Šiau­lių re­gio­ne, ap­lin­ki­niuo­se re­gio­nuo­se, Vo­kie­ti­jo­je ar Nor­ve­gi­jo­je.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Se­zo­niš­ku­mas ver­tė plės­ti ga­my­bą

Ša­rū­nas Va­liuš­ka vers­lo ėmė­si la­bai anks­ti, vos per­žen­gęs sa­vo gy­ve­ni­mo dvi­de­šimt­me­tį.

Pra­dė­jo nuo daug in­ves­ti­ci­jų ne­rei­ka­lau­jan­čių pa­slau­gų – ka­pi­nių tvar­ky­mo. Pa­sam­dęs ke­lis dar­bi­nin­kus lie­jo pa­ma­tė­lius ka­pų ap­dai­lai, ant jų kli­ja­vo iš ki­tų ga­min­to­jų nu­pirk­tas ak­me­ni­nes ap­dai­los plokš­tes. Pas­kui pra­dė­jo ga­min­ti ir pa­mink­lus. Pas­lau­gų po­rei­kis au­go. Įs­tei­gė sa­vo įmo­nės biu­rus Ra­sei­niuo­se ir Kur­šė­nuo­se. Įkū­rė aikš­te­les, ku­rio­se de­monst­ruo­ja sa­vo ga­mi­nius.

Ta­čiau ka­pi­nių tvar­ky­mo vers­las bu­vo se­zo­ni­nis. Žie­mą įmo­nė su­lauk­da­vo vos vie­no ki­to už­sa­ky­mo su­kur­ti pa­mink­lą. Tek­da­vo at­leis­ti da­lį dar­bi­nin­kų.

Jau­nam vers­li­nin­kui ki­lo min­tis pla­čiau pa­nau­do­ti ak­mens ga­li­my­bes. Juk ši pa­tva­ri me­džia­ga ga­li tar­nau­ti ne tik Am­ži­ny­bėn iš­ke­lia­vu­siems, bet ir gy­ve­nan­tiems.

Pa­go­jo kai­me iš­si­nuo­mojo pa­tal­pas bu­vu­sios sta­ty­bos or­ga­ni­za­ci­jos ba­zė­je. Ir pra­dė­jo ga­my­bą. Šal­tuo­ju me­tų pe­rio­du kom­piu­te­riu pro­gra­muo­ja­mos stak­lės ir ke­li dar­bi­nin­kai iš ak­mens ga­mi­na pa­lan­ges, laip­tus, stal­vir­šius ir ap­dai­los plokš­tes, ku­rias anks­čiau pirk­da­vo iš ki­tų ga­min­to­jų. Ak­me­nį sam­dy­tos trans­por­to įmo­nės at­ve­ža iš Ka­re­li­jos ir Šve­di­jos.

Nau­jo­ji vers­lo rū­šis pa­si­tei­si­no. Kel­mės ir ap­lin­ki­niuo­se ra­jo­nuo­se nie­kas neuž­sii­ma to­kia ga­my­ba. Po sep­ty­nių mė­ne­sių jis nu­si­pir­ko nuo­mo­ja­mas pa­tal­pas, nes ga­my­bos plėt­ra da­vė pel­no.

Ta­čiau jau­nas vers­li­nin­kas ne­ga­li pa­si­gir­ti, jog pa­ts iš­ra­do nau­ją dvi­ra­tį. Lie­tu­vos did­mies­čiuo­se yra to­kia veik­la už­sii­man­čių stam­bių įmo­nių.

Sun­kus, bet iš­tver­min­gas

„Me­di­nė, iš plokš­tės da­ry­ta ar plas­ti­ki­nė pa­lan­gė lai­ko ko­kius ket­ve­rius – pen­ke­rius me­tus, – svars­to Ša­rū­nas. – Ak­me­ni­nė tiek lai­ko at­ro­dys kaip nau­ja. Jei po de­šim­ties me­tų šiek tiek ap­si­tri­na, ga­li­ma nu­po­li­ruo­ti ir vėl bus kaip ką tik pa­ga­min­ta. Iš ak­mens pa­ga­min­ti daik­tai – am­ži­ni. Ir spal­vą už­sa­ko­vas ga­li pa­si­rink­ti – juo­dą, mė­ly­ną, ža­lią ar raus­vą. Ga­liau­siai tai vi­siš­kai na­tū­ra­li me­džia­ga.“

Ta­čiau vers­li­nin­kas pri­pa­žįs­ta ir ak­mens trū­ku­mus. Ne vi­siems pa­tin­ka, kad jis sun­kus. Vie­nas kvad­ra­ti­nis met­ras 3 cen­ti­met­rų sto­rio plokš­tės sve­ria apie 84 ki­log­ra­mus.

Be to, ak­mens ga­mi­niai – ne­pi­gūs. Pa­vyz­džiui, dvie­jų met­rų il­gio 25 cen­ti­met­rų pa­lan­gė at­siei­na apie 60 eu­rų. Tad jo ga­mi­nius įper­ka ne kiek­vie­nas. Daž­niau­sia pa­lan­ges, lau­ko ar vi­daus ak­me­ni­nius laip­tus, mar­mu­ri­nes ži­di­nio ap­dai­las ren­ka­si už­sie­ny­je dir­ban­tys, bet Lie­tu­vo­je na­mus be­si­sta­tan­tys tau­tie­čiai.

Da­lis ga­mi­nių ke­liau­ja į už­sie­nį. Pa­vyz­džiui, vie­nas nor­ve­gas pa­pra­šė iš ak­mens plokš­čių pa­ga­min­ti du­šo ka­bi­ną. Į šią ša­lį iš­ke­lia­vo ir ne­ma­žai kel­miš­kio įmo­nė­je pa­ga­min­tų pa­lan­gių. Vo­kie­čiai per­ka pa­mink­lus.

Už­sie­niui ga­mi­na­mi ak­mens dir­bi­niai uži­ma daug lai­ko. Pir­miau­sia rei­kia pa­ruoš­ti įdo­mų pro­jek­tą. Pri­rei­kia la­bai daug tiks­lių ap­skai­čia­vi­mų ir iš­mo­nės.

Š. Va­liuš­ka džiau­gia­si, jog šiuo me­tu jo įmo­nė­je dir­ba ir me­ni­nin­kas – Šiau­lių ra­jo­ne gy­ve­nan­tis Os­ka­ras Kir­gic­kis, ge­ban­tis kur­ti skulp­tū­ras, dai­lius už­ra­šus. Gau­ti to­kį žmo­gų to­kioms, pa­ly­gin­ti ne­di­de­lėms, įmo­nė­lėms kaip jo nė­ra leng­va.

Dar­bi­nin­kus pa­kei­čia stak­lės

Bu­vo lai­kas, kai Š. Va­liuš­kos įmo­nė­je dar­ba­vo­si 23 dar­bi­nin­kai. Tuo­met iš­lai­ky­ti tiek dar­bi­nin­kų ne­bu­vo bran­gu. Da­bar jų be­li­kę vos ket­vir­ta­da­lis. Kei­čian­tis įsta­ty­mams dar­bo vie­ta da­ro­si vis bran­ges­nė. Nau­din­giau pirk­ti stak­les, ku­rios ga­li dirb­ti dviem pa­mai­no­mis.

Be to, ap­dir­bant ak­me­nį yra da­ly­kų, ku­rių neį­vei­kia žmo­gaus ran­kos. Pa­vyz­džiui, pa­čio­je pra­džio­je vers­li­nin­kas ak­me­nį pjaus­ty­ti vež­da­vo­si pas stak­les tu­rin­čius vers­li­nin­kus. Už pa­slau­gą mo­kė­da­vo. Iš ki­tų ga­min­to­jų pir­kda­vo ir ap­dai­los plokš­tes.

Vė­liau nu­si­pir­ko se­nas ru­siš­kas ak­mens ap­dir­bi­mo stak­les. Jos ku­rį lai­ką tar­na­vo. Ta­čiau jų dar­bas bu­vo tik die­nos il­gi­ni­mas.

Da­bar tu­ri vo­kiš­kas, kom­piu­te­riu pro­gra­muo­ja­mas stak­les. „Jos ga­li dirb­ti ir dviem pa­mai­nom. Užp­rog­ra­ma­vai ir pjaus­to ruo­ši­nius per nak­tį, – džiau­gia­si vers­li­nin­kas. – Stak­lės ne­su­ser­ga, nei­na ato­sto­gų, jos net mie­ga dar­be. Ka­da atei­si, ta­da ra­si. Ži­no­ma, gai­la, kai rei­kia at­leis­ti žmo­nes. Su jais su­si­gy­ve­ni. Ta­čiau nau­ji įsta­ty­mai vis la­biau pa­bran­gi­na dar­bo vie­tą. Ir tai nai­ki­na to­kias ne­di­de­les įmo­nes kaip ma­no ar­ba ver­čia ieš­ko­ti ki­tų išei­čių. Blo­giau­sia, jog re­gio­nuo­se taip tra­giš­kai trūks­tant dar­bo vie­tų, įsta­ty­mai ska­ti­na jas ne kur­ti, o nai­kin­ti. Rei­kė­tų lanks­tes­nės mo­kes­čių po­li­ti­kos.“

Ka­dan­gi vers­las se­ka­si ne­blo­gai, po­nas Ša­rū­nas nu­si­pir­ko stak­les – ro­bo­tą. To­kie įren­gi­niai – la­bai bran­gūs, apie 170 tūks­tan­čių eu­rų. Ta­čiau kel­miš­kis pir­ko jau nau­do­tą, tre­jus me­tus pa­dir­bė­ju­sį ro­bo­tą. Už­sie­ny­je vers­li­nin­kai to­kių įren­gi­nių at­si­sa­ko, jei­gu jie su­gen­da, o ga­ran­ti­nio re­mon­to lai­kas jau pa­si­bai­gęs. Tuo tar­pu su­ma­nūs lie­tu­viai juos pi­giai nu­per­ka ir ne­trun­ka pa­tai­sy­ti.

„Jei­gu pirk­čiau nau­jas ši­tiek kai­nuo­jan­čias stak­les, kol jos at­si­pirk­tų, pa­sen­čiau“, – juo­kau­ja vers­li­nin­kas.

Nau­jo­sios se­no­sios stak­lės at­liks de­šim­ties dar­bi­nin­kų dar­bą.

Ir ga­mi­na, ir per­par­duo­da

Da­bar dau­ge­lį da­ly­kų, ku­riuos pirk­da­vo iš ki­tų ga­min­to­jų, Š. Va­liuš­kos įmo­nė ga­mi­na pa­ti. Pa­vyz­džiui, gra­ni­ti­nius ar mar­mu­ri­nius bor­te­lius ka­po ap­va­dų ap­dai­lai pirk­da­vo. Da­bar ga­mi­na sau ir ki­tiems smul­kes­niems kapi­nių tvar­ky­to­jams par­duo­da.

Su vie­na Is­pa­ni­jos ga­myk­la Š. Va­liuš­kos įmo­nė su­ta­rė vi­so­je Lie­tu­vo­je pre­kiau­ti jų ga­mi­na­mo­mis bron­zi­nė­mis rai­dė­mis, ku­rio­mis iš­dė­lio­ja­mi už­ra­šai ant pa­mink­lų. Pre­kiaus ir kry­že­liais. Nors iš to­kių smulk­me­nų už­dirbs ne­la­bai daug, ta­čiau ne­rei­kės per­mo­kė­ti ki­tiems tie­kė­jams. O su­si­do­mė­ji­mas šiais da­ly­kais Lie­tu­vo­je au­ga.

Šal­tuo­ju me­tų pe­rio­du įmo­nė su­ku­ria ir vie­ną ki­tą pa­mink­lą. Kai ku­rie klien­tai už­si­sa­ko iš anks­to, kad, atė­jus va­sa­rai, ne­rei­kė­tų lauk­ti ke­lių mė­ne­sių, nes su­si­da­rys ei­lė.

Ga­mi­na­mi ir pa­mink­lų pa­vyz­džiai. Vers­li­nin­kas nu­pir­ko skly­pus ir įkū­rė aikš­te­les Kel­mė­je, Ra­sei­niuo­se ir Kur­šė­nuo­se, kur de­monst­ruo­ja sa­vo ga­mi­nius. Bū­tent aikš­te­lė­se ir vyks­ta vi­sas bend­ra­vi­mas su klien­tais.

Dau­giau­sia klien­tų Š. Va­liuš­ka vis dėl­to su­lau­kia iš Kel­mės ra­jo­no. Ta­čiau pa­mink­lų meist­rų trū­ko ir Kur­šė­nuo­se. Šio kraš­to žmo­nės nau­do­da­vo­si šiau­lie­čių pa­slau­go­mis. „Kar­tais, kai Kel­mės ra­jo­ne pra­si­de­da šie­nap­jū­tė ar ja­vap­jū­tė, žmo­nės trum­pam pa­mirš­ta mi­ru­sius ir sa­vo kai ku­riuos gy­ve­ni­miš­kus po­rei­kius. Tuo­met la­biau su­kru­ta Ra­sei­niai“, – vers­lo arit­me­ti­ką dės­to Š. Va­liuš­ka.

Vers­li­nin­kas pla­nuo­ja dar pen­ke­rius me­tus plės­ti ga­my­bą. Jei­gu pa­dau­gės pa­lan­gių ir ki­tų ak­mens ga­mi­nių už­sa­ky­mų, teks pirk­ti dar vie­nas stak­les. Jo ma­ny­mu, per pen­ke­rius me­tus pa­vyks su­kur­ti op­ti­ma­lią ba­zę to­kiam vers­lui, ko­kį jis vie­nas be sve­ti­mų in­ves­tuo­to­jų pa­jėgs iš­lai­ky­ti.

„Pas­kui ga­lė­siu ra­miai sen­ti“, – šyp­so­si 31 me­tų Ša­rū­nas, prieš ke­le­rius me­tus su­kū­ręs šei­mą ir au­gi­nan­tis du vai­kus.

As­me­ni­nės nuo­tr.

Vers­lau­ti pra­dė­jęs vos dvi­de­šim­ties šian­dien Ša­rū­nas Va­liuš­ka ple­čia vers­lą, pa­nau­do­da­mas ak­mens ga­li­my­bes.

Ak­me­ni­nės pa­lan­gės kaip nau­jos at­ro­do be­veik de­šimt me­tų.

Iš ak­mens ga­li­ma pa­da­ry­ti ir pa­tva­rią du­šo ka­bi­ną.

Rė­vė­ti ak­me­ni­niai laip­tai puo­šia na­mus ir yra ne­sli­dūs.