Naujausios
Nuostoliai ir nerimas
Papilės krašte gimęs ir čia užaugęs Ramūnas Narkus „Ūkininko patarėjui“ pasakojo, kad 14 metų dirbo miškų ūkyje. Uždirbtus pinigus jis nutarė investuoti į žemę – įkūrė ūkį. Sako, jog rado savo pašaukimą – nuosavose valdose bando elgtis kaip menininkas, dirbdamas laukuose kartais jaučia fizinį nuovargį, bet dvasiškai niekada nepavargsta. Jam ūkininkavimas yra gyvenimo būdas, o ne pelno siekimas.
Ūkininkas R. Narkus nerimauja: jeigu karinis poligonas bus įkurtas derlingose jo žemėse, patirtų didelį dvasinį sukrėtimą ir nepaprastai daug ekonominių nuostolių, kurių tiksliai suskaičiuoti beveik neįmanoma.
Į poligono teritoriją įeitų apie 120 ha jo nuosavos žemės ir 17 ha miško, iš jo atimtų ir 50 ha nuomojamų plotų. R. Narkus netektų kasmet už žemę gaunamų 150–170 tūkst. Eur išmokų, kurios skiriamos ir panaudojamos ūkiui modernizuoti, valdų plėtrai. Be to, šie pinigai cirkuliuoja bendroje šalies ekonomikoje – perkama atsarginių detalių, augalų apsaugos priemonių, degalų, mokami mokesčiai.
Ūkis išlaiko ne tik ūkininką ir jo šeimą – atlyginimus gauna ir ūkio darbininkai. R. Narkaus teigimu, gana sudėtinga tiksliai įvertinti dirbamos žemės kainą, nes tam įtakos turi daug veiksnių: melioracijos sistemų būklė, keliai, kai kuriuose sklypuose buvo atlikti žemės agrocheminiai tyrimai, tręšta organinėmis trąšomis, atkuriamas dirvožemio humusas, buvo remontuojami melioracijos įrenginiai. Visa tai – ilgalaikė investicija į žemės gerinimą, mat ūkininkas stengiasi nenualinti dirvožemio. Ir viskas, ką ūkininkas R. Narkus kūrė daugelį metų, atsidurtų po tankų vikšrais.
Lopaičių šeimos šaknys
Diana ir Marijus Lopaičiai sakė, kad jų protėviai gyveno Akmenės rajone. Diana iki septynerių metų augo pas senelius Pleikių kaime netoli Kruopių. Senelis buvo veterinarijos gydytojas, mokslus baigęs Jelgavos universitete. M. Lopaitis – gydytojas psichiatras, gimęs ir užaugęs Kaune, tik vasaras leisdavo Akmenės rajone, Pelėdiškių vienkiemyje, kuriame gyveno kelios giminės kartos – jo proseneliai, čia gimė jo močiutė ir mama.
Lopaičių šeima 2004 m. išvyko gyventi į Rygą. Gydytojas Marijus dirbo tarptautinėje kompanijoje, kuri atliko naujai sukurtų vaistų klinikinius tyrimus. Vėliau pradėjo dirbti vienos didžiausių vaistų gamybos kompanijų pasaulyje „Novartis“ Baltijos šalių biure medicinos direktoriumi, po to kurį laiką dirbo šios kompanijos medicininės veiklos vadovu Centrinei bei Rytų Europai ir Rusijai.
Lopaičiams nuolat kirbėjo mintis sugrįžti į Lietuvą, jie ilgai kūrė planus, kada galės sugrįžti į gimtąjį kraštą. Kai Marijus paveldėjo protėvių buvusią sodybą Pelėdiškėse, šeima atvažiuodavo savaitgaliais tvarkyti sodybos, nes nutarė atkurti protėvių dvarelį.
Lopaičių šeima prieš penkerius metus sugrįžo į gimtinę. Dabar M. Lopaitis dirba gydytoju psichiatru Akmenės pirminės sveikatos priežiūros centre bei Kardiologijos klinikoje Šiauliuose. Pasinaudoję Akmenės rajono savivaldybės gydytojų pritraukimo programos parama, paveldėtoje žemėje Papilės seniūnijos Meškių kaime vaizdingoje ir ramioje vietoje Lopaičiai pradėjo statytis namą, pasodino vynuogyną, turi planų, kaip toliau plėtoti ūkį ir verslą. Sodybos puošmena – galiūnas ąžuolas, kurį prieš tris šimtus metų pasodino M. Lopaičio protėviai.
Abu Lopaičiai aktyviai įsitraukė į kultūrinę veiklą, yra aktyvūs bendruomenės nariai. Jie kaime pastebi daug gerų pokyčių – atgimsta apleistos sodybos, kuriose kuriasi sugrįžusios jaunos šeimos.
Bet geriems pokyčiams dabar iškilo grėsmė – pradėtus darbus ir svajones gali sugriauti karinis poligonas. Kai prie pat Lopaičių sodybos riaumos tankai, kaip sakė Diana, nuo haubicų ir tankų šūvių drebės pastatų sienos ir langai, kils dūmų kamuoliai, bus sugriauta gamtos ir žmogaus harmonija. Lopaičių sodybą poligonas apsuptų iš dviejų pusių. Jie sako, kad nori gyventi tarp Ventos ir Virvytės upių, gyventi ramų gyvenimą, dirbti, vaikus ir vaikaičius auginti gamtos prieglobstyje.
Prigimtinė teisė gyventi protėvių žemėje ne tik iš Lopaičių šeimos būtų atimta. Nukentėtų ir šimtai Papilės seniūnijos bei kitų rajonų gyventojų. Poligonui sklypas numatytas Akmenės, Mažeikių, Šiaulių ir Telšių rajonų teritorijose. Naujam poligonui steigti pasirinkta teritorija – 37 900 ha, o poligono plotas – nuo 12 tūkst. iki 22,5 tūkst. ha.
Trūksta informacijos
Papilės seniūnijos gyventojai dabar patiria didelę įtampą, yra palikti nežinioje. Pakalbinti žmonės pasipiktinę, kad su jais apie būsimą poligoną iš viso nekalbama, viskas sprendžiama ekspertų kabinetuose Vilniuje.
Papiliškių teigimu, demokratinėje, laisvoje šalyje viskas turėtų būti kitaip. Pirmiausia gyventojams reikėjo pristatyti naujo poligono galimybių studiją, pateikti išsamią analizę, kas konkrečiai bus daroma, kokia bus apsauginė zona, kiek bus mokama už derlingą dirbamą žemę ir miškus.
Karinis poligonas – ne vaikų žaidimų aikštelė, ūkininkai neteks ūkių, taps bedarbiai, nukentės gamta. Žodžiu, įvyks daug skaudžių permainų, bus sugriauti kelis dešimtmečius kurti ūkiai ir sodybos. Be to, triukšmą ir taršą skleidžiantis poligonas paveiks ir aplinkinių kaimų gyventojus, nuvertės nekilnojamasis turtas, pablogės žmonių sveikata. Apie planuojamą poligoną žmonės nori konkrečios ir aiškios informacijos.
Be to, niekas nežino, kaip triukšmas ir išmetamųjų dujų tarša paveiks gyventojų sveikatą. Paviršiniai vandenys su teršalais sutekės į upelius ir upes, kurios teka ne tik numatyto poligono teritorijoje. Pavojinga tarša sklis labai toli.
Istorinis Papilės miestelis garsėja nuostabiais Ventos upės vingiais, unikaliomis atodangomis. Ventos pakrantėse įsikūręs Ventos regioninis parkas. Į poligono teritoriją patenka penki kultūros paveldo objektai – trejos kapinaitės, paminklas 1863 m. sukilimo dalyviams ir Paragių dvaro sodyba – rašytojos Lazdynų Pelėdos muziejus. Ant poligono ribos atsidurs unikalus medinės architektūros paminklas – Šiaudinės bažnyčia ir varpinė.