Dar yra atsvara susvetimėjimui

Regina MUSNECKIENĖ
Praė­ju­sią sa­vai­tę ap­lan­kiau Dan­guo­lę ir Vla­dą Žu­kovs­kius, gy­ve­nan­čius ato­kia­me, 40 ki­lo­met­rų nuo Kel­mės nu­to­lu­sia­me Kar­taš­kiš­kių kai­me­ly­je. Iš Šiau­lių at­si­kė­lę ir kai­me pri­ta­pę mies­tie­čiai ro­do ge­ru­mo pa­vyz­dį sa­vo ir ap­lin­ki­nių kai­mų gy­ven­to­jams.
Kad nu­vež­tų se­nat­vės pa­lauž­tus kai­my­nus pas gy­dy­to­ją, ap­lan­ky­tų li­go­ni­nė­je, nu­neš­tų už pus­ki­lo­met­rio gy­ve­nan­čiam se­nu­kui lėkš­tę sriu­bos ir da­ry­tų ki­tus ge­rus dar­bus, su­šil­dan­čius pa­sau­lį, jiems ne­rei­kia bū­ti nei sa­ma­rie­čiais, nei mal­tie­čiais, nei Rau­do­no­jo kry­žiaus na­riais, nei vie­tos po­li­ti­kais, nei įta­kin­gais vei­kė­jais.

Jiems ne­rei­kia svars­ty­ti, ką lei­džia ir ko ne­lei­džia įsta­ty­mas. Są­ži­nės bal­sas ir be­są­ly­giš­ka ati­da ša­lia gy­ve­nan­čiam žmo­gui yra įsta­ty­mas, pa­gal ku­rį gy­ve­na ši eli­tu sa­vęs ne­lai­kan­ti šei­ma.

Jiems už­ten­ka bū­ti tie­siog žmo­nė­mis ir gy­ven­ti taip, kaip lie­pia Žmo­giš­ku­mo įsta­ty­mas. Jie ne­dis­ku­tuo­ja ge­ra ar blo­ga val­džia. Ne­lau­kia, kol kas nors lieps ar pa­pra­šys su­teik­ti pa­slau­gą be­jė­giams. Tie­siog Žmo­giš­ku­mo įsta­ty­mą pra­de­da vyk­dy­ti nuo sa­vęs. Ei­na ir da­ro. Ne­gal­vo­da­mi, jog pa­si­rū­pin­ti kai­my­nais ga­lė­tų se­niū­ni­ja, koks nors tur­tin­ges­nis kai­my­nas. Ir ki­tus žmo­nes jie ma­tuo­ja su­bti­liu sa­vuo­ju žmo­giš­ku­mo ma­tu.

Kar­taš­kiš­kių, La­bū­na­vos ir ki­tų ap­lin­ki­nių kai­me­lių gy­ven­to­jai sa­ko, jog to­kių žmo­nių, ko­kie yra Žu­kovs­kiai, rei­kia ieš­ko­ti su ži­bu­riu.

Iš tie­sų am­bi­cin­ga­me, kon­ku­ren­cin­ga­me, su ele­men­ta­riu žmo­giš­ku­mu ne­re­tai pra­si­len­kian­čia­me šiuo­lai­ki­nia­me pa­sau­ly­je ge­ru­mas lai­ko­mas silp­nu­mo po­žy­miu.

Tar­si žo­lė per be­to­ni­nį grin­di­nį nuo­lat pra­si­ka­la žmo­giš­ku­mo dai­gai, ku­rie su­šil­do pa­sau­lį.

Jau vi­sa­tei­sis pra­di­nės kla­sės mo­ki­nu­kas ne per daug tei­sių tu­rin­čią mo­ky­to­ją ga­li pa­siųs­ti vel­niop. Nes­ta­bi­lus pa­cien­tas be skru­pu­lų už­si­puo­la gy­dy­to­ją ar­ba gy­dy­to­jas ne­pa­gar­biai elg­tia­si su pa­cien­tu. Vers­li­nin­kas ne­trun­ka ap­skųs­ti kon­ku­ren­tą. Ką jau be­kal­bė­ti apie po­li­ti­kus, ku­rie se­ka kiek­vie­ną opo­nen­to krus­te­lė­ji­mą.

Tu­ri ei­ti at­sta­tęs krū­ti­nę. Nuo­lat bū­ti ko­vi­nė­je pa­reng­ty­je. Tar­si ak­me­nį ki­še­nė­je gal­vo­je ne­šio­tis at­si­kir­ti­mo žo­dį ar fra­zę. Iš anks­to nu­ma­ty­ti, kas ir ka­da ta­ve puls.

Bet vis tiek tar­si žo­lė per be­to­ni­nį grin­di­nį nuo­lat pra­si­ka­la žmo­giš­ku­mo dai­gai, ku­rie su­šil­do pa­sau­lį. Bent tą pa­sau­lio da­lį, ku­ri jau pa­var­go ko­vo­ti.

Pa­na­šių ne­for­ma­lių sa­ma­rie­čių kaip Žu­kovs­kiai yra ir ki­tuo­se kai­me­liuo­se. Gal­būt jie ne nuo­la­tos rū­pi­na­si sa­vo kai­my­nais. Bet vi­suo­met iš­trauks iš pus­nies įstri­gu­sį au­to­mo­bi­lį, pa­si­da­lins vais­tais, jei tik pa­pra­šy­si. Tik apie juos ne­su­ži­no­me. Jų ge­ru­mu be­si­nau­do­jan­tys ty­liai džiau­gia­si ir mel­džia Die­vo, kad su­teik­tų jė­gų jų ge­ra­da­riui.

Ge­ra­da­rių, ne­gai­lin­čių su laip­ti­nės kai­my­nais pa­si­da­ly­ti lėkš­te sriu­bos ar sa­vo dar­žo gė­ry­bė­mis, yra ir mies­tuo­se.

Jų dar­bai – tai at­sva­ra mus bai­gian­čiam už­val­dy­ti su­sve­ti­mė­ji­mui, kai jau ne­no­ri­me pa­žin­ti ta­me pa­čia­me na­me ar už ke­lių šim­tų met­rų gy­ve­nan­čios šei­mos, kai į kiek­vie­ną žiū­ri­me lyg į po­ten­cia­lų prie­šą. O gal per daug su­ži­nos? Gal už­duos ne­pa­to­gų klau­si­mą? Gal ap­kal­bės? Gal pa­skųs?

Gal­vo­je lyg gy­va­ty­nas knibž­da dau­gy­bė ne­ga­ty­vių klau­si­mų. Ir ne­klau­sia­me sa­vęs: "O gal tas kai­my­nas iš­ti­kus bė­dai pa­dės?", "Gal aš jam ga­lė­siu kuo nors pa­dė­ti?", "Gal abu drau­ge ga­lė­tu­me ką nors ge­ro nu­veik­ti?".

Vie­na jau­na pa­šne­ko­vė pa­sa­ko­jo Klai­pė­do­je iš pre­ky­bos cent­ro išė­jo at­si­la­po­ju­si pal­tą. Gat­vė­je su­tik­ta se­nu­tė nu­ste­bo: "Vai­ke­li, už­si­sek pal­tą! Su­šal­si!" "Man pa­si­da­rė taip ge­ra, kad kaž­kam rū­piu", – pri­si­pa­ži­no jau­na mo­te­ris.

Vi­siems ma­lo­nu, kad kam nors dar rū­pi­me. Nes­var­bu – se­nas ar jau­nas. Jau­niems rei­kia vy­res­nių­jų iš­min­ties ir pa­ta­ri­mo. Vy­res­niems – fi­zi­nės ir dva­si­nės pa­gal­bos, vie­nat­vės už­pil­dy­mo.

Tas ly­di­nys, kai ga­li­me vie­ni ki­tus pa­pil­dy­ti, su­rem­ti pe­čius ir ei­ti pir­myn, va­di­na­mas Vie­ny­be.

Kar­tą kal­bi­nau trem­ti­nį. Klau­siau, ar ne­jau­čia nuo­skau­dos dėl de­šim­ties Si­bi­re pra­ras­tų sa­vo jau­nys­tės me­tų.

"Vai­ke­li, nuo­skau­dos grauž­tų ir grauž­tų dū­šią. Kaip ko­kios rū­dys. To­kie bu­vo lai­kai. Ne aš vie­nas ken­tė­jau. Ge­riau jau vis­ką pa­mirš­ti. Juk gy­ve­ni­me bū­na daug ne­tei­sy­bės, – at­sa­kė se­no­lis. – Aš su­dė­jau gink­lus. Ma­no ka­ras jau baig­tas. O juk dau­ge­lio gy­ve­ni­mas da­bar pri­me­na ka­rą. Žmo­nės ga­li­nė­ja­si dėl val­džios ir įta­kos, dėl vi­suo­ti­nės mei­lės, dėl že­mės ga­ba­lo, dėl pa­rei­gų, dėl duo­nos kąs­nio. Ka­riau­ja kas­dien. Nors ir be­gink­liai. Ga­liu juos tik už­jaus­ti."

Tik vie­ny­bė prieš tris de­šimt­me­čius at­ve­dė mus į Bal­ti­jos ke­lią, ku­ris ta­po star­tu iš­si­lais­vi­ni­mui. Tuo­met ran­ko­mis su­si­ki­bo trys Bal­ti­jos ša­lys.

De­ja, da­bar ran­ko­mis ne vi­suo­met pa­jė­gia su­si­kib­ti to pa­ties kai­me­lio, to pa­ties mies­to ar tos pa­čios gat­vės gy­ven­to­jai. O mū­sų lai­kų he­ro­ju­mi tam­pa žmo­gus, ku­ris tie­sia duo­ną net ir tam, ku­ris į jį lei­džia ak­me­nį.

Komentarai

kike    Tre, 2019-08-21 / 15:19
/// Tik vie­ny­bė prieš tris de­šimt­me­čius at­ve­dė mus į Bal­ti­jos ke­lią, ku­ris ta­po star­tu iš­si­lais­vi­ni­mui. Tuo­met ran­ko­mis su­si­ki­bo trys Bal­ti­jos ša­lys. De­ja, da­bar ran­ko­mis ne vi­suo­met pa­jė­gia su­si­kib­ti to pa­ties kai­me­lio, to pa­ties mies­to ar tos pa­čios gat­vės gy­ven­to­jai./// Vadinasi, nuėjome atgal. Žmogiškumo - žmoniškumo prasme tik blogyn.
Saulius    Ket, 2019-08-22 / 08:58
Na, vienybė, kurlink patetiškai kviečia autorė, yra gerai, bet kažkuriame iš ankstesnių savo rašinių žurnalistė , pamenu , dėjo ant vaivorykštinių, dar kažkuriame ankstesniame - ant pašalpinių ir t.t .Tad įdomu šiaip, kurios visuomenės grupės turi vienytis, o kurias reiktų izoliuot ? Ar vienybė įmanoma su kaliniais, prievartautojais, ar galima darbdavio ir samdinio vienybė, buvusio partizano ir kompartijos aktyvisto, ar mes norime būt vieningi su atvykstančiais, imigrantais ?

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.