Daiktų vergovėje

Ko rei­kia žmo­gui pa­ten­kin­ti bū­ti­niau­sius sa­vo po­rei­kius? La­bai ne­daug: mais­to, dra­bu­žių, pa­sto­gės, ke­lių bū­ti­niau­sių bal­dų ir in­dų. Bet ap­žvel­ki­me sa­vo na­mus. Jie pil­ni daik­tų. Rei­ka­lin­gų ir ne­rei­ka­lin­gų. O pla­nuo­se ir sva­jo­nė­se – pirk­ti jų dar dau­giau. Rei­kia nau­jes­nio ir iš­ma­nes­nio te­le­vi­zo­riaus, nau­jau­sio ma­dos klyks­mo te­le­fo­no, mand­res­nio au­to­mo­bi­lio ir dau­gy­bės na­mų bui­ties smulk­me­nų.

Net ma­žam ką tik gi­mu­siam kū­di­kė­liui šiuo­lai­ki­nia­me pa­sau­ly­je rei­kia dau­gy­bės daik­tų: lo­vy­tės, ve­ži­mė­lio, guo­liu­ko, su­pan­čio lop­šio, au­to­mo­bi­li­nės kė­du­tės, vys­ty­mo sta­lo, dau­gy­bės čiulp­tu­kų ir bu­te­liu­kų bei tų bu­te­liu­kų ste­ri­li­za­to­riaus, dau­gy­bės skir­tin­gų vi­so­kiau­siam orui tin­kan­čių dra­bu­žė­lių, ku­riuos per mė­ne­sį išau­ga, saus­kel­nių ir pa­klo­tė­lių, žais­lų ir ra­mi­nan­čių prie­mo­nių.

Gal vi­so to rei­kia ne kū­di­kiui? Bet jo tė­vams, ku­rie to­kį krai­tį su­pirk­da­mi ne­pa­gai­li tūks­tan­čių eu­rų.

Prik­lau­sau be saus­kel­nių užau­gu­siai kar­tai. Dar be saus­kel­nių au­gi­nau ir sa­vo vai­kus. Skal­byk­lė "Ry­ga" iš­skalb­da­vo ir vys­tyk­lus ir saus­kel­nes at­sto­jan­čius marlinius vysyklėlius.

Dar prieš ke­le­tą de­šimt­me­čių žmo­nes, be­si­pui­kuo­jan­čius daik­tais, dėl pa­si­gy­ri­mo ap­lan­ky­tais spek­tak­liais ir kon­cer­tais, ku­rių jie nė ne­sup­ras­da­vo, va­di­no­me sno­bais.

Stu­di­jų lai­kais, prieš sun­kų eg­za­mi­ną no­rė­da­mi įsi­teik­ti vie­nam uni­ver­si­te­to pro­fe­so­riui, vi­sas kur­sas su­si­me­tė po­rą šim­tų rub­lių. Ju­bi­lie­jaus pro­ga jam pa­do­va­no­jo­me bran­gų dvy­li­kos da­lių vo­kiš­ko po­rce­lia­no ser­vi­zą. Ser­vi­zą ga­vo vie­no kur­sio­ko ma­ma, dir­bu­si pre­ky­bos ba­zė­je. Tuo­met ge­res­ni bal­dai ir in­dai bu­vo de­fi­ci­tas. Bet ga­vo­me nu­si­vil­ti. Pro­fe­so­rius at­sai­niai pa­stū­mė do­va­ną į ša­lį ir tie­siai rė­žė: "Kur aš tą grioz­dą dė­siu?"

Iš tie­sų... Jis tur­būt gy­ve­no ne­di­de­lia­me "chru­šiov­ka" va­di­na­ma­me bu­te kur nors Žir­mū­nuo­se. Be to, ka­vą ger­ti ga­li­ma ir iš pa­pras­to lie­tu­viš­ko mo­li­nio puo­de­lio. Jos sko­nis nuo to tik­rai ne­pab­lo­gės.

To me­to in­te­li­gen­tai tal­pio­se im­por­ti­nė­se sek­ci­jo­se kau­pė kny­gas. To­mų to­mus iš­min­ties. Da­bar kny­goms dau­ge­ly­je erd­vių šiuo­lai­kiš­kų bu­tų jau ne­bė­ra vie­tos. Ne­bent ke­lioms bū­ti­niau­sioms. Da­bar ir sek­ci­jos – ki­to­kios. Su po­ra sim­bo­li­nių len­ty­nų. Jo­se di­džiau­sia vie­ta skir­ta pu­sant­ro met­ro įstri­žai­nės te­le­vi­zo­riui.

Daik­tų ma­dos spar­čiai plin­ta per so­cia­li­nius tink­lus. Vie­na šei­ma pa­si­gi­ria tu­rin­ti to­kį daik­čiu­ką – ir ki­tai tuo­jau pat rei­kia. Kaip at­si­lik­si? Daik­tas vis dar lie­ka šei­mos tur­tin­gu­mo ir aukš­tes­nės kas­tos sim­bo­lis.

Ar iš tik­rų­jų tiek daik­tų rei­kia, nie­kas per daug ne­si­gi­li­na. Juk šios die­nos šū­kis ne­gal­vo­ti, kaip dau­giau su­tau­py­ti, bet gal­vo­ti, kaip dau­giau už­dirb­ti. Tai vers­li­nin­kų mums įpirš­tas šū­kis. Jų rek­la­mos mums la­šas po la­šo įta­šo min­tį, jog jų par­duo­da­mo daik­to mums tik­rai la­bai rei­kia. Net­gi neį­ma­no­ma gy­ven­ti be jo!

Tik ar tas šū­kis ne­tru­kus neat­si­suks prieš pa­čius vers­li­nin­kus? Ne­pa­so­ti­na­mas daik­tų po­rei­kis ver­čia jau­nas šei­mas ir vi­du­ri­nią­ją kar­tą kuo dau­giau už­dirb­ti. Did­mies­čiuo­se jau ir su­vi­rin­to­jui 60 eu­rų už dar­bo die­ną yra ma­žai. Ge­riau va­žiuo­ja į Nor­ve­gi­ją, kur me­tų at­ly­gi­ni­mą už­dir­ba per tris mė­ne­sius. O per me­tus su­si­da­ro ket­ve­rių me­tų at­ly­gi­ni­mas. Kiek daug daik­tų už tuos pi­ni­gus išei­na!

Ži­no­ma, gy­ve­ni­mas ei­na pir­myn. Dul­kes siur­bian­tis ir grin­dis plau­nan­tis ro­bo­tu­kas, dau­gia­funk­cė skal­byk­lė ar in­dap­lo­vė pa­leng­vi­na na­mų bui­tį.

Ta­čiau dau­ge­liu at­ve­jų be­sai­kis var­to­ji­mas ir na­mų už­grū­di­mas daik­tais jau ne­bea­ti­tin­ka jo­kių pro­tin­gu­mo kri­te­ri­jų. Pa­žan­ga tam­pa ne­be pa­žan­ga, o stab­džiu. O bui­tį pa­leng­vin­ti tu­rin­tys daik­tai ne­re­tai bui­tį tik ap­sun­ki­na. Kiek­vie­nam daik­tui na­muo­se rei­kia ras­ti vie­tą. To­dėl ne­re­tai vie­nas kam­ba­rys tu­ri tar­nau­ti kaip san­dė­lis.

Ga­liau­siai pa­nau­do­tų daik­tų, ne­re­tai dar at­lie­kan­čių sa­vo funk­ci­ją, bet pa­keis­tų nau­jes­niais ir to­bu­les­niais, rei­kia kaž­kaip at­si­kra­ty­ti. Apie eko­lo­gi­ją ir Že­mės iš­sau­go­ji­mą atei­ties kar­toms dar mąs­tan­tys tau­tie­čiai, vyk­do spe­cia­lius pro­jek­tus, kai į jų su­ras­tas pa­tal­pas ga­li nu­vež­ti ne­rei­ka­lin­gus daik­tus, o iš ten juos pa­sii­ma tie, ku­riems jų rei­kia. Tie, ku­rie ne­tu­ri iš ko nu­si­pirk­ti nau­jes­nių daik­tų. Ar­ba tie, ku­riuos ten­ki­na se­no daik­to at­lie­ka­ma funk­ci­ja. Nau­jiems jie ne­no­ri mė­ty­ti pi­ni­gų. Ge­riau tuos pi­ni­gus pa­nau­do­ja ke­lio­nėms, po­mė­giams ar pa­ži­ni­mui.

Ta­čiau pro­vin­ci­jo­je to­kių mai­nų par­duo­tu­vių be­veik nie­kur nė­ra. Dar ge­ri daik­tai virs­ta šiukš­lė­mis, pa­vo­jin­go­mis at­lie­ko­mis, ter­šian­čio­mis mū­sų že­mę. O mes pirk­si­me nau­jus, po ke­le­rių me­tų ir juos iš­me­si­me, taip de­monst­ruo­da­mi pra­ban­gų sa­vo gy­ve­ni­mą daik­tų ir ko­mer­ci­jos pa­sau­ly­je.

Per Vo­kie­ti­jos te­le­vi­zi­ją te­ko žiū­rė­ti eko­lo­giš­ką gy­ve­ni­mo bū­dą pro­pa­guo­jan­čią lai­dą. Šei­ma de­monst­ra­vo, kaip iš­si­ver­čia su vie­nu elekt­ri­niu vir­du­liu, ne­pirk­da­ma jo­kių ki­tų mais­to ga­my­bai rei­ka­lin­gų da­ly­kų. Ži­no­ma, toks mi­ni­ma­lis­ti­nis var­to­ji­mo bū­das – ne kiek­vie­nam priim­ti­nas. Prik­lau­so nuo šei­mos su­dė­ties, jos po­rei­kių ir vi­so­kių ki­to­kių da­ly­kų. Ta­čiau su­ti­ki­me – ma­žes­nis daik­tų kie­kis ska­ti­na žmo­gaus kū­ry­biš­ku­mą. No­ri ne­no­ri tu­ri iš­mok­ti vie­ną daik­tą pri­vers­ti at­lik­ti ke­lias funk­ci­jas.

Ko­mer­ci­ja mus iš­lais­vi­na nuo gal­vo­ji­mo, nes už mus gal­vo­ti jai nau­din­ga. Tik ar tuo­met gy­ve­na­me sa­vo gy­ve­ni­mą? Ar gy­ve­na­me taip, kaip no­ri­me pa­tys? Ar taip, kaip ver­čia var­to­to­jiš­ka vi­suo­me­nė?

Ar tik­rai tu­ri­me vers­tis per gal­vą, kad už­dirb­tu­me kuo dau­giau pi­ni­gų ir įsi­gy­tu­me kuo dau­giau daik­tų? Ar ga­li­me leis­ti sau su­sto­ti ir bent va­lan­dą per die­ną pa­mąs­ty­ti, pa­skai­ty­ti ge­rą kny­gą, pa­si­mo­ky­ti to, apie ką gal­būt sva­jo­jo­me vi­są gy­ve­ni­mą?

Ar ne­jau­čia­me, kad nuo dau­ge­lio dar­bų mus iš­lais­vi­nan­ti daik­tų la­vi­na drau­ge mus ir du­si­na? Su­si­na mū­sų sie­las. Nai­ki­na kū­ry­bi­nes ga­lias.

...rek­la­mos mums la­šas po la­šo įta­šo min­tį, jog jų par­duo­da­mo daik­to mums tik­rai la­bai rei­kia. Net­gi neį­ma­no­ma gy­ven­ti be jo!

Komentarai

A    Ant, 2019-07-30 / 15:14
Tikra tiesa, kuri ne visiems "ikandama" dėl tos pacios, pasipuikavimo prieš kitus, manijos apsėdimo...

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.