Naujausios
Net mažam ką tik gimusiam kūdikėliui šiuolaikiniame pasaulyje reikia daugybės daiktų: lovytės, vežimėlio, guoliuko, supančio lopšio, automobilinės kėdutės, vystymo stalo, daugybės čiulptukų ir buteliukų bei tų buteliukų sterilizatoriaus, daugybės skirtingų visokiausiam orui tinkančių drabužėlių, kuriuos per mėnesį išauga, sauskelnių ir paklotėlių, žaislų ir raminančių priemonių.
Gal viso to reikia ne kūdikiui? Bet jo tėvams, kurie tokį kraitį supirkdami nepagaili tūkstančių eurų.
Priklausau be sauskelnių užaugusiai kartai. Dar be sauskelnių auginau ir savo vaikus. Skalbyklė "Ryga" išskalbdavo ir vystyklus ir sauskelnes atstojančius marlinius vysyklėlius.
Dar prieš keletą dešimtmečių žmones, besipuikuojančius daiktais, dėl pasigyrimo aplankytais spektakliais ir koncertais, kurių jie nė nesuprasdavo, vadinome snobais.
Studijų laikais, prieš sunkų egzaminą norėdami įsiteikti vienam universiteto profesoriui, visas kursas susimetė porą šimtų rublių. Jubiliejaus proga jam padovanojome brangų dvylikos dalių vokiško porceliano servizą. Servizą gavo vieno kursioko mama, dirbusi prekybos bazėje. Tuomet geresni baldai ir indai buvo deficitas. Bet gavome nusivilti. Profesorius atsainiai pastūmė dovaną į šalį ir tiesiai rėžė: "Kur aš tą griozdą dėsiu?"
Iš tiesų... Jis turbūt gyveno nedideliame "chrušiovka" vadinamame bute kur nors Žirmūnuose. Be to, kavą gerti galima ir iš paprasto lietuviško molinio puodelio. Jos skonis nuo to tikrai nepablogės.
To meto inteligentai talpiose importinėse sekcijose kaupė knygas. Tomų tomus išminties. Dabar knygoms daugelyje erdvių šiuolaikiškų butų jau nebėra vietos. Nebent kelioms būtiniausioms. Dabar ir sekcijos – kitokios. Su pora simbolinių lentynų. Jose didžiausia vieta skirta pusantro metro įstrižainės televizoriui.
Daiktų mados sparčiai plinta per socialinius tinklus. Viena šeima pasigiria turinti tokį daikčiuką – ir kitai tuojau pat reikia. Kaip atsiliksi? Daiktas vis dar lieka šeimos turtingumo ir aukštesnės kastos simbolis.
Ar iš tikrųjų tiek daiktų reikia, niekas per daug nesigilina. Juk šios dienos šūkis negalvoti, kaip daugiau sutaupyti, bet galvoti, kaip daugiau uždirbti. Tai verslininkų mums įpirštas šūkis. Jų reklamos mums lašas po lašo įtašo mintį, jog jų parduodamo daikto mums tikrai labai reikia. Netgi neįmanoma gyventi be jo!
Tik ar tas šūkis netrukus neatsisuks prieš pačius verslininkus? Nepasotinamas daiktų poreikis verčia jaunas šeimas ir viduriniąją kartą kuo daugiau uždirbti. Didmiesčiuose jau ir suvirintojui 60 eurų už darbo dieną yra mažai. Geriau važiuoja į Norvegiją, kur metų atlyginimą uždirba per tris mėnesius. O per metus susidaro ketverių metų atlyginimas. Kiek daug daiktų už tuos pinigus išeina!
Žinoma, gyvenimas eina pirmyn. Dulkes siurbiantis ir grindis plaunantis robotukas, daugiafunkcė skalbyklė ar indaplovė palengvina namų buitį.
Tačiau daugeliu atvejų besaikis vartojimas ir namų užgrūdimas daiktais jau nebeatitinka jokių protingumo kriterijų. Pažanga tampa nebe pažanga, o stabdžiu. O buitį palengvinti turintys daiktai neretai buitį tik apsunkina. Kiekvienam daiktui namuose reikia rasti vietą. Todėl neretai vienas kambarys turi tarnauti kaip sandėlis.
Galiausiai panaudotų daiktų, neretai dar atliekančių savo funkciją, bet pakeistų naujesniais ir tobulesniais, reikia kažkaip atsikratyti. Apie ekologiją ir Žemės išsaugojimą ateities kartoms dar mąstantys tautiečiai, vykdo specialius projektus, kai į jų surastas patalpas gali nuvežti nereikalingus daiktus, o iš ten juos pasiima tie, kuriems jų reikia. Tie, kurie neturi iš ko nusipirkti naujesnių daiktų. Arba tie, kuriuos tenkina seno daikto atliekama funkcija. Naujiems jie nenori mėtyti pinigų. Geriau tuos pinigus panaudoja kelionėms, pomėgiams ar pažinimui.
Tačiau provincijoje tokių mainų parduotuvių beveik niekur nėra. Dar geri daiktai virsta šiukšlėmis, pavojingomis atliekomis, teršiančiomis mūsų žemę. O mes pirksime naujus, po kelerių metų ir juos išmesime, taip demonstruodami prabangų savo gyvenimą daiktų ir komercijos pasaulyje.
Per Vokietijos televiziją teko žiūrėti ekologišką gyvenimo būdą propaguojančią laidą. Šeima demonstravo, kaip išsiverčia su vienu elektriniu virduliu, nepirkdama jokių kitų maisto gamybai reikalingų dalykų. Žinoma, toks minimalistinis vartojimo būdas – ne kiekvienam priimtinas. Priklauso nuo šeimos sudėties, jos poreikių ir visokių kitokių dalykų. Tačiau sutikime – mažesnis daiktų kiekis skatina žmogaus kūrybiškumą. Nori nenori turi išmokti vieną daiktą priversti atlikti kelias funkcijas.
Komercija mus išlaisvina nuo galvojimo, nes už mus galvoti jai naudinga. Tik ar tuomet gyvename savo gyvenimą? Ar gyvename taip, kaip norime patys? Ar taip, kaip verčia vartotojiška visuomenė?
Ar tikrai turime verstis per galvą, kad uždirbtume kuo daugiau pinigų ir įsigytume kuo daugiau daiktų? Ar galime leisti sau sustoti ir bent valandą per dieną pamąstyti, paskaityti gerą knygą, pasimokyti to, apie ką galbūt svajojome visą gyvenimą?
Ar nejaučiame, kad nuo daugelio darbų mus išlaisvinanti daiktų lavina drauge mus ir dusina? Susina mūsų sielas. Naikina kūrybines galias.
...reklamos mums lašas po lašo įtašo mintį, jog jų parduodamo daikto mums tikrai labai reikia. Netgi neįmanoma gyventi be jo!