Į gerovės valstybę – su šaukštu ar meškere?

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Ko­kį ge­ro­vės vals­ty­bės mo­de­lį pa­si­rinks po­li­ti­kai? Kol kas gir­dė­ti tik apie nau­jus mo­kes­čius ir di­dė­sian­čias pa­šal­pas bei pen­si­jas. Ar tai vi­sa vi­zi­ja?
GE­RO­VĖS VALS­TY­BĖS BEIEŠ­KANT

Šiais me­tais Šiau­lių sa­vi­val­dy­bė įkū­rė Žmo­nių ge­ro­vės ir ug­dy­mo de­par­ta­men­tą. Tai kur ieš­ko­ti mies­te tos ge­ro­vės, jei ne ten? Šio de­par­ta­men­to di­rek­to­rė As­ta Le­saus­kie­nė ti­ki, kad ge­ro­vės vals­ty­bė – ne uto­pi­ja, o mies­to eko­no­mi­nį po­rtre­tą ma­tan­ti Stra­te­gi­nės plėt­ros ir eko­no­mi­kos de­par­ta­men­to di­rek­to­rė Vai­da Ka­la­se­vi­čie­nė abe­jo­ja: "Pa­di­din­si­me vai­ko pi­ni­gus, pa­kel­si­me mi­ni­ma­lią al­gą ir vis­kas?"
Tę­sia­me pub­li­ka­ci­jų cik­lą "Ge­ro­vės vals­ty­bės beieš­kant".
Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Žmo­nių ge­ro­vės ir ug­dy­mo de­par­ta­men­to di­rek­to­rė As­ta Le­saus­kie­nė ma­no, kad vie­nas iš ge­ro­vės vals­ty­bės bū­ti­nų ak­cen­tų – pi­lie­tiš­ka bend­ruo­me­nė.

Siū­lo iš­mok­ti aug­ti

Žmo­nių ge­ro­vės ir ug­dy­mo de­par­ta­men­to di­rek­to­rė As­ta Le­saus­kie­nė ma­no, kad žmo­nių ge­ro­vė – vi­siems su­da­ry­tos są­ly­gos oriai gy­ven­ti.

– Ga­li­ma su­pras­ti, kad Šiau­liuo­se žmo­nės gy­ve­na ge­ro­vė­je, kad rei­kė­jo tik įsteig­ti pa­da­li­nį jai ad­mi­nist­ruo­ti?

– Vie­nai už­sie­nie­čių de­le­ga­ci­jai, pa­sa­ko­da­ma apie ku­ruo­ja­mas veik­los sri­tis, pa­sa­kiau, kad man ten­ka Šiau­liuo­se rū­pin­tis vi­sais žmo­nė­mis nuo gi­mi­mo iki se­nat­vės ir spręs­ti pro­ble­mas, su­si­ju­sias su jų ge­ro­ve. Vė­liau, su­jun­gus du de­par­ta­men­tus, taip ir gi­mė pa­va­di­ni­mas.

Kai bu­vo at­skir­tos švie­ti­mo, kul­tū­ros ir spor­to bei so­cia­li­nių rei­ka­lų sri­tys, man trū­ko bend­ro ma­ty­mo. Da­bar mes, vi­sų pa­slau­gų tei­kė­jai, ga­li­me dirb­ti kar­tu, kur­ti, gal­vo­ti. Gal mums pa­vyks pa­siū­ly­ti šiek tiek ki­to­kias pa­slau­gas, kad žmo­nių orus gy­ve­ni­mas įgau­tų ki­tas spal­vas. Žmo­gus tu­ri bū­ti lai­min­gas, tu­ri ge­bė­ti gy­ven­ti tarp žmo­nių, ir vie­ni ki­tus tu­ri­me iš­mok­ti priim­ti.

Tai nė­ra uto­pi­ja. Tai ro­do mū­sų bran­dą 30-ais ne­prik­lau­so­my­bės me­tais. Vers­las, švie­ti­mas, ino­va­ci­jos – tu­ri­me su­ras­ti bend­rą var­dik­lį ir pa­si­rū­pin­ti, kad Lie­tu­vo­je bū­tų ge­ra gy­ven­ti kiek­vie­nam, ne­prik­lau­so­mai nuo jo so­cia­li­nės pa­dė­ties. Aiš­ku, tai su­dė­tin­ga pa­da­ry­ti. Rei­kė­tų pa­si­rink­ti ge­ro­vės vals­ty­bės kū­ri­mo kryp­tį, nes vi­so­kių jų mo­de­lių yra. Tai po­li­ti­kų dar­bas su­ras­ti tą mo­de­lį, tin­kan­tį mums.

– Kur Šiau­liai yra la­biau­siai pa­žen­gę šia­me ke­ly­je?

– Pas mus yra vi­sos įma­no­mos švie­ti­mo kryp­tys, ku­rios yra Lie­tu­vo­je. Ir dar­že­liai, ir įstai­gos spe­cia­lių­jų po­rei­kių vai­kams, ga­biems vai­kams, ir spor­to gim­na­zi­ja. Tu­ri­me uni­ver­si­te­tą, aukš­tą­ją mo­kyk­lą, ku­ri ren­gia mo­ky­to­jus. Tai svar­bus mo­men­tas, gal­vo­jant apie ge­ro­vės vals­ty­bę.

Kas pa­sa­kys, ko­kia prie­mo­nė ku­riam šiau­lie­čiui šian­dien rei­ka­lin­ga la­biau­siai? Po­rei­kiai la­bai skir­tin­gi. Pir­miau­siai, lai­min­gas žmo­gus yra svei­kas. Ką dėl to jis tu­ri da­ry­ti – spor­tuo­ti, me­di­tuo­ti ar svei­kai mai­tin­tis? Tu­ri­me pa­siū­ly­ti kuo di­des­nę įvai­ro­vę pa­slau­gų aug­ti žmo­gui svei­kai. Jei mes kiek­vie­nam žmo­gui pa­siū­ly­si­me tai, ko jam rei­kia, jis neieš­kos, kur ge­riau, neiš­vyks iš Šiau­lių.

– Ar ga­li Šiau­liai už­tik­rin­ti pa­kan­ka­mą pa­ra­mą so­cia­liai rem­ti­niems žmo­nėms, kad jie ga­lė­tų gy­ven­ti oriai?

– Skir­ti dau­giau lė­šų so­cia­li­nei pa­ra­mai ir iš­mo­kė­ti įvai­rias pi­ni­gi­nes iš­mo­kas yra pa­ts leng­viau­sias bū­das, bet ne vi­sais at­ve­jais jis au­gi­na žmo­gų. Gal mums pa­vyks su­ras­ti ki­to­kių prie­mo­nių, kaip jį iš­mo­ky­ti už­si­dirb­ti pi­ni­gų ar­ba ras­ti sa­vo vie­tą.

Jei mes tik duo­sim, neu­žau­gin­sim žmo­gaus. Mo­ky­ma­sis vi­są gy­ve­ni­mą, ma­tyt, yra pa­grin­di­nis ke­lias. Tu­ri­me at­ras­ti rak­tą, kaip priei­ti prie kiek­vie­no žmo­gaus, lai­ku jį pa­ste­bė­ti, ar tai bū­tų 2 me­tų vai­kas, ar 15 me­tų paaug­lys, kad jo sa­vi­ver­tė bū­tų adek­va­ti, kad jis džiaug­tų­si, jog yra čia, ga­li mo­ky­tis, kur­ti, sa­ve rea­li­zuo­ti, tu­rė­ti vi­sas kom­pe­ten­ci­jas ir jaus­tis ge­rai. To­kie tu­rė­tų bū­ti pa­grin­di­niai tiks­lai.

Dar vie­nas la­bai svar­bus da­ly­kas, ku­riant ge­ro­vės vals­ty­bę, yra pi­lie­tiš­ku­mas. Kuo dau­giau žmo­nių Lie­tu­vo­je, Šiau­liuo­se gal­vos, kad jie pa­tys ga­li kur­ti – ne val­džia, ne po­li­ti­kai, ne tar­nau­to­jai, ne Sa­vi­val­dy­bė, ne vers­las, o jie pa­tys. Gal ras siū­lo ga­lą, kaip pa­tiems pri­si­dė­ti prie ge­ro­vės vals­ty­bės kū­ri­mo. Tas pri­si­dė­ji­mas ga­li bū­ti la­bai pa­pras­tas – dirb­ti mėgs­ta­mą dar­bą, mo­kė­ti mo­kes­čius, teik­ti pa­siū­ly­mus, ana­li­zuo­ti, gal­vo­ti. Ne nuo­lat kri­ti­kuo­ti, o siū­ly­ti.

– Bet Šiau­lių vi­suo­me­nė pa­sta­ruo­ju me­tu itin pi­lie­tiš­ka ir la­bai at­vi­rai reiš­kia sa­vo po­zi­ci­ją, ta­čiau, pa­na­šu, kad jų ne­gir­di tie, kas prii­ma spren­di­mus.

– Čia ir yra es­mė. Ga­li išei­ti žmo­nių gru­pė ir pa­sa­ky­ti sa­vo nuo­mo­nę. Bet gal yra ir ki­ta žmo­nių gru­pė, ku­ri tu­ri prie­šin­gą nuo­mo­nę. Dia­lo­go kul­tū­ra, mo­ky­ma­sis iš­girs­ti,at­pa­žin­ti ša­lia esan­tį ki­to­kį. Tai nė­ra pa­pras­ta. Kiek­vie­nas mes tu­ri­me sa­vo ver­ty­bi­nes nuo­sta­tas, sa­vo ma­ty­mą, ir la­bai ner­vi­na, kai kaž­kas ša­lia gal­vo­ja ki­taip. Bet ki­taip ne­bus. Jei mes no­ri­me kar­tu gy­ven­ti, kur­ti mies­tą, tu­ri­me su­si­tar­ti.

– Dar­bin­go am­žiaus žmo­nių ma­žė­ja, o vie­šų­jų pi­ni­gų po­rei­kis au­ga. Kaip už­tik­rin­ti, kad jų pa­kak­tų ir kul­tū­rai, ir švie­ti­mui, ir so­cia­li­nei pa­ra­mai?

– Čia la­bai svar­bi vers­lo su­dė­ti­nė da­lis. Dar­bo vie­tos, iš­ma­nio­sios tech­no­lo­gi­jos. Gal per tai ateis ki­to­kia pri­dė­ti­nė ver­tė, ir tų vie­šų­jų pi­ni­gų at­si­ras dau­giau. Žiū­rint į atei­tį sun­ku nu­spė­ti, ko­kių pro­fe­si­jų žmo­nių rei­kės. To­dėl pa­ts svar­biau­sias šian­dien švie­ti­mo, kul­tū­ros iš­šū­kis ug­dy­ti ver­ty­bi­nes nuo­sta­tas, iš­mo­ky­ti bend­rau­ti, mo­ky­tis. At­ro­dy­tų to­kie bend­ri lyg ir sa­vai­me su­pran­ta­mi da­ly­kai, ta­čiau jie tam­pa ak­tua­lūs, jų rei­kės tam, kad iš­gy­ven­tu­me. Į mū­sų pra­mo­nę ateis ro­bo­tai, iš­ma­nie­ji da­ly­kai, ma­žiau rei­kės žmo­nių, pa­di­dės da­lis tų, ku­rie tu­rės bū­ti iš­lai­ko­mi. Di­džiau­sias iš­šū­kis – kaip vi­sa tai su­re­gu­liuo­ti.

– Ku­ri gran­dis Šiau­liuo­se yra silp­niau­sia?

– Pa­žin­tis su so­cia­li­ne sfe­ra man bu­vo nau­jie­na. Leng­viau­sia atei­ti į Sa­vi­val­dy­bę ir pa­pra­šy­ti iš­mo­kos. Bet kas nuo to pa­si­keis? Kaip su­gal­vo­ti, ko­kių pa­slau­gų rei­kia žmo­gui, kad jis iš­mok­tų pa­ts aug­ti ir dar kai­my­nui pa­dė­ti? Žmo­nių pik­tu­mas ma­ne gąs­di­na. Bet aš su­pran­tu, ko­dėl jie pik­ti. Jie ne­lai­min­gi, ne­ga­li gy­ven­ti oriai, kaž­ko ne­tu­ri ir ne­ži­no, kaip gau­ti.

Ats­kir­ti Tie­sos gat­vė­je ku­ria­mus nak­vy­nės na­mus nuo be­na­mių nak­vy­nės vie­tos yra ge­ras spren­di­mas. Kuo dau­giau vie­no­je vie­to­je įvai­rių si­tua­ci­jų, tuo la­biau iš­kryp­ti iš tie­sos ke­lio ga­li žmo­nės, ku­riems stai­ga at­si­ti­ko bė­da.

Nak­vy­nės na­muo­se te­ko su­tik­ti 18-me­tį vai­ki­ną. Gal­vo­ju, ku­rio­je vie­to­je jis ne­ga­vo pa­gal­bos, neuž­siau­gi­no spar­nų. Ko­dėl jis ne­ra­do sa­vo vie­tos ir da­bar yra nak­vy­nės na­muo­se? To­kių da­ly­kų ne­tu­rė­tų bū­ti. Tu­rė­tų bū­ti prie­mo­nių, kaip jį užau­gin­ti, kad jis, tu­rė­da­mas kaž­ko­kią ne­di­de­lę ne­ga­lią, ga­lė­tų in­teg­ruo­tis į dar­bo rin­ką, ras­ti pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­nį. Gal jis ne­su­ti­ko to žmo­gaus, ku­ris pa­ro­dy­tų jam ke­lią.

– Sa­vi­val­dy­bė per­ka na­mą ir ja­me oriai gy­vens 10 neį­ga­lių žmo­nių. O vi­si ki­ti? Ar Sa­vi­val­dy­bė fi­nan­siš­kai pa­temps smul­kė­jan­čią so­cia­li­nę pa­ra­mą?

– Na­tū­ra­lu, kad mes su­sky­la­me į daug da­lių ir di­dė­ja kaš­tai. Tai yra nau­ja pa­slau­ga. Kai mes iš­mok­si­me, ga­lė­si­me gal­vo­ti, ką pa­da­ry­ti, kad kuo dau­giau lė­šų pa­siek­tų žmo­gų ir kuo ma­žiau lik­tų ad­mi­nist­ra­vi­mui.

Aš ma­nau, kad pa­čios idė­jos yra ge­ros, ku­rios ir ve­da prie ki­to­kios vals­ty­bės kū­ri­mo. Kol tie žmo­nės neiš­moks gy­ven­ti tarp ki­tų ir mes neiš­mok­sim jų priim­ti, nie­ko ne­bus.

– O jūs gal jau­čia­tės gy­ve­nan­ti ge­ro­vės vals­ty­bė­je?

– Aš jau­čiuo­si ge­rai, man nie­ko ne­trūks­ta. Tu­riu šei­mą, pui­kią duk­rą. Vi­si trys šei­mos na­riai esa­me pa­sie­kę to, ko no­ri­me, at­sa­kin­gai dir­ba­me mėgs­ta­mą dar­bą. Jei vi­si žmo­nės jaus­tų­si taip, kaip aš, ge­ro­vės vals­ty­bė jau bū­tų su­kur­ta.

– Ar pa­vyks­ta įsi­gi­lin­ti į pa­žei­džia­mų žmo­nių pro­ble­mas, kai pa­čiam nie­ko ne­trūks­ta?

– Aš gal­vo­ju, kad tu­riu do­va­ną įsi­jaus­ti į žmo­nių pro­ble­mas. Su­si­ti­ku­si su jais, įžvel­giu, kur aš ga­liu juos pa­stip­rin­ti, pa­dė­ti. Tai, kad aš jau­čiuo­si ge­rai, man lei­džia iš­girs­ti ki­tus. Kai žmo­gaus, dir­ba­nan­čio Sa­vi­val­dy­bė­je, sa­vi­ver­tė yra adek­va­ti, jis ga­li ki­taip ir žmo­gų priim­ti. Tai yra sėk­mės ko­das.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Stra­te­gi­nės plėt­ros ir eko­no­mi­kos de­par­ta­men­to va­do­vės Vai­dos Ka­la­se­vi­čie­nės nuo­mo­ne ge­ro­vės vals­ty­bė­je žmo­gui svar­biau­sia tu­rė­ti dar­bą ir pa­ja­mas.

Ge­ro­vės vals­ty­bę teks kur­ti vi­siems

Stra­te­gi­nės plėt­ros ir eko­no­mi­kos de­par­ta­men­to di­rek­to­rę Vai­dą Ka­la­se­vi­čie­nę ga­li­me va­din­ti vy­riau­sią­ja Šiau­lių eko­no­mis­te. Tu­rė­da­ma vi­są eko­no­mi­nės mies­to si­tua­ci­jos in­for­ma­ci­ją, ji šian­dien ga­li pa­sa­ky­ti, ar Šiau­liai dar to­li nuo ge­ro­vės vals­ty­bės vi­zi­jos.

– Kas yra ge­ro­vės vals­ty­bė?

– Iš tik­rų­jų, tai su­dė­tin­gas klau­si­mas. Vie­ni su­pran­ta, kad tai ne­mo­ka­mas trans­por­tas, švie­ti­mas, so­cia­li­nė ap­sau­ga, gal ki­ti su­pran­ta, kad tai – di­de­li pro­gre­si­niai mo­kes­čiai. Kad neat­si­tik­tų taip, jog ku­ria­me ge­ro­vės vals­ty­bę, bet vi­si ją su­pran­ta­me skir­tin­gai. Ką ta­da su­kur­si­me?

Ma­no ma­ny­mu, vis­kas tu­ri bū­ti nu­kreip­ta į žmo­gų, kad jam bū­tų ge­ra gy­ven­ti to­kio­je vals­ty­bė­je. Tai api­ma švie­ti­mo sis­te­mą, so­cia­li­nę ap­sau­gą ir ki­tas sri­tis. Daug dė­me­sio tu­rė­tų bū­ti ski­ria­ma žmo­nėms su ne­ga­lia, se­ny­vo am­žiaus gy­ven­to­jams, jau­ni­mui. Tai tu­ri bū­ti orien­tuo­ta į pi­lie­tiš­ku­mą. Žmo­gus tu­ri su­pras­ti, kad ne tik vals­ty­bė jam tu­ri pa­sa­ky­ti, kaip tu­ri bū­ti. Bet ir pa­ts gy­ven­to­jas tu­ri su­pras­ti, kad jei ne­mo­kės mo­kes­čių, o darb­da­viai mo­kės at­ly­gi­ni­mus vo­ke­liuo­se, taip ir ne­su­rink­si­me į biu­dže­tą pi­ni­gų, iš ku­rių ga­lė­tu­me mo­kė­ti iš­mo­kas pen­si­nin­kams, neį­ga­lie­siems, vai­kams. Tai už­da­ras ra­tas. Jei vi­si dirb­si­me ta link­me tai ir su­kur­si­me tą ge­ro­vės vals­ty­bę.

– Atim­ti iš dau­giau už­dir­ban­čių ir pa­da­lin­ti ki­tiems – ar tai tas ke­lias?

– Kiek­vie­nas tu­ri pri­si­dė­ti. Vi­so­se ša­ly­se nuo tų, kas dau­giau­siai už­dir­ba, dau­giau­siai ir at­skai­to. Da­li­ni­ma­sis, kad at­skir­tis bū­tų kuo ma­žes­nė tarp daug už­dir­ban­čių ir mi­ni­ma­lias pa­ja­mas gau­nan­čių.

– Mies­to val­džia daž­nai skel­bia, kad Šiau­liuo­se jau pra­ktiš­kai tvy­ro ge­ro­vė. Ko­kiais žings­niais ten ke­liau­ja­ma?

– Dė­lio­jant mies­to biu­dže­tą, aš ma­tau, kam ski­ria­mi pi­ni­gai. Da­bar di­džio­ji da­lis pi­ni­gų nu­krei­pia­ma inf­rast­ruk­tū­rai. Yra di­de­li pro­jek­tai, mes tu­ri­me juos įgy­ven­din­ti. Tai juk ir­gi da­ro­ma žmo­gui. So­cia­li­nei sri­čiai, švie­ti­mui lė­šos au­ga. Ei­na­me į tą pu­sę.

Vi­sai ne­se­niai bu­vau įmo­nės "Plie­no for­tas" nau­jo­je ga­myk­lo­je. Džiu­gu. Gal rei­kė­tų dau­giau tai rek­la­muo­ti, nes mes ne­ži­no­me, ką tu­ri­me Šiau­liuo­se. Įmo­nė nuo 1994 me­tų vei­kia, su­kū­rė 170 dar­bo vie­tų. Ga­myk­la au­to­ma­ti­zuo­ta, įran­ga aukš­to ly­gio. Dar­buo­to­jai myg­tu­kus jun­gi­nė­ja. Vis­kas ei­na pro­gre­so link. Ir ki­to­se mo­der­nio­se įmo­nė­se dar­buo­to­jams su­da­ro­mos pui­kios są­ly­gos.

– Ko­kią da­lį Šiau­lių eko­no­mi­ko­je su­da­ro stam­bių, mo­der­nių įmo­nių veik­la?

– Pa­gal vi­sus ro­dik­lius stam­bio­sios įmo­nės su­da­ro ne­di­de­lę da­lį, di­džio­ji da­lis – smul­ku­sis ir vi­du­ti­nis vers­las.

Esa­me pa­si­ren­gę Eko­no­mi­nės plėt­ros ir in­ves­ti­ci­jų pri­trau­ki­mo stra­te­gi­ją, ku­ri yra orien­tuo­ta į aukš­tos pri­dė­ti­nės vers­lo kū­ri­mą. Kiek vers­las no­rės tai da­ry­ti? Sa­vi­val­da ne­ga­li pri­vers­ti įmo­nių kur­ti aukš­tos pri­dė­ti­nės ver­tės pro­duk­tus ir mo­kė­ti ofi­cia­lius nor­ma­lius at­ly­gi­ni­mus.

– Tai mū­sų ge­ro­vė pri­klau­so nuo vers­lo?

– Nuo vers­lo pri­klau­so di­de­le da­li­mi. Ir nuo švie­ti­mo, ku­ris tu­rė­tų mo­ky­ti mus bū­ti pi­lie­tiš­kais. Švie­ti­mas tu­ri ug­dy­ti žmo­gų, ku­ris no­rės spe­cia­li­zuo­tis to­je sri­ty­je, ku­rio­je mums trūks­ta in­ži­nie­rių, spe­cia­lis­tų. Jei jie bus ug­do­mi, ateis į vers­lą ir kurs aukš­tą pri­dė­ti­nę ver­tę.

– Ar Sa­vi­val­dy­bės veik­lo­je pa­kan­ka­mai dė­me­sio ski­ria­ma ei­li­niam šiau­lie­čiui?

– Aš ma­nau, kad žmo­gus ir yra svar­biau­sia. Pa­vyz­džiui, di­de­lis dė­me­sys ir pa­ra­ma ski­ria­ma jau­nam vers­li­nin­kui, vy­res­niam nei 50 me­tų. Ne­se­niai kal­bė­jo­me, kiek pi­ni­gų rei­kė­tų skir­ti neį­ga­lie­siems, kri­zi­nėms šei­moms ir pa­na­šiai. Čia kaip tik žmo­gus ir sto­vi. O tai, kas vyks­ta ko­mi­te­tuo­se ar Ta­ry­bos sa­lė­je jau yra po­li­ti­ka.

Vie­šuo­sius pi­ni­gus rei­kia su­ba­lan­suo­ti, kaip ir šei­mo­je. Rei­kia įsi­ver­tin­ti, ku­riuos pro­jek­tus pa­da­ry­ti čia ir da­bar, gal kai ku­riuos ga­li­ma nu­kel­ti į vė­les­nį lai­ko­tar­pį. Rei­kia su­si­dė­lio­ti prio­ri­te­tus.

– Ar šian­dien jums aiš­ki kryp­tis, kaip Lie­tu­vo­je ku­ria­ma ge­ro­vės vals­ty­bė?

– Man nė­ra aiš­ki. Mes ne­tu­ri­me to­kios pro­gra­mos.

– Pa­di­din­ti vai­ko pi­ni­gus, pen­si­jas ir pa­kel­ti mo­kes­čius – ar tai tie žings­niai?

– No­rė­čiau ir aš pa­klaus­ti, jei pa­da­ry­si­me tuos ke­lis žings­nius ir tai jau bus mū­sų vi­zi­ja?

Jei mes po 5 me­tų, kaip skel­bia­ma, jau tu­rė­tu­me gy­ven­ti ge­ro­vės vals­ty­bė­je, tai tu­ri­me ži­no­ti, kaip ją pa­siek­ti. Ta­da vie­nin­gai tu­rė­tu­me ei­ti jos link. Da­bar pa­kel­si­me mi­ni­ma­lią al­gą, vai­ko pi­ni­gus, vie­na sa­vi­val­dy­bė pa­ska­tins vers­lą, ki­ta nu­ties ke­lią ir vis­kas?

Gal ta vi­zi­ja dar iš­si­gry­nins atei­ty­je.

– Koks jos svar­biau­sias ak­cen­tas tu­rė­tų bū­ti?

– Ma­nau, kad žmo­gui svar­biau­sia tu­rė­ti dar­bą ir pa­ja­mas. Ki­tos prie­mo­nės yra pa­gal­bi­nės. Da­bar Šiau­lių eko­no­mi­nė­je zo­no­je sta­to­mos trys nau­jos ga­myk­los, ma­tau po­ten­cia­lą. Kas ieš­ko, sa­ko dar­bą sun­ku ras­ti, o darb­da­viai tvir­ti­na, kad ne­ran­da dar­buo­to­jų.

Džiu­gu, kad di­dė­ja at­ly­gi­ni­mai. Pa­gal mo­kes­čių ins­pek­ci­jos duo­me­nis, šių me­tų ant­ro­jo ket­vir­čio dar­buo­to­jų drau­džia­mo­sios pa­ja­mos pa­di­dė­jo 12 pro­cen­tų, pa­ly­gin­ti su praė­ju­sių me­tų tuo pa­čiu lai­ko­tar­piu. Jei per­nai ant­rą ket­vir­tį jos Šiau­liuo­se sie­kė 917 eu­rų (iki mo­kes­čių), tai šį­met 1 029 eu­rus.

– O jūs pa­ti su­si­kū­rė­te sa­vo ge­ro­vės vals­ty­bę?

– Ka­dan­gi tu­riu dar­bą, pa­ja­mas, vai­kai svei­ki, pa­čiai ne­rei­kia kreip­tis į svei­ka­tos įstai­gas, tai šian­dien sa­ky­čiau taip. Bet jei­gu tek­tų su­si­dur­ti su svei­ka­tos pro­ble­mo­mis ir kreip­tis į gy­dy­mo įstai­gas, tai dar to­li gra­žu iki tos ge­ro­vės vals­ty­bės.

Da­bar pa­kel­si­me mi­ni­ma­lią al­gą, vai­ko pi­ni­gus, vie­na sa­vi­val­dy­bė pa­ska­tins vers­lą, ki­ta nu­ties ke­lią ir vis­kas?

Komentarai

Laime    Pen, 2019-11-08 / 08:01
Dabar viskas aišku kodėl esu tokia laiminga - nuo gimimo esu apgaubta astulės rūpesčio skraiste. Tiesiog nenutrūkstamas gėris liejasi pertekliaus srove :)
miestietis    Pen, 2019-11-08 / 09:18
Po vakar dienos Tarybos posėdžio, susidariau nuomonę, kad moteriškaitės simpatiškos, nu gal tik kiek žioplavotos savo darbuose, bet šiuokart aš ne apie tai. Noriu pranešti apie tai, kas turėtu mums labiau rūpėti, taigi- ALYTAUS PADANGOS PAJUDĖJO ŠIAULIŲ KRYPTIMI, TAD, KIEK SUPRANTU, TURĖSIME REIKALŲ.
nulis    Pen, 2019-11-08 / 09:37
Kai mokiausi mokykloje, man buvo sakoma, kad gyvename brandžiame socializme, o gerovės valstybė, tuo metu vadinama komunizmu, mūsų laukia ateityje ir mes tą komunizmą sukursime. Praėjo nuo to laiko daugiau, nei pusšimtis metų. Ir vėl ta pati "meliodija", tik žodžiai kiti. Kažin, ar dar spėsiu pagyvent gerai, ar taip ir numirsiu amžiname "gerovės" kūrybos procese?
Gerovė per 5 metus    Pen, 2019-11-08 / 09:42
Pirmas žingsnis teisingas. Sukurtas gerovės departamentas. Reikalingas antras žingsnis - lobotomija. Skaitant departamento vadovės pasamprotavimus, net susidarė įspūdis, kad šiai poniai ta procedūra jau atlikta.
Rex pex fex    Pen, 2019-11-08 / 09:53
Valstybė plano neturi, o Šiauliai tipo turi. Nebejuokinkite buratinų šalis su toksikom.
miestietis    Pen, 2019-11-08 / 09:55
Gerovės visuomenės sukūrimas yra gera idėja, tik svarbu, kad būtų ką, kiek ir, svarbiausia, iš ko atimti, na, o kam jau duoti, tai daug proto ir super sugebėjimų tikrai nereikia. Ilga ir sudėtinga ta tema, bet nenoriu čia plėstis, bet tik viena- melskimės, kad ES finansinio kranelio prieš laiką neužsuktų, o tai pasirodys šašuotas užpakalis.
kike    Pen, 2019-11-08 / 10:35
Lietuvai reikia daugiau patrankų ir apsitverti spygliuota tvora. Nes gali palikti patrankos be lietuvių.
op    Pen, 2019-11-08 / 11:16
nu bent jau dvi ponios susikurusios savo gerove uz 3134 eurus per menesi, o kiek mums reiks laukti tokios geroves - nezinia..
Feisbukas    Pen, 2019-11-08 / 11:42
Damutės turbūt neatostogauja gerovės šalyje - lekia į kitus gėrius. Kodėl?
Vantuzas    Pen, 2019-11-08 / 12:18
Evangelijoje pagal Matą Jėzus sako savo mokiniams: „lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui patekti į Dievo karalystę“. Vyskupas Dom Helder Camara yra pasakęs: „kai aš duodu vargšams maisto, jie vadina mane šventuoju. Kai aš klausiu, kodėl jie yra vargšai, jie vadina mane komunistu“. -"melskimės, kad ES finansinio kranelio prieš laiką neužsuktų, o tai pasirodys šašuotas užpakalis. "
Anastazijus    Pen, 2019-11-08 / 14:32
Gerove yra gauti valdiska darba, buti isrinktam i seima arba gauti valdzios uzsakymus verslui. Abi moteriskes jau pasieke asmenine gerove su kuo jas abi ir sveikinu. Linkiu greitos geroves ju giminaiciams ir artimiesiams.
Saulius    Sek, 2019-11-10 / 19:43
Kiek žmonių, tiek nuomonių.Visi tą „ gerovės valstybę „ mato skirtingai.Man tai panašu į sparnuotą frazę, nieko konkretaus, jokių gairių anei programos, kaip teisingai pastebi ta ekonomistė.Prezidento komanda paleido – žiniasklaida pasigavo.Mūsuose jau senai nelikę atsakomybės už žodžius.Žmogui patys svarbiausieji gyvenimo principai yra saugumas ir teisingumo jausmas.Tai pastebėjo dar Lutheris prieš penkis šimtus metų, ir ant to buvo statomas visas Vakarų pasaulio gerbūvis.Nereikia išradinėt dviračio, nereikia kurt visokių popierinių gerovės ir laimės ministerijų,pakaktų , kad valdžia garantuotų visų lygybę prieš įstatymą ir nevaržytų asmeninės kiekvieno iniciatyvos.
Ei    Sek, 2019-11-10 / 20:20
Jeigu ten, aukštai bokštelyje egzistuoja "Žmogaus gerovės ir ugdymo departamentas", tai žemai papėdėje yra žmogaus negerovė ir tamsa? Gerieji mus, blogiečius, dabar mokys, auklės ir švies?

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.