Trys žvaigždės – nuo Niujorko iki Šiaulių

Vytauto RUŠKIO nuotr.
(Iš dešinės) Adomo Jacovskio, Solomono Teitelbaumo kūrybą pristatė dailėtyrininkas Viktoras Liutkus.
Nee­mi­ja Ar­bitb­la­tas (Bla­tas) (1908–1999), Ado­mas Ja­covs­kis, So­lo­mo­nas Tei­tel­bau­mas – pla­ka­tas su šių kū­rė­jų pa­var­dė­mis šian­dien ga­lė­tų kvies­ti į bet ku­rią pres­ti­ži­nę Pa­ry­žiaus, Lon­do­no ar Niu­jor­ko ga­le­ri­ją, bet šį kar­tą iš­skir­ti­nis kul­tū­ros įvy­kis – Šiau­liuo­se.
"Laip­tų ga­le­ri­ja" mies­to gim­ta­die­nio pro­ga pa­do­va­no­jo re­tą ga­li­my­bę pa­ma­ty­ti tri­jų ta­len­tin­gų kū­rė­jų pa­ro­dą ir taip pa­skel­bė Lit­va­kų kul­tū­ros die­nų pra­džią Šiau­liuo­se.
Vytauto RUŠKIO nuotr.
Parodoje – išskirtinė proga pamatyti pasaulyje pripažinto litvako Neemijos Arbitblato (Blato) darbų.
Vytauto RUŠKIO nuotr.
Tapytojas ir scenografas Adomas Jacovskis savo kūryboje vertina tylą.
Vytauto RUŠKIO nuotr.
Solomono Teitelbaumo darbai išsiskiria dailininko potėpiais, už kurių slypi jėga ir trapumas, gaivalas ir subtilumas.

Do­va­na mies­tui

Į ga­le­ri­ją me­no my­lė­to­jai ėmė rink­tis dar ge­ro­kai iki ati­da­ry­mo. To­kio ly­gio me­no pa­ro­dos Šiau­liuo­se dar nė­ra bu­vę. Tarp ži­no­mų mies­to žmo­nių, me­ni­nin­kų ne­bu­vo ma­ty­ti mies­to Sa­vi­val­dy­bės va­do­vų. Su gė­lė­mis ati­da­ry­mo lau­kė tik Kul­tū­ros sky­riaus ve­dė­ja Dai­na Kin­či­nai­tie­nė.

Pa­ro­dos lan­ky­to­jai pa­skli­do po ga­le­ri­jos erd­ves. Vie­nas aukš­tas skir­tas Nee­mi­ja Ar­bitb­la­to (vė­liau pa­si­ra­ši­nė­ju­sio tik Bla­to var­du) kū­ry­bai. Pa­sau­ly­je pri­pa­žin­tas me­ni­nin­kas gi­mė Kau­ne, jo kū­ry­bi­nis ke­lias ve­dė į Pa­ry­žių, Ve­ne­ci­ją, Niu­jor­ką. Ži­no­mo lit­va­ko dar­bų ga­li­ma ras­ti Eu­ro­pos mu­zie­juo­se, pri­va­čio­se ko­lek­ci­jo­se.

Ga­le­ri­jos sa­lė­je eks­po­nuo­ja­ma Ado­mo Ja­covs­kio ta­py­ba. Ta­py­to­jas ir sce­nog­ra­fas, Lie­tu­vos na­cio­na­li­nės pre­mi­jos lau­rea­tas, įver­tin­tas ne vie­nu tarp­tau­ti­niu ap­do­va­no­ji­mu, dir­ban­tis pres­ti­ži­nių pa­sau­lio teat­rų sce­no­se. Jo kū­ry­bi­nia­me ke­ly­je – dar­bai su re­ži­sie­riais Gy­čiu Pa­de­gi­mu, Ei­mun­tu Nek­ro­šiu­mi, Jo­nu Ju­ra­šu, Ri­mu Tu­mi­nu ir ki­tais. Su­kur­ta per 80 sce­no­vaiz­džių. Kai ku­rie teat­ro­lo­gai jo dar­bus sce­no­je va­di­na še­dev­rais. A. Ja­covs­kio dar­bų tu­ri ne tik Lie­tu­vos, bet ir už­sie­nio mu­zie­jai, ko­lek­ci­nin­kai.

Ki­ta ga­le­ri­jos erd­vė skir­ta So­lo­mo­no Tei­tel­bau­mo ta­py­bai. Au­to­rius lai­ko­mas vie­nu ryš­kiau­sių Lie­tu­vos jau­no­sios kar­tos dai­li­nin­kų. Jo dar­bai pri­sta­ty­ti pa­ro­do­se JAV, Šve­di­jo­je, Vo­kie­ti­jo­je, Pran­cū­zi­jo­je, Is­lan­di­jo­je, Ru­si­jo­je.

Pir­mą kar­tą – Lit­va­kų kul­tū­ros die­nos

Į pa­ro­dos ati­da­ry­mą Ado­mą Ja­covs­kį at­ly­dė­jo bro­lis gra­fi­kas, kny­gų dai­li­nin­kas Jo­kū­bas Ja­covs­kis ir se­suo kos­tiu­mų dai­li­nin­kė, gra­fi­kė, sce­nog­ra­fė, fo­tog­ra­fė Alek­sand­ra Ja­covs­ky­tė, bi­čiu­liai. So­lo­mo­nas Tei­tel­bau­mas džiau­gė­si ma­mos, kar­tu ir jo va­dy­bi­nin­kės Ri­vos Tei­tel­bau­mie­nės drau­gi­ja.

"Laip­tų ga­le­ri­ja" pir­mą kar­tą spal­vin­go­je mies­to gy­ve­ni­mo ir ren­gi­nių pa­le­tė­je įkom­po­na­vo lit­va­kų kū­ry­bos spal­vas", – skelb­da­ma Lit­va­kų kul­tū­ros die­nų pra­džią sa­kė ga­le­ri­jos di­rek­to­rė Ja­ni­na Ali­šaus­kie­nė. Šis ren­gi­nys – do­va­na mies­to 783-ejų me­tų gim­ta­die­niui.

"Šian­dien – Dai­lės die­na, ji tę­sis vi­są rug­sė­jo mė­ne­sį, dar bus lit­va­kų li­te­ra­tū­ros ir mu­zi­kos die­nos", – J. Ali­šaus­kie­nė ak­cen­ta­vo, jog bū­tent per kul­tū­rą ga­li­ma pa­ma­ty­ti, kaip lie­tu­vių ir žy­dų tau­tos, gy­ven­da­mos kar­tu, pra­tur­ti­no vie­na ki­tą.

Ren­gi­nys pra­si­dė­jo nuo mu­zi­ki­nių pa­svei­ki­ni­mų. Ga­le­ri­jos sie­no­se ne­til­po ber­niu­kų ir jau­nuo­lių cho­ro "Da­gi­lė­lis" bal­sai, nu­ne­šę "kran­tais Ne­mu­nė­lio" su dai­na "Kur gi­ria ža­liuo­ja", su­jau­di­no cho­ro at­lie­ka­ma žy­dų dai­na. "Ha­va na­gi­la" skam­bė­jo su Vals­ty­bi­nio Šiau­lių dra­mos teat­ro ak­to­rių lin­kė­ji­mais.

Pak­vies­ti pri­sta­ty­ti sa­vo dar­bų, au­to­riai ne­bars­tė žo­džių.

S. Tei­tel­bau­mas pir­miau­sia pa­dė­ko­jo ga­le­ri­jos ko­lek­ty­vui, rė­mė­jams už su­teik­tą pro­gą sa­vo dar­bus pa­ro­dy­ti ša­lia pa­sau­ly­je pri­pa­žin­tų me­ni­nin­kų. "Ačiū, kad įsi­lei­do­te į to­kią kom­pa­ni­ją, ačiū ir Šu­rai (Alek­sand­rai Ja­covs­ky­tei), ir Jo­kū­bui (Jo­kū­bui Ja­covs­kiui), ir vi­siems, kad su­si­rin­ko­te".

A. Ja­covs­kis pri­si­mi­nė, kad pa­sku­ti­nį kar­tą sa­vo dar­bus "Laip­tų ga­le­ri­jo­je" eks­po­na­vo prieš tre­jus me­tus, ir ste­bė­jo­si, kaip grei­tai bė­ga lai­kas. J. Ali­šaus­kie­nė dė­ko­jo me­ni­nin­ko bro­liui Jo­kū­bui, ku­rio dė­ka pa­vy­ko pri­sta­ty­ti ži­no­mo sce­nog­ra­fo ir ta­py­to­jo dar­bus.

Išs­kir­ti­nė lit­va­ko kū­ry­ba

Ke­lius į au­to­rių kū­ry­bą nu­tie­sė dai­lė­ty­ri­nin­kas moks­lų dak­ta­ras Vik­to­ras Liut­kus. S. Tei­tel­bau­mą ir A. Ja­covs­kį ge­rai pa­žįs­ta, o lit­va­ką N. Ar­bitb­la­tą pa­ži­no­jo nea­ki­vaiz­džiai. Pir­miau­sia jis pa­ro­dė at­si­vež­tą šio me­ni­nin­ko kū­ry­bos al­bu­mą su au­tog­ra­fu.

"Mes pra­dė­jo su­si­ra­ši­nė­ti apie 1995–1994 me­tus, kai dir­bau Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jo­je, Dai­lės sky­riu­je. Jo žmo­na gar­si ope­ros so­lis­tė, re­ži­sie­rė, sce­nos di­zai­ne­rė Re­gi­na Res­nik pra­dė­jo ra­šy­ti į mi­nis­te­ri­ją ieš­ko­da­ma bū­dų, kaip į Lie­tu­vą par­vež­ti kū­ry­bi­nį pa­li­ki­mą iš Ve­ne­ci­jos. Ki­ta da­lis bu­vo Niu­jor­ke. Išsp­ręs­ti to klau­si­mo ta­da ne­pa­vy­ko, bet jis ra­do pro­gą per­duo­ti šią kny­gą su pa­lin­kė­ji­mu. Jo­je yra su­dė­ti la­bai pui­kiai N. Ar­bitb­la­to nu­ta­py­ti žy­miau­si Pa­ry­žiaus mo­kyk­los dai­li­nin­kai, ku­rių ab­so­liu­ti dau­gu­ma bu­vo lit­va­kai, už­sie­nie­čiai, at­vy­kę ir Ry­tų ir Vi­du­rio Eu­ro­pos", – pa­sa­ko­jo V. Liut­kus.

Me­ni­nin­ko pa­li­ki­mas grį­žo į Lie­tu­vą – Lie­tu­vos dai­lės mu­zie­jus tu­ri uni­ka­lią Bla­to dar­bų ko­lek­ci­ją: be ta­py­bos yra ir gra­fi­kos, ma­žo­sios skulp­tū­ros, as­me­ni­nių daik­tų. Anot V. Liut­kaus, dai­lė­ty­ri­nin­kams dar­bo už­teks ke­lis de­šimt­me­čius į prie­kį.

Įdo­mus su­ta­pi­mas: 1932 me­tais Kau­ne N. Ar­bitb­la­tas ati­da­rė pir­mą­jį dai­lės sa­lo­ną Lie­tu­vo­je bū­tent tą pa­čią die­ną, kai ati­da­ry­ta pa­ro­da "Laip­tų ga­le­ri­jo­je" – rug­sė­jo 4-ąją. O 1926 me­tų va­sa­rą Šiau­liuo­se, "Bi­ru­tės" rū­muo­se, ša­lia "Bi­ru­tės" sal­dai­nių ir šo­ko­la­do fab­ri­ko, bu­vo ati­da­ry­ta pa­ro­da, ku­rio­je ro­dy­ta ir Bla­to dar­bų.

Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais dai­li­nin­ko mo­ti­na nu­žu­dy­ta Ber­gen-Bel­se­no kon­cent­ra­ci­jos sto­vyk­lo­je, o Da­chau kon­cent­ra­ci­jos sto­vyk­lą iš­gy­ve­nęs tė­vas mi­rė tuoj po ka­ro.

Pa­tį me­ni­nin­ką ka­ras už­klu­po Niu­jor­ke. Skau­džios ar­ti­mų­jų, gi­mi­nių ne­tek­tys pa­ska­ti­no kū­ry­bą Ho­lo­kaus­to au­koms at­min­ti. Me­ni­nin­kas su­kū­rė bron­zi­nius ba­rel­je­fus Ve­ne­ci­jos ge­tui, Niu­jor­ko ho­lo­kaus­to me­mo­ria­lui. Šių ba­rel­je­fų su­ma­žin­tas bron­zi­nes pla­ke­tes, ku­rias su­kū­rė Bla­tas, ga­li­ma pa­ma­ty­ti ir pa­ro­do­je.

Tarp ty­los ir "įtep­to" kva­po

Kal­bė­da­mas apie A. Ja­covs­kį dai­lė­ty­ri­nin­kas V. Liut­kus jį sie­jo su lit­va­kais, ku­rie iš­va­žia­vo į Pa­ry­žių, ta­po žy­miais dai­li­nin­kais, yra įra­šy­ti į mū­sų dai­lės is­to­ri­ją. Pir­miau­sia – su Mak­su Ban­du, ta­len­tin­gu tar­pu­ka­rio po­rtre­tų kū­rė­ju. V. Liut­kus iš­sky­rė vie­ną bruo­žą, ku­ris bū­din­gas žy­dų dai­lei – me­lan­cho­li­ja. Ji jau­čia­ma A. Ja­covs­kio ta­py­bo­je. V. Liut­kus pri­si­mi­nė, ko­kį įspū­dį jam pa­li­ko pir­mą kar­tą pa­ma­ty­ta dai­li­nin­ko pa­ro­da.

"Ab­so­liu­ti ty­la, jo­kio bui­ti­nio šna­re­sio – lan­gas, sta­las ar lo­va, ar ko­kia as­me­ni­nė at­ri­bu­ti­ka. Ne – vei­das, ran­kos, žmo­gaus po­za – pa­lin­kęs, pa­krei­pęs gal­vą, ran­kas su­skliau­dęs... Įs­pū­din­gas ta­py­mas, kai ne­pa­sa­ky­ti yra dau­giau ne­gu kal­bė­ti. Ta­py­bo­je tai yra ver­ty­bė, kai ne­puo­li į vaiz­di­nius ko­men­ta­rus, li­te­ra­tū­riš­ku­mą, ku­rio mū­sų ta­py­bo­je kar­tais yra per daug".

Pats au­to­rius apie sa­vo kū­ry­bą sa­ko: "Už­me­tus akį, ma­no dar­bai ga­li pa­si­ro­dy­ti pa­na­šūs, bet man jie la­bai skir­tin­gi. No­riu ta­py­ti vis tą pa­tį, tik ge­riau..."

Ki­tą pa­ro­dos au­to­rių – Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos auk­lė­ti­nį S. Tei­tel­bau­mą – V. Liut­kus re­cen­za­vo, kai me­ni­nin­kas gy­nė­si me­no li­cen­cia­to laips­nį, tad pa­si­nau­do­jo ta­da ra­šy­tos re­cen­zi­jos iš­trau­ko­mis.

"Jei­gu rei­kė­tų ta­py­bo­je ieš­ko­ti pa­vyz­džio, ku­ris ge­riau­siai ga­lė­tų paaiš­kin­ti žo­dį "tep­ti", nea­be­jo­ju, kad daug kas nu­ro­dy­tų So­lo­mo­no Tei­tel­bau­mo ta­py­bą. Nes jo ta­py­bo­je pa­veiks­lams su­kur­ti yra pa­nau­do­ti vi­si rei­ka­lin­gi te­pi­mo ju­de­siai: tįs­ti, tirš­tė­ti, įklimp­ti, kre­šė­ti, šiauš­ti, slys­ti".

Au­to­rių jis va­di­no jus­liu, tep­tu­ku lie­čian­čiu vis­ką, kas jam svar­bu, ką jis mąs­to apie "is­to­ri­nę žy­dų et­ni­nę bū­ti­ny­bę ir ką jis su­vo­kia kaip neiš­ven­gia­mą da­bar­tį". Ir šio au­to­riaus kū­ry­bo­je V. Liut­kus įžvel­gia me­lan­cho­li­jos, tik ji yra la­biau liūd­nu­mas, grau­du­lys, kar­tė­lis ir jau­se­na, ku­rio­je su­siurb­tas vi­sas mies­to, ku­ria­me gy­ve­ni, "spin­de­sys ir skur­das". Rei­kia mo­kė­ti įtep­ti į pa­veiks­lus kva­pus ir vaiz­dus, kaip tai su­ge­ba S. Tei­tel­bau­mas. V. Liut­kaus žo­džiais, dai­li­nin­ko "ta­py­ba trykš­ta iš sa­vo pa­čios in­do", "kun­ku­liuo­ja ir ver­da po­tė­pių ka­ti­le".

V. Liut­kus tik ap­gai­les­ta­vo, kad Šiau­liuo­se ne­li­ko Dai­lės fa­kul­te­to ir ne­bė­ra dai­lės stu­den­tų, "ne­bė­ra kam žiū­rė­ti ge­ros ta­py­bos".

Paroda veiks iki rugsėjo 30 dienos.


Vytauto RUŠKIO nuotr.
Solomonas Teitelbaumas sakė esąs laimingas, kad jo darbai eksponuojami šalia pasaulyje jau pripažintų menininkų.

S. Tei­tel­bau­mas: "Kiek­vie­nas siu­že­tas tu­ri tu­rė­ti po­teks­tę"

Po pa­ro­dos ati­da­ry­mo "Šiau­lių kraš­tas" pa­kal­bi­no pa­čius au­to­rius.

S. Tei­tel­bau­mas sa­ko vi­sa­da ta­pan­tis tik iš na­tū­ros. Jį įkve­pia gam­ta. Ir į Bal­ti­jos pa­jū­rį jis ne­ša­si mol­ber­tą, da­žus, ten pra­lei­džia ne vie­ną va­lan­dą.

"Su jū­ra su­si­gy­ve­nau, ji – di­de­lis įkvė­pi­mas. Bal­ti­ja kas­dien vis ki­to­kia, – sa­ko dai­li­nin­kas. – Man ta­py­bai la­bai svar­bu ap­lin­ka. Kiek­vie­nas siu­že­tas tu­ri tu­rė­ti po­teks­tę, kaž­ką reikš­ti."

Da­lį pa­ro­do­je pri­sta­to­mų dar­bų įkvė­pė ru­sų li­te­ra­tū­ra – F. Dos­to­jevs­kio, A. Puš­ki­no. "Iš jų kū­ry­bos su­ku­riu he­ro­jus pei­za­že, – sa­ko dai­li­nin­kas. – Li­te­ra­tū­ros skai­ty­mas šiuo­lai­ki­nė­je ap­lin­ko­je pa­dik­tuo­ja kū­ry­bi­nę min­tį."

Jis pri­si­mi­nė sa­vo pir­mą­sias kū­ry­bi­nes dirb­tu­ves, kai kū­rė­si "Me­no for­tas". "Ma­čiau vi­sas Ei­mun­to Nek­ro­šiaus re­pe­ti­ci­jas, taip pat ir spek­tak­lio "Idio­tas". Su­dė­tin­gas vei­ka­las kiek­vie­nam. Te­ma – neiš­se­mia­ma."

Sa­vo kur­ta­me pa­veiks­le ku­ni­gaikš­tį Myš­ki­ną iš "Idio­to" jis pa­vaiz­da­vo įmes­tą į aist­rų ka­ti­lą, "ku­ria­me tur­būt neiš­gy­vens".

"Žmo­gus, ku­ris sa­ko vien tie­są, žu­do ki­tus žmo­nes. Šiuo­lai­ki­nė­je epo­cho­je jis neiš­gy­ven­tų. O to­je epo­cho­je ban­dy­mas iš­gel­bė­ti tei­gia­mą he­ro­jų bai­gia­si ka­tast­ro­fa". S. Tei­tel­bau­mui la­bai svar­bi gė­rio ir blo­gio ko­vos te­ma. O kas šian­dien yra tei­gi­amas he­ro­jus? "To­kių nė­ra: žmo­gus tu­ri kau­kę, jo vi­du­je vi­sa­da ver­da: kas nu­ga­lės – gė­ris ar blo­gis? Ne tik šiuo­lai­ki­nė­je epo­cho­je, vi­so­se tai vy­ko ir vyks."

S. Tei­tel­bau­mas sa­ko ge­rai iš­stu­di­ja­vęs Vin­cen­to Van Go­go kū­ry­bą iš ori­gi­na­lų Olan­di­jo­je. "Yra ko mo­ky­tis. Jį lai­kė be­pro­čiu, bet kai aš pa­ma­čiau Van Go­go mu­zie­ju­je jo dar­bus, nu­ta­py­tus be­prot­na­my­je prie Sen Re­mi, man jie pa­si­ro­dė pa­tys lo­giš­kiau­si. To­kie pa­ra­dok­sai", – šyp­te­li au­to­rius.

Sa­vo kū­ry­bą jis ver­ti­na kuk­liai, va­di­na ama­tu, bet pri­pa­žįs­ta: žiū­ro­vo reak­ci­ja jam svar­bi, jis nė­ra at­sai­nus tam, ką ku­ria.

 

Vytauto RUŠKIO nuotr.
Žvilgsnis iš arti. Tapytojas ir scenografas Adomas Jacovskis ir širšė. "Gamtos scenografija".

A. Ja­covs­kis: "Da­bar ži­nau, kaip ne­pa­da­ry­ti blo­go dar­bo"

Po­kal­biui Ado­mas Ja­covs­kis pa­siū­lė išei­ti į kie­mą: "Jūs pa­klau­si­nė­sit, aš – pa­rū­ky­siu". Iš at­min­ties iš­plau­kia kaž­ka­da ma­ty­tos nuo­trau­kos, kur ta­py­to­jas – vis su smilks­tan­čiu "dū­mu". Tik šian­dien jo ran­ko­se – elekt­ro­ni­nė ci­ga­re­tė.

– Ko­kie pri­si­mi­ni­mai jus sie­ja su Šiau­liais? Ar ne čia bu­vo jū­sų, kaip sce­nog­ra­fo, star­tas?

– Taip, čia bu­vo ma­no pir­mo­ji prem­je­ra pro­fe­sio­na­lia­me teat­re – su Gy­čiu Pa­de­gi­mu spek­tak­lis "Fre­ken Ju­li­ja". Bu­vo 1977 me­tai.

Dai­lės ins­ti­tu­tą aš bai­giau 1973 me­tais, pa­skui išė­jau į ka­riuo­me­nę. Grį­žau, dir­bau ki­no teat­re, pie­šiau afi­šas. Ne­ga­lė­jau gau­ti dar­bo teat­re. Ne taip, kaip ma­no stu­den­tai – stu­di­juo­da­mi jau dir­bo. Ta­da ir teat­rų, ir re­ži­sie­rių bu­vo ma­žai. Ma­no bend­ra­kur­sis Ga­lius Kli­čius Šiau­liuo­se dirb­da­vo daž­nai, o tuo me­tu dir­bo Jau­ni­mo teat­re ir ne­spė­jo, jis man pa­siū­lė: gal tu no­ri į Šiau­lius? Ge­rai.

Teat­re dir­bau su V. Či­bi­ru, E. Nek­ro­šiu­mi. Da­bar dir­bu tik su R. Tu­mi­nu. Ope­ro­je dir­bu tik su kom­po­zi­to­riu­mi, nes ope­ro­je rei­kia klau­sy­tis mu­zi­kos, o ne re­ži­sie­rių kal­bų.

– Kas jums pa­da­rė di­džiau­sią įta­ką? Ar svar­bi bu­vo ta­pa­ty­bė?

– Aš nie­ka­da neieš­ko­jau iden­ti­te­to. Kny­gos, gy­ve­ni­mas, pa­tir­tis, ap­lin­ka kaž­kaip įsi­siur­bia. Pas­te­bė­jau, kad maž­daug nuo 40 me­tų pas ma­ne nė­ra blo­gų dar­bų. Iki to lai­ko bū­da­vo, aš tai su­pras­da­vau, o da­bar – ne. Aš ne­ži­nau, kaip pa­da­ry­ti ge­rą dar­bą, bet da­bar ži­nau, kaip ne­pa­da­ry­ti blo­go. Kaž­kas pa­laips­niui kei­čia­si.

– Jū­sų dar­buo­se daug ty­los...

– Ma­no sce­nog­ra­fi­jo­je daug ty­los. Vi­si ma­nęs pra­šo kaž­ko­kių daik­tų tuš­čio­je sce­no­je.

– Su­ge­ba­te ap­si­sau­go­ti nuo glo­ba­laus kas­die­ny­bės triukš­mo?

– Ne­ži­nau... Gal čia cha­rak­te­rio sa­vy­bės? Ma­ne se­ne­lė va­din­da­vo fleg­ma­ti­ku, bet aš ne­su toks. Sa­ko, kad aš liūd­nas. Ne.

– Esa­te sa­kęs, kad be sce­nog­ra­fi­jos ga­lė­tu­mė­te gy­ven­ti, bet be ta­py­bos – ne.

– La­bai ge­ri pa­siū­ly­mai teat­re, ne­ga­liu at­si­sa­ky­ti. Bet be ta­py­bos ir­gi ga­lė­čiau gy­ven­ti. Bū­čiau bu­hal­te­riu na­mų val­dy­bo­je, nie­ko ne­rei­kia gal­vo­ti, o čia pa­sto­viai gal­vo­ji, gal­vo­ji.

– Juo­kau­jat?

– Aiš­ku, juo­kau­ju. Kai ne­tu­rė­jau dar­bo jau­nys­tė­je, la­bai no­rė­jau dirb­ti teat­re, da­bar dir­bu ge­riau­siuo­se teat­ruo­se.

– Ar ste­bė­jo­te į pa­ro­dą atė­ju­sius žmo­nes? Jums svar­bu, ką jie gal­vo­ja apie jū­sų dar­bus?

– Jau se­niai pa­ro­dą kur nors tu­rė­jau, ma­no di­džiau­sia pa­ro­da bu­vo prieš daug me­tų Šiuo­lai­ki­nio me­no cent­re, ta­da dar bu­vo svar­bu, da­bar aš jau ne vai­kas. Ar tai atei­na su gy­ve­ni­mo pa­tir­ti­mi? Su pa­tir­ti­mi atei­na abe­jin­gu­mas.

– Pa­vo­jin­gas jaus­mas.

– Taip, ži­nau. Bet abe­jin­gu­mas iki tam tik­ros ri­bos.

– Apie kū­ry­bą šian­dien ne­kal­bė­jo­te.

– Aš nie­ka­da ne­kal­bu apie kū­ry­bą, nes ga­liu pri­kal­bė­ti daug ne­są­mo­nių, te­gul žmo­gus pa­ts pa­ma­to ir pa­gal­vo­ja. Aš la­bai neiš­kal­bus ir ne­mėgs­tu daug kal­bė­ti. Jei­gu kal­bė­čiau kaip V. Liut­kus (pa­ro­dą pri­sta­tęs dai­lė­ty­ri­nin­kas), aš į de­pu­ta­tus ei­čiau.

– Ro­dos, ta­po­te tą pa­tį žmo­gų. Jis pa­na­šus į jus?

– Gal­būt, aš sa­vęs juo­se neat­pa­žįs­tu, man ki­ti taip pa­sa­ko. Tu­riu gal­vo­je ke­le­tą pa­veiks­lų, ku­riuos no­riu nu­ta­py­ti. Bet aš da­rau pau­zes. Po­ros me­tų. Ir tai pa­de­da keis­tis. Aš tai jau­čiu, ki­ti gal to ne­pas­te­bi, bet pra­de­du ki­taip vi­zua­liai gal­vo­ti.

Ki­ti dir­ba nuo­lat. Vie­nas ma­no pa­žįs­ta­mas, ži­no­mas me­ni­nin­kas, kaž­ka­da atei­na lai­min­gas į ka­vi­nę: vot, tris dar­bus nu­ta­piau per vie­ną die­ną! Aš gal­vo­ju: koks lai­min­gas žmo­gus. O man la­bai sun­ku nu­ta­py­ti.

Anks­čiau ta­py­da­vau va­ka­re. Ma­no dirb­tu­vės bu­vo pus­rū­sy­je, ten ma­žai švie­sos, iš­neš­da­vau dar­bą į lau­ką, kad pa­žiū­rė­čiau, ko­kios spal­vos. Imp­re­sio­niz­mo lai­kai jau praė­ję... Vi­si dar­bai, ku­rie pa­ro­do­je, bu­vo nu­ta­py­ti pus­rū­sy­je.

Da­bar tu­riu ge­ras dirb­tu­ves, švie­sos, bet ne­dir­bu.

– Jū­sų dar­buo­se me­no­ty­ri­nin­kai vi­sa­da iš­ski­ria me­lan­cho­li­ją. Su­tin­ka­te?

– Tin­ka. Yra net ma­no vie­nas dar­bas "Me­lan­cho­liš­kas per­so­na­žas". Vie­ną kar­tą ban­džiau nu­ta­py­ti be­si­šyp­san­tį, bet vis tiek liūd­no­kas išė­jo.

– Jūs ta­po­te gal­vą, ran­kas, plaš­ta­kas, bet tarp gal­vos ir ran­kų jau­ti šir­dį.

– Ši­to aš ne­ži­nau, jūs tai tu­ri­te pa­jus­ti. Vie­nas skulp­to­rius man yra sa­kęs: ko­kie skulp­tū­riš­ki ma­no dar­bai. Skulp­tū­riš­ka ta­py­ba! Aš pa­ts ne­bū­čiau pa­gal­vo­jęs.

– Ar ga­liu pa­klaus­ti apie po­li­ti­ką? Ger­da­mi vy­ną, rū­ky­da­mi ir loš­da­mi kor­to­mis su bro­liu ir drau­gais apie ją kal­ba­te?

– Iš kur jūs ži­no­te? Jūs – ma­no feis­bu­ko drau­gė?

Taip, mes kal­ba­me apie tai, kas vyks­ta Lie­tu­vo­je, Eu­ro­po­je, Ru­si­jo­je, Ang­li­jo­je. Lie­tu­vo­je – tam­py­ma­sis tar­pu­sa­vy­je. Sei­mas – ab­so­liu­čiai juo­kas. O Ru­si­jo­je dar bai­siau, kas vyks­ta. Aš dir­bu ten teat­re, daž­nai bend­rau­ju. 85 pro­cen­tai yra "pu­ti­nis­tų": "Kry­mas mū­sų" ir "boin­gą ne mes nu­mu­šė­me". Jie ap­kvai­lin­ti sa­vo te­le­vi­zi­jų, ne­ži­nau... Kaž­ka­da ir vo­kie­čiai bu­vo vie­na iš kul­tū­rin­giau­sių tau­tų Eu­ro­po­je, pas kiek­vie­ną len­ty­no­je sto­vė­jo J. V. Gė­tės to­mas, o ko­kie jie pa­skui pa­si­da­rė...

– O kal­ba­te apie kul­tū­ros po­li­ti­ką?

– Nie­kam nė­ra pi­ni­gų, teat­rų pa­sta­ty­mams nė­ra pi­ni­gų... At­si­bo­do.

Kas ma­nęs lau­kia? Pe­ki­ne lau­kia J. V. Gė­tės "Faus­tas" su re­ži­sie­riu­mi Ri­mu Tu­mi­nu.

Komentarai

Asta Stankūnienė    Pir, 2019-09-09 / 12:00
Dėkui, Loreta . Geras straipsnis. Ir širdį - radai:)

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.