Nuo maro iki koronaviruso

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Maro istoriją 2014 metais atgaivino teatralizuotas 778-asis Šiaulių miesto gimtadienio renginys.
Pirmoji epidemija Šiauliuose užfiksuota 1629 metais, kai miestiečiai dėl maro prašė būti atleidžiami nuo mokesčių. Manoma, kad 1625–1629 metais Lietuva galėjo netekti apie trečdalio gyventojų, per XVIII amžiaus pradžios marą – nuo trečdalio iki pusės, Žemaitijoje, skaičiuojama, žuvo trys ketvirtadaliai gyventojų. Ankstesnės epidemijos Lietuvos teritorijoje nedokumentuotos, nors, neabejojama, jos buvo. Epidemijos palikdavo demografines, ekonomines, politines, kultūrines pasekmes, keitė žmonių mąstymą bei santykius. Apie epidemijas ir jų padarinius kalbamės su Šiaulių universiteto profesore dr. Rita Regina TRIMONIENE ir karo istoriku profesoriumi dr. Valdu RAKUČIU.

Epi­de­mi­jos nio­ko­jo ir Šiau­lių kraš­tą

Šiau­lių eko­no­mi­ją se­ki­no ke­lios ma­ro ban­gos, XIX am­žiu­je gy­vy­bes šie­na­vo cho­le­ra, pir­mie­ji vals­ty­bės at­kū­ri­mo me­tai pa­žy­mė­ti is­pa­niš­ku gri­pu. Pa­sak Šiau­lių uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rės dr. Ri­tos Re­gi­nos Tri­mo­nie­nės, epi­de­mi­jų ty­ri­mus ap­sun­ki­na tai, kad Šiau­lių eko­no­mi­jos ar­chy­vas yra iš­ny­kęs.


Ali­no ba­das, ma­ras ir ka­rai
– Ko­kia pir­mo­ji epi­de­mi­ja, su­sie­ta su Šiau­lių kraš­tu, už­fik­suo­ta šal­ti­niuo­se?
– Kai kal­ba­me apie epi­de­mi­jas Šiau­lių kraš­te, pir­miau­sia tu­ri­me at­si­min­ti, kad Šiau­lių eko­no­mi­jos ar­chy­vas iš­ny­kęs, nė­ra ir baž­ny­čios met­ri­kų, iš­sky­rus XVII am­žiaus, bet kaip tik to lai­ko, kai ne­bu­vo di­des­nių epi­de­mi­jų. Tai ap­sun­ki­na nu­sta­ty­mus.
Epi­de­mi­jos vi­sa­da bu­vo, jos jau fik­suo­ja­mos nuo XIV am­žiaus, tie­sa, nie­ko ne­ga­li­me pa­sa­ky­ti, kiek XIV am­žiaus epi­de­mi­ja, di­dy­sis ma­ras, bu­vo pa­lie­tęs Šiau­lius.
To me­to šal­ti­nių tiek apie Lie­tu­vą, tuo la­biau, apie Šiau­lius, la­bai ma­žai iš­li­kę.
Tur­būt pir­ma jau aiš­kiai Šiau­lių kraš­te fik­suo­ja­ma epi­de­mi­ja – tik XVII am­žiaus. Iš kar­to rei­kia pa­sa­ky­ti, kad la­bai daž­nai šal­ti­niuo­se bet ko­kios in­fek­ci­nių li­gų epi­de­mi­jos pa­pras­tai bu­vo va­di­na­mos tie­siog ma­ru, nors ga­lė­jo bū­ti vi­siš­kai ki­ta li­ga.
Ant­ras da­ly­kas, epi­de­mi­jos ga­li bū­ti lo­ka­lios ir jei­gu siau­čia vie­nur, ne­bū­ti­nai ki­tur. Pa­vyz­džiui, jei pa­ra­šy­ta, kad Vil­niu­je siau­tė šil­ti­nė, ne­reiš­kia, kad ji bū­ti­nai tais me­tais tu­rė­jo bū­ti Šiau­liuo­se – ga­lė­jo bū­ti ir ki­tais.
Grįž­ki­me prie pir­mos aiš­kiai fik­suo­tos šal­ti­niuo­se epi­de­mi­jos – tai 1625–1629 me­tai, kai Lie­tu­vo­je, o, ypač, Že­mai­ti­jo­je, pra­siau­tė ma­ras ir tai bu­vo vie­na di­džiau­sių ma­ro epi­de­mi­jų.
Ši epi­de­mi­ja su­si­ju­si su tuo, kad nuo 1625 iki 1628 me­tų bu­vo ne­der­lin­gi me­tai dėl kli­ma­to po­ky­čių, bu­vo ar­ba la­bai sau­sa, ar­ba, at­virkš­čiai, la­bai daug li­jo. Vi­siš­kai neuž­de­rė­jo ru­giai, mie­žiai, li­nai. Kai žmo­nės ne­tu­ri, ką val­gy­ti, jų imu­ni­te­tas la­bai silps­ta.
Ži­no­me, kad vi­so­je Že­mai­ti­jo­je šis ma­ras siau­tė be­veik 4 me­tus, bet vėl­gi la­bai skir­tin­gai.
Šiau­liuo­se ir Šiau­lių eko­no­mi­jo­je aiš­kiai yra fik­suo­ja­ma 1629 me­tais. Ar ma­ras bu­vo anks­čiau, ne­ži­no­me, bet 1629 me­tais yra Šiau­lių mies­tie­čių pra­šy­mas at­leis­ti juos nuo mo­kes­čių, nes, kaip ra­šo­ma do­ku­men­te, jie la­bai nu­ken­tė­jo nuo ma­ro epi­de­mi­jos.
Jau ki­tais, 1630 me­tais, Jo­niš­kio mies­tie­čiai taip pat krei­pė­si į Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­kos Sei­mą per sa­vo pa­siun­ti­nius ir pra­šė ka­ra­lių ir Sei­mą, kad bū­tų su­ma­žin­ti mo­kes­čiai. Vėl­gi pa­grin­di­nis ar­gu­men­tas yra, kad nu­ken­tė­jo nuo ma­ro.
1625–1629 me­tais, ma­no­ma, Lie­tu­va ga­lė­jo ne­tek­ti apie treč­da­lio gy­ven­to­jų.
Ki­ta epi­de­mi­ja, ku­ri siau­tė fak­tiš­kai vi­so­je Ry­tų Eu­ro­po­je, bu­vo taip pat ma­ras – XVII am­žiaus vi­du­ry­je. Pra­si­dė­jo ji Mask­vos vals­ty­bė­je. Skir­tin­gais skai­čia­vi­mais, Mask­vos vals­ty­bė­je mi­rė nuo mi­li­jo­no iki 3 mi­li­jo­nų gy­ven­to­jų. Epi­de­mi­ja iš­pli­to ir į Lie­tu­vos Di­džią­ją Ku­ni­gaikš­tys­tę, pir­mie­ji simp­to­mai – 1653 me­tai, kai fik­suo­ja­ma ma­ro epi­de­mi­ja Vil­niu­je.
Šiau­lių eko­no­mi­jo­je ji trum­pai fik­suo­ja­ma ži­nu­tė­mis 1656 me­tais. Tuo lai­ku Šiau­liai jau bu­vo oku­puo­ti šve­dų, bu­vo su­de­gin­tas mies­tas, dva­ras ir t.t. La­bai su­dė­tin­ga pa­sa­ky­ti, kiek pa­da­rė ža­los oku­pa­ci­nė ka­riuo­me­nė, o kiek ma­ras.
– Ko­kios epi­de­mi­jos vė­liau nio­ko­jo eko­no­mi­ją?
– Ma­žes­nių epi­de­mi­jų bu­vo nuo­lat, bet vėl ma­si­nė, di­džiu­lė, ku­ri siau­tė vi­so­je cent­ri­nė­je ry­tų Eu­ro­po­je, bu­vo XVIII am­žiaus pra­džios.
Pir­mie­ji ma­ro epi­de­mi­jos simp­to­mai pa­si­ro­dė jau 1702 me­tais da­bar­ti­nės Uk­rai­nos že­mė­se ir pa­ma­žu pli­to tiek Len­ki­jo­je, tiek Lie­tu­vo­je. Ma­no­ma, kad bū­tent į mū­sų že­mes atė­jo apie 1706–1707 me­tus, la­biau­siai nu­ken­tė­jo Lie­tu­vos re­gio­nai ar­čiau Bal­ti­jos jū­ros, šiuo at­ve­ju, Že­mai­ti­ja. Šiau­lių eko­no­mi­ja pri­klau­sė Že­mai­ti­jai, taip pat nu­ken­tė­jo kai­my­ni­nė Li­vo­ni­ja, Kur­šas, Prū­si­ja ar­ba Ma­žo­ji Lie­tu­va. Ži­no­me, kad Gil­vy­čių dva­re iš 120 šei­mų iš­gy­ve­no tik 2 šei­mos.
Epi­de­mi­ja tę­sė­si iki pat 1711 me­tų, mir­čių skai­čių di­di­no, kaip ir XVII am­žiu­je, pra­si­dė­jęs ne­der­lius. 1708–1709 me­tais bu­vo la­bai šal­ta žie­ma, 1710 me­tais – va­sa­ros saus­ra, ki­lo gy­vu­lių ma­ras, ne tik žmo­nių. Dar – Šiau­rės ka­ras. Is­to­ri­kas Juo­zas Jur­gi­nis fik­suo­ja, kad už­plū­do ne­tgi skė­riai.
Iš Šiau­lių eko­no­mi­jos la­biau­siai nu­ken­tė­jo Rad­vi­liš­kio mies­tas, ne­tgi ra­šo­ma, kad iš­mi­rė iki pa­sku­ti­nio gy­ven­to­jo. Ar iš tik­rų­jų taip bu­vo, sun­ku pa­sa­ky­ti, bet pa­čio­je Že­mai­ti­jo­je iš­mi­rė trys ket­vir­ta­da­liai gy­ven­to­jų. Ži­no­ma, skai­čia­vi­mai ga­li bū­ti sie­ja­mi ne tik su ma­ru, bet ir su ba­du, ka­ru.
M. Griš­ke­vi­čiaus, vie­no pir­mų­jų mū­sų ar­chy­va­rų, ku­ris dar ma­tė ne­su­de­gu­sius Šiau­lių eko­no­mi­jos ar­chy­vus, skai­čia­vi­mais, Šiau­lių eko­no­mi­jo­je 1710–1711 me­tais be­veik be gy­ven­to­jų li­ko 58 kai­mai, Šiau­lių trak­te – 23 kai­mai, Jo­niš­kio trak­te – 7, Ža­ga­rės trak­te – 10.
La­bai il­gą lai­ką tie kai­mai bu­vo pus­tuš­čiai. Do­ku­men­tai XVIII am­žiaus ket­vir­ta­me de­šimt­me­ty­je ro­do, kad vis dar ieš­ko­ma ko­lo­nis­tų, ku­rie ga­lė­tų bū­ti čia ap­gy­ven­din­ti.
Cent­ri­nės ry­tų Eu­ro­pos ty­ri­mų apie ma­rą yra ne­ma­žai, Lie­tu­vo­je to­kie ty­ri­mai tik pir­mie­ji, nes iš to lai­ko­tar­pio iš­li­ko la­bai ne­daug ži­nių. Ne­ve­da­mos dar bu­vo pla­čiai mir­ties baž­ny­ti­nės kny­gos, kad bū­tų ga­li­ma fik­suo­ti ir su­skai­čiuo­ti mir­čių skai­čių, dau­giau su­ži­no­ma iš dva­rų in­ven­to­rių, kur fik­suo­ja­ma, kad tas ar ki­tas kai­mas yra tuš­čias.
Fak­tas, kad tuo me­tu siau­tė taip va­di­na­mas bu­bo­ni­nis ma­ras ar­ba „yer­si­nia pes­tis“, jis už­kre­čia­mas ne kvė­pa­vi­mo ta­kais, o per­ne­ša­mas blu­sų, žiur­kių, per ka­ti­nus, šu­nis, už­si­krė­ti­mas bu­vo la­bai di­de­lis.
Kaip mi­nė­jau, M. Griš­ke­vi­čius tei­gė, kad 1710–1711 me­tais ma­ras Šiau­liuo­se bu­vo, bet sun­ku pa­sa­ky­ti, ar tik­rai pra­si­dė­jo bū­tent 1710 me­tais.
Mil­da Ur­ni­ky­tė ba­ka­lau­ro dar­be ty­rė ne­to­li Šiau­lių esan­čią Tel­šių pa­ra­pi­ją. Tel­šių pa­ra­pi­jos mir­čių ir, ypač, gi­mi­mų kny­gos iš­li­ku­sios. Jos tei­gi­mu, Tel­šių pa­ra­pi­jo­je ma­ras pra­si­dė­jęs 1709 me­tais va­sa­rio-ko­vo mė­ne­siais ir tę­sė­si iki 1711 me­tų.
Nuo 1706 me­tų pra­si­dė­jęs mir­čių pa­ki­li­mas bai­gia­si tik 1711 me­tų bir­že­lį, la­bai smar­kiai nu­ken­tė­jo Ma­žo­ji Lie­tu­va, ne­to­li Že­mai­ti­jos. Ga­liu pa­ci­tuo­ti vie­ną au­to­rių, ku­ris lie­tu­viš­kai Ma­žo­jo­je Lie­tu­vo­je ra­šė: „Smar­ku­mas ma­ro pra­pli­tęs, la­vo­nais sviets pri­bars­ty­tas,/ Kad ne ga­li gra­bus pri­deng­ti, viens ant­rą ne­ga­li pa­kas­ti./ Ant lau­ko gul vilk­ti kū­nai, šu­nys juos val­go bei var­nai,/ Vai­ke­lius ma­žus iš­me­ta, nuo sa­vęs va­de­nin me­ta.“


Nuo cho­le­ros iki „špan­kos“
– Koks bu­vo XIX am­žius?
– Na, XIX am­žiu­je jau fak­tiš­kai ne­be­fik­suo­ja­mas ma­ras. Me­di­ci­nos is­to­ri­kai tei­gia, kad XIV am­žiaus vi­du­ry­je Va­ka­rų Eu­ro­po­je per­si­rgę eu­ro­pie­čiai jau ne­be­pa­ty­rė to­kios ma­ro epi­de­mi­jos. Ka­dan­gi Ry­tų Eu­ro­pa XIV am­žiaus vi­du­rio epi­de­mi­ja taip ma­siš­kai ne­per­sir­go, tai  per­si­rgo XVIII am­žiu­je. Dau­giau kaip ir bū­da­vo ma­rai, bet la­bai lo­ka­lūs, ne­di­de­li.
Bet XIX am­žiu­je dau­giau fik­suo­ja­mos ki­tos epi­de­mi­jos ir tur­būt bai­siau­sia bu­vo cho­le­ros epi­de­mi­ja. Kai ku­riuo­se šal­ti­niuo­se cho­le­ros epi­de­mi­jos daž­nai va­di­na­mos ma­rais. Su dr. Lau­ra Pras­ce­vi­čiū­te ra­šė­me apie kai­mo ka­pi­nai­tes, daž­nai jos va­di­na­mos ma­rų ka­pi­nai­tė­mis, nors iš tik­rų­jų su ma­ru ne­la­bai sie­ja­mos, o sie­ja­mos su ki­to­mis epi­de­mi­nė­mis li­go­mis.
Nu­si­ris­da­vo epi­de­mi­ja ir­gi la­bai skir­tin­gai. Pa­vyz­džiui, ki­tur nė­ra fik­suo­ja­ma, bet Gruz­džių apy­lin­kė­se 1823 me­tais su­si­rgo 260 žmo­nių, mi­rė 57. Be­je, tai va­di­na­ma ma­ru, nors iš tie­sų bu­vo cho­le­ra.
Vis­gi di­džiau­sia bu­vo 1830–1831 me­tų cho­le­ros epi­de­mi­ja, ji tę­sė­si kai kur iki 1832 me­tų. Pi­kas bu­vo 1831 me­tų ge­gu­žės-spa­lio mė­ne­siais. Tai su­si­ję ir su su­ki­li­mu, ma­no­ma, kad bū­tent su­ki­lė­liai slaps­ty­da­mie­si už­si­krė­tė ir pa­skui per­ne­šė epi­de­mi­ją.
Jei kal­ba­me apie Šiau­lių kraš­tą, jau 1830 me­tų ge­gu­žės mė­ne­sį fik­suo­ja­mi pir­mi su­si­rgi­mai Lio­lių apy­lin­kė­se, kur vien Mai­ro­nių kai­me mirš­ta 9 žmo­nės.
Ar­ba, pa­vyz­džiui, 1831 me­tais, per pa­tį pi­ką, ge­gu­žės mė­ne­sį ir va­sa­rą, Bir­jo­čių ka­pi­nė­se pa­lai­do­ti 9 žmo­nės, Liau­diš­kių ka­pi­nai­tė­se – 4, No­ti­niš­kių ka­pi­nai­tė­se 7, Lie­piš­kių ka­pi­nai­tė­se 8.
Mir­tis ne­šė­si ir kil­min­gus, tur­tin­gus žmo­nes, ba­jo­rus ir pa­pras­tus vals­tie­čius, ir se­nus, ir vai­kus. Cho­le­ros epi­de­mi­ja smar­kiai pra­siau­tė vi­so­je da­bar­ti­nės Šiau­lių ap­skri­ties te­ri­to­ri­jo­je.
Ki­ta epi­de­mi­ja, daž­nai ap­ra­šy­ta, 1848 me­tais, pra­si­dė­ju­si bir­že­lio 25 die­ną. Pra­si­dė­jo ji nuo pa­što, už­si­krės­ta per pa­što siun­tą iš Pe­ter­bur­go ir pir­mo­ji au­ka bu­vo pa­što vir­ši­nin­kas Kor­ni­le­vi­čius, ku­ris la­bai grei­tai, per še­šias va­lan­das, kaip ra­šo­ma, su­si­rgo ir nu­mi­rė.
Įdo­mu tai, kad Šiau­liuo­se per tą epi­de­mi­ją dau­giau mi­rė žy­dų – 316, kaip fik­suo­ja­ma, ir tik 23 krikš­čio­nys. Mi­ru­sie­siems nuo cho­le­ros bu­vo spe­cia­lios, at­ski­ros ka­pi­nės, už­draus­ta juo ne­šti į baž­ny­čią.
Pa­tys žmo­nės, apie tai ra­šo Mo­tie­jus Va­lan­čius „Pas­ta­bos pa­čiam sau“, bi­jo­jo lik­ti mies­te, sau­go­jo­si įvai­raus mais­to, ne­val­gė obuo­lių, kriau­šių, uo­gų, nes, ma­no­ma, kad šal­ti­nis bu­vo už­krės­ti obuo­liai. Ir, kaip  tei­gia­ma, iš Šiau­lių li­ga grei­čiau­siai pa­pli­to to­liau po vi­są Že­mai­ti­ją.
Ant­ro­ji cho­le­ros ban­ga pra­si­dė­jo 1849 me­tų pa­va­sa­rį, maž­daug ba­lan­džio mė­ne­sį. Žmo­nės sir­go vi­są va­sa­rą, te­be­sir­go dar ir 1850 me­tais, fik­suo­ja­mi su­si­rgi­mai tiek Rad­vi­liš­kio apy­lin­kė­se, tiek ir ki­to­se.
Dar vie­na di­de­lė cho­le­ros epi­de­mi­ja bu­vo 1853 me­tais. Ty­ri­nė­jant met­ri­kas ma­ty­ti, kad bu­vo ser­ga­ma ga­na pla­čiai vi­suo­se kai­muo­se, la­bai daug mi­rė, pa­vyz­džiui, Si­dab­ra­vos se­niū­ni­jo­je, vien Tau­kuo­čių kai­me, 16 mi­ru­sių­jų per ke­lis mė­ne­sius.
Cho­le­ros epi­de­mi­jos bū­da­vo pro­trū­kiais, 1831, 1848, 1849, 1853, 1866, 1872, 1893, 1894. 1866–1894 la­biau fik­suo­ja­mos li­ku­sio­je Lie­tu­vo­je, Šiau­lių apy­lin­kė­se dau­giau fik­suo­ja­mos tik pa­sku­ti­nės, XIX am­žiaus pa­čio­je pa­bai­go­je. Ki­tos tar­si ne­pa­sie­kė, bent jau neat­sis­pin­di mir­ties met­ri­kų kny­go­se: grei­čiau­siai ne­bu­vo to­kios sun­kios, kaip pir­mo­sios dvi.
Ki­ta ver­tus, jau XIX am­žiu­je bu­vo im­ta rū­pin­tis ser­gan­čiai­siais, ko­vo­ti su už­kre­čia­mo­mis li­go­mis. Vil­niu­je bu­vo vi­suo­me­nės svei­ka­tos gu­ber­ni­jos ko­mi­te­tas, jam va­do­va­vo dak­ta­ras K. Ge­lin­gas, jis tu­rė­jo pa­reng­ti tai­syk­les vals­tie­čiams, ką jie tu­ri da­ry­ti, kad ne­si­rgtų įvai­rio­mis li­go­mis, ypač, epi­de­mi­jų me­tu, ir ką da­ry­ti, kai ša­lia nė­ra gy­dy­to­jo. O kaip ži­nia, jo daž­niau­siai ne­bū­da­vo.
Jis ra­šo, jog la­bai svar­bu, kad vals­tie­čiai ren­gia­si ne­tin­ka­mais rū­bais, kad žie­mą, va­sa­rą ne­šio­ja skran­das. Jis pa­tei­kia len­kiš­ką po­sa­kį: „Iki Vi­sų Šven­tų­jų ne­nu­siimk skran­dos, po Vi­sų Šven­tų­jų su ta pa­čia skran­da“ – taip vals­tie­čiai Lie­tu­vo­je at­seit sa­ko. Taip pat jis ra­šo, kad iš­ti­sai, kar­ta iš kar­tos, mie­ga to­je pa­čio­je pa­ta­ly­nė­je, ant tų pa­čių pa­gal­vių, net rū­bus tur­guo­se per­ka se­nus. Ir kad gy­vuo­ja prie­ta­rai: jei su­ser­ga, li­go­niams lie­pia vaikš­čio­ti, kad li­go­nis neuž­si­gu­lė­tų, val­gy­ti, kad ne­nu­silp­tų, ger­ti deg­ti­nę, kad įgau­tų jė­gų, o svar­biau­sia, ne­su­si­dė­ti su gy­dy­to­ju, kiek­vie­nas įsi­ti­ki­nęs, kad li­go­ni­nė­je rei­kia mir­ti.
Be­je, kai 1853 me­tais siau­tė cho­le­ros epi­de­mi­ja, kaip tik Šiau­lių mies­te bu­vo pa­di­din­ta 1843 me­tais ati­da­ry­ta li­go­ni­nė, įreng­tas in­fek­ci­nių li­gų sky­rius. Pa­gal K. Gu­kovs­kį, li­go­ni­nė bu­vo Gim­na­zi­jos gat­vė­je, vie­naaukš­tis me­di­nis na­mas že­mo­mis lu­bo­mis. Ir, kaip K. Gu­kovs­kis ra­šo, ma­žai ati­ti­ko to me­to hi­gie­ni­nes nor­mas, bet jo­je dir­bo 5 gy­dy­to­jai ir bu­vo 40 lo­vų.
– XX am­žius at­si­ne­šė is­pa­niš­ką gri­pą?
– 1918–1920 me­tais vi­sa­me pa­sau­ly­je siau­tė is­pa­niš­kas gri­pas. Kiek šiau­lie­čių nu­ken­tė­jo, sun­ku pa­sa­ky­ti, nes tuo me­tu bu­vo ir ki­tų už­kre­čia­mų li­gų, ir jų per daug ne­fik­sa­vo. Spe­cia­liai per­žiū­rė­jau to me­to spau­dą: jei­gu už­si­me­na­ma, tai tik la­bai trum­pai.
Val­džios vy­rams rū­pė­jo, kaip vals­ty­bę iš­lai­ky­ti, nes ko­vo­jo su ber­mon­ti­nin­kais, bol­še­vi­kais ir vi­sais ki­tais.
Ne­se­niai bu­vo pa­skelb­ti ku­ni­go A. Pau­liu­ko pri­si­mi­ni­mai, jis ra­šo, kad 1918 me­tų spa­lio mė­ne­sį Ku­piš­ky­je pra­si­de­da is­pa­niš­kas gri­pas. Ar jis atė­jęs iki Šiau­lių 1918 me­tais, sun­ku pa­sa­ky­ti.
Šiau­liuo­se leis­ta­me „Sie­ty­ne“ (leis­tas tik nuo 1919 me­tų lapk­ri­čio mė­ne­sio) nuo­lat ra­šė Šiau­lių dak­ta­ras P. Avi­žo­nis. Jis bu­vo at­sa­kin­gas už už­kre­čia­mas li­gas, jos pa­va­din­tos lim­pa­mo­mis li­go­mis.
1919 me­tų lapk­ri­čio mė­ne­sį ra­šo: „Jau iš­ti­si me­tai, kaip vie­nai epi­de­mi­jai dar ne­praė­jus at­si­ran­da ki­ta: gri­pė („špan­ka“)“. Kar­tu jis mi­ni ki­tas li­gas: dė­mė­to­ji karš­ti­nė, rau­pai, kru­vi­no­ji, skar­la­ti­na ir t.t., vie­nu me­tu šios li­gos siau­tė Šiau­lių apy­lin­kė­se.
P. Avi­žo­nis iš­lei­do kny­ge­lę, kaip rei­kia ap­si­sau­go­ti nuo lim­pa­mų li­gų. Rū­pin­tis šva­ra, tua­le­tais, pir­ti­mis, vals­čiuo­se pa­si­rū­pin­ti, kad bū­tų gy­dy­to­jai, rau­pų skie­py­mas, mi­ri­mų re­gist­ra­vi­mas, mo­kyk­lų, prie­glau­dų prie­žiū­ra. Jis at­krei­pia dė­me­sį, kad rei­ka­lin­ga izo­lia­ci­ja, ka­ran­ti­na­vi­mas.
P. Avi­žo­nis ra­šo ne vien tik apie gri­pą „špan­ką“, bet ir apie tai, kad dar prieš ka­rą Šiau­lių ap­skri­ty­je kas­met mir­da­vo 6 tūks­tan­čiai žmo­nių, o nuo džio­vos – apie 900.
Ki­tas straips­ne­lis laik­raš­ty­je „Sie­ty­nas“ – „Svei­ka­tos rei­ka­lai“, 1920 me­tų va­sa­rį ra­šo: „Kai ku­riuo­se so­džiuo­se ser­ga iš­ti­sai vi­si gy­ven­to­jai – nė­ra kam nė gy­vu­lių pa­šer­ti. Mirš­tan­čių skai­čius di­de­lis. Daug kal­ti pa­tys žmo­nės, kad tin­ka­mai ne­si­sau­go“. Tai ne­bū­ti­nai „špan­ka“ ar­ba gri­pas – čia ra­šo ir apie šil­ti­nę, rau­pus, skar­la­ti­ną.
1920 me­tų ba­lan­džio mė­ne­sį ra­šo­ma: „Tik nie­kur ro­dos nė­ra to­kios tų li­gų epi­dė­mi­jos, kai Ža­ga­rės apy­lin­kė­je. Kai ku­riuo­se so­džiuo­se li­go­nių yra be­veik kiek­vie­na­me kie­me. Mirš­ta jų ir­gi ne­ma­žas nuo­šim­tis, pa­vyz­džiui, Ru­kui­žių sodž. vie­noj šei­moj iš 7 as­me­nų iš­mi­rė rau­pais 2–3 sa­vai­čių tar­pe 6 žmo­nės“. Ir nors bu­vo skie­py­ta nuo rau­pų, bet, pa­si­ro­do, skie­pai blo­gi.
1918–1920 me­tai sie­ja­mi ne tik su gri­pu, bet ir vi­sa ki­tų li­gų puokš­te, ku­ri kan­ki­no Šiau­lių apy­lin­kių žmo­nes.
Be­je, vals­ty­bė jau 1919 me­tų ge­gu­žės-lie­pos mė­ne­sį iš­lei­džia įsa­ky­mus, nors pa­dė­tis la­bai sun­ki, val­džios kei­čia­si, jais mo­bi­li­zuo­ja­mi me­di­kai, ve­te­ri­na­rai ir fel­če­riai iki 45 me­tų am­žiaus. Stu­den­tai ima­mi į fel­če­rius ir lie­pia­ma jiems re­gist­ruo­tis ap­skri­ty­se, taip pat siųs­ti in­for­ma­ci­ją apie už­kre­čia­mas li­gas per ap­skri­čių vir­ši­nin­kus.


Li­ko ka­pi­nai­tės
– Apie pir­mą ma­ro epi­de­mi­ją XVII am­žiu­je Šiau­liuo­se su­ži­no­me dėl pra­šy­mo at­leis­ti nuo mo­kes­čių. Ko­kiais sver­tais bū­da­vo leng­vi­na­ma pa­dė­tis epi­de­mi­jų me­tu?
– Vie­nin­te­lis sver­tas – su­ma­žin­ti mo­kes­čius ar­ba iš vi­so tais me­tais nuo jų at­leis­ti.
Gy­dy­to­jų fak­tiš­kai ne­bu­vo, di­džiuo­siuo­se mies­tuo­se – vie­nas ki­tas. Apie Šiau­lius gai­les­tin­gų­jų vie­nuo­liš­kų or­di­nų, ku­rie ga­lė­tų rū­pin­tis, taip pat ne­bu­vo. Ži­no­me, kad ro­ki­tai XVIII am­žiaus pra­džio­je Vil­niu­je la­bai daug pri­si­dė­jo gelbs­tint gy­ven­to­jus. Mū­sų apy­lin­kė­se to­kių vie­nuo­lių ne­bu­vo.
– Kaip epi­de­mi­jos kei­tė kraš­to­vaiz­dį?
– Kai ku­rie kai­mai iš­tuš­tė­da­vo, taip ir neat­si­gau­da­vo, lai­kui bė­gant, iš­nyk­da­vo. Ki­ti ga­lė­jo per­si­kel­ti su tuo pa­čiu pa­va­di­ni­mu ir į ki­tą vie­tą.
Įp­ras­tai per epi­de­mi­jas bu­vo drau­džia­ma mi­ru­siuo­sius ne­šti į baž­ny­čią, lai­do­ta ne pa­ra­pi­nė­se ka­pi­nė­se, o vie­to­je, kai­mo ka­pi­nai­tė­se. Kai­mo ka­pi­nai­tės nuo XVII am­žiaus bu­vo dau­giau už įsta­ty­mo ri­bų, jos pa­ma­žu ny­ko, nes rei­ka­lau­ta lai­do­ti pa­ra­pi­nė­se ka­pi­nė­se. Bet bū­tent įvai­rių epi­de­mi­jų me­tu jau nie­kas ne­žiū­rė­da­vo, kai­mo ka­pi­nai­tės vėl pra­dė­da­vo funk­cio­nuo­ti.
Kai­mo ka­pi­nai­tės ir iki šių die­nų yra kraš­to­vaiz­dy­je.

1

„Pir­mo­ji fik­suo­ta epi­de­mi­ja 1629–1630 me­tais bu­vo pa­ti di­džiau­sia, ku­rios me­tu nu­ken­tė­jo Šiau­liai, bet pa­sa­ky­ti, kiek tiks­liai žmo­nių iš­mi­rė, tik­rai neį­ma­no­ma“, – sa­ko pro­fe­so­rė dr. Ri­ta Re­gi­na Tri­mo­nie­nė.

 

Prog­re­sas neap­sau­go nuo pa­si­kar­to­jan­čių ne­lai­mių

„Žmo­nės lin­kę gal­vo­ti, kad eg­zis­tuo­ja kaž­koks es­mi­nis pro­gre­sas. Jei­gu kaž­ka­da kaž­kas bu­vo, da­bar ne­pa­si­kar­tos. Nors is­to­ri­kai su­pran­ta, kad kai ku­rie da­ly­kai taip leng­vai ne­si­kei­čia ir eg­zis­tuo­ja pa­si­kar­to­ji­mai – li­gų, ka­rų, ki­tų ne­lai­mių“, – sa­ko ka­ro is­to­ri­kas pro­fe­so­rius Val­das Ra­ku­tis. Pro­fe­so­rius svars­to, kad atei­ties is­to­ri­kai gal­būt nuo 2020 me­tų skai­čiuos nau­ją pe­rio­di­za­ci­jos eta­pą: di­de­lės ne­lai­mės pa­kei­čia vals­ty­bių jė­gų ba­lan­są, pa­lie­ka pėd­sa­kus žmo­nė­se.


Skau­džios pa­sek­mės
– Ka­ras ir epi­de­mi­jos tu­ri daug są­ly­čio taš­kų?
– Abu da­ly­kai tru­pu­tė­lį skir­tin­gos pri­gim­ties: vie­nus pa­tys žmo­nės su­ke­lia, ki­tuo­se tam­pa pa­sy­vūs pro­ce­so da­ly­viai. Tie­sio­gi­nės pri­klau­so­my­bės nė­ra, bet yra ir pa­na­šu­mų, ir skir­tu­mų.
Ka­ro me­tu ge­ro­vė yra suar­do­ma. Mū­sų lai­kais ka­ras su­griau­na nu­si­sto­vė­ju­sias svei­ka­tos ap­sau­gos sis­te­mas, o se­nų lai­kų pro­ble­ma – žmo­nės ne­tu­rė­da­vo pa­si­ruo­šę daug at­sar­gų, ka­ro me­tas su­griau­da­vo že­mės ūkio cik­lą. Pra­si­dė­da­vo iš­se­ki­mas ir ba­das. Žmo­nių nu­si­lpi­mas pri­si­dė­da­vo prie įvai­rių li­gų ki­li­mo ar iš­pli­ti­mo.
Sun­ku pa­sa­ky­ti, ar su­ta­pi­mai, at­si­tik­ti­nu­mas ar ne, gal la­biau spe­ku­lia­ci­jos, nes ma­ro epi­de­mi­ja ky­la dėl vi­sai ki­tų prie­žas­čių, ma­ro už­kra­tas, kiek yra ži­no­ma, pli­to per žiur­kių blu­sas. XVI–XVIII am­žiaus pra­džio­je ma­ro epi­de­mi­ja Lie­tu­vos te­ri­to­ri­jo­je kil­da­vo vos ne kas 10 me­tų, bet daž­niau­siai neiš­virs­da­vo į di­de­les ne­lai­mes.
Lie­tu­vos is­to­ri­jo­je ka­rai ir epi­de­mi­jos la­bai daž­nai su­tam­pa.
1657–1659 me­tų ma­ras su­ta­po su 1648 me­tais pra­si­dė­ju­siu pra­žū­tin­gu ka­ru su ka­zo­kais, ku­ris sa­vo ruož­tu iš­pro­vo­ka­vo ka­rą su Mask­va (pra­si­dė­jo 1654 m.) ir Šve­di­ja (pra­si­dė­jo 1655 m.). Prak­tiš­kai vi­sa to me­to Lie­tu­vos Di­džio­ji ku­ni­gaikš­tys­tė (šian­die­ni­nė Lie­tu­va, pie­ti­nė Lat­vi­ja, Bal­ta­ru­si­ja ir da­lis Len­ki­jos Pa­len­kės vai­va­di­jos) bu­vo oku­puo­ta.
Nes­pė­jus pa­siek­ti iki­ka­ri­nio ly­gio, Lie­tu­vą už­griu­vo ki­ta la­bai pa­na­ši ne­lai­mė: jau 1694 me­tais pra­si­dė­jo ne­skelb­tas pi­lie­ti­nis ka­ras, ku­ris in­ten­sy­viau ar ma­žiau in­ten­sy­viai tę­sė­si iki di­des­nių ne­lai­mių pra­džios, kai nau­ja­sis val­do­vas Au­gus­tas II Ve­ti­nas iš Sak­so­ni­jos įsi­vė­lė į ypač ne­sėk­min­gą ka­rą su Šve­di­ja.
1710–1711 me­tais pra­si­dė­jus ma­ro epi­de­mi­jai, kraš­tas dar ne­bu­vo at­si­ga­vęs, po­li­ti­nė val­džia ne­veiks­ni, vals­ty­bė pa­te­ko į tam tik­rą stag­na­ci­ją, iš ku­rios pra­dė­ta at­si­gau­ti tik ant­ro­jo­je am­žiaus pu­sė­je. Vals­ty­bė nu­sto­jo bū­ti rea­lia jė­ga, pa­te­ko į pri­klau­so­my­bę nuo Ru­si­jos ir ki­tų kai­my­nų. Prak­tiš­kai Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­ka ir bu­vo pa­lauž­ta tuo me­tu, o ant­ro­je am­žiaus pu­sė­je vy­ku­sios re­for­mos jau ne­ga­lė­jo pa­siek­ti kai­my­nų pa­jė­gu­mų ir vals­ty­bė bu­vo su­nai­kin­ta.
– Ka­da Lie­tu­vo­je pra­de­da­ma fik­suo­ti epi­de­mi­jų is­to­ri­ja?
– Ne­lai­mė, kad mū­sų kul­tū­ra – la­bai neuž­ra­ši­nė­jan­ti, tie­siog iš­skir­ti­nai.
Pir­mą­jį lie­tu­viš­ką raš­tą apie mū­sų praei­tį vi­so la­bo tu­ri­me XV am­žiu­je, Vy­tau­to skun­das prieš Jo­gai­lą, pa­skui va­di­na­ma­sis trum­pa­sis ir il­ga­sis Lie­tu­vos met­raš­tis. Il­ga­sis met­raš­tis, iš­sa­mes­nis teks­tas, – XVI am­žiaus pra­džia.
Anks­tes­ni do­ku­men­tai yra ki­tų, mū­sų kai­my­nų, daž­nai – prie­šų. Dėl to mes tu­ri­me ma­žai ži­nių. 1347–1351 me­tų (ki­ti dar il­giau skai­čiuo­ja) ma­ro epi­de­mi­jos, ku­ri Eu­ro­po­je, ma­no­ma, nu­si­ne­šė apie pu­sę gy­ven­to­jų, pas mus nie­kas ne­fik­sa­vo. Ma­ras Lie­tu­vo­je tik­rai tu­rė­jo bū­ti jun­ta­mas, ta­čiau nė­ra do­ku­men­tuo­tas.
Di­džiu­lė ma­ro epi­de­mi­ja, va­di­na­mo­ji Juo­do­ji mir­tis, Eu­ro­pą la­bai stip­riai pa­vei­kė. Pas mus ji nu­skam­ba kaž­kaip tarp kit­ko.
XVI am­žiu­je jau tu­ri­me vie­no­kių ar ki­to­kių šal­ti­nių. Daž­niau­siai iš­lie­ka teis­mų do­ku­men­tai. Lie­tu­vos Met­ri­ka – jau di­džiu­lis ma­sy­vas do­ku­men­tų.
Daž­nai am­ži­nin­kai ap­ra­šo li­gas ar pa­mi­ni gais­rus, di­de­les ne­lai­mes vie­na­me ar ki­ta­me teks­te, ta­čiau daž­niau­siai jos yra lo­ka­laus po­bū­džio, pa­vei­kia tik tam tik­rą mies­tą ar re­gio­ną.
Bet ne­tgi ir vė­ly­va, jau XVIII am­žiaus pra­džios, 1711 ma­ro epi­de­mi­ja, vie­na pa­sku­ti­nių­jų rim­tų Lie­tu­vo­je, la­bai skaus­min­ga, ir­gi ma­žai yra do­ku­men­tuo­ta. Tai ap­spręs­ta vals­ty­bės, ku­rio­je bū­ta di­de­lio de­cent­ra­li­za­ci­jos ly­gio ir silp­nos cent­ri­nės val­džios, po­bū­džio.
Vals­ty­bė­je bu­vo di­de­lių pro­ble­mų, Šiau­rės ka­ras tik per­si­ver­tė į ki­tą pu­sę, vals­ty­bi­nė val­džia neaiš­ki, vie­nas ar ki­tas val­do­vas, daž­nai pa­lai­ko­mas sve­ti­mų jė­gų, įsi­tvir­ti­na ir vėl yra kei­čia­mas ki­to. Taip tru­ko nuo 1703 iki 1717. Ir tuo me­tu ši ne­lai­mė. Dau­giau­siai de­ta­lių su­ži­no­me iš Prū­si­jos, kur vis­kas la­bai do­ku­men­tuo­ta ir ap­ra­šy­ta. Tai – mū­sų pa­šo­nė­je ir aiš­ku, kad pas mus vy­ko la­bai pa­na­šiai, bet iki ga­lo duo­me­nų ne­tu­ri­me. Ti­riant ma­ro epi­de­mi­jos pa­da­ri­nius Lie­tu­vos Di­džio­jo­je Ku­ni­gaikš­tys­tė­je ga­li­me rem­tis tik tam tik­rais re­gio­ni­niais duo­me­ni­mis.
– Ko­kių pa­sek­mių pa­lie­ka epi­de­mi­jos?
– Pa­sek­mės rim­tos. Aiš­ku, vis­ką rei­kia su­dė­ti į krū­vą, ir ka­rą, ir ba­dą, ir ma­rą. Yra ap­ra­šy­ta, kad tiek dėl XVII, tiek XVIII am­žiaus ne­lai­mių, konk­re­čiai, ma­ro epi­de­mi­jos me­tu, yra iš­ny­kę kai ku­rie kai­mai ir jų pa­va­di­ni­mai. Ar­ba ra­šo – „ke­liai už­žė­lė žo­le“.
Tai žmo­nėms da­rė di­džiu­lį įspū­dį: to­kia ne­lai­mė, taip skau­džiai pa­vei­kė.
Jei­gu paim­tu­me 1648 me­tus, kaip san­ty­ki­nai ge­rų lai­kų pa­bai­gos at­skai­tos taš­ką, Lie­tu­vos gy­ven­to­jų skai­čius pa­sie­kė tą ly­gį tik XVIII am­žiaus pa­bai­go­je, apie 1767 ar 1768 me­tus. Il­gą lai­ką tu­rė­jo­me di­de­lę de­mog­ra­fi­nę duo­bę.
Vai­da Ka­mun­ta­vi­čie­nė, pro­fe­so­rė, ty­rė Kau­no de­ka­na­to baž­ny­čių is­to­ri­ją. Te­ko gir­dė­ti jos lo­ka­li­nio ty­ri­mo pri­sta­ty­mą. Net 20 me­tų ir il­giau žmo­nės kai­muo­se ne­si­mel­dė baž­ny­čio­se (baž­ny­čios su­de­gin­tos šve­dų ir t.t.), o mel­dė­si tvar­te­liuo­se. Va­di­na­si, eko­no­miš­kai lai­kė­si silp­nai, nes ne­ga­lė­jo at­sta­ty­ti baž­ny­čių, il­gą lai­ką ve­ge­ta­vo.
Ūkio is­to­ri­ja ro­do, kad že­mių plo­tai gan greit at­si­gau­da­vo. Kai iš­mirš­ta dau­giau žmo­nių, že­mės sa­vi­nin­kai, ar pri­va­tūs, ar vals­ty­bės pa­skir­ti se­niū­nai, suin­te­re­suo­ti, kad kuo di­des­nis že­mės plo­tas bū­tų dir­ba­mas, to­dėl tai­ky­da­vo pri­dė­ti­nės že­mės me­to­dą. Žmo­gus, pa­siim­da­mas plė­ši­nius, ap­leis­tą že­mę, de­šimt me­tų nuo jos ne­mo­kė­da­vo mo­kes­čių.
Bet skau­džiau­sios pa­sek­mės – žmo­nės nu­si­vil­da­vo. Pa­vyz­džiui, XVII am­žiaus įvy­kiai. Kai vals­ty­bę iš­tin­ka di­de­lė kri­zė, pa­pras­tai žmo­nės da­ro iš­va­das, jei vals­ty­bė bu­vo silp­na, ima­si ją stip­rin­ti, mo­ko­si iš klai­dų. Pas mus keis­tas reiš­ki­nys: ne­be­pa­si­ti­ki vals­ty­be, o dau­giau pa­si­ti­ki vie­ti­nė­mis struk­tū­ro­mis, re­mia sei­me­lius, vie­ti­nę or­ga­ni­za­ci­ją, ir la­bai ne­no­ri skir­ti pi­ni­gų vals­ty­bės biu­dže­tui, nes ta vals­ty­bė vis tiek ne­pa­dės, kai bus blo­gai. Toks su­smul­kė­ji­mas, vals­ty­bi­nės val­džios su­si­lpnė­ji­mas ir in­te­re­sų su­siau­rė­ji­mas.
Žmo­nės ne­be­tu­ri pi­ni­gų (kal­bu ir apie di­di­kus), ne­be­va­žiuo­ja ki­tur, ne­be­tu­ri už ką siųs­ti sa­vo vai­kų į už­sie­nį mo­ky­tis. Ir raš­tai men­kes­ni, nė­ra gi­lios min­ties. Žmo­gus ne­be­pa­si­ti­ki žmo­gu­mi, kaip to­kiu, dau­giau pa­si­ti­ki po­mir­ti­niu gy­ve­ni­mu. Baž­ny­čios sta­to­mos sun­kiau­siais lai­kais.
To­kios skau­džios pa­sek­mės, ma­no su­pra­ti­mu, yra la­bai pa­vo­jin­gos. La­bai di­de­lė ne­lai­mė pa­lie­ka pėd­sa­kus žmo­nė­se, jie pa­si­kei­čia.


Prū­siš­ka tvar­ka
– Sa­vo feis­bu­ko pa­sky­ro­je ra­šy­da­mas apie epi­de­mi­jas ir vals­ty­bių at­si­ga­vi­mą po jų, iš­sky­rė­te Prū­si­ją ir Frid­ri­cho Vil­hel­mo I (1688–1740) re­for­mas. Ko­dėl?
– Prū­si­jos ka­ra­lius Frid­ri­chas Vil­hel­mas I la­bai iš­si­sky­rė iš sa­vo ap­lin­kos. Tuo me­tu Eu­ro­pai im­po­na­vo Pran­cū­zi­jos pa­vyz­dys. Čia Liud­vi­ko XIV lai­kai, Pran­cū­zi­ja bu­vo vi­suo­ti­nis au­to­ri­te­tas. Ka­ra­lius Sau­lė, ša­lia to, kad su­tvar­kė kraš­to eko­no­mi­ką, pa­sta­tė lai­vy­ną, la­bai di­de­lį dė­me­sį sky­rė bliz­ge­siui, pa­sta­tė Ver­sa­lio rū­mus. Daug val­do­vų ban­dė ko­pi­juo­ti Liud­vi­ką XIV. Ir daž­nai ne eko­no­mi­kos mo­de­lį, bet rū­mus, ba­lius, spin­de­sį.
Mū­sų val­do­vas, Sak­so­ni­jos kur­fiurs­tas Frid­ri­chas Au­gus­tas (Len­ki­jos ka­ra­lius ir Lie­tu­vos di­dy­sis ku­ni­gaikš­tis Au­gus­tas II), tuo ke­liu, de­ja, ir ėjo. Drez­de­no Au­gus­to rū­mai – tik­rai kaž­kas ne­pap­ras­to, Sak­so­ni­jos is­to­ri­jo­je jis yra pa­ts gar­siau­sias val­do­vas, pas mus – vie­nas pra­sčiau­sių.
Frid­ri­cho Vil­hel­mo tė­vas, pir­ma­sis Prū­si­jos ka­ra­lius Frid­ri­chas I, bu­vo la­bai iš­lai­dus, nuo­lat sko­lo­se.
Frid­ri­chui Vil­hel­mui la­bai ne­pa­ti­ko to­kia po­li­ti­ka, jis vis­ką da­rė prie­šin­gai. Pa­vyz­džiui, gar­su­sis ges­tas, kai jis su­rin­ko me­no rin­ki­nius ir pa­do­va­no­jo Pet­rui I, kal­ba­ma, kad nuo šios ko­lek­ci­jos pra­si­dė­jo Er­mi­ta­žo mu­zie­jaus is­to­ri­ja Pe­ter­bur­ge.
Dau­giau­sia dė­me­sio jis sky­rė eko­no­mi­kos pa­kė­li­mui, vis­ką, ką už­dirb­da­vo, iš es­mės in­ves­tuo­da­vo į ka­riuo­me­nę. Jis ma­nė, kad Prū­si­jos sta­tu­sas pri­klau­so tie­sio­giai nuo to, kiek ir ko­kios ka­riuo­me­nės ji tu­ri. Mū­sų po­žiū­riu, keis­tos tos jo re­for­mos. Jos ly­giai taip keis­tai at­ro­dė ir to me­to gy­ve­ni­me. Jis ta­po pa­juo­kos ob­jek­tu. Kvai­lys! Skur­džiai gy­ve­na, nie­ko daug nein­ves­tuo­ja, vis­ką da­ro mi­ni­ma­liai. Sė­di ka­ra­lius prie są­skai­tų kny­gų, pi­ni­gus skai­čiuo­ja, pa­ts val­do, nuo ry­to iki va­ka­ro dir­ba ir, kad pra­si­vė­din­tų, dvi va­lan­das per pa­rą sa­vo gvar­di­ją mušt­ruo­ja kie­me. Ir tas juo­kas iš jo tru­ko ke­lis šim­tus me­tų.
O da­bar nau­jau­si ty­ri­mai ro­do, kad jis ir su­kū­rė tą Prū­si­ją. Koks be­bū­tų neiš­si­la­vi­nęs ar ne­pla­čių pa­žiū­rų, bet bu­vo ge­ras ūki­nin­kas. Eko­no­mi­ka iš mi­nu­si­nės pe­rė­jo į tei­gia­mą, su­ba­lan­suo­tą biu­dže­tą. Šio prin­ci­po, tarp kit­ko, ir da­bar Vo­kie­ti­ja lai­ko­si, ji nie­ka­da ne­lei­džia, kad iš­lai­dos vir­šy­tų pa­ja­mas.
Tei­sin­gai pa­skirs­tė mo­kes­čius vi­soms gy­ven­to­jų ka­te­go­ri­joms, nė vie­nos neišs­ky­rė. Lie­tu­vo­je dau­giau­siai už­dir­ban­tys iš­vis mo­kes­čių ne­mo­kė­jo dėl to, kad bu­vo ba­jo­rai, kad tu­rė­jo ko­kią ka­riuo­me­nę iš­sta­ty­ti sa­vais pi­ni­gais ar dar kaž­ką. Išs­ky­rus, jei­gu pa­tys ap­si­dė­da­vo mo­kes­čiais ne­lai­mių me­tu. Bet kaip kas­dien?Prū­si­jo­je ne­bu­vo to­kių išim­čių. Užau­go ba­jo­rai­tis ir – į vals­ty­bės tar­ny­bą. Ten pa­si­rin­ki­mai ke­li, ati­tar­na­vo 10 me­tų vals­ty­bei, ta­da pra­šom, va­žiuok į sa­vo val­das, gy­venk ten, rū­pin­kis, au­gink vai­kus.
Ši Prū­si­jos sis­te­ma iš pra­džių bu­vo pa­juo­kos ob­jek­tas, pa­skui, ypač jo sū­naus Frid­ri­cho II lai­kais, kai Prū­si­jos ka­riuo­me­nė pra­dė­da­vo triuš­kin­ti tris-ke­tu­ris kar­tus di­des­nius už sa­ve prie­šus ir to­kias vals­ty­bes, kaip Pran­cū­zi­ją, Ru­si­ją, Aust­ri­ją, vi­si su­pra­to, kad čia rim­tas rei­ka­las, bet vis­ką nu­ra­šy­da­vo vo­kiš­kam mi­li­ta­riz­mui, at­seit, čia pri­gim­tis. Bet iš tik­rų­jų vis­kas rė­mė­si eko­no­mi­nė­mis re­for­mo­mis, ku­rios bu­vo pa­da­ry­tos Frid­ri­cho Vil­hel­mo I lai­kais.
Man at­ro­do, kad mes da­bar ir­gi daž­nai nu­ra­šo­me žmo­nes, ku­rie pi­ni­gus šykš­čiai lai­ko, bet taip su­ku­ria prie­lai­das ga­li­mam kles­tė­ji­mui. Tik, aiš­ku, tas gru­bu­mas, Prū­si­jos prie­mo­nės, mums ne­priim­ti­nos, kai vis­kas da­ro­ma per prie­var­tą.
Te­ko lan­ky­tis mu­zie­ju­je bu­vu­sios Prū­si­jos te­ri­to­ri­jo­je (da­bar Len­ki­jos), prie Ryn’o mies­te­lio, ten pa­sa­ko­jo apie gy­ven­to­jų pa­pro­čius. Nors vis­kas nu­sta­ty­ta la­bai griež­tai, vals­ty­bė rū­pi­na­si žmo­nė­mis, ar ne­der­lius, ar ki­tos ne­lai­mės, kaip ma­ro epi­de­mi­ja. Gal­būt iš la­bai pa­pras­to iš­skai­čia­vi­mo, kad jie ga­lė­tų at­si­sto­ti ant ko­jų ir vėl mo­kė­tų mo­kes­čius. Bet ko­kiu at­ve­ju, vals­ty­bė vi­sa­da pa­dės. Ir ta­da at­si­ran­da tar­pu­sa­vio pa­si­ti­kė­ji­mo ry­šys. Nes ta val­džia tei­sin­ga, gal ir ne­ma­lo­ni. At­si­ran­da pa­pro­tys, bū­din­gas Rytp­rū­sių gy­ven­to­jams – val­džia yra pa­gar­bo­je. Gal tai ir se­nes­nių lai­kų pa­li­ki­mas.
Kai žmo­nės skirs­ty­da­vo der­lių, pir­miau­sia ati­duo­da­vo tai, ką pri­va­lė­jo – kiek val­džiai pri­klau­so, tą ati­duo­da, po to pa­lie­ka sėk­lai, o tai, kas li­ko, žiū­ri, kur in­ves­tuo­ti. Pas mus, ko ge­ro, prie­šin­gai, pir­miau­sia pa­si­rū­pi­na­ma, kad pa­čiam už­tek­tų, žo­džiu, slėp­ti mo­kes­čius yra krau­jy­je. Nes mū­sų val­džia, jei XIX am­žius, Ru­si­ja, sve­ti­ma, blo­ga. Anks­čiau val­do­vą kal­tin­da­vo ab­so­liu­tiz­mu.
Tai – es­mi­nis skir­tu­mas. Dėl to mums la­bai sun­ku juos su­pras­ti, o jiems dar sun­kiau mus su­pras­ti. Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tu ši­tas ne­sup­ra­ti­mas bu­vo tie­siog ne­su­vo­kia­mas, jie sa­kė, ko­kie čia ru­sai, kaip ga­li­ma ne­klau­sy­ti val­džios, jie pra­sti, jie že­mo ly­gio ir t.t.
O mū­sų iš­li­ki­mas pri­klau­sy­da­vo nuo ge­bė­ji­mo iš­gy­ven­ti sun­kiais lai­kais. Kaip aš sa­kau, ti­piš­kas lie­tu­vio ti­pa­žas yra gud­rus vals­tie­tis. Sa­ky­tu­me pra­si­su­kė­lis, kaž­kaip su­ge­ban­tis sun­kio­mis są­ly­go­mis kaž­ką pa­da­ry­ti. Tai vi­sai prie­šin­ga kul­tū­ra ne­gu Rytp­rū­sių.
– Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro pa­bai­ga, ku­ria­ma Lie­tu­vos vals­ty­bė ir ša­lia vi­sų ne­gan­dų – is­pa­niš­kas gri­pas. Kaip at­ro­dė to me­to Lie­tu­va?
– Lie­tu­va fi­ziš­kai ima sa­ve val­dy­ti maž­daug nuo 1919 me­tų vi­du­rio. Nors mes šven­čia­me Va­sa­rio 16-ąją, bet rea­liai iki 1919 me­tų ge­gu­žės–lie­pos Lie­tu­vą val­dė vo­kie­čiai. Nors ir Vy­riau­sy­bę tu­rė­jo­me, rea­liai dar pa­grin­di­niai sver­tai bu­vo ki­tos val­džios ran­ko­se.
Kiek te­ko gir­dė­ti me­di­kų pa­sa­ky­mų, bū­tent vo­kie­čiai ir or­ga­ni­za­vo prie­mo­nes, ku­rios bu­vo nu­kreip­tos is­pa­niš­ko gri­po pa­sek­mėms ma­žin­ti. Jie vi­so­se sa­vo val­do­mo­se te­ri­to­ri­jo­se lai­kė­si tam tik­rų tai­syk­lių.
Te­ko skai­ty­ti kny­gą apie Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro pa­bai­gos, Nep­rik­lau­so­my­bės ko­vų, par­ti­za­nų veik­lą, ten mi­ni­ma, kad vie­nas ar ki­tas karš­čiuo­ja, gu­li, mirš­ta. Ka­dan­gi lai­kai la­bai per­mai­nin­gi, ma­nau, nor­ma­lios sta­tis­ti­kos ir­gi nė­ra.


Kei­čia jė­gų ba­lan­są
– „Že­mė ma­tė tiek ir tiek ka­rų ir ma­rų. Ir vis dėl­to ma­ras ir ka­ras už­klum­pa žmo­nes vi­sa­da to­kius pat ne­pa­si­ruo­šu­sius“, – ra­šė Al­be­ras Ka­miu. Pan­de­mi­ja ir da­bar už­klu­po ne­ti­kė­tai?
– Psi­cho­lo­giš­kai tam neį­ma­no­ma pa­si­ruoš­ti. Jei­gu įvy­kiai vy­ko prieš daug me­tų, kai žmo­nės gy­vai neat­si­me­na, tai – tik is­to­ri­kų kal­bos. Ką tie is­to­ri­kai, pa­sa­kas se­ka. Kol neat­si­tin­ka. Kai at­si­tin­ka, bū­na šiek tiek per vė­lu, nes žmo­nės lin­kę gal­vo­ti, kad eg­zis­tuo­ja kaž­koks es­mi­nis pro­gre­sas. Jei­gu kaž­ka­da kaž­kas bu­vo, da­bar ne­pa­si­kar­tos.
Nors is­to­ri­kai su­pran­ta, kad kai ku­rie da­ly­kai taip leng­vai ne­si­kei­čia ir eg­zis­tuo­ja pa­si­kar­to­ji­mai – li­gų, ka­rų, ki­tų ne­lai­mių, to­dėl ma­ny­ti, kad iš es­mės kaž­kas pa­si­kei­tė, ne­ga­li­ma.
Bet ne­ga­li­ma neig­ti ir pro­gre­so. Jis yra, gy­ven­to­jų skai­čius di­dė­ja, nė­ra ko ly­gin­ti, kaip gy­ve­no­me prieš šim­tą me­tų, vi­sai ki­taip at­ro­do pa­sau­lis.
Na­tū­ra­liai žmo­nes di­džio­sios ne­lai­mės iš­tin­ka ne­pa­si­ruo­šu­sius. Kad ir Ant­ra­sis pa­sau­li­nis ka­ras, iš­va­ka­rė­se Pran­cū­zi­jo­je vieš­pa­ta­vo nuo­mo­nė, kad ne­ga­li bū­ti nau­jas ka­ras, kad žmo­nės ne­ga­li bū­ti to­kie kvai­li ir vėl ei­ti į ka­rą. Ir vis tiek įvy­ko.
– Gal­būt nuo 2020 me­tų is­to­ri­kai iš­skirs nau­ją pe­rio­di­za­ci­jos eta­pą?
– Dar klau­si­mas, kas įvyks, bet kad da­ta bus svar­bi, be jo­kios abe­jo­nės. Mes dar ne­ma­to­me po­li­ti­nių pa­sek­mių. La­bai daž­nai to­kios ne­lai­mės pa­kei­čia jė­gų ba­lan­są.
Pa­vyz­džiui, jei­gu Ame­ri­ka, ku­ri da­bar yra ga­lios šal­ti­nis, dėl kaž­ko­kių prie­žas­čių pra­ras­tų sa­vo įta­ką, at­si­ras­tų ki­tos jė­gos. Nes­var­bu, ku­ri vals­ty­bė, tie­siog kei­čia­si ga­lios cent­rai.
Ki­nai ban­do iš­nau­do­ti šią be­si­kei­čian­čią si­tua­ci­ją sa­vo nau­dai. Ir Ru­si­ja dar ban­do kaž­ką da­ry­ti, bet ji ne­tu­ri po­ten­cia­lo. Tuo tar­pu Ki­ni­ja, nors nie­ko daž­niau­siai la­bai gar­siai ne­šne­ka ar­ba kal­ba for­ma­lio­mis fra­zė­mis, bet rea­liai da­ro. Ga­lios mo­no­po­lis, ku­ris da­bar yra Ame­ri­kos pu­sė­je, nė­ra toks tvir­tas, kaip kad vi­siems at­ro­do.
Ki­ni­jos stip­rė­ji­mas yra aki­vaiz­dus, žiū­rė­si­me, kaip vi­ru­sas pa­veiks pu­siaus­vy­rą.
– Ko iš­mo­ko to­kios kri­zės?
– Daug da­ly­kų. Pir­miau­sia, vals­ty­bė tu­ri rim­tai žiū­rė­ti į sa­vo re­zer­vus, į tą juo­dą die­ną.
La­bai pa­kei­čia žmo­nių san­ty­kius. Ka­dan­gi da­bar ne­tgi gi­mi­nės ne­la­bai ga­li bend­rau­ti tar­pu­sa­vy­je, ma­ža­sis šei­mos pa­sau­lis yra la­bai svar­bus, jis tik­ras, pa­ti­ki­mas. Ma­nau, prio­ri­te­tų pra­sme vals­ty­bė pra­dės dau­giau dė­me­sio skir­ti svei­ka­tos ap­sau­gai ir va­di­na­ma­jai svei­ka­tos už­tik­ri­ni­mo sis­te­mai, nes nuo to pri­klau­so vi­sų gy­vy­bės. Tau­py­mas me­di­kų są­skai­ta ar­ba įsi­vaiz­da­vi­mas, kad pri­va­čios li­go­ni­nės pa­keis vals­ty­bi­nes – tos iliu­zi­jos tu­rė­tų pra­nyk­ti.
Vals­ty­bė bu­vo ta sis­te­ma, ku­ri gel­bė­jo, tad na­tū­ra­liai tu­rė­tų vals­ty­bės reikš­mė išaug­ti. Nes jau ku­rį lai­ką bu­vo ten­den­ci­ja, kad ši­to­je vals­ty­bė­je blo­gai ir bū­ti ge­rai ne­ga­li. Pa­si­ro­dė, kad rei­ka­lin­ga ta vals­ty­bė, nes nuo to, kaip ji tvar­ko­si, pri­klau­so vi­sų li­ki­mai.

1

„To­kios ne­lai­mės pa­da­ri­niai ga­li bū­ti jun­ta­mi il­gą lai­ką: eko­no­mi­ka at­si­gaus pa­ly­gi­nus grei­tai, ta­čiau žmo­nių mąs­ty­mas, ti­kė­ti­na, pa­si­keis ne­grįž­ta­mai“, – ma­no pro­fe­so­rius dr. Val­das Ra­ku­tis.

Komentarai

Koment.    Pir, 2020-05-11 / 16:02
Gal istorikai ir išskirs naują periodizaciją, bet, greičiausiai, viską pakreips į Anušausko ir kitų istorijos klastotojų reikalaujamą pusę, kaip su žydšaudžiais, miškiniais ir kt.
Taigis    Tre, 2020-05-27 / 17:23
apie 1918 metus Mažosios Lietuvos lietuvių Tilžės aktas netapo kūnu.To krašto lietuviai nebuvo pakankamai aktyvūs glaustis prie Lietuvos, nes labiau pasitikėjo vokiška tvarka. Dabar žinome kas po 20 metų įvyko tose žemėse, kai neliko patikimo kaizerio, išdygo prietranka didysis fiureris.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.