Beisbolo kultūrą puoselėja entuziastai

As­me­ni­nė nuo­tr.
"Beis­bo­las – vi­sai ki­tas pa­sau­lis. Ir mes da­le­lę šios kul­tū­ros puo­se­lė­ja­me pas sa­ve. Ir mū­sų vai­kai au­ga vi­sai ki­to­kie", – sa­ko bies­bo­lo puo­se­lė­to­jas Rad­vi­liš­ky­je Ro­ma­nas Pas­ko­či­mas.
Ki­tais me­tais Rad­vi­liš­kio beis­bo­lo ir soft­bo­lo klu­bas švęs 10-me­tį, ta­čiau šio žai­di­mo užuo­maz­gos šia­me mies­te pra­si­dė­jo anks­čiau – kai beis­bo­lo en­tu­zias­to Ro­ma­no Pas­ko­či­mo duk­ros dar bu­vo ma­žos. Vi­du­ri­nio­ji duk­ra jau iš­vy­ko į JAV, kur ne tik stu­di­juos, bet ir to­liau žais soft­bo­lą.

Pir­mo­ji kregž­dė

Praei­tą šeš­ta­die­nį R. Pas­ko­či­mas iš­ly­dė­jo sa­vo duk­rą ir auk­lė­ti­nę Gin­ta­rę į Jung­ti­nes Ame­ri­kos Vals­ti­jas. Šie­met 19-ąjį gim­ta­die­nį švę­sian­ti mer­gi­na ga­vo Ajo­vos Els­vor­to (Ells­worth CC) ko­le­džo sti­pen­di­ją. Gin­ta­rė ne tik stu­di­juos, bet ir at­sto­vaus ko­le­džo mer­gi­nų soft­bo­lo ko­man­dai.

"Ji – pir­mo­ji mer­gi­na, pir­mo­ji kregž­dė iš Baltijos ša­lių, ku­ri žais Ame­ri­ko­je. Gal­būt tai ir ki­toms mer­gai­tėms leis drą­siau sva­jo­ti ir siek­ti sva­jo­nių, nes nie­ko nė­ra neį­ma­no­mo", – duk­ros pa­sie­ki­mu džiau­gia­si Ro­ma­nas.

R. Pas­ko­či­mas su žmo­na Vil­gai­le su­si­lau­kė tri­jų duk­rų. Ir vy­riau­sia Mig­lė (24 m.), ir vi­du­ri­nė­lė Gin­ta­rė, ir jau­niau­sia Lais­vū­nė (12 m.) – vi­sos žai­džia beis­bo­lą ir soft­bo­lą. Vil­gai­lė, bu­vu­si ran­ki­nin­kė, tik ret­kar­čiais šei­mų tur­ny­ruo­se įsi­trau­kia į šį di­na­miš­ką ir azar­tiš­ką žai­di­mą.

Kuo beis­bo­las ski­ria­si nuo soft­bo­lo?

"Beis­bo­las žai­džia­mas di­des­nė­je aikš­tė­je, soft­bo­las – ma­žes­nė­je. Beis­bo­lo ka­muo­liu­kas ma­žes­nis ir grei­tes­nis, soft­bo­lo – di­des­nis ir lė­tes­nis. Beis­bo­le dau­giau lais­vės puo­li­me, soft­bo­le dau­giau veiks­mo, trum­pes­nės pau­zės. Beis­bo­le gy­nė­jas ga­li ne­su­gau­ti ka­muo­liu­ko iš pir­mo kar­to, o soft­bo­le to­kių klai­dų ne­ga­li bū­ti, nes beis­bo­le iki ba­zės rei­kia bėg­ti 27 met­rus, o soft­bo­le – tik 18 met­rų, ir su­grieb­ti iš­sprū­du­sį ka­muo­liu­ką ga­li bū­ti per vė­lu. Lai­ko­ma, kad soft­bo­las yra mo­te­riš­ka beis­bo­lo at­mai­na, bet iš tik­rų­jų taip nė­ra, nes jį žai­džia ir vy­rai", – skir­tu­mus var­di­ja tre­ne­ris.

Pra­džia – nuo pirš­ti­nės

Ro­ma­ną beis­bo­las su­do­mi­no se­niai, pa­tik­da­vo per te­le­vi­zi­ją ste­bė­ti ame­ri­kie­čių beis­bo­lo aukš­čiau­sio­sios ly­gos at­krin­ta­mą­sias rung­ty­nes, ir vi­sa­da kir­bė­da­vo klau­si­mas, ko­dėl šis žai­di­mas į sta­dio­nus su­trau­kia tūks­tan­ti­nes mi­nias.

Iš žiū­ro­vo žai­dė­ju, vė­liau ir tre­ne­riu, Ro­ma­nas ta­po dau­giau kaip prieš 10 me­tų, kai Šiau­liuo­se, sen­daik­čių tur­gu­je ra­do nau­do­tą beis­bo­lo pirš­ti­nę, už ku­rią par­da­vė­jas pra­šė 15 li­tų. Su­ma pa­si­ro­dė ne­di­de­lė ir rad­vi­liš­kie­tis ją įsi­gi­jo. Tik vė­liau, ge­rai ap­žiū­rė­jęs pir­ki­nį, pa­si­džiau­gė, kad pa­tai­kė nu­si­pirk­ti pirš­ti­nę tai ran­kai, ku­riai rei­kia. Mat de­ši­nia­ran­kiai pirš­ti­nę, skir­tą ka­muo­liu­kui gau­dy­ti, mau­na­si ant kai­rės ran­kos.

Nuo ta­da pirš­ti­nė ir te­ni­so ka­muo­liu­kas ta­po nuo­la­ti­niais šei­mos pa­ly­do­vais prie eže­rų ir jū­ros. Iš pra­džių tie­siog vie­ni ki­tiems mė­ty­da­vo ka­muo­liu­ką ir jį gau­dy­da­vo, vė­liau į sma­gų žai­di­mą įtrau­kė ir sa­vo drau­gus su vai­kais.

"Tu­rė­jo­me dvi pirš­ti­nes, žais­da­vo­me su ko­kia nors pa­pras­ta laz­da, te­ni­so ka­muo­liu­ku ir sa­vo iš­gal­vo­to­mis tai­syk­lė­mis. Bū­da­vo ne­pap­ras­tai sma­gu, net lie­tus ne­nut­rauk­da­vo rung­ty­nių", – pa­sa­ko­ja Ro­ma­nas.

Pra­dė­jus dau­giau žais­ti, R. Pas­ko­či­mas ėmė gi­lin­tis į beis­bo­lo tai­syk­les ir sa­ko su­pra­tęs, ko­dėl šis žai­di­mas su­trau­kia to­kias mi­nias žiū­ro­vų. Int­ri­guo­ja ir me­tė­jo bei mu­šė­jo dvi­ko­va, ir žai­di­mas, ku­ris pra­si­de­da at­mu­šus ka­muo­liu­ką.

"Tai – ne­pap­ras­tai įdo­mus žai­di­mas. Aiš­ku, mums gal ir ne­leng­va su­pras­ti jo tai­syk­les, ne taip kaip ame­ri­kie­čiams, ku­rie au­ga su šiuo žai­di­mu ir nuo pat ma­žens su­si­pa­žįs­ta su vi­so­mis jo gud­ry­bė­mis. Jiems vis­kas aiš­ku ir juos ža­vi to­kie ele­men­tai, ku­rie mums, ne­sup­ran­tan­tiems žai­di­mo, nie­ko ne­reiš­kia. Pa­ro­dyk Leb­ro­ną Džeim­są, de­dan­tį į krep­šį, mums bus oho. O pa­ro­dyk beis­bo­li­nin­ką, ku­ris šo­ka ir griū­da­mas pa­lei že­mę su­gau­na ka­muo­liu­ką, skren­dan­tį 100 ki­lo­met­rų per va­lan­dą grei­čiu, sa­kys, kas čia to­kio? Rei­kia pa­čiam pa­ban­dy­ti, kad su­pras­tum", – sa­ko Ro­ma­nas.

Beis­bo­le "ma­giš­kas" skai­čius yra de­vy­ni. Tiek vie­nos ko­man­dos žai­dė­jų bū­na aikš­tė­je, tiek yra žai­di­mo kė­li­nių. Beis­bo­lo aikš­tė yra di­des­nė ne­gu fut­bo­lo ir bū­ti­nai ap­tver­ta tink­lu, kad ka­muo­liu­kas lik­tų aikš­tė­je, be to, žai­džia­ma ne ant žo­lės, o ant grun­to.

Pa­sak Ro­ma­no, beis­bo­las ir soft­bo­las yra ne­kon­tak­ti­nis žai­di­mas, to­dėl mė­gė­jų ko­man­do­je ga­li žais­ti ir vai­kai, ir suau­gu­sie­ji, ir vy­rai, ir mo­te­rys.

Žie­mą "ve­ge­tuo­ja", va­sa­rą at­si­grie­bia

2010 me­tais R. Pas­ko­či­mas kar­tu su bend­ra­min­čiais įkū­rė Rad­vi­liš­kio beis­bo­lo ir soft­bo­lo klu­bą. Žai­džia mo­kyk­lų sta­dio­nuo­se, ku­rie šiam žai­di­mui vi­siš­kai ne­pri­tai­ky­ti.

"Kai vyks­ta var­žy­bos, pa­tys tre­ne­riai tem­pia­me ry­šu­lius tink­lų, stry­pus jiems pri­tvir­tin­ti. Pa­pil­do­mas var­gas, bet pri­si­tai­ko­me", – sa­ko R. Pas­ko­či­mas.

Sun­kiau­sia bū­na žie­mą. Vie­nin­te­lė Rad­vi­liš­kio Gra­ži­nos pa­grin­di­nė mo­kyk­la įsi­lei­džia į sa­vo spor­to sa­lę, ir tai tik sa­vait­ga­liais.

"Kar­tais pa­gal­vo­ju,  jei­gu at­si­ras­tų daug no­rin­čių lan­ky­ti vai­kų, bū­tų ne­pap­ras­tai džiu­gu, bet ne­tu­rė­čiau kur tre­ni­ruo­ti, ypač žie­mą. Žie­mą mes ve­ge­tuo­jam, pa­va­sa­rį išei­na­me į aikš­tes at­si­lik­da­mi nuo sa­vo prie­ši­nin­kų, bet iki va­sa­ros vi­du­rio pa­si­ve­jam, o pa­skui ir pra­len­kiam", – sa­ko tre­ne­ris.

Lie­tu­vo­je beis­bo­las žai­džia­mas Vil­niu­je, Kau­ne, Ute­no­je ir Rad­vi­liš­ky­je. Anks­čiau dar žai­dė Kau­no ra­jo­no, Drus­ki­nin­kų, Ku­piš­kio mė­gė­jai. Da­bar ne­be.

"Pir­mus pen­ke­rius klu­bo gy­va­vi­mo me­tus ne­tu­rė­jo­me net teo­ri­nių ga­li­my­bių pa­si­prie­šin­ti Vil­naus ar Kau­no ko­man­doms, kuriose se­nos beis­bo­lo tra­di­ci­jos, pui­kios tre­ni­ruo­čių są­ly­gos, il­ga­me­tės dar­bo pa­tir­ties tu­rin­tys tre­ne­riai. Iš pra­džių čem­pio­na­tuo­se gau­da­vo­me kos­mi­niais re­zul­ta­tais – 0:20 ir dau­giau, o nor­ma­lios var­žy­bos ga­li baig­tis ir 2:1. Da­bar si­tua­ci­ja pa­si­kei­tė. Mū­sų vai­kai pir­mą kar­tą lai­mė­jo Lie­tu­vos beis­bo­lo žie­mos čem­pio­na­tą, gal ir va­sa­ros lai­mės. Ma­nau, kad vai­kus trau­kia atei­ti į stip­rią ko­man­dą", – sa­ko Ro­ma­nas.

R. Pas­ko­či­mas mano, kad per gy­va­vi­mo de­šimt­me­tį klu­bas ne tiek iš­si­plė­tė, kiek paau­go ko­ky­biš­kai, pa­si­kei­tė tre­ni­ruo­čių me­to­di­ka, ku­ri jau duo­da vai­sių, vis daž­niau rad­vi­liš­kie­čiai tam­pa var­žy­bų, tur­ny­rų nu­ga­lė­to­jais, pri­zi­nin­kais.

Auk­lė­ti­nių skai­čiu­mi gau­siau­si bu­vo 2017-ie­ji, kuo­met klu­bui at­sto­va­vo net ke­tu­rios ko­man­dos: vai­kų, jau­nu­čių, jau­nių ir suau­gu­sių­jų. Per­nai ir šie­met yra po dvi ko­man­das.

"Pro­vin­ci­jos pro­ble­ma yra to­kia, kad jau­nuo­liai bai­gia gim­na­zi­jas ir iš­si­laks­to po vi­są pa­sau­lį. Mū­sų ne­ro­do per te­le­vi­zi­ją, neį­si­lei­džia į cent­ri­nius sta­dio­nus, mes žai­džia­me mo­kyk­lų sta­dio­nuo­se, po­pu­lia­ru­mas, aiš­ku, nuo to ir­gi ken­čia", – sa­ko Ro­ma­nas.

Rad­vi­liš­kio beis­bo­lo klu­be yra žai­dę ir ke­le­tas šiau­lie­čių, bet il­gam neuž­si­bu­vo. Pa­sak tre­ne­rio, vai­kams su­dė­tin­ga va­ži­nė­ti į ki­tą mies­tą, tė­vai ir­gi ne vi­sa­da tu­ri ga­li­my­bę ve­žio­ti vai­kus į tre­ni­ruo­tes.

Ar ne­bu­vo min­čių Šiau­liuo­se su­bur­ti beis­bo­li­nin­kų gru­pę?

R. Pas­ko­či­mas įsi­ti­ki­nęs, kad ne taip leng­va bū­tų įsi­tvir­tin­ti mies­te, kur ir taip daug spor­to ša­kų ir įvai­rių už­siė­mi­mų, bū­tų dar su­dė­tin­giau gau­ti sta­dio­ną, o žie­mą – spor­to sa­lę.

Už­tat R. Pas­ko­či­mas va­ži­nė­ja į Ma­žei­kius, kur su­si­bū­rė beis­bo­lo en­tu­zias­tai ir pa­si­kvie­tė rad­vi­liš­kie­tį bū­ti jų tre­ne­riu.

Kol kas Ro­ma­nas yra vie­nin­te­lis tre­ne­ris Rad­vi­liš­kio klu­be, bet apie pa­gal­bi­nin­ką nuo­lat gal­vo­ja.

"Bu­vo vie­nas ma­no bend­raam­žis, bet gy­ve­ni­mas taip su­si­klos­tė, ir jis iš­vy­ko į Šve­di­ją. Vie­nas vai­ki­nas jau bu­vo nu­ma­tęs sto­ti į Lie­tu­vos spor­to uni­ver­si­te­tą ir atei­ty­je tap­ti beis­bo­lo tre­ne­riu, bet neiš­lai­kė lie­tu­vių kal­bos eg­za­mi­no ir iš­vy­ko į Ang­li­ją. Tu­rė­jau dar vie­ną vai­ki­ną, la­bai di­de­lį pa­gal­bi­nin­ką, bu­vo ir vai­kų my­li­mas, ir mo­kė­jo dirb­ti, bet pa­te­ko į blo­gą kom­pa­ni­ją", – pa­sa­ko­ja Ro­ma­nas.

Kū­no kul­tū­ros mo­ky­to­jus pri­kal­bin­ti bū­ti beis­bo­lo tre­ne­riais, pa­sak R. Pas­ko­či­mo, la­bai sun­ku.

"Esa­me la­bai di­de­li pro­vin­cia­lai, ne­no­ri­me nie­ko keis­ti, ne­no­ri­me nie­ko nau­jo mo­ky­tis, mums ge­rai, kaip yra, to­dėl pas mus pra­dė­ti kaž­ką nau­jo da­ry­ti yra la­bai sun­ku", – sa­ko Ro­ma­nas.

Laz­da – ne gink­las

Pa­sak tre­ne­rio, ne­re­tai tė­vai įsi­vaiz­duo­ja, kad beis­bo­las, soft­bo­las – ne mer­gai­tiš­ki žai­di­mai, juo­lab kad ir beis­bo­lo laz­da dau­ge­liui aso­ci­juo­ja­si su "ge­zų" šal­tuo­ju gink­lu. R. Pas­ko­či­mas su tuo ne­su­tin­ka.

"Ma­nau, kad šis žai­di­mas la­bai tin­ka ir pa­tin­ka mer­gai­tėms. Tai – ir fi­zi­nis la­vi­ni­mas, ir žai­di­mas ko­man­do­je, la­vi­nan­tis mąs­ty­mą ir ko­man­di­nę dva­sią. O į beis­bo­lo laz­dą kaip į gink­lą bū­na tik nau­jo­kų reak­ci­ja. Tiems, ku­rie žai­džia, tai – tik įran­kis at­muš­ti ka­muo­liu­ką. Ir at­mu­ši­mo tre­ni­ruo­tės vai­kams nė­ra pa­čios mėgs­ta­miau­sios, nes tai sun­kus dar­bas, jiems daug įdo­miau tie­siog mė­ty­ti ir gau­dy­ti ka­muo­liu­ką", – sa­ko Ro­ma­nas.

Ka­dan­gi beis­bo­las Lie­tu­vo­je nė­ra po­pu­lia­ri spor­to ša­ka, čia nė­ra pirk­ti ir pro­fe­sio­na­lių prie­mo­nių: beis­bo­lo laz­dų, ka­muo­liu­kų, pirš­ti­nių, šal­mų, kel­nių, ba­tų. Juos rad­vi­liš­kie­čiai per­ka­si nu­vy­kę į Eu­ro­pos čem­pio­na­tus ir tur­ny­rus, daž­niau­siai iš če­kų.

Eu­ro­pos čem­pio­na­tuo­se var­žo­si rink­ti­nės. Į Lie­tu­vos rink­ti­nę pa­ten­ka ir rad­vi­liš­kie­čių. Rad­vi­liš­kio klu­bo mer­gi­nos du­kart iš­ko­vo­jo aš­tun­tą­ją vie­tą Eu­ro­pos U-19 čem­pio­na­te, du vai­ki­nai 2013 me­tais ta­po Eu­ro­pos vi­ce­čem­pio­nais, 2016 me­tais rad­vi­liš­kie­tis lai­mė­jo bron­zos me­da­lį Eu­ro­pos U-21 čem­pio­na­te. Mig­lė ir Gin­ta­rė Pas­ko­či­mai­tės, at­sto­vau­da­mos Lie­tu­vai, pel­nė si­dab­ro me­da­lius Če­ki­jos čem­pio­na­te.

R. Pas­ko­či­mas no­rė­tų ka­da nors tap­ti Lie­tu­vos rink­ti­nės vy­riau­siuo­ju tre­ne­riu, bet kol kas sun­ku "pra­si­muš­ti" per vil­nie­čius ir kau­nie­čius.

"Jei­gu rink­ti­nės pa­grin­dą su­da­ro rad­vi­liš­kie­čiai, no­rė­tų­si bū­ti tre­ne­riu, nes kas ge­riau pa­žįs­ta tuos vai­kus ne­gu aš. Esu du kar­tus bu­vęs vy­riau­siuo­ju tre­ne­riu, bet tik dėl to, kad tuo pat me­tu vy­ko ke­li čem­pio­na­tai ir dau­giau ne­bu­vo kam", – pa­sa­ko­ja R. Pas­ko­či­mas.

Klu­bai var­žo­si įvai­riuo­se Eu­ro­po­je vyks­tan­čiuo­se tur­ny­ruo­se, į ku­riuos su­va­žiuo­ja stip­riau­sios Eu­ro­pos ko­man­dos. Ypač stip­rūs olan­dai, ita­lai, če­kai.

"Jei­gu olan­dams pra­lai­mi 4:6, jau ga­li vaikš­čio­ti iš­pū­tęs krū­ti­nę", – šyp­so­si Ro­ma­nas.

Nu­vy­kę į čem­pio­na­tus ir tur­ny­rus rad­vi­liš­kie­čiai sten­gia­si kuo dau­giau pa­ma­ty­ti ir pa­pra­mo­gau­ti ta­me mies­te, ku­ria­me sve­čiuo­ja­si. Bū­ti­nai pa­si­mau­do, jei­gu ne­to­lie­se bū­na jū­ra ar eže­ras. Ap­lan­ko at­rak­cio­nų, van­dens par­kų, zo­lo­gi­jos so­dų. Pa­si­tai­ko ir nuo­ty­kių.

"Vie­nas iš links­mes­nių nu­ti­ki­mų, kai Vroc­la­vo (Len­ki­ja) zo­lo­gi­jos so­de 2015 me­tais pa­me­tė­me tris vai­kus: du kau­nie­čius ir rad­vi­liš­kie­tį. Su vai­kais bu­vom su­ta­rę, kad jei­gu kaž­ku­ris nu­klys, lauk­tų su­tar­to­je vie­to­je. Be­vaikš­čio­da­mi po so­dą pa­ste­bė­jo­me, kad din­go trys vai­kai, per daug ne­si­jau­di­nau, bu­vau įsi­ti­ki­nęs, kad lauks su­tar­to­je vie­to­je.

Atė­ję žiū­rim – vai­kų nė­ra, o so­dą jau už­da­ri­nė­ja. Ir so­do dar­buo­to­jai, ir mes gal pu­sant­ros va­lan­dos laks­tom ieš­ko­da­mi, nie­kur ne­ran­dam. O ten dar toks įdo­mus liū­tų nar­vas, aš jau apie jį gal­vo­ju, o kas, jei­gu ten įlin­do? Ga­liau­siai vie­na ma­ma sa­ko, gal jie prie au­to­mo­bi­lio nuė­jo. O mes bu­vom pa­si­li­kę jį to­lo­kai, už la­bai jud­rios gat­vės. Po ku­rio lai­ko skam­bi­na ma­ma, taip ir yra, jie prie au­to­mo­bi­lio lau­kia", – ne­ma­žai įtam­pos su­kė­lu­sį, bet lai­min­gai pa­si­bai­gu­sį nuo­ty­kį pri­si­me­na Ro­ma­nas.

Pak­laus­tas, kas la­biau­siai įkve­pia ju­dė­ti pir­myn ir ne­pa­si­duo­ti sun­ku­mams, Ro­ma­nas sa­ko, kad pa­ti di­džiau­sia jo mo­ty­va­ci­ja – nuo­sa­vi vai­kai. Ir klu­bą įkū­rė, ir tre­ne­rio veik­los ėmė­si to­dėl, kad la­bai trū­ko bend­ra­vi­mo su duk­ro­mis. "Aš tu­rė­jau ne­di­de­lį vers­lą ir šei­mos pra­ktiš­kai ne­ma­ty­da­vau, grįž­da­vau vė­lai va­ka­re. Vie­ną aki­mir­ką pa­ju­tau, kad taip ne­tu­rė­tų bū­ti", – sa­ko rad­vi­liš­kie­tis.

Pa­ro­dyk Leb­ro­ną Džeim­są, de­dan­tį į krep­šį, mums bus oho. O pa­ro­dyk beis­bo­li­nin­ką, ku­ris šo­ka ir griū­da­mas pa­lei že­mę su­gau­na ka­muo­liu­ką, skren­dan­tį 100 ki­lo­met­rų per va­lan­dą grei­čiu, sa­kys, kas čia to­kio?

Vy­tau­to RUŠ­KIO nuo­tr.
Ro­ma­nas Pas­ko­či­mas įsi­ti­ki­nęs – jei­gu Rad­vi­liš­kio beis­bo­li­nin­kai tu­rė­tų bent kiek ge­res­nes tre­ni­ruo­čių są­ly­gas, Rad­vi­liš­kis tap­tų Lie­tu­vos beis­bo­lo ir soft­bo­lo cent­ru.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.