Be cukraus gyvenimas tapo saldesnis

As­me­ni­nė nuo­tr.
Cuk­raus at­si­sa­ky­mas Kris­ti­nai Bon­dar pa­dė­jo iš­spręs­ti svei­ka­tos pro­ble­mas. Sa­vo pa­tir­ti­mi mo­te­ris pa­si­da­li­jo kny­go­je "Cuk­raus de­tok­sas".
Kris­ti­na Bon­dar, Lie­tu­vos svei­kuo­lių są­jun­gos na­rė, kny­gos "Cuk­raus de­tok­sas" au­to­rė, su "Šiau­lių kraš­to" skai­ty­to­jais da­li­ja­si sa­vo pa­čios pa­tir­ti­mi ir pa­ta­ri­mais, kaip ženg­ti svei­kes­nio gy­ve­ni­mo link. Ji su­ra­do bū­dą kaip at­si­kra­ty­ti cuk­raus pri­klau­so­my­bės, ku­rią pri­ly­gi­na pri­klau­so­my­bei nuo nar­ko­ti­kų.

Per­mai­nų pri­ver­tė im­tis su­pras­tė­ju­si svei­ka­ta

– Kaip su­si­do­mė­jo­te svei­ka gy­ven­se­na?

– Kai ėmiau daž­nai sirg­ti, nu­spren­džiau, kad tai nė­ra nor­ma­lu, ir pra­dė­jau ieš­ko­ti in­for­ma­ci­jos. Pa­ma­čiau, kad ji la­bai prieš­ta­rin­ga, dau­ge­lis teo­ri­jų re­mia­si nuo­mo­ne. Ti­kė­jau, kad yra vie­na kaž­ko­kia tie­sa, nes vi­sų mū­sų or­ga­niz­mai vei­kia pa­na­šiai. Pra­dė­jau rem­tis gry­nai moks­li­niais ty­ri­mais ir at­ra­dau, kad vis­kas jau se­niai yra ži­no­ma, svar­bu ži­no­ti, kaip mais­tas vei­kia mū­sų kū­nus ir svei­ka­tą.

Kei­čiau mi­ty­bą, pra­dė­jau jaus­tis ge­riau, ir ma­ne tai mo­ty­va­vo to­liau do­mė­tis, ju­dė­ti į prie­kį ir ta­da nu­spren­džiau vis­ką su­ra­šy­ti į kny­gą "Cuk­raus de­tok­sas", kad žmo­nėms bū­tų leng­viau. Su­gal­vo­jau vi­so­kių re­cep­tų, nes kai pa­kei­ti mi­ty­bą, bū­na la­bai sun­ku, nes neaiš­ku, ką val­gy­ti, kaip ga­min­ti svei­kai ir leng­vai.

– Kas bu­vo sun­kiau­sia kei­čiant mi­ty­bos įpro­čius?

– Sun­kiau­sia yra išei­ti iš kom­for­to zo­nos. Mes vi­są gy­ve­ni­mą pri­pra­tę val­gy­ti tam tik­rus pa­tie­ka­lus, ir jie mums tei­kia ma­lo­nu­mą, džiaugs­mą, tai yra tra­di­ci­jos ir vi­sa ki­ta. Kai žmo­nėms sa­kau, kad rei­kia at­si­sa­ky­ti ra­fi­nuo­to cuk­raus, bal­tų kvie­ti­nių mil­tų, kai ku­riems bū­na la­bai bai­su, nes at­ro­do, kad rei­kia at­si­sa­ky­ti be­veik vis­ko, ką bu­vo įpra­tę val­gy­ti. Aš iš­mo­kau pa­si­ga­min­ti įpras­tus pa­tie­ka­lus svei­kes­nius, pa­kei­tus mil­tus, cuk­rų ki­tais ing­re­dien­tais. Ir ta­da ga­li­ma džiaug­tis tais pa­čiais kom­for­to pa­tie­ka­lais, bet jau svei­kes­niais.

Cuk­rus kaip nar­ko­ti­kas

– Kas yra cuk­raus de­tok­sas?

– Moks­liš­kai yra įro­dy­ta, kad cuk­rus su­ke­lia pri­klau­so­my­bę, sti­mu­liuo­ja tuos pa­čius sme­ge­nų cent­rus, kaip ir nar­ko­ti­kai. Cuk­raus de­tok­sas yra cuk­raus pri­klau­so­my­bės at­si­sa­ky­mas. Bal­ti mil­tai, va­ly­ti ry­žiai vei­kia mū­sų or­ga­niz­mą pa­na­šiai kaip cuk­rus.

Mū­sų or­ga­niz­me la­bai daug blo­gų­jų bak­te­ri­jų, jų ša­lu­ti­nis pro­duk­tas yra tok­si­nai, ku­rie pa­žei­džia ląs­te­les, ir mes pra­de­da­me sirg­ti įvai­rio­mis li­go­mis. Kaip to at­si­kra­ty­ti? Jas įma­no­ma įveik­ti na­tū­ra­lio­mis prie­mo­nė­mis, bet taip pat svar­bu ne­duo­ti joms mais­to, o bak­te­ri­jos, gry­be­liai, vė­ži­nės ląs­te­lės val­go cuk­rų.

Per pa­sta­ruo­sius 50 me­tų mū­sų mais­tas la­bai pa­si­kei­tė – že­mės ūkis ėmė nau­do­ti ypač daug sin­te­ti­nių trą­šų, her­bi­ci­dų, pa­tys au­ga­lai bu­vo mo­di­fi­kuo­ti. Mais­to pra­mo­nė ėmė pla­čiai nau­do­ti ra­fi­nuo­tus pro­duk­tus, mais­to prie­dus. Mū­sų or­ga­niz­mai ne­ga­li prie to­kių po­ky­čių taip grei­tai pri­si­tai­ky­ti, to­dėl to­kie pro­duk­tai tam­pa mū­sų pa­slėp­tai­siais aler­ge­nais.

Cuk­raus de­tok­sas pa­de­da su­ras­ti sa­vo slap­tuo­sius aler­ge­nus, ir jų at­si­sa­kius žy­miai pa­ge­rė­ja svei­ka­ta ir sa­vi­jau­ta. Be to, tai yra pro­gra­ma, ku­ri pa­de­da mai­tin­tis, gy­ven­ti ki­taip, tai pir­mas la­bai di­de­lis ir svar­bus žings­nis į svei­ką gy­ven­se­ną. Ta­da jau ga­li­ma mo­ky­tis klau­sy­ti sa­vo or­ga­niz­mo. Kol esa­me pri­klau­so­mi nuo cuk­raus, gir­di­me ne sa­vo šauks­mą, o pri­klau­so­my­bės ir blo­gų­jų bak­te­ri­jų šauks­mą.

Kol esa­me pri­klau­so­mi nuo cuk­raus, gir­di­me ne sa­vo šauks­mą, o pri­klau­so­my­bės ir blo­gų­jų bak­te­ri­jų šauks­mą.

– Kam pa­tar­tu­mė­te im­tis cuk­raus de­tok­so?

– Kai žmo­gus ne­ran­da li­gos prie­žas­ties, kai imu­ni­nė sis­te­ma nu­si­lpu­si. Po cuk­raus de­tok­so, ana­li­zuo­jant simp­to­mus, jau įma­no­ma pa­sa­ky­ti, ką to­liau žmo­gui rei­kia pa­keis­ti. Bet kol jo mi­ty­bo­je daug kenks­min­gų, ne­nau­din­gų pro­duk­tų, nu­sta­ty­ti li­gos prie­žas­ties ne­su­ge­bės net ge­riau­sias gy­dy­to­jas. Daž­nai taip ir bū­na, ei­na žmo­gus iš ka­bi­ne­to į ka­bi­ne­tą, pa­si­da­ro vi­sus ty­ri­mus, o blo­gos sa­vi­jau­tos prie­žas­tis taip ir lie­ka neaiš­ki. O prie­žas­tis ga­li bū­ti tie­siog ne­svei­kas gy­ve­ni­mo bū­das.

– Kiek lai­ko trun­ka cuk­raus de­tok­so pro­gra­ma?

– Prog­ra­ma yra ke­tu­rios sa­vai­tės. Per jas mes ne­var­to­ja­me jo­kių cuk­rų, lei­džia­me or­ga­nams ir imu­ni­te­tui at­si­kur­ti. Dar ke­tu­rios sa­vai­tės yra sta­bi­li­za­vi­mo­si pe­rio­das, kai grą­ži­na­me į mi­ty­bą na­tū­ra­lius sal­dik­lius.

Pir­mus ge­ruo­sius po­ky­čius ga­li­ma pa­ste­bė­ti jau po dvie­jų sa­vai­čių, kai or­ga­niz­mas pra­de­da sveik­ti, mes pra­de­da­me jaus­tis ge­riau, at­si­ran­da dau­giau ener­gi­jos, ir svo­ris, kam tai ak­tua­lu, kren­ta sa­vai­me. Tai pa­ts svei­kiau­sias, na­tū­ra­liau­sias svo­rio me­ti­mo bū­das, nes svei­kas or­ga­niz­mas pa­pil­do­mų ki­log­ra­mų ne­kau­pia, jie iš­tirps­ta sa­vai­me.

– Ar cuk­raus pro­gra­ma pra­de­da­ma iš kar­to, ar pa­laips­niui, at­si­sa­kant tam tik­rų pro­duk­tų?

– Jei­gu no­ri­me mak­si­ma­lių re­zul­ta­tų, cuk­raus de­tok­so pro­gra­ma taip ir su­dė­lio­ta, kad per trum­piau­sią lai­ką gau­ti mak­si­ma­liai ge­riau­sią re­zul­ta­tą.

Pir­mas žings­nis yra at­si­sa­ky­ti ra­fi­nuo­to cuk­raus ir bal­tų mil­tų. Jei­gu žmo­gus tik ma­žins jų kie­kius, grei­čiau­siai tei­gia­mų re­zul­ta­tų ne­su­lauks, nes pri­klau­so­my­bės ga­li­ma at­si­kra­ty­ti tik at­si­sa­kius nar­ko­ti­nės me­džia­gos.

Dau­ge­lis įsi­vaiz­duo­ja, kad tai la­bai bai­su, kad dau­giau nie­ka­da gy­ve­ni­me ne­ga­lės su­val­gy­ti nė sal­dai­nė­lio. Iš tik­rų­jų taip nė­ra. De­tok­so ir re­ge­ne­ra­ci­jos me­tu mes ne­var­to­ja­me cuk­raus vi­sai, bet pa­skui, kai or­ga­niz­mas yra svei­kas, mes tik­rai ga­li­me kar­tą per sa­vai­tę su­val­gy­ti kaž­ko sal­daus: le­dų, tor­to ga­ba­liu­ką, sal­dai­nį, ir ne­jaus­ti ža­lin­go po­vei­kio. Prob­le­ma tai, kad mes val­go­me to­kius da­ly­kus kas­dien ir net ke­lis kar­tus per die­ną.

Svar­bu iš­mok­ti ki­taip žiū­rė­ti į mais­tą. Ta­da at­si­ku­ria sko­nio re­cep­to­riai, ir mes pra­de­da­me jaus­ti so­tu­mą iš na­tū­ra­laus mais­to, ir po­trau­kis sal­du­my­nams sa­vai­me iš­nyks­ta. Bet kuo daž­niau pra­de­da­me pikt­nau­džiau­ti sal­du­my­nais, tuo di­des­nė ti­ki­my­bė, kad pri­klau­so­my­bė grįš.

– Cuk­raus de­tok­so me­tu tur­būt ten­ka at­si­sa­ky­ti vis­ko, kas sal­du, tai­gi ir vai­sių bei sal­džių dar­žo­vių?

– De­tok­so me­tu ven­gia­me vai­sių ir sal­džių dar­žo­vių mė­ne­sį lai­ko. Kam taip da­ro­ma? Jei­gu mes tu­ri­me blo­gų­jų bak­te­ri­jų iš­ve­šė­ji­mą, joms vi­siš­kai tas pa­ts, ką val­gy­ti – cuk­rų, py­ra­gė­lį ar dė­žu­tę da­tu­lių. Jei­gu mes tu­ri­me pri­klau­so­my­bę cuk­rui, tai ir vai­sių val­go­me daug. Fruk­to­zė ap­krau­na ke­pe­nis, o cuk­raus de­tok­so es­mė – nu­rie­bin­ti ke­pe­nis, leis­ti joms at­si­kur­ti.

Po de­tok­so vai­siai pa­laips­niui grą­ži­na­mi į mi­ty­bą, pra­de­dant nuo ma­žiau­siai sal­džių. Kai ne­tu­ri­me pri­klau­so­my­bės, val­gy­ti vai­sius vi­siš­kai sau­gu.

– Ko­kie prie­sko­ni­niai au­ga­lai, žo­le­lės pa­de­da ko­vo­ti su bak­te­ri­jų iš­ve­šė­ji­mu, už­de­gi­mais?

– Tin­ka vis­kas, ką mes va­di­na­me prie­sko­niais. Jų rei­kė­tų val­gy­ti kuo dau­giau ir ne­tgi jų mi­ši­nius var­to­ti kaip pre­pa­ra­tą. Gvaz­di­kė­liai, ci­na­mo­nas, im­bie­ras, ka­je­no pi­pi­rai, ci­ber­žo­lė, roz­ma­ri­nas, čiob­re­lis, rau­do­nė­lis, svo­gū­nas, čes­na­kas ir dau­ge­lis ki­tų prie­sko­nių yra mū­sų vais­tas ir la­bai ge­ri or­ga­niz­mo drau­gai.

Per die­ną ve­ga­nu ne­tam­pa­ma

– Kaip ne­per­lenk­ti laz­dos kei­čiant mi­ty­bos įpro­čius?

– Svar­bu ne­pul­ti į kraš­tu­ti­nu­mus. Jei­gu šian­dien mes esa­me vi­sa­val­giai, ne­rei­kia tu­rė­ti iliu­zi­jos, kad ry­toj ga­li­me tap­ti ža­lia­val­giais ar ve­ga­nais. To­kio ra­di­ka­laus šuo­lio tik­rai ne­rei­kia da­ry­ti. Mū­sų or­ga­niz­mas tu­ri iš­mok­ti virš­kin­ti ki­taip. Jei­gu nie­ka­da ne­val­gė­me dar­žo­vių ir stai­ga pra­de­da­me val­gy­ti vien jas ir dar ža­lias, mes ne­tu­rė­si­me nei fer­men­tų, nei en­zi­mų joms su­virš­kin­ti ir įsi­sa­vin­ti. Tuo­met ga­li ir pil­vą pūs­ti, ir skau­dė­ti gal­vą, ir ne­tgi su­si­rgti ga­li­ma.

Rei­kia ei­ti žings­ne­liais. Pir­miau­siai at­si­sa­ky­ti to, kas ne­nau­din­ga: per­dirb­tų mais­to pro­duk­tų, hid­rin­tų rie­ba­lų, cuk­raus, bal­tų mil­tų. Ar at­si­sa­ky­ti mė­sos, pie­no pro­duk­tų, or­ga­niz­mas pa­ts pa­sa­kys.

Žmo­nės daž­nai pra­de­da ne nuo to, svars­to, ar ga­li­ma de­rin­ti ang­lia­van­de­nius su bal­ty­mais. Jei­gu jū­sų mi­ty­bo­je daug ne­nau­din­gų me­džia­gų, tik­rai ne lai­kas gal­vo­ti apie pro­duk­tų su­de­ri­na­mu­mą.

– La­bai daug teo­ri­jų yra apie tai, kaip daž­nai per die­ną rei­kia val­gy­ti. Kaip siū­ly­tu­mė­te jūs?

– Aš re­miuo­si moks­li­niais ty­ri­mais ir me­di­kų pra­kti­ka. Mū­sų virš­ki­ni­mo or­ga­nai nė­ra pri­si­tai­kę dirb­ti vi­są pa­rą. Kuo ma­žiau dir­ba, tuo ge­riau jau­čia­si. Kai mes nuo­lat už­kan­džiau­ja­me, la­bai ap­krau­na­me virš­ki­ni­mo sis­te­mą, su­ke­lia­me cuk­raus kie­kio krau­jy­je šuo­lius, il­gai­niui tai tu­ri nei­gia­mų pa­sek­mių.

Mes vi­sa­da la­bai bi­jo­me išalk­ti ir ne­šio­ja­mės su sa­vi­mi už­kan­du­kų. Ty­ri­mai pa­ro­dė, kad tuo­met, kai mū­sų or­ga­niz­mas pra­de­da jaus­ti al­kį, mū­sų ląs­te­lės at­si­nau­ji­na, stab­do­mi se­nė­ji­mo pro­ce­sai. To­dėl la­bai nau­din­gos iš­kro­vos die­nos (kar­tą per sa­vai­tę ar kar­tą per mė­ne­sį) ar­ba pro­tar­pi­nis ba­da­vi­mas (tarp val­gy­mų da­ro­mas 12–16 va­lan­dų tar­pas). Ko­kį bū­dą pa­si­rink­ti, kiek­vie­nas tu­ri nu­si­sta­ty­ti pa­ts, kad bū­tų kom­for­tiš­ka.

Val­gy­mo kas dvi–trys va­lan­dos mi­tas ki­lo iš spor­to klu­bų pra­mo­nės, kai ne­na­tū­ra­lio­mis prie­mo­nė­mis pri­siau­gi­na­ma rau­me­nų ir tiems rau­me­nims iš­mai­tin­ti rei­ka­lin­gas nuo­la­ti­nis val­gy­mas.

– Esa­te ne kar­tą kal­bė­ju­si apie emo­ci­nį val­gy­mą. Kas tai yra?

– Mes vi­si esa­me emo­ci­niai val­gy­to­jai dau­giau ar ma­žiau, ir tai for­muo­ja­si nuo pat kū­di­kys­tės. Kai mums gy­ve­ni­me trūks­ta veik­los, džiaugs­mo, mes val­go­me.

Svei­kuo­lių sto­vyk­lo­se da­ro­me sa­vęs pa­ži­ni­mo pra­kti­kas, ku­rio­se mo­ko­mės su­ras­ti emo­ci­nio val­gy­mo prie­žas­tis ir iš emo­ci­nio val­gy­to­jo tap­ti są­mo­nin­gu val­gy­to­ju.

Pap­ras­tai mes ne­gal­vo­ja­me apie mais­tą ta­da, kai esa­me lai­min­gi, už­siė­mę įdo­mia veik­la, esa­me ge­ro­je kom­pa­ni­jo­je. Svar­bu su­ras­ti to­kius mo­men­tus sa­vo gy­ve­ni­me ir po tru­pu­tė­lį keis­ti sa­vo įpro­čius svei­ka­tai nau­din­gais.

 

Pro­duk­tai, ku­rių siū­lo­ma at­si­sa­ky­ti cuk­raus de­tok­so me­tu

Ac­tas (iš­sky­rus obuo­lių), al­ko­ho­lis, ana­kar­džiai, bal­tie­ji ry­žiai, ba­ta­tai, bul­vės, cuk­rus, duo­na su gli­ti­mu, džio­vin­ti vai­siai, ener­gi­niai gė­ri­mai, fruk­to­zė, gai­vie­ji gė­ri­mai, gli­ti­mas, gliu­ko­zė, gra­no­la (grū­dų dribs­niai, pa­ke­pin­ti su me­du­mi), grei­tas mais­tas, grie­ti­nė­lė, sal­din­ti jo­gur­tai, kar­džu­vė, ket­ču­pas, kvie­čiai, la­ši­ša (au­gin­ta fer­mo­se), ly­dy­ti sū­riai, mais­to prie­dai, ma­jo­ne­zas, ma­ka­ro­nai su gli­ti­mu, mar­ga­ri­nas, ma­ri­nuo­tos dar­žo­vės, me­dus, mie­lės, mie­žiai, neal­ko­ho­li­nis alus, gi­ra, pe­lė­si­niai sū­riai, per­dirb­ti mė­sos ga­mi­niai, pie­nas, ra­fi­nuo­ti alie­jai, ru­giai, sa­lo­tų pa­da­žai, sau­si pus­ry­čiai, si­ru­pai, so­ja, so­jos pie­nas, spel­ta, tu­nas, uo­gos, vai­siai, vai­sių sul­tys, varš­kės sū­re­liai, že­mės rie­šu­tai.

Ma­žia var­to­ti bu­ro­kė­lių, ka­vos, ku­ku­rū­zų (ge­ne­tiš­kai mo­di­fi­kuo­tų ne­var­to­ti!), mo­liū­gų, mor­kų, po­mi­do­rų, pu­pe­lių, ste­vi­jos, svies­ti­nių mo­liū­gų, ža­lių žir­ne­lių, ža­lio­sios ir juo­do­sios ar­ba­tos.

Pro­duk­tai, ku­riuos tin­ka var­to­ti lai­kan­tis cuk­raus de­tok­so pro­gra­mos

Agur­kai, aly­vuo­gės (be ac­to), aly­vuo­gių alie­jus (ypač ty­ras), an­vin­žir­niai, avi­žos, avi­žų pie­nas, avo­ka­dai, bal­tie­ji ri­di­kai, bak­la­ža­nai, bo­li­vi­nė ba­lan­da, briu­se­liniai ko­pūs­tai, bro­ko­liai, bur­no­čiai, is­pa­ni­nio ša­la­vi­jo (či­ja) sėk­los, cit­ri­nos, cu­ki­ni­jos, gars­ty­čios, grie­ti­nė, gri­kiai, gry­bai (eko­lo­giš­ki ar­ba miš­ko), jo­gur­tas (na­tū­ra­lus), jūr­žo­lės, sū­riai (fer­men­ti­nis, fe­ta, mo­ca­re­la), ke­fy­ras, kiau­ši­niai (lais­vai lai­ko­mų viš­tų), ko­ko­sas (pie­nas, drož­lės), ko­pūs­tai, krie­nai, laz­dy­nų rie­šu­tai, lę­šiai, li­nų sė­me­nys, mig­do­lai (rie­šu­tai, mil­tai, mig­do­lų pie­nas), mo­liū­gų sėk­los, po­rai, prie­sko­ni­nės žo­le­lės, rau­gin­ti ko­pūs­tai, rau­gin­ti agur­kai, ri­di­kė­liai, ru­die­ji ry­žiai, rūg­pie­nis, sa­lie­rai, sa­lo­tos, sar­di­nės, sau­lėg­rą­žų sėk­los, se­za­mų sėk­los, skumb­rės, so­ros, svies­tas, špa­ra­gi­nės pu­pe­lės, varš­kė.