Be cukraus gyvenimas tapo saldesnis

As­me­ni­nė nuo­tr.
Cuk­raus at­si­sa­ky­mas Kris­ti­nai Bon­dar pa­dė­jo iš­spręs­ti svei­ka­tos pro­ble­mas. Sa­vo pa­tir­ti­mi mo­te­ris pa­si­da­li­jo kny­go­je "Cuk­raus de­tok­sas".
Kris­ti­na Bon­dar, Lie­tu­vos svei­kuo­lių są­jun­gos na­rė, kny­gos "Cuk­raus de­tok­sas" au­to­rė, su "Šiau­lių kraš­to" skai­ty­to­jais da­li­ja­si sa­vo pa­čios pa­tir­ti­mi ir pa­ta­ri­mais, kaip ženg­ti svei­kes­nio gy­ve­ni­mo link. Ji su­ra­do bū­dą kaip at­si­kra­ty­ti cuk­raus pri­klau­so­my­bės, ku­rią pri­ly­gi­na pri­klau­so­my­bei nuo nar­ko­ti­kų.

Per­mai­nų pri­ver­tė im­tis su­pras­tė­ju­si svei­ka­ta

– Kaip su­si­do­mė­jo­te svei­ka gy­ven­se­na?

– Kai ėmiau daž­nai sirg­ti, nu­spren­džiau, kad tai nė­ra nor­ma­lu, ir pra­dė­jau ieš­ko­ti in­for­ma­ci­jos. Pa­ma­čiau, kad ji la­bai prieš­ta­rin­ga, dau­ge­lis teo­ri­jų re­mia­si nuo­mo­ne. Ti­kė­jau, kad yra vie­na kaž­ko­kia tie­sa, nes vi­sų mū­sų or­ga­niz­mai vei­kia pa­na­šiai. Pra­dė­jau rem­tis gry­nai moks­li­niais ty­ri­mais ir at­ra­dau, kad vis­kas jau se­niai yra ži­no­ma, svar­bu ži­no­ti, kaip mais­tas vei­kia mū­sų kū­nus ir svei­ka­tą.

Kei­čiau mi­ty­bą, pra­dė­jau jaus­tis ge­riau, ir ma­ne tai mo­ty­va­vo to­liau do­mė­tis, ju­dė­ti į prie­kį ir ta­da nu­spren­džiau vis­ką su­ra­šy­ti į kny­gą "Cuk­raus de­tok­sas", kad žmo­nėms bū­tų leng­viau. Su­gal­vo­jau vi­so­kių re­cep­tų, nes kai pa­kei­ti mi­ty­bą, bū­na la­bai sun­ku, nes neaiš­ku, ką val­gy­ti, kaip ga­min­ti svei­kai ir leng­vai.

– Kas bu­vo sun­kiau­sia kei­čiant mi­ty­bos įpro­čius?

– Sun­kiau­sia yra išei­ti iš kom­for­to zo­nos. Mes vi­są gy­ve­ni­mą pri­pra­tę val­gy­ti tam tik­rus pa­tie­ka­lus, ir jie mums tei­kia ma­lo­nu­mą, džiaugs­mą, tai yra tra­di­ci­jos ir vi­sa ki­ta. Kai žmo­nėms sa­kau, kad rei­kia at­si­sa­ky­ti ra­fi­nuo­to cuk­raus, bal­tų kvie­ti­nių mil­tų, kai ku­riems bū­na la­bai bai­su, nes at­ro­do, kad rei­kia at­si­sa­ky­ti be­veik vis­ko, ką bu­vo įpra­tę val­gy­ti. Aš iš­mo­kau pa­si­ga­min­ti įpras­tus pa­tie­ka­lus svei­kes­nius, pa­kei­tus mil­tus, cuk­rų ki­tais ing­re­dien­tais. Ir ta­da ga­li­ma džiaug­tis tais pa­čiais kom­for­to pa­tie­ka­lais, bet jau svei­kes­niais.

Cuk­rus kaip nar­ko­ti­kas

– Kas yra cuk­raus de­tok­sas?

– Moks­liš­kai yra įro­dy­ta, kad cuk­rus su­ke­lia pri­klau­so­my­bę, sti­mu­liuo­ja tuos pa­čius sme­ge­nų cent­rus, kaip ir nar­ko­ti­kai. Cuk­raus de­tok­sas yra cuk­raus pri­klau­so­my­bės at­si­sa­ky­mas. Bal­ti mil­tai, va­ly­ti ry­žiai vei­kia mū­sų or­ga­niz­mą pa­na­šiai kaip cuk­rus.

Mū­sų or­ga­niz­me la­bai daug blo­gų­jų bak­te­ri­jų, jų ša­lu­ti­nis pro­duk­tas yra tok­si­nai, ku­rie pa­žei­džia ląs­te­les, ir mes pra­de­da­me sirg­ti įvai­rio­mis li­go­mis. Kaip to at­si­kra­ty­ti? Jas įma­no­ma įveik­ti na­tū­ra­lio­mis prie­mo­nė­mis, bet taip pat svar­bu ne­duo­ti joms mais­to, o bak­te­ri­jos, gry­be­liai, vė­ži­nės ląs­te­lės val­go cuk­rų.

Per pa­sta­ruo­sius 50 me­tų mū­sų mais­tas la­bai pa­si­kei­tė – že­mės ūkis ėmė nau­do­ti ypač daug sin­te­ti­nių trą­šų, her­bi­ci­dų, pa­tys au­ga­lai bu­vo mo­di­fi­kuo­ti. Mais­to pra­mo­nė ėmė pla­čiai nau­do­ti ra­fi­nuo­tus pro­duk­tus, mais­to prie­dus. Mū­sų or­ga­niz­mai ne­ga­li prie to­kių po­ky­čių taip grei­tai pri­si­tai­ky­ti, to­dėl to­kie pro­duk­tai tam­pa mū­sų pa­slėp­tai­siais aler­ge­nais.

Cuk­raus de­tok­sas pa­de­da su­ras­ti sa­vo slap­tuo­sius aler­ge­nus, ir jų at­si­sa­kius žy­miai pa­ge­rė­ja svei­ka­ta ir sa­vi­jau­ta. Be to, tai yra pro­gra­ma, ku­ri pa­de­da mai­tin­tis, gy­ven­ti ki­taip, tai pir­mas la­bai di­de­lis ir svar­bus žings­nis į svei­ką gy­ven­se­ną. Ta­da jau ga­li­ma mo­ky­tis klau­sy­ti sa­vo or­ga­niz­mo. Kol esa­me pri­klau­so­mi nuo cuk­raus, gir­di­me ne sa­vo šauks­mą, o pri­klau­so­my­bės ir blo­gų­jų bak­te­ri­jų šauks­mą.

Kol esa­me pri­klau­so­mi nuo cuk­raus, gir­di­me ne sa­vo šauks­mą, o pri­klau­so­my­bės ir blo­gų­jų bak­te­ri­jų šauks­mą.

– Kam pa­tar­tu­mė­te im­tis cuk­raus de­tok­so?

– Kai žmo­gus ne­ran­da li­gos prie­žas­ties, kai imu­ni­nė sis­te­ma nu­si­lpu­si. Po cuk­raus de­tok­so, ana­li­zuo­jant simp­to­mus, jau įma­no­ma pa­sa­ky­ti, ką to­liau žmo­gui rei­kia pa­keis­ti. Bet kol jo mi­ty­bo­je daug kenks­min­gų, ne­nau­din­gų pro­duk­tų, nu­sta­ty­ti li­gos prie­žas­ties ne­su­ge­bės net ge­riau­sias gy­dy­to­jas. Daž­nai taip ir bū­na, ei­na žmo­gus iš ka­bi­ne­to į ka­bi­ne­tą, pa­si­da­ro vi­sus ty­ri­mus, o blo­gos sa­vi­jau­tos prie­žas­tis taip ir lie­ka neaiš­ki. O prie­žas­tis ga­li bū­ti tie­siog ne­svei­kas gy­ve­ni­mo bū­das.

– Kiek lai­ko trun­ka cuk­raus de­tok­so pro­gra­ma?

– Prog­ra­ma yra ke­tu­rios sa­vai­tės. Per jas mes ne­var­to­ja­me jo­kių cuk­rų, lei­džia­me or­ga­nams ir imu­ni­te­tui at­si­kur­ti. Dar ke­tu­rios sa­vai­tės yra sta­bi­li­za­vi­mo­si pe­rio­das, kai grą­ži­na­me į mi­ty­bą na­tū­ra­lius sal­dik­lius.

Pir­mus ge­ruo­sius po­ky­čius ga­li­ma pa­ste­bė­ti jau po dvie­jų sa­vai­čių, kai or­ga­niz­mas pra­de­da sveik­ti, mes pra­de­da­me jaus­tis ge­riau, at­si­ran­da dau­giau ener­gi­jos, ir svo­ris, kam tai ak­tua­lu, kren­ta sa­vai­me. Tai pa­ts svei­kiau­sias, na­tū­ra­liau­sias svo­rio me­ti­mo bū­das, nes svei­kas or­ga­niz­mas pa­pil­do­mų ki­log­ra­mų ne­kau­pia, jie iš­tirps­ta sa­vai­me.

– Ar cuk­raus pro­gra­ma pra­de­da­ma iš kar­to, ar pa­laips­niui, at­si­sa­kant tam tik­rų pro­duk­tų?

– Jei­gu no­ri­me mak­si­ma­lių re­zul­ta­tų, cuk­raus de­tok­so pro­gra­ma taip ir su­dė­lio­ta, kad per trum­piau­sią lai­ką gau­ti mak­si­ma­liai ge­riau­sią re­zul­ta­tą.

Pir­mas žings­nis yra at­si­sa­ky­ti ra­fi­nuo­to cuk­raus ir bal­tų mil­tų. Jei­gu žmo­gus tik ma­žins jų kie­kius, grei­čiau­siai tei­gia­mų re­zul­ta­tų ne­su­lauks, nes pri­klau­so­my­bės ga­li­ma at­si­kra­ty­ti tik at­si­sa­kius nar­ko­ti­nės me­džia­gos.

Dau­ge­lis įsi­vaiz­duo­ja, kad tai la­bai bai­su, kad dau­giau nie­ka­da gy­ve­ni­me ne­ga­lės su­val­gy­ti nė sal­dai­nė­lio. Iš tik­rų­jų taip nė­ra. De­tok­so ir re­ge­ne­ra­ci­jos me­tu mes ne­var­to­ja­me cuk­raus vi­sai, bet pa­skui, kai or­ga­niz­mas yra svei­kas, mes tik­rai ga­li­me kar­tą per sa­vai­tę su­val­gy­ti kaž­ko sal­daus: le­dų, tor­to ga­ba­liu­ką, sal­dai­nį, ir ne­jaus­ti ža­lin­go po­vei­kio. Prob­le­ma tai, kad mes val­go­me to­kius da­ly­kus kas­dien ir net ke­lis kar­tus per die­ną.

Svar­bu iš­mok­ti ki­taip žiū­rė­ti į mais­tą. Ta­da at­si­ku­ria sko­nio re­cep­to­riai, ir mes pra­de­da­me jaus­ti so­tu­mą iš na­tū­ra­laus mais­to, ir po­trau­kis sal­du­my­nams sa­vai­me iš­nyks­ta. Bet kuo daž­niau pra­de­da­me pikt­nau­džiau­ti sal­du­my­nais, tuo di­des­nė ti­ki­my­bė, kad pri­klau­so­my­bė grįš.

– Cuk­raus de­tok­so me­tu tur­būt ten­ka at­si­sa­ky­ti vis­ko, kas sal­du, tai­gi ir vai­sių bei sal­džių dar­žo­vių?

– De­tok­so me­tu ven­gia­me vai­sių ir sal­džių dar­žo­vių mė­ne­sį lai­ko. Kam taip da­ro­ma? Jei­gu mes tu­ri­me blo­gų­jų bak­te­ri­jų iš­ve­šė­ji­mą, joms vi­siš­kai tas pa­ts, ką val­gy­ti – cuk­rų, py­ra­gė­lį ar dė­žu­tę da­tu­lių. Jei­gu mes tu­ri­me pri­klau­so­my­bę cuk­rui, tai ir vai­sių val­go­me daug. Fruk­to­zė ap­krau­na ke­pe­nis, o cuk­raus de­tok­so es­mė – nu­rie­bin­ti ke­pe­nis, leis­ti joms at­si­kur­ti.

Po de­tok­so vai­siai pa­laips­niui grą­ži­na­mi į mi­ty­bą, pra­de­dant nuo ma­žiau­siai sal­džių. Kai ne­tu­ri­me pri­klau­so­my­bės, val­gy­ti vai­sius vi­siš­kai sau­gu.

– Ko­kie prie­sko­ni­niai au­ga­lai, žo­le­lės pa­de­da ko­vo­ti su bak­te­ri­jų iš­ve­šė­ji­mu, už­de­gi­mais?

– Tin­ka vis­kas, ką mes va­di­na­me prie­sko­niais. Jų rei­kė­tų val­gy­ti kuo dau­giau ir ne­tgi jų mi­ši­nius var­to­ti kaip pre­pa­ra­tą. Gvaz­di­kė­liai, ci­na­mo­nas, im­bie­ras, ka­je­no pi­pi­rai, ci­ber­žo­lė, roz­ma­ri­nas, čiob­re­lis, rau­do­nė­lis, svo­gū­nas, čes­na­kas ir dau­ge­lis ki­tų prie­sko­nių yra mū­sų vais­tas ir la­bai ge­ri or­ga­niz­mo drau­gai.

Per die­ną ve­ga­nu ne­tam­pa­ma

– Kaip ne­per­lenk­ti laz­dos kei­čiant mi­ty­bos įpro­čius?

– Svar­bu ne­pul­ti į kraš­tu­ti­nu­mus. Jei­gu šian­dien mes esa­me vi­sa­val­giai, ne­rei­kia tu­rė­ti iliu­zi­jos, kad ry­toj ga­li­me tap­ti ža­lia­val­giais ar ve­ga­nais. To­kio ra­di­ka­laus šuo­lio tik­rai ne­rei­kia da­ry­ti. Mū­sų or­ga­niz­mas tu­ri iš­mok­ti virš­kin­ti ki­taip. Jei­gu nie­ka­da ne­val­gė­me dar­žo­vių ir stai­ga pra­de­da­me val­gy­ti vien jas ir dar ža­lias, mes ne­tu­rė­si­me nei fer­men­tų, nei en­zi­mų joms su­virš­kin­ti ir įsi­sa­vin­ti. Tuo­met ga­li ir pil­vą pūs­ti, ir skau­dė­ti gal­vą, ir ne­tgi su­si­rgti ga­li­ma.

Rei­kia ei­ti žings­ne­liais. Pir­miau­siai at­si­sa­ky­ti to, kas ne­nau­din­ga: per­dirb­tų mais­to pro­duk­tų, hid­rin­tų rie­ba­lų, cuk­raus, bal­tų mil­tų. Ar at­si­sa­ky­ti mė­sos, pie­no pro­duk­tų, or­ga­niz­mas pa­ts pa­sa­kys.

Žmo­nės daž­nai pra­de­da ne nuo to, svars­to, ar ga­li­ma de­rin­ti ang­lia­van­de­nius su bal­ty­mais. Jei­gu jū­sų mi­ty­bo­je daug ne­nau­din­gų me­džia­gų, tik­rai ne lai­kas gal­vo­ti apie pro­duk­tų su­de­ri­na­mu­mą.

– La­bai daug teo­ri­jų yra apie tai, kaip daž­nai per die­ną rei­kia val­gy­ti. Kaip siū­ly­tu­mė­te jūs?

– Aš re­miuo­si moks­li­niais ty­ri­mais ir me­di­kų pra­kti­ka. Mū­sų virš­ki­ni­mo or­ga­nai nė­ra pri­si­tai­kę dirb­ti vi­są pa­rą. Kuo ma­žiau dir­ba, tuo ge­riau jau­čia­si. Kai mes nuo­lat už­kan­džiau­ja­me, la­bai ap­krau­na­me virš­ki­ni­mo sis­te­mą, su­ke­lia­me cuk­raus kie­kio krau­jy­je šuo­lius, il­gai­niui tai tu­ri nei­gia­mų pa­sek­mių.

Mes vi­sa­da la­bai bi­jo­me išalk­ti ir ne­šio­ja­mės su sa­vi­mi už­kan­du­kų. Ty­ri­mai pa­ro­dė, kad tuo­met, kai mū­sų or­ga­niz­mas pra­de­da jaus­ti al­kį, mū­sų ląs­te­lės at­si­nau­ji­na, stab­do­mi se­nė­ji­mo pro­ce­sai. To­dėl la­bai nau­din­gos iš­kro­vos die­nos (kar­tą per sa­vai­tę ar kar­tą per mė­ne­sį) ar­ba pro­tar­pi­nis ba­da­vi­mas (tarp val­gy­mų da­ro­mas 12–16 va­lan­dų tar­pas). Ko­kį bū­dą pa­si­rink­ti, kiek­vie­nas tu­ri nu­si­sta­ty­ti pa­ts, kad bū­tų kom­for­tiš­ka.

Val­gy­mo kas dvi–trys va­lan­dos mi­tas ki­lo iš spor­to klu­bų pra­mo­nės, kai ne­na­tū­ra­lio­mis prie­mo­nė­mis pri­siau­gi­na­ma rau­me­nų ir tiems rau­me­nims iš­mai­tin­ti rei­ka­lin­gas nuo­la­ti­nis val­gy­mas.

– Esa­te ne kar­tą kal­bė­ju­si apie emo­ci­nį val­gy­mą. Kas tai yra?

– Mes vi­si esa­me emo­ci­niai val­gy­to­jai dau­giau ar ma­žiau, ir tai for­muo­ja­si nuo pat kū­di­kys­tės. Kai mums gy­ve­ni­me trūks­ta veik­los, džiaugs­mo, mes val­go­me.

Svei­kuo­lių sto­vyk­lo­se da­ro­me sa­vęs pa­ži­ni­mo pra­kti­kas, ku­rio­se mo­ko­mės su­ras­ti emo­ci­nio val­gy­mo prie­žas­tis ir iš emo­ci­nio val­gy­to­jo tap­ti są­mo­nin­gu val­gy­to­ju.

Pap­ras­tai mes ne­gal­vo­ja­me apie mais­tą ta­da, kai esa­me lai­min­gi, už­siė­mę įdo­mia veik­la, esa­me ge­ro­je kom­pa­ni­jo­je. Svar­bu su­ras­ti to­kius mo­men­tus sa­vo gy­ve­ni­me ir po tru­pu­tė­lį keis­ti sa­vo įpro­čius svei­ka­tai nau­din­gais.

 

Pro­duk­tai, ku­rių siū­lo­ma at­si­sa­ky­ti cuk­raus de­tok­so me­tu

Ac­tas (iš­sky­rus obuo­lių), al­ko­ho­lis, ana­kar­džiai, bal­tie­ji ry­žiai, ba­ta­tai, bul­vės, cuk­rus, duo­na su gli­ti­mu, džio­vin­ti vai­siai, ener­gi­niai gė­ri­mai, fruk­to­zė, gai­vie­ji gė­ri­mai, gli­ti­mas, gliu­ko­zė, gra­no­la (grū­dų dribs­niai, pa­ke­pin­ti su me­du­mi), grei­tas mais­tas, grie­ti­nė­lė, sal­din­ti jo­gur­tai, kar­džu­vė, ket­ču­pas, kvie­čiai, la­ši­ša (au­gin­ta fer­mo­se), ly­dy­ti sū­riai, mais­to prie­dai, ma­jo­ne­zas, ma­ka­ro­nai su gli­ti­mu, mar­ga­ri­nas, ma­ri­nuo­tos dar­žo­vės, me­dus, mie­lės, mie­žiai, neal­ko­ho­li­nis alus, gi­ra, pe­lė­si­niai sū­riai, per­dirb­ti mė­sos ga­mi­niai, pie­nas, ra­fi­nuo­ti alie­jai, ru­giai, sa­lo­tų pa­da­žai, sau­si pus­ry­čiai, si­ru­pai, so­ja, so­jos pie­nas, spel­ta, tu­nas, uo­gos, vai­siai, vai­sių sul­tys, varš­kės sū­re­liai, že­mės rie­šu­tai.

Ma­žia var­to­ti bu­ro­kė­lių, ka­vos, ku­ku­rū­zų (ge­ne­tiš­kai mo­di­fi­kuo­tų ne­var­to­ti!), mo­liū­gų, mor­kų, po­mi­do­rų, pu­pe­lių, ste­vi­jos, svies­ti­nių mo­liū­gų, ža­lių žir­ne­lių, ža­lio­sios ir juo­do­sios ar­ba­tos.

Pro­duk­tai, ku­riuos tin­ka var­to­ti lai­kan­tis cuk­raus de­tok­so pro­gra­mos

Agur­kai, aly­vuo­gės (be ac­to), aly­vuo­gių alie­jus (ypač ty­ras), an­vin­žir­niai, avi­žos, avi­žų pie­nas, avo­ka­dai, bal­tie­ji ri­di­kai, bak­la­ža­nai, bo­li­vi­nė ba­lan­da, briu­se­liniai ko­pūs­tai, bro­ko­liai, bur­no­čiai, is­pa­ni­nio ša­la­vi­jo (či­ja) sėk­los, cit­ri­nos, cu­ki­ni­jos, gars­ty­čios, grie­ti­nė, gri­kiai, gry­bai (eko­lo­giš­ki ar­ba miš­ko), jo­gur­tas (na­tū­ra­lus), jūr­žo­lės, sū­riai (fer­men­ti­nis, fe­ta, mo­ca­re­la), ke­fy­ras, kiau­ši­niai (lais­vai lai­ko­mų viš­tų), ko­ko­sas (pie­nas, drož­lės), ko­pūs­tai, krie­nai, laz­dy­nų rie­šu­tai, lę­šiai, li­nų sė­me­nys, mig­do­lai (rie­šu­tai, mil­tai, mig­do­lų pie­nas), mo­liū­gų sėk­los, po­rai, prie­sko­ni­nės žo­le­lės, rau­gin­ti ko­pūs­tai, rau­gin­ti agur­kai, ri­di­kė­liai, ru­die­ji ry­žiai, rūg­pie­nis, sa­lie­rai, sa­lo­tos, sar­di­nės, sau­lėg­rą­žų sėk­los, se­za­mų sėk­los, skumb­rės, so­ros, svies­tas, špa­ra­gi­nės pu­pe­lės, varš­kė.

Komentarai

kike    Pen, 2019-09-06 / 12:25
Kam save kankinti, kam save apgaudinėti. Šimtą metų gyvensit? Gal būt, didelis klaustukas. Aš valgau mėsą, kavą geriu tik su cukrumi, butelaitį retkarčiais ir t.t. Antrą kartą negyvensim. Tad neskleiskim nesąmonių.
Laimingas GAIDYS    Ant, 2019-09-10 / 16:09
Užkliuvo kad būtinai reikia laimingų vištų kiaušinius imt. Kitokie netinka.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.