Naujausios
27-ių sąrašas
Vokiečių darbo valdybos valdininkas gete buvo Izelis iš Tauragės. Tačiau jo įtaka nebuvo didelė, nes jam, nemokėjusiam gerai susikalbėti vokiškai, reikėjo Žydų tarybos narių vertimo. Negerų dalykų jis, natūralu, galėjo pridaryti, tačiau jų nedarė. Kai kada pavojaus atveju jis perspėdavo Tarybą. Tačiau 1942 m. spalį jis pradėjo reikalauti darbui netinkamų asmenų sąrašų, ko anksčiau nedarė. Kai jo buvo tiesiai paklausta, ką toks reikalavimas reiškia, jis atskleidė, kad gavo slaptą įsakymą iš Darbo valdybos vedėjo, valstybės patarėjo dr. Guntherio jam be Žydų tarybos žinios pristatyti darbui netinkamų asmenų sąrašus. Dr. Guntheris jam pasakė, kad nenori kreiptis tiesiogiai į Žydų tarybą.
Izelis sąrašo jam nepateikė. Lapkritį dr. Guntheris tiesiogiai tuo reikalu kreipėsi į Geto tarybą. Vėl pakvipo akcija ir naikinimu. Lapkričio 17 d. Taryba sukvietė didesnį visų geto tarnautojų susirinkimą, kuriame buvo svarstoma – ką daryti? Ar atsisakyti informuoti apie netinkamus darbui ar įsakymui paklusti? Pirmu atveju būtų galima tikėtis didesnės naikinimo akcijos, antru – sprendimo priėmėjas taptu kruvino žydų naikinimo bendrininku.
Susirinkimas pasirinko antrąjį kelią ir sudarė 27 asmenų sąrašą. Tie 27 buvo daugiausia visiški paliegėliai, suvaikėję seniai, besigaluojantys mirtimi ir panašūs, tačiau kas gi turi teisę nutraukti žmonėms gyvybę, nors atseit ir dėl „kolektyvinio gėrio“? Toks buvo visų Judenratų slidus kelias. Šiauliuose tas kelias prasidėjo abortais ir baigėsi 27-ių sąrašu.
Atiduodama sąrašą, Taryba maldavo visų nacių vadų, kuriuos apdalijo didelėmis dovanomis, kad akcijos būtų išvengta. Dr. Guntheris pažadėjo padėti, kiek sugebės. Ir tuomet iki akcijos nebuvo prieita.
Žiemos lageriai
Dar nesibaigus darbams vasaros lageriuose, jie prasidėjo žiemos lageriuose. Šie buvo Linkaičiuose ir Pavenčiuose. Linkaičiuose buvo ginklų fabrikai. Jie priklausė aerodromo administracijai. Rugsėjo pabaigoje grįžo dalis vyrų iš Radviliškio, ir iš jų 95 buvo išsiųsti į Linkaičius. Pas juos dar buvo išsiųsta 15 merginų gaminti valgį ir užsiimti namų ruoša.
Pavenčiuose, 30 kilometrų nuo Šiaulių, buvo cukraus fabrikas. Darbas ten prasidėjo 1942 m. lapkričio viduryje, vos tik žmonės grįžo iš Radviliškio. Ten dirbo 120 vyrų ir kelios moterys.
Maistas buvo kiek geresnis, nes fabrike netrūko daržovių, tačiau, jei darbininkai būtų priklausę vien nuo direktoriaus Sadovskio malonės, būtų tekę badauti. Laimei, į fabriko kiemą ateidavo valstiečių, iš kurių buvo galima gauti šį bei tą valgomo – už pinigus ar be jų.
Tačiau darbas buvo katorgiškas, organizuojamas ne pagal valandas, o pagal poreikį. Kasdien atvykdavo šimtai vagonų su cukriniais runkeliais, ir žydai turėdavo juos greitai iškrauti. Vagonai dažnai pasirodydavo naktį, ir tuomet žydams tekdavo dirbti naktį. Nepaisant to, Pavenčiai buvo laikomi viena iš geresnių darbo stovyklų. 1943 m. sausio 15 d. sezonas baigėsi ir žmonės grįžo atgal.
Darbo vietos už geto ribų
1943 m. lapkritį Žydų taryba gavo įsakymą likviduoti visas dirbtuves, tiekiančias gaminius ne getui. Liko tik batsiuvystės ir siuvimo dirbtuvės, chemijos laboratorija, gaminusi arbatą, dantų miltelius ir kitus gaminius getui ir skalbyklai. Kartono fabrikėlis ir šepečių gamybos dirbtuvės turėjo būti likviduotos, nes gamino armijai nebūtinus gaminius. Be darbo liko iki 35 senyvų moterų ir motinų su mažais vaikais.
Šepečių gamybos dirbtuvės persikėlė iš geto į miestą, kur gamino tuos pačius gaminius – šepečius grindims, batams, drabužiams, taip pat dantų šepetėlius – armijai. Getas prarado pajamas, tačiau liko darbo vietos 65 asmenims. Dauguma jų negalėjo sunkiai dirbti lauke, ir tik toks darbas jiems tetiko. Tie žmonės gyveno geriau, nei kitos brigados, nes jų vidinė vadovybė – Ruvenas Leibovičius ir jo padėjėjas, buvęs mokytojas Funkas – liko ta pati. Darbo disciplina buvo nelabai griežta, jie slapčia galėdavo nusipirkti maisto produktų. Nupirkti produktai buvo taikiai pasidalijami ir net duodama tiems, kurie neturėjo kuo susimokėti.
Palyginti neblogai sekėsi žmonėms, kurie dirbo pas latvį Salminą fabrikėlyje. Tai daugiausia buvo žmonės, jam „atidavę“ ar pas jį „paslėpę“ savo turtą, ir už tą „malonę“ jis jiems „leido“ savo patalpose įkurti dideles vilnos karšimo, verpimo ir audimo dirbtuves. Iš pradžių žmonės už savo darbą dar šį tą uždirbdavo, vėliau pats Salminas, norėdamas atsikratyti žydais darbininkais, kurie prašydavo atiduoti iš jų paimtą turtą, siųsdavo dėl jų skundus į saugumo policiją, esą jie užsiimą nelegalia prekyba, ir prašydavo, kad policija imtųsi priemonių prieš juos.
Pelningos buvo įvairios darbo vietos geležinkelyje: kiaušinių ir sviesto kooperatyve „Pienocentras“, geležinkelių valdyboje, depe bei 40 geležinkelio krovėjų. Darbas buvo sunkus, krauti ir iškrauti, nešti sunkius krovinius. Žydės moterys turėjo valyti ir plauti vagonus bei lokomotyvus. Kadangi darbas reikalavo nuolat judėti, žmonės buvo kiek laisvesni, nei dirbtuvių darbininkai. Jie visuomet galėdavo paimti kokį rakandą ar krovinį ir nešti atseit darbo reikalais, tačiau tuo pat metu ir ką nors nusipirkti ar parduoti.
1942 m. rugsėjį (man regis, 16 d.) žydės darbininkės valė lokomotyvą. Kelios iš jų palindo po lokomotyvo ratais, kad nuvalytų ir iš apačios. Tą akimirką lietuvis mašinistas, nė nesušvilpęs įspėti, paleido lokomotyvą ir vieną moterį negyvai sutraiškė, antrai, šešiolikametei Esterai Lifšic, nurėžė dešiniąją ranką ir koją (ji vėliau buvo išvežta per darbui netinkančiųjų akciją) ir dar kelias lengvai sužeidė. Nelaimingosios ilgai gulėjo netekdamos kraujo, o lietuviai geležinkeliečiai neleido nė pakviesti gydytojo ir suteikti pirmosios pagalbos.
Žydas darbininkas nubėgo į getą ir atvedė žydų policininkus su neštuvais, kurie nugabeno žuvusiąją bei sunkiai sužeistąją į miesto ligoninę, o lengviau sužeistąsias – į geto ligoninę.
1943 m. balandį nuo vagonų buvo nupjautos guminės dalys. Žandarmerija atliko kratą geto batsiuvių dirbtuvėse ir rado tokios gumos, supjaustytos batų padams, o viena batų pora buvo su tokiais padais. Batai priklausė B.Charanožickiui, o gumos buvo pavogęs jo septyniolikametis sūnus. B.Charanožickis buvo išvestas į Saugumo policiją. Lietuviai vertė kaltę žydams. Kvepėjo vagyste ir dar su sabotažo prieskoniu (buvo nupjautos vagonų detalės), ir viskas galėjo baigtis labai liūdnai. Laimei, pavyko reikalą nutildyti ir B.Charanožickis buvo paleistas.
Nepaisant šio atvejo, vagystės toliau tęsėsi.
Vagystėms ir kontrabandai neblogai tiko ir Frenkelio fabrikas. Vagiama buvo išnešant jau pasiūtus batus. Čia lietuviai apsiėjo be žydų.
Tačiau kituose fabriko padaliniuose jiems prisireikdavo žydų, pavyzdžiui, odos sukirpimo ceche. Vagystės čia vadinosi „taupymu“. Meistras gaudavo tam tikrą kiekį odos ir iš jos turėdavo iškirpti tam tikrą kiekį pusgaminių porų. Iš to gauto odos kiekio meistrui visada likdavo šiek tiek odos.
Dalis žydų meistrų iš pradžių nenorėjo prisidėti prie vagysčių, tačiau lietuviai juos privertė „santaupų“ neatiduoti, kad fabriko administracija vėliau nesumažintų žaliavos normų. Jie patys ar jų bendrininkai iš žydų meistrų nupirkdavo jų „santaupas“, mokėdami grašius. Žydai dažnai įkliūdavo ir jiems grėsdavo mirties bausmė, tačiau kaskart žydai fabriko vedėjai Maksas Lifšicas ir ypač Mulė Kacas reikalą sutvarkydavo, ir per visą laiką iki geto likvidacijos fabrike tragiškų atvejų nebuvo. Tik viena moteris, Sorė Malinker, įkliuvo su „komisiniais“, tai yra, su dešimčia porų ruošinių batams, ir buvo pasodinta į didįjį kalėjimą. Ji tikrai būtų neišgyvenusi. Laimei, paskutinę geto egzistavimo dieną, 1944 m. liepos 19-ąją, ji paspruko kartu su kitais kaliniais.
(Bus daugiau)
