Naujausios
Geto sumažinimas
Vieną drėgną ir šaltą balandžio dieną taryba gavo įsakymą atitverti nuo geto didįjį Stankaus pastatą ir visus likusius Trakų gatvės namus su dalimi Ežero ir Žilvičio gatvių. Iš viso savo gyvenamąją vietą turėjo palikti apie 1000 žydų. Tikslas buvo dvejopas, pirma, atskirti getą nuo miesto Ežero slėnyje taip, kad jis būtų apsuptas iš visų pusių: iš vienos pusės ežeras, iš antros kalėjimas, iš trečios fabrikas, o iš ketvirtos – sargyba. Antra, buvo norima kuo labiau sumažinti getą ir apsunkinti jo gyventojų buitį.
Butų komisija turėjo dirbti ištisas savaites, kol žmones sutalpino į sumažėjusį plotą.
Pesacho šventė buvo vienas iš sunkiausių momentų gete. Trūko duonos, bulvių ir kitų maisto produktų. Atsimenu, kad tarybos pirmininkas Mendelis Leibovičius su generaliniu sekretoriumi Aronu Kacu ėjo ieškoti nors kiek maisto sederiui.
Nepaisant bado, religingi žydai šventė Pesachą (1) kaip privaloma: su macais, keptais ant krosnies iš rupiai maltų kvietinių miltų, užkando bulve, kepta „marškinėliuose“ ir kartojo Hagados eilutes: „Šiemet vergai, kitąmet laisvės vaikai, šiemet čia, kitąmet Jeruzalėje“.
Durpės
Gegužės 1 d. taryba gavo įsakymą pristatyti į Radviliškio durpyno lagerį 480 vedusių vyrų. Gegužės 2 d. atvyko sargyba, ir gete tapo niūru: tai buvo tie visi lietuvių partizanai, Radviliškyje sunaikinę žydus. Žydų policija suvarė paskirtuosius į krūvą, ir visa partija pėsčiomis išėjo į durpyno lagerį lydima administratoriaus Burgino.
Kai Burginas grįžo ir pranešė, kad vyrai gyvi, getas labai pralinksmėjo. Bet greitai prasidėjo ilgalaikės bėdos. Barakų, kur anksčiau gyveno rusų karo belaisviai, sienos ir gultai knibždėjo blusų ir utėlių. Parazitai ėdė žmones. Kad nuo jų išsigelbėtų, žmonės miegojo lauke ir ant barakų stogų. Darbas vyko trimis pamainomis dieną ir naktį. 8 valandas žmonės stovėdavo prie mašinos iki juosmens purve, kandžiojami uodų, kurie juos tiesiog nuklodavo. Nuo barako iki mašinos nueiti užtrukdavo 2 valandas, o grįžę atgal negalėdavo nė normaliai pailsėti, nes po kelių valandų ateidavo baigę pamainą darbininkai, triukšmaudavo ir varydavo draugus iš lovų.
Ypač sunki buvo naktinė pamaina. Atsikėlę lyg sudaužyti ir pavargę, darbininkai turėjo per purvą porą valandų vilktis iki durpių mašinų, o tada prasidėdavo katorga: nuogomis iki kelių kojomis jie turėdavo stovėti prie durpių kasimo mašinų. Kas neišlaikydavo, sulaukdavo smūgių. Dirbdami tokį darbą, žmonės badavo: oficiali maisto norma buvo 200 gramų duonos ir šiek tiek kruopų kasdien, 240 gramų arklienos ir 50 gramų taukų per savaitę. Ryte ir vakare – karti kava. Kai kuriomis dienomis produktai nebuvo laiku pristatomi ir žmonės nieko negaudavo valgyti.
Taryba suorganizavo pagalbą, bet jos neužteko. Duonos buvo galima perduoti slapčia, tačiau kitų produktų (kvietinių miltų, mėsos ir riebalų) buvo beveik neįmanoma įsinešti, sargyba neleisdavo.
Jau pirmomis dienomis susirinko apie 60 ligonių, kurie visai nebeišgalėjo dirbti, tačiau žudikas direktorius Reško, buvęs baltagvardietis ir žydų žudynių Radviliškyje organizatorius, nenorėjo jų paleisti, reikalaudamas iš geto 60 naujų darbininkų jiems pakeisti.
Radviliškyje prasidėjo durpių epopėja. Liepos 15 d. nauja 250 žydų grupė išėjo kasti durpių Bačiūnuose. Gyvenimo sąlygos ten buvo tokios kaip Radviliškyje, bet režimas lengvesnis. Durpyno direktorius ten buvo Siratavičius, iš prigimties ne koks blogas žmogus, ir su juo pavyko susitarti. Sargybą siųsdavo Šiaulių policijos vadas Grėbliūnas, ir jis atsiuntė padoresnių policininkų. Kas savaitę, šeštadienį popiet, dauguma kasėjų sugrįždavo į getą, be to, ten nebuvo dirbama naktimis. Žmonės dirbo sunkiai, nes pats darbas buvo katorgiškas, bet jie ten nebuvo spaudžiami kaip Radviliškyje.
Be Bačiūnų, buvo dar įkurta mažesnių lagerių: prie Radviliškio, pieno ir sviesto kooperatyvo „Pienocentras“ ūkyje. Ten dirbo 21 asmuo su vienu prižiūrėtoju. Visi gyveno ankštoje ir purvinoje arklidėje, bet gaudavo daugiau valgyti, o darbas nebuvo itin sunkus.
Dar kita vieta buvo Pavenčiai, prie to paties pavadinimo cukraus fabriko. Ir čia žydų darbininkai, 31 asmuo, gyveno barakuose šalia durpyno. Bet ir čia jie nebadavo.
Darbas durpynų lageriuose vyko iki spalio.
Kaip getas gyveno durpių kasimo laikotarpiu?
Getą paliko 860 žmonių, maždaug penktadalis visų geto gyventojų, bet bene pusė visų darbingųjų. Gete liko daugiausia moterys ir vaikai. Vaikai ir moterys užsiėmė namų ūkiu ir daržininkavo. Trakų rajone buvo maždaug hektaras žemės, o Kaukazo rajone – 4 hektarai. Tas sklypas buvo padalintas į mažus plotelius, ir kiekvienas savo plotelį įdirbo, gavę sėklų iš tarybos. Daržininkyste užsiėmė vaikai, ir buvo vienas malonumas žiūrėti, kaip mažieji užsispyrę uoliai dirbdavo savo darželiuose. Išaugo nuostabių daržovių. Netgi svečiai žudikai iš apskrities komisariato ir saugumo policijos sakydavo komplimentus daržininkams. Likę darbingi vyrai ir moterys toliau dirbo savo darbo vietose: aerodrome, fabrike, HVM3, „Pienocentre“, geležinkelyje, OT4 ir t. t. Pora šimtų dirbo mieste pas privačius asmenis.
Jie visi kas rytą išeidavo pro geto vartus, išsirikiuodavo į kolonas ir lydimi lietuvio ar vokiečio eidavo į darbo vietas. Grįždami iš darbo žydai paslapčia, mirtinai bijodami, nešdavosi su savimi duonos, kruopų, sviesto, kiaušinių ir t. t. Dažnai buvo vykdomos kratos, bet jos rezultatų neduodavo.
1942 m. rugpjūčio 30-oji
Tačiau kartą krata vyko kitaip nei įprastai. Tai buvo 1942 m. rugpjūčio 30 d., penktadienį. Ėjo 20 asmenų kolona. Vieni nešėsi maisto drabužiuose, kiti nešė jį maišeliuose. Priešais kalėjimą, netoli nuo vartų, kolona staiga buvo apsupta apskrities komisaro Gevekės (2), ūkio vedėjo inžinieriaus Šriverio, štabsleiterio Dervarto, dr. Čarnio, Švanto ir dar kitų rudauniformių iš apskrities komisariato. Apskrities komisaras išlipo iš savo automobilio ir pats savo rankomis priėjęs kiekvieną apieškojo. Pas pačius žmones nelabai ką rado, bet aplinkui gulėjo numestų maišelių su miltais, du puskilogramiai sviesto, duonos, kruopų ir obuolių.
Kitą dieną tarybai buvo liepta prisistatyti į apskrities komisariatą. Apskrities komisaras pranešė, jog kadangi nebuvo paisoma jo įspėjimų ir gete toliau vyko nusikalstama nelegali prekyba, jis reikalaująs geto išduoti 50 juodosios rinkos prekeivių, kurie pirmadienį bus išvesti prie kalėjimo ir sušaudyti. Galima įsivaizduoti, kas vyko gete. Tiesa, gete nežinota apie tikslius apskrities komisaro reikalavimus, bet nujausta, kad kvepia krauju.
Tarybos būstinėje nesibaigė diskusijos. Naktis iš rugpjūčio 31 d. į rugsėjo 1 d. tarybos būstinėje buvo bemiegė. Be tarybos narių, administratorių, abiejų geto rajonų policijos vadų, atėjo ir kiti, specialiai pakviesti į pasitarimą. Klausimas buvo, ar išduoti 50 žmonių ar ne. Niekas negalėjo prisiversti pasiūlyti vardų, tačiau taip pat niekas negalėjo pasiūlyti tarybai atsisakyti vykdyti apskrities komisaro įsakymą. Buvo pasiūlymas išduoti visus sugautuosius iš kolonos. Tai buvo siaubinga naktis. Tik auštant buvo nutarta, kad rytojaus dieną, pirmadienį, 1942 m. rugsėjo 2 d., 12 val. dienos visa taryba su administracija ir žydų policijos vadais išsirikiuos prie kalėjimo pasirengę nuosprendžiui būti sušaudyti. O likusius tegu išsirenka pats apskrities komisaras.
Rytojaus dieną jie apie nutarimą informavo dr. Gunterį. Visų džiaugsmui, aukos neprireikė. Paskutinę minutę apskrities komisaras pakeitė nuosprendį į 20 000 markių kontribuciją, ir tai visi priėmė su džiaugsmu.
Žydų taryba išlaikė išbandymą ir nesusitepė rankų krauju. Ji buvo pasirengusi paaukoti gyvybę dėl vertybių.
Po šios istorijos getą užvaldė siaubas. Žydų policija tapo griežtesnė nei lietuvių. Patys darbininkai darbo vietose neleisdavo neatsargiesiems pasiimti kontrabandos. Sustiprėjo spekuliantų kontrolė gete. Taryba ėmė bijoti sunkių pasekmių, bijoti ir dėl savo pačios saugumo, nes apskrities komisaras nusprendė, kad ji būsianti atsakinga už kiekvieną spekuliacijos atvejį.
(Bus daugiau)
––
1
Pèsachas (< hebr.), Paschà (< aram.), judėjų viena svarbiausių švenčių. Dar vadinama Perėjimo švente (hebrajiškai pesach – pereiti; Iš 12, 11), Neraugintos duonos švente (hebr. Hag Ha-Macot). Švenčiama išvadavimas iš Egipto nelaisvės. Pesachas prasideda nisano (kovo–balandžio) mėnesio 15 dieną. Izraelyje švenčiama 7, diasporoje – 8 dienas. Keletą dienų prieš Pesachą visi virtuvės įrankiai, kuriuos numatoma naudoti per šią šventę, pagal košerio įstatymus išvalomi nuo bet kokio raugo. (Visuotinė lietuvių enciklopedija).
2
Gewecke Hans (Hansas Gevèkė), visi vardai Hans Ernst-August Friedrich 1906 07 17 Hachenhausen (Žemutinė Saksonija) 1991 03 10 Heidelberg, nacių Vokietijos veikėjas, Lietuvos generalinės srities Šiaulių apygardos komisaras.
Nuo 1941 07 25 Lietuvos generalinės srities Šiaulių apygardos komisaras (Gebietskommissar). Kaip teritorinis komisaras formaliai priklausė Lietuvos generalinės srities vadinamajai civilinei administracijai, buvo ypač susijęs su Ostlando Reicho komisaru Hinrichu Lohse ir Reicho užimtų Rytų teritorijų ministerija, kuriai vadovavo Nacionalsocialistų partijos vyriausiasis ideologas A. Rosenbergas. H. Gewecke organizavo Šiaulių krašto žydų izoliavimą getuose, iki 1943 10 kontroliavo Šiaulių getą (vėliau jį perėmė SS). 1945 suimtas, po tyrimo paleistas. Dirbo draudimo agentu Bad Oldesloe (ŠlėzvigasHolšteinas). Vėl suimtas, 1970 03 Liubeke nuteistas 4,5 metų kalėti. Per teismo procesą paliudijo, kad jam saugumo policijos ir SD vadas Lietuvos generalinėje srityje K. Jägeris 1941 09 03 davė nurodymą likviduoti visus Šiaulių žydus, kiek vėliau įsakė likviduoti dalį geto. H. Geweckeʼi tų įsakymų vykdymo pavyko išvengti tik padedant Ostlando reichskomisarui Hinrichui Lohseʼi.
(Visuotinė lietuvių enciklopedija)
–-
