Naujausios
Ligoninė
1941 m. lapkričio pabaigoje apskrities gydytojas Jasaitis iškvietė pas save geto tarybos narius M.Leibovičių ir B.Kartuną ir jiems pranešė, kad šie turį tuojau pat iš miesto ligoninių atsiimti visus ligonius žydus, nes taip įsakęs apskrities komisaras. „O kur mums dėti savo ligonius, kai vienam gyventojui pas mus tenka 1,5 kvadratinio metro?“ – atsakė žydų atstovai. Jasaitis gūžtelėjo pečiais. „Imkit mūsų ligonius ir sušaudykit vidury turgaus“, – pridėjo Kartunas. Jasaitis tylėjo.
Po derybų ir prašymų Stankus sutiko getui perduoti žydų kapines. Faktiškai kapinės priklausė getui, nors ir buvo už tvoros, kadangi ten buvo laidojami mirusieji gete. Kapinėse stovėjo tušti pastatai ritualiniam apiplovimui bei sinagogos patarnautojams. Pastarąjį reikėjo remontuoti; užduotis buvo perduota statybų sekcijai, vadovaujamai inžinieriaus Leibovičiaus.
Statybų sekcija neturėjo ir negavo jokių medžiagų, nes statybinių medžiagų buvo galima įsigyti tik su apskrities komisaro leidimu. Statybų komisijai teko pasirūpinti medžiagomis nelegaliai arba iš sugriuvusių pastatų gete. Ritualinio apiplovimo pastate buvo įrengtos erdvios patalpos, gerai suremontuotos ir gražiai apstatytos. Nepaisant sunkumų, geto statybų komisija baigė įrengti ritualinio apiplovimo pastatą iki gruodžio pabaigos. Per specialią akciją buvo surinkta baltinių ir patalynės, indų ir medicininės įrangos.
Ligoninei reikėjo personalo, visų pirma vedėjo, bet nė vienas iš gydytojų nenorėjo užimti šio posto, nes iš Kauno buvo atėjusi naujiena, kad tenykštė ligoninė kartu su ligoniais ir personalu buvo sudeginta. Galų gale postą užėmė daktaras Peisachovičius. Pasirinkimas buvo vykęs, nes Peisachovičius buvo ne tik didelę patirtį bei gerą išsilavinimą turintis gydytojas, bet kartu ir atsidavęs bei darbštus. Per visą ligoninės egzistavimo laiką jis pasiaukojamai dirbo ligonių labui.
Koks gydytojaas Peisachovičius buvo medicinos srityje, toks Burginas buvo administraciniuose reikaluose. Jis taip pat turėjo kilnų siekį ligoninę paversti geriausia geto institucija. Sunkiausiais geto laikais, kai dėl poros bulvių žydai buvo mušami ir metami į kalėjimą, Š. Burginas ligoninei parūpindavo bulvių ir kitų daržovių, pilnus sandėlius miltų ir kitų maisto produktų.
Ligoninėje buvo šie skyriai: vidaus ligų, chirurgijos, ginekologijos ir neoficialus užkrečiamųjų ligų skyrius.
Tuo pat metu abiejuose geto rajonuose buvo atidarytos dvi ambulatorijos ir du dantų gydytojo kabinetai. Įvairiais keliais buvo surinkta instrumentų ligoninės ir ambulatorijų inventoriui.
Ligoninėje buvo vietos keturiasdešimčiai ligonių. Per trumpą laiką ji prisipildė.
Ataskaitoje, kurią ligoninė pateikė tarybai 1943 m. liepą, minimi 204 difterito ir per 20 šiltinės atvejų. Iš jų mirtimi baigėsi tik 5 difterito ir vienas šiltinės atvejis.
Ambulatorijos taip pat išplėtojo veiklą. Šimtai žydų gete, o vėliau lageryje, dėl prastos mitybos ir sunkių gyvenimo sąlygų skundėsi votimis, egzemomis. Žmonės vaikštinėdavo žaizdoti nuo galvos iki kojų. Visi jie buvo gydomi ambulatorijose. Trakų ambulatorijai vadovavo gydytojas Kamberis, o Kaukazo ambulatorijai – gydytojas Direktorovičius. Daug triūso įdėjo ir vyriausiasis gydytojas Šimonas Volpertas.
Tačiau ligoninėje buvo vykdomi ir sunkiausi nusikaltimai, o juos vykdė kaip tik geriausi, labiausiai atsidavę žmonės.
1942 m. balandžio viduryje dr. Čarnis, saugumo tarnybos šefas, sukvietė žydų tarybos narius ir kategorišku tonu pareikalavo, kad gete daugiau nebebūtų gimdymų. Jis liepė tai viešai paskelbti ir pridėjo, kad jei įsakymas nebus vykdomas, „nusikaltėlė“, tai yra motina, bus nužudyta su visa šeima.
Dr. Čarnis dar pridėjo, kad jei šios „priemonės“ nepadės, saugumo tarnyba bus „priversta“ galvoti apie visų geto gyventojų sterilizaciją.
Žydų tarybos nariai bandė gelbėti bent jau moteris, kurios turėjo greitai gimdyti, ir tai jiems pavyko. Žiaurioji abortų taisyklė įsigaliojo nuo 1942 m. rugpjūčio 15 d., tačiau iki tos datos naujojo įsako nebuvo itin uoliai laikomasi.
Iki 1942 m. rugpjūčio 15 d. nusikaltimas dar buvo tik pusiau nusikaltimas, nes abortai buvo atliekami pirmais nėštumo mėnesiais. Vėliau buvo skatinami ir ankstyvi gimdymai, tai yra buvo atvejų, kai motina, nenorėdama laiku nutraukti nėštumo ir tikėdamasi, kad getas bus panaikintas anksčiau, susiprasdavo tik paskutiniais mėnesiais ar savaitėmis, o gydytojai, dirbtinai iššaukę sąrėmius, savomis rankomis nužudydavo gyvą gimusį kūdikį.
Per evakuaciją gete liko keli seniai ir neužkrečiami ligoniai, kurie patys negalėjo vaikščioti. Gestapininkai prižadėjo juos nugabenti prie traukinio vežimais, tačiau vėliau vokiečiai juos išvežė ir sušaudė.
Pradinė mokykla
Po visų akcijų, kai getas laikinai nusiramino, kilo klausimas dėl mokyklos vaikams. Iš pradžių mokyklai buvo nuspręsta skirti didžiausią geto pastatą, fabrikanto Stankaus gamyklą(ne įgaliotinio Stankaus), tačiau, dar geto gyvenimui dorai neįsibėgėjus, pastate įsikūrė 195 gyventojai.
Buvo rekvizuoti 48 „butai“, kurių šeimininkai dienomis dirbdavo, ir tuose butuose į 10–12 vaikų grupes buvo padalinti per 600 jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikų (nuo 6 iki 12 metų). Mokytojai vaikščiojo iš vieno namo į kitą ir mokė vaikus. Mokyklos vedėjas buvo šių eilučių autorius. Be vedėjo, buvo dar dešimt mokytojų.
Atsargūs mokytojai slėpė savo ankstesnę veiklą ir nenorėjo šia profesija užsiimti, nes ji neuždirbdavo duonos ir galėjo sukelti pavojų. Trūko vadovėlių ir rašymo reikmenų, tačiau vaikai ir mokytojai niekad nebuvo dirbę taip uoliai, kaip tomis sunkiomis dienomis. Vaikučiai bėgdavo alkani, nuogi ir basi į mokyklą, o po to atgal į ankštus butus ant popieriaus skiaučių ruošti namų darbų. Jie gyvendavo tomis pora valandų, kurias praleisdavo mokykloje, ištisas savo liūdnas dienas. Retai kada gerai aprūpintos mokyklos yra turėjusios tokį pasisekimą, kaip mūsų vargo mokykla.
Beje, vaikai gete buvo suaugę žmonės. Netgi keturmečiai-penkiamečiai jau atlikdavo įvairius namų ūkio darbus. Šešiamečiai-septynmečiai dirbdavo kaip suaugę, o vienuolikamečiai-dvylikamečiai kartu tempdavo sunkų geto darbo jungą, eidavo su tėvais į katorgą ir kaip suaugę mainydavo savo daiktus į maistą, kurį paskui kontrabanda įsinešdavo į getą.
Greitai atsivėrė „perspektyvos“ mokyklą išplėsti – 20 kvadratinių metrų ploto arklidė Trakų rajone ir ritualinio apiplovimo pastatas Kaukazo rajone turėjo būti paversti mokyklos patalpomis, kuriose jau būtų galėjęs vykti beveik normalus mokyklos gyvenimas. Bet staiga viską sužlugdė įsakas dėl priverstinio perkraustymo.
Šiaulių getas buvo padalintas į du rajonus – Trakų ir Kaukazo. Apskrities komisarui staiga šovė mintis perkelti geto gyventojus taip, kad visi kvalifikuoti darbininkai gyventų Trakų rajone, o nekvalifikuoti – Kaukazo rajone. Planas, atrodęs paprastas, iš tiesų siekė slaptų velniškų tikslų.
Vėl padvelkė mirties baime, kurią getas jau buvo pergyvenęs per akcijas.
Apskrities komisaras pasiūlė darbo valdybos vedėjui Štringei įvykdyti perkėlimą. Štringė buvo Klaipėdos vokietis – aukštas, liesas, raudonu veidu ir dar raudonesne nosimi. Jis nuolat būdavo girtas. Visą gyvenimą buvo prekiavęs su žydais arklių pirkliais ir kontrabandininkais. Jis gerai mokėjo jidiš kalbą, įvairių jos posakių, ir išnaudojo savo žinias, kad išviliotų iš žydų paskutinį jų turtą. Jis tuoj pat pajuto, kad iš perkėlimo galįs gerai pasipelnyti ir noriai sutiko jį organizuoti. Jis tik pareikalavo „užtektinai arklių ir policininkų“ ir pažadėjo įvykdyti perkėlimą „žaibo greičiu“.
1942 m. gruodžio 15 d., šeštadienį, pasirodė įsakas, kad 17–18 d. bus vykdomas perkėlimas. Kilo milžiniška panika. Žmonės, gavę pranešimus, jog turės persikelti, manė, kad juos nuspręsta sušaudyti. Be šios baimės ir pats persikėlimas buvo siaubingas. Paskirtą dieną be perstojo lijo. Gatvės buvo užlietos vandens. Vežimų ratai klimpo purvuose, o arkliai negalėjo vežimų su perkeliamųjų rakandais ištraukti. Žmonės, atvykę iš vieno rajono į kitą, neturėjo kur dėtis, ir liko su daiktais ir šeimomis lauke po lietumi. Be to, apsaugos policininkai dar stovėjo ir, rimbais plakdami, varė pravažiuojančius žydus. Vienas policininkas pačiupo šluotą, pamirkė purve ir tepė ja perkeltųjų veidus.
Pervežtųjų sąrašus sudarė pats apskrities komisaras. Beje, mokytojai nusipelnė ypatingos „garbės“. Apskrities komisaras atskiru raštu pareikalavo, kad mokytojai būtų įrašyti į darbininkų „be išsilavinimo“ kategoriją. Baimindamiesi perkėlimo mokytojai Štringei sunešė visą savo turtą – ir anas „teikėsi“ užmerkti akį, kad jie galėtų likti Trakų rajone.
Po perkėlimo visi mokytojai šalinosi savo amato kaip maro. Vienas tapo sanitaru, kitas šepečių gamintoju, trečias skalbėju, o aš tapau batsiuviu.
Mokykla buvo likviduota, o mūsų vaikučiai valkiojosi purvinose geto gatvelėse niekieno neprižiūrimi ir nieko nesimokydami.
Werkstube (dirbtuvės)
Vos įkūrus getą visi ieškojo sau ir savo šeimai kokios nors apsaugos. Apsauga buvo darbas. Žinojome, kad visi nedirbantys yra pavojuje. Manėme, kad dirbantys išsigelbės. Todėl visi, kas tik galėjo, traukėsi iš geto. Už geto ribų tikėjosi pergyventi sunkius laikus. Gete liko tik vaikai ir moterys.
Darbu „aprūpindavo“ darbo valdyba. Geto žydai dirbo aerodrome, vokiečių daliniuose, miesto valdybos įstaigose ir Frenkelio fabrike. Geresni amatininkai – batsiuviai, siuvėjai, laikrodininkai ir kiti – įsikūrė Werkstube, dirbtuvėse, Varpo gatvėje.
Žydai dirbtuvių meistrai kartu su fabriko atsakingais tarnautojais ir meistrais bei aukštesnes pareigas einantys žydų tarybos tarnautojai turėjo rožinius pažymėjimus. Rožiniai pažymėjimai iš pradžių suteikė jiems teisę laisvai vaikščioti mieste bet kuriuo paros metu.
Blogai buvo tiems, kurių darbo valdyba negalėjo išsiųsti į darbus, seniems, silpniems ar moterims su mažais vaikais. Jiems grėsė pavojus, o getui jie kėlė nepatogumų. Žydų taryba ieškojo jiems tinkamų darbo vietų. Į pagalbą atėjo lietuvė panelė Venclauskaitė. Jos tėvas buvo žymus advokatas, buvęs ministras ir darbininkų lyderis.
Nelaimės valandą Venclauskų šeima buvo iš tų retų lietuvių šeimų, kurios iš tiesų bandė gelbėti žydus.
Panelė Venclauskaitė nuėjo į miesto valdybą ir gavo leidimą atidaryti siuvimo, skrybėlaičių, moteriškų apatinių drabužių ir korsetų gamybos dirbtuves, kuriose ji įdarbino moteris žydes. Kad pateisintų didelį žydžių darbininkių skaičių, dirbtuvės turėjo įrodyti, jog vykdo veiklą. Jos turėdavo pristatyti fiktyvius buhalterinius balansus ir taip pat mokėti didelius mokesčius. Panelė Venclauskaitė tai darydavo ir iš savo kišenės sumokėdavo dalį mokesčių.
Kadangi gete buvo dalis moterų, kurios iš geto nė negalėjo išeiti (senės ir moterys su mažais vaikais), Venclauskaitė pasiūlė vokiečių karinei valdžiai tiekti armijai ausų apsaugas nuo šalčio, ir valdžia sutiko. Tuomet Venclauskaitė pranešė miesto valdybai, kad jos Werkstube nesą pakankamai vietos visoms darbininkėms ir todėl ji turinti joms duoti darbo pačiame gete. Ir tam gavo leidimą.
Be visų paminėtų darbo vietų, gete tapo dažnas dar vienas amatas – tarnaitės. Daug žydžių moterų užsiregistravo kaip tarnaitės pas žinomus lietuvius. Tai joms suteikė teisę būti priskiriamoms prie darbininkų ir taipogi davė galimybę išeiti iš geto ir susiieškoti maisto. 1942 m. sausio 1 d. žydėms moterims buvo uždrausta dirbti tarnaitėmis pas privačius asmenis.
Kadangi ausų apsaugų gamyba buvo sezoninis darbas, vėl atsirado bedarbių, kuriems geto taryba turėjo ieškoti darbo. Tuo tikslu buvo įkurtos geto Werkstube.
1942 m. kovą žydų taryba gavo pranešimą iš atstovo žydų reikalams Mockaičio ( Stankus tuomet jau buvo smukęs ir areštuotas), kad darbo valdyba davė leidimą gete atidaryti batsiuvystės ir siuvimo dirbtuves, chemijos laboratoriją, skalbyklą, o vėliau ir kartono gamyklėlę. Šios dirbtuvės turėjo aprūpinti getą, tačiau faktiškai jomis naudojosi ir nežydai.
Vėliau šalia visų Werkstube dar atsirado ir šepečių gamybos dirbtuvės.
Iš viso dirbtuvės per mėnesį duodavo nuo 50 iki 60 tūkstančių markių pelno. Ši suma leisdavo tarybai pasirūpinti duona nekvalifikuotiems darbininkams ir vėliau vasarą išlaikyti baisiuosius durpių lagerius. Tuo pat metu Werkstube tarnavo visiems įtakingiesiems gete ir padėdavo iš jų nupirkti tam tikrų „malonių“. Batsiuvystės dirbtuvėje dirbo geriausi žydų meistrai, kurie aprūpindavo visus vokiečių ir lietuvių tarnautojus bei jų šeimas auliniais, trumpaauliais ir visokiais kitokiais batais. Žydų odos sukirpėjai iš mažų spalvingų odos atliekų gabalėlių mozaikų siūdavo odinės pagalves ir krepšius, kurie buvo nepaprastai gražūs ir atrodė kaip meniški kilimai. Pagalvės įgijo gerą vardą tarp visų mūsų žudikų Baltijos šalyse ir Reiche. Pagalvėlės buvo siunčiamos kaip dovanos visiems „garbiems ponams“, tarp jų Gebelsui, Rosenbergui ir kitiems. Pagalvėlės palaipsniui tapo stebuklinga priemone, kurios pagalba buvo išlaisvinama iš kalėjimo ar gaunama kitų nuolaidų geto žydams.
Werkstube leido tarybai išplėtoti socialinę veiklą.
Pirmiausia, anksčiau minėta ligoninė – iš pradžių 40, vėliau – dar daugiau žmonių: sergančių, išbadėjusių, suvargusių, su žaizdomis ant viso kūno, platinančių užkrečiamas ligas – gavo medikamentų ir puikų maitinimą. Visa tai kainavo labai daug, bet pinigų niekada netrūko.
Dar buvo duonos valdyba. Oficiali dienos norma buvo 100–200 gramų. Žmonės būtų mirę badų, jei nebūtų gavę papildomo maisto iš kitur. Dalis žydų rizikuodami gyvybe įnešdavo kontrabandos. Tačiau didelė dalis, kuri neišeidavo iš geto, ar negalėdavo įsinešti, sulaukdavo pagalbos iš geto kooperatyvo: papildomų duonos porcijų ar kruopų ir kitų produktų normaliomis kainomis. Vargšai gaudavo produktų ir duonos visai nemokamai.
Tokiu būdu Šiaulių getas nebadavo tiek, kiek kiti getai. Sunkūs buvo tik 1942-ųjų žiemos pabaiga ir pavasaris, kai dėl masinių areštų sustojo produktų įnešimas į getą. Vėliau padėtis pasitaisė.
Kalbėdamas apie socialinę pagalbą turiu geru žodžiu paminėti tuos, kurie visa širdimi atsidavė darbui. Pirmiausia turi būti paminėtas Šleimovičius. Jis dar prieš karą buvo reta asmenybė ir dalindavo išmaldą anonimiškai. Gete jis visiškai atsidavė socialinei pagalbai.
Taip pat ir Mendelis Rubinšteinas, ilgų jam metų. Pradžioje jis dirbo fabrike, kuriam anksčiau vadovavo, vėliau chemijos laboratorijoje ir teisme. Jis taip pat visada ieškodavo su sunkumais susidūrusių žmonių, ypač inteligentiškų ir kuklių, kurie patys neprašydavo pagalbos. Neklausdamas paremdavo juos tyliai, kartais net taip, kad šie nežinodavo nuo ko. Jis teikė pagalbą daugiausia iš savo paties kuklių pajamų. Daug geto žmonių turi jam būti dėkingi už pagalbą sunkiausią akimirką.
Tuo sunkiu ir skaudžiu metu retas kas išlaikė išbandymą ir nesmuko moraliai. Tačiau tie keli, išlaikę žmoniškumą, kaip žvaigždės tamsioje naktyje skleidė šviesą į mūsų tamsų gyvenimą.
(Bus daugiau)
