Naujausios
Žydai suvaromi į getą
Kadangi Žagarės planas žlugo, teko ieškoti vietos žydų getui pačiuose Šiauliuose. Tam tikslui Linkevičius ir Stankus iš pradžių paskyrė Kaukazo kvartalą, kur gyveno 400 vargingų lietuvių, o vėliau pridėjo Žilvičių, Ginkūnų, Padirsių ir Ežero gatves, kurios buvo purvyne prie ežero ir kuriose stovėjo maždaug 100 mažų vieno-dviejų kambarių namiūkščių. Ten turėjo įsikurti per 5000 žydų.
Liepos 20 d. žydai pradėjo aptvėrinėti nurodytus kvartalus. Aptvėrus abu getus – Kaukazo ir Trakų (taip vadinosi link ežero ėjusios gatvės) – Stankus ir Linkevičius nusprendė, kad persikraustymas turi įvykti iki rugpjūčio 15 d. Vėliau terminas buvo pratęstas iki rugpjūčio 20 d.
Per kelias dienas Kaukazo getas prisipildė. Vietoj pasitraukusių 400 gyventojų atsikėlė per 2800 žydų.
Kadangi nebebuvo vietos, Stankus ir Linkevičius skyrė dar 4 gatves Trakų rajone. Po poros dienų 110 namukų su pora šimtų kambarėlių irgi prisipildė beveik 2800 gyventojų. Rugsėjo 1 d. getas buvo izoliuotas. Policija nebeišleisdavo nė vieno žydo be leidimo. Trakų getas atrodė dar liūdniau nei Kaukazo kvartalas.
Stankus, geto įgaliotinis, dar rugpjūčio vidury pusiau įsakė, pusiau pasiūlė, kad žydai patys rūpintųsi vidiniais reikalais gete. Tokiu būdu Šiauliuose, kaip ir visuose kituose getuose, buvo įkurta „žydų taryba“, Judenrat (kituose getuose – seniūnų taryba, Eltestenrat). Narių sąrašą sudarė patys žydai, jį vėliau patvirtino Stankus.
Žydų tarybos nariais buvo Mendelis Leibovičius (pirmininkas), Aronas Kacas (sekretorius), advokatas Beras Menašė Abramovičius, direktorius Aronas Heleris ir F. Rubinšteinas.
Administratoriais Trakų gete buvo paskirti Šmuelis Burginas (rūpyba, vaistinė, ligoninė), A. Abramsonas (butai ir batsiuvių dirbtuvės) ir A. Kalpenickis (kooperatyvas). Kaukazo gete: B. Abramovičius (kooperatyvas ir socialinė pagalba), Berelovičius ir Vicas (butai ir kiti reikalai).
Darbo reikalų skyriui vadovavo Chaimas Černovskis ir Avromas Slezinas.
Rugpjūčio 30 d. Stankus pranešė žydų atstovams, kad atiduodąs Kalniuko gatves, dėl kurių žydai anksčiau buvo į jį kreipęsi. Jis net pasiuntė žydų darbininkus nužymėti naujojo geto ribų. Rugpjūčio 31 d. jis dar sykį patvirtino savo pažadą, tik liepė žydams apie tai tylėti.
Tačiau kitą dieną revizijos komisija gavo iš jo naujas instrukcijas: jiems teko spręsti, ar tam tikras asmuo skiriamas į getą, ar į „Kalniuką“, kas faktiškai reiškė – į sinagogą, t. y., į buvusią senelių prieglaudą.
Kai prieglauda prisipildė, Linkevičius ir Stankus iškeldintiesiems paskyrė prekybininkų kloizą Vilniaus gatvėje. Ir jis po dviejų dienų buvo pilnas.
Tai reiškė, kad išsiųstieji į sinagogą turėjo laukti, kol atsilaisvins trečiasis geto kvartalas Kalniuke. Tačiau visas režimas sinagogoje liudijo, kad naujo perkėlimo organizatoriai ten turi kitų tikslų.
Štai kaip Aronas Kacas ir Mendelis Leibovičius, abu žuvę, aprašo senelių prieglaudos sinagogą Šiauliuose: „Įėjome į sinagogą ir nustėrome: prieš mus susispaudę viename gniutule gulėjo ir sėdėjo seniai, moterys ir vaikai, alkio ir troškulio iškreiptais veidais, nuo skausmo ir baimės sulaukėjusiomis akimis. Kai jie mus pamatė, link mūsų išsitiesė šimtai rankų ir iš šimtų gerklių ištrūko nevilties šauksmas: „Gelbėkit mus iš pragaro. Duokit mums duonos, vandens.“
Nevilties apimti žydų atstovai pirmadienį, rugsėjo 2 d., nuskubėjo pas burmistrą Linkevičių. Tačiau šis jų nepriėmė, ir tuomet jie nuėjo pas Stankų. Pastarasis jų taip pat nenorėjo priimti. Tuo pačiu metu jie pastebėjo jo kanceliarijoje kažin kokį slaptą registrą – prieš kelias dienas Stankus iš jų buvo pareikalavęs 300 darbingų žydų sąrašo. Atstovai buvo atsisakę sudaryti tokį sąrašą, nes jautė, kad čia vyksta kažkas baisaus. Mendelis Leibovičius ir Aronas Kacas trečiadienį, rugsėjo 4 d., jėga įsiveržė į Stankaus kabinetą. Mendelis trenkė kumščiu į stalą ir sušuko: „Sakyk! Ką darai su sinagogos žydais?“ O Stankus sėdėjo girtas, nuleidęs galvą, rankomis raudamasis plaukus ir murmėjo: „Aš nekaltas...“
Tą patį trečiadienį žmonės iš senelių prieglaudos buvo sunkvežimiais išvežti Bubių kryptimi.
Vėliau apylinkėse gyvenantys valstiečiai pasakojo tokius dalykus: Mašinos privažiavo iki Bubių. Ten nelaimingos aukos buvo išsodintos šalia plento ir pėsčiomis keliuku nuvarytos į molio karjerą, kur jiems jau buvo paruoštos duobės.
Aukos iš pradžių turėjo nusirengti, o po to partijomis buvo varomos prie duobių ir automatais sušaudomos.
Žydų mergaitė nuoga pabėgo iš duobės į šalia esantį grafų Zubovų dvarą, lietuviai ją nusivijo, pagavo ir nušovė. (1)
Ketvirtadienį komisijos paskirstė dar dalį žydų po getus. Nuo ketvirtadienio, rugsėjo 5 d., beveik visi jau buvo siunčiami į sinagogą, o iš ten tuoj pat sunkvežimiais išvežami į Bubių duobes.
Iki šeštadienio, rugsėjo 7 d., miestas buvo beveik ištuštintas nuo beveik visų jame dar likusių žydų gyventojų. Kas tik turėjo galimybę, gelbėjosi gete.
Abu geto kvartalai – Kaukazo ir Trakų – atrodė kaip po gaisro. Geto gatvelės buvo pilnos ryšulių, ant kurių sėdėjo suvargusios moterys ir vaikai, beviltiškai spoksantys į triukšmingą, purviną aplinką.
Našlaičių namuose buvo keturiasdešimt septyni vaikai. Šeštadienį, septintą valandą vakaro, kai vaikai su auklėtojais sėdėjo ir valgė, mašina atvyko lietuvių partizanai, griebė visus vaikus su jų mokytoju Kacu ir šeimininke, sugrūdo į mašiną ir išvežė sušaudyti. (2)
Tarp išvežtų našlaičių buvo ponios Kaplan iš Tytuvėnų (40 kilometrų nuo Šiaulių) vaikai. Ji su keturiais vaikais Šiauliuose išsigelbėjo nuo žudynių Tytuvėnuose. Jos vyresnioji duktė, penkiolikos metų šviesiaplaukė gražuolė, jau stovėjo Tytuvėnuose prie duobės, bet žudikai jos pasigailėjo ir liepė bėgti. Šiauliuose ponia Kaplan, neturėdama vaikams vietos, dieną prieš aprašomą atsitikimą tris iš jų, tarp jų ir vyresnę dukterį, atidavė į našlaičių namus. Vėliau nelaimingoji melancholiška, palūžusi motina visur vaikštinėdavo su vieninteliu gyvu išlikusiu vaiku, jį visiems, kas tik teikdavosi klausytis, rodydavo ir pasakodavo vėl ir vėl iš naujo apie savo skaudžią nelaimę.
Akcijos
Sekmadienį, rugsėjo 8 d. į getą atėjo pirmosios komisijos pirmininkas Liuberskis ir suregistravo visus geto gyventojus. Registracijos lapai buvo su įvairiomis rubrikomis, kai kuriuos atsakymus jis pasižymėjo pats sau.
Trečiadienį, rugsėjo 11 d., dienos metu į getą staiga įsiveržė sunkvežimiai su policininkais, komanduojamais leitenanto Pačalskio, ir lietuvių partizanais, vadovaujamais jų vado Ivanausko. Iš pradžių jie apsupo namą Trakų gatvėje, kur gyveno Volovų, Fainšteinų ir Smilgių šeimos, visus išvilko laukan ir išvežė nežinoma kryptimi. Po to pagal sąrašą, kurį Liuberskis buvo sudaręs sekmadienį, išvežė šimtą trisdešimt senyvo amžiaus žmonių. Tarp jų buvo ilgametis atsidavęs pedagogas Eliezeris Goldšteinas. Jis gete dar rūpinosi būsimąja geto mokykla ir paruošė vaikams popieriaus, sąsiuvinių bei plunksnų. Jis su žmona atsidūrė tarp pirmųjų aukų. Visi buvo išvežti Kuršėnų keliu Rygos kryptimi.
Kitąryt, ketvirtadienį, rugsėjo 12 d., vėl įsiveržė mašinos su partizanais, vadovaujamais Ivanausko. Jis turėjo 300 asmenų sąrašą, kuriame buvo pažymėti ir mokytojai Moišė Šubas, Efroimas Kaplanas, Taibelė Šnaider bei aš, kartu su mūsų šeimomis.
Buvęs mano mokinys Zalmenas Levinzonas mane perspėjo paskutinę minutę, kai mašina jau stovėjo mano kieme. Aš su žmona ir dviem vaikais išsprukome iš namo ir beveik Ivanauskui panosėje – žydų atstovai ir administratoriai, stovėję su juo ir pamatę mus bėgančius, specialiai užstojo jam vaizdą – pralindome į kaimyninį kiemą ir ten pasislėpėme namo palėpėje.
Geto tarybos generalinis sekretorius Aronas Kacas ir administratorius Šmuelis Burginas nusivedė Ivanauską į vienus namus, pasiūlė geros degtinės, auksinių dešimtukų ir laikrodėlių, o sąraše prie pavardžių padėjo kryželius, reiškusius, kad tie asmenys jau išvežti. Taip pavyko nuo garantuotos mirties laikinai išgelbėti 270 žydų, nes 30 jau buvo išvežti į sinagogą ir kitą dieną sušaudyti.
Sekmadienio, rugsėjo 15 d., rytą į Trakų ir Kaukazo rajonus atėjo dvi komisijos žydams dalinti geltonų pasų. Trakų rajone komisijos pirmininkas buvo liūdnai pagarsėjęs Liuberskis. Jo padėjėjas buvo Pimpė, Smetonos laikais aukštas pareigas ėjusio valdininko brolis. Su komisijomis atėjo ir lietuvių policininkų.
Tvarka buvo tokia: viename kambaryje sėdėjo pirmininkas su visa komisija ir policininkais, o kitame žydų tarybos tarnautojai pildė geltonųjų pasų blankus. Tie, kurie patikdavo pirmininkui, būdavo siunčiami į antrąjį kambarį gauti paso, kartu buvusio ir tam tikru apsaugos raštu. Nepatikusius pirmininkui ar kuriam iš komisijos narių (daugiausia senyvo amžiaus žmones ar žinomus inteligentus) policininkai varydavo prie geto vartų, kur laukusios mašinos išveždavo juos su šeimomis į sinagogą ir paskui sušaudyti.
Kaukazo rajone buvo išvežta 12 žmonių. Trakų rajone Liuberskis pasiuntė kiekvieną „įtartiną“ į mašiną. Tarp pirmųjų aukų buvo prof. Kravecas su žmona. Greitai buvo išvežta 90 žmonių. Gete kilo panika, kaip prieš porą dienų per akcijas. Seneliai ir paliegėliai nebesirodė viešumoje, kiti bėgo pas kirpėją ir paskubomis darėsi šukuosenas. Kirpyklose atsirado naujos rūšies klientų – senyvų, ligotų, mirtinai išsigandusių žmonių, kurie dažėsi plaukus, sukosi garbanas, lyginosi veido raukšles, raudoninosi lūpas ir t. t. Tai buvo komedija, tačiau tragiška ir siaubinga.
Žydų tarybos pirmininkas Mendelis Leibovičius priėmė žydų reikalų įgaliotinį Stankų, tuomet atėjusį į getą. Prisėdo su juo prie gausiai padengto stalo ir sugebėjo jį įkalbėti pasigailėti daugelio pasmerktųjų.
Tuo metu nutiko toks įvykis: iš geto jau buvo išvestas darbininkas Chaimas Zaksas su žmona ir keturiais vaikais. Jo dvylikametė vyresnioji dukra ištrūko iš policininkų rankų, nubėgo pas Stankų ir taip gailiai maldavo pasigailėti jos tėvo, motinos ir broliukų, kad visi apsiverkė, net girtas Stankus pravirko. Jis turėjo tokią savybę, kad girtas būdavo žmoniškesnis nei blaivus. „Ko nori?“ – atlaidžiai paklausė. „Noriu, kad grįžtų tėtis, mama ir broliukai“, – atsakė jam drąsioji mergaitė. „Gerai“ – atsakė Stankus. –Tačiau ką gali man duoti kaip kyšį?“ „Štai ką turiu“, – naiviai atsakė mergaitė, ištraukdama dešimties rublių banknotą. „Duok šen“, – tarė Stankus ir užrašė ant banknoto išlaisvinimo nutarimą: paleisti Chaimo Zakso šeimą iš mašinos, data ir parašas. Šitaip mergaitė išgelbėjo savo artimuosius...
Šmuelis Burginas ir M. Leibovičius tuo tarpu pavogė apie 500 pasų blankų, kurie buvo išdalinti nelegaliai į getą atsikėlusiems žydams, tarp jų 130 moterų ir vaikų, išsigelbėjusių nuo žudynių Radviliškyje.
Kiek žydų žuvo per visas žudynes? Tikslaus skaičiaus neturiu, tačiau apytiksliai galima skaičiuoti taip.
Šiauliuose prasidėjus karui gyveno daugiau nei 10 000 žydų. Iš jų tūkstantis išsigelbėjo Sovietų Sąjungoje. (Vėliau dauguma vyrų tarnavo vadinamojoje lietuviškoje Raudonosios armijos divizijoje, kurios 80 proc. sudarė žydai, ir įrašė vieną iš gražiausių puslapių Raudonosios Armijos istorijoje. Visi jie krito 1943 metais Oriolo fronte.) Iš 9000 žydų, likusių Lietuvoje, dalį išžudė lietuvių partizanai, apie 1000 buvo išvesti į kalėjimą, o dar kiti nužudyti per akcijas. Į getą oficialiai pateko keturi tūkstančiai septyni šimtai penkiasdešimt trys (4753) asmenys. Pridėjus dar kelis šimtus nelegalių geto gyventojų, vadinasi – per penkis tūkstančius gyventojų. Iš jų 1500 buvo iš aplinkinių miestelių. Vadinasi, šiauliečių liko 3500. Pridėjus 1000 pabėgusių į Sovietų Sąjungą, liks 4500, taigi iš viso geto egzistavimo pradžioje įvairiais būdais jau buvo nužudyti 5500 žydų.
Kiek atsimenu iš statistinių duomenų, surinktų Mendelio Rubinšteino ir Dovido Geco, du trečdalius 18–45 m. amžiaus gyventojų sudarė moterys, nes vyrai buvo išžudyti patys pirmieji.
––-
––-
1. Dienoraštyje lietuvių tautybės žmonės, dalyvavę nacių organizuotose smurto prieš žydus akcijose, žudynėse, būna įvardijami tiesiog „lietuviai“. Istorikai, tyrinėjantys Holokaustą Lietuvoje, įvardina skirtingus tiesiogiai žudynėse dalyvavusių lietuvių skaičių – nuo kelių iki keliolikos tūkstančių. Vokiečių istorikas Christoph Diechmann knygoje „Kaip tai įvyko“ (Vilnius,2020) teigia, kad žudynėse galėjo dalyvauti 5–6 tūkstančiai lietuvių. (165 psl.)
2. Vairuotojo Jono Naktinio liudijimas:
„Kartą mane nusiuntė nuvežti žydų vaikus iš vaikų namų į šaudymo vietą. Jiems buvo nuo 6 iki 11 metų. Jie viską suprato. Tai buvo kraupiausias mano gyvenime matytas dalykas.(...) mano sunkvežimis buvo pilnas vaikų, aš važiavau į tą patį mišką, kur prieš tai buvo šaudyti žydai, ir žinojau, kad ir juos sušaudys. Jie irgi žinojo. Važiuodami vaikai tylėjo, bet kai miške juos išrengė nuogai, pradėjo verkti.“
(Dieckmann, Deutsche Besatzungspolitik, t. 2, p. 834. Pateikta knygoje „Kaip tai įvyko“, Vilnius, 2020, psl 178.)
