Naujausios
Odos fabrikai
Odos fabrikai vaidino lemiamą vaidmenį Šiaulių žydų gyvenime per visą okupacijos laikotarpį. Frenkelio fabrikai – vienas odos (daugiausia batų padams), o kitas batų fabrikas – tiekė gaminius ne tik Lietuvai, bet ir visoms Baltijos šalims bei sovietų Rusijai. Fabriko direkciją, jos padalinius ir maždaug pusę darbininkų sudarė žydai. Netgi sovietų valdžia vadovybėje nieko daug nepakeitė. Tik į vyriausiųjų direktorių pareigas paskyrė patikimus partijos narius. Visiems padaliniams toliau vadovavo Frenkelio, ankstesnio savininko, giminaičiai ar patikėtiniai.
Atėjus vokiečiams, lietuviai norėjo perimti vadovavimą fabrikams ir visus darbininkus žydus pakeisti lietuviais.
Pirmadienį, birželio 30 d., kai žydai darbininkai ir tarnautojai atėjo į darbą, lietuviai darbininkai privertė juos valyti tualetus ir atliekų duobes bei visaip iš jų tyčiojosi. Po to visus darbininkus ir tarnautojus žydus išvarė iš fabriko. Itin aktyviai žydus persekiojo lietuvis Šalkauskas, vokietmečiu tapęs direktoriumi, darbininkų prižiūrėtojas Bančkus (vėliau tapęs gestapo agentu) ir dar daug kitų. Kaip labai aktyvi gestapininkų padėjėja pasireiškė Lietuvos vokietė Lump, kuri sovietų okupacijos metu aktyviai dalyvavo rinkimų į Aukščiausiąją tarybą kampanijoje bei MOPR veikloje1.
Vėliau, dirbdama vokiečiams, toji pati Lump visaip kenkė fabriko tarnautojams žydams. Be viso kito, ji gestapui išdavė žydę tarnautoją Aser ir toji žuvo. Vokiečiai visgi tuoj pamatė, kad su lietuviais dirbti fabrikuose neįmanoma ir buvo priversti vėl pasikviesti patyrusius darbuotojus žydus. Visų pirma, jie vėl įdarbino buvusį fabriko direktorių Elijohu Mordelį, buvusį fabriko vedėją Maksą Lifšicą, vyriausiąjį meistrą inžinierių Patruchą, vyriausiąjį chemiką inž. Kroną, elektromechaniką Avigdorą Šeskiną, sandėlio vedėją Mulę Kacą ir kitus. Visi, o daugiausia Mulė Kacas, kartu pasikvietė dar kitų fabriko darbuotojų ir taip ištraukė iš kalėjimo bene šimtą dešimt žmonių. Keletas išsilaisvino davę aukso lietuviui fabriko direktoriui Šalkauskui. Odos perdirbimo dirbtuvės, kurioms vadovavo Davidovas, per visą okupacijos laikotarpį išliko žydiškos – pradedant direkcija ir baigiant žemiausiu darbininku. Šis fabriko padalinys vėliau vaidino itin svarbų vaidmenį susisiekiant su išoriniu pasauliu.
Žydų „užkariavimai“ fabrike pasiutiškai nuvylė lietuvius, iš tiesų, buvo dėl ko blogai jaustis – visoje Lietuvoje lietuviai buvo visagaliai žydų šeimininkai: vyrai visur jau buvo likviduoti, moterys ir vaikai uždaryti stovyklose, o jų turtą jau buvo išgraibstę lietuvių „patriotai“. Net Kaune didžioji dalis žydų gyventojų jau buvo išskersti. O čia, Šiauliuose, jiems teko stebėti, kaip žydai grįžta atgal į fabriką ir užima svarbius postus.
Lietuviškas pogromistų laikraštukas „Tėvynė“, kurį redagavo buvęs amatų mokyklos lietuvių kalbos mokytojas Pauža, pradėjo baisų kurstymą prieš žydus. Skleidė visokius melus, įskaitant kraujo mitą. Laikraštukas nuolat perspausdindavo visus pogromistų laikraščius. Nuo liepos 10 d. laikraštėlis ėmė reikalauti „išvalyti“ Šiaulius nuo žydų.
Iki liepos 10 d. miesto burmistru buvo Naujalis, buvęs „Pienocentro“ direktorius. Liepos 10 d. burmistro pareigose buvo patvirtintas anksčiau jas ėjęs advokatas Linkevičius. Adv. Linkevičius buvo prieš porą metų kairiųjų, padedant tarybos nariams žydams, išrinktas Šiaulių burmistru. Žydai laikė jį padoriu žmogumi, tačiau vos prasidėjus vokiečių okupacijai, jis Kaune prisijungė prie Kubiliūno gaujos ir dalyvavo pirmuose pogromuose prieš žydus Kaune.
Jis pirmasis įvedė žydams geltonas žvaigždes bei atskiras maisto parduotuves. Tą pačią dieną lietuviai pradėjo stumti praeivius žydus nuo šaligatvių į gatvės vidurį. Vėliau toks draudimas pasirodė tarp oficialių burmistro įsakų. Jis paskyrė kapitoną Stankų įgaliotiniu žydų reikalams ir įsakė visiems žydams, gyvenantiems Šiauliuose, užsiregistruoti. Registracijos sąrašuose prie kiekvienos pavardės buvo prirašyti tam tikri ženklai – apie jų fatališką reikšmę sužinojome tik vėliau.
Tuoj po registracijos gatvėse ir laikraštėlyje „Tėvynė“ pasirodė burmistro įsakai, kad visi žydai nuo liepos 15 d. privalo persikraustyti į Žagarę, miestelį 70 kilometrų nuo Šiaulių.
Tuo pat metu Stankus liepė pakviesti kai kuriuos buvusius žydų visuomenės veikėjus, tarp jų Berelį Kartuną, Mendelį Leibovičių, Faivę Rubinšteiną, adv. Gecą bei kitus, ir pasiūlė vykti kartu apžiūrėti Žagarės.
B. Kartunas ir M. Leibovičius tuoj pat jam pareiškė, kad jie asmeniškai nusistatę prieš perkraustymą. Kartunas pasakė: „Jei norite mus nušauti, veskitės į turgaus aikštę ir iššaudykite. Mes geruoju iš Šiaulių nesitrauksime.“ Stankus bandė įtikinti žydų atstovus, kad Žagarėje žydai gyvensią geriau, ten lengviau gausią maisto ir būsią toliau nuo vokiečių. Tačiau būtent paskutinis argumentas išgąsdino žydus, nes mus jau buvo pasiekusios liūdnos naujienos iš visų Lietuvos miestelių, kur lietuviai buvo tapę vieninteliais žydų šeimininkais.
Po ilgų derybų ir karštų ginčų ir Stankus sutiko, kad žydai suorganizuotų susirinkimą ir apsvarstytų jo pasiūlymą.
Gyvų likusių visuomenės veikėjų pasitarime buvo nuspręsta visomis jėgomis kovoti prieš Šiaulių žydų pervežimą į Žagarę. Keli žydų atstovai kreipėsi į porą pažįstamų lietuvių liberalų su prašymu kaip nors pagelbėti žydams. Bugailiškis, Vilniaus apskrities teismo pirmininkas, kartą sušaukė lietuvių visuomenės veikėjų susirinkimą ir bandė padėti žydams, tačiau tuo jo veikla žydų labui ir pasibaigė. Daugiau energijos turėjo kunigas Lapis. Jis Žagarės klausimu nuvyko į Kauną, tačiau ten jam buvo liepta nesikišti į žydiškus reikalus.
Neturėdami pasirinkimo, žydai kreipėsi į vokiečių valdžią, žydų vyrų ir moterų delegacijos paaiškino vokiečių komendantui, kad Šiaulių žydai – amatininkai, būtini visai miesto pramonei, ir dėl to jų negalima perkelti.
Tačiau Lietuviai reikalavo žydus iškeldinti. Už tai pasisakė Linkevičius ir visa fašistų klika. Jų delegacijos vyko į Kauną, į generalinį komisariatą, su reikalavimu „išvalyti“ Šiaulius nuo žydų.
Žydams pavyko įtikinti vokiečių valdžią, kad jie Šiauliuose dar esą reikalingi. Vokiečių komendantas aiškiai pasakė, kad žydai iš Šiaulių nebus iškeldinti – taip ir buvo.
Stankus nuveikė tik vieną darbą: surinko pusę žydų senelių prieglaudos gyventojų ir juos išvežė į Žagarę. Vėliau pažadėjo, kad senelius parveš iš Žagarės atgal, tačiau vietoje to ten išvežė ir likusius prieglaudos gyventojus.
––
MOPR ( rus. Tarptautinė revoliucijos kovotojų rėmimo organizacija),
įkurta 1922 pabaigoje Komunistų internacionalo nutarimu. Būstinė Maskvoje. MOPR rūpinosi įvairiose valstybėse revoliucijos reikalams iš komunistų rėmėjų rinkti aukas ir šelpti savo agentus, teikti teisinę ir materialinę paramą politiniams kaliniams, politiniams emigrantams, žuvusių revoliucionierių šeimoms. Leido savo biuletenius, laikraščius, žurnalus (MOPR, nuo 1936 Edinstvo). 1932 įvairiose valstybėse turėjo 70 sekcijų su 14 mln. narių. MOPR sekcija, veikusi Lietuvoje, žinoma Lietuvos raudonosios pagalbos pavadinimu. 1937 pabaigoje MOPR centras iš Maskvos buvo perkeltas į Paryžių. II pasaulinio karo metais MOPR veikla už SSRS ribų buvo nutraukta. Šaltojo karo laikotarpiu nacionalinės MOPR sekcijos veikė Prancūzijoje, daugelyje Lotynų Amerikos valstybių.
Visuotinė lietuvių enciklopedija.
(Tęsinys kitose „Atolankose“)