Naujausios
Žydintys pavasariai, nuliūdę rudenys, arba amžinoji metų laikų tema
Džiuljeta MASKULIŪNIENĖ
Vertinimo komisijos pirmininkė
Vėl baigėsi tradicinis „Šiaulių krašto“ vieno eilėraščio konkursas. Atsiųsta 73 eilėraščiai, rašyti įvairios patirties, įvairaus amžiaus literatų. Skirtinga kūrinių stilistika, vis kitokie balsai girdisi. Ne visi eilėraščiai „peršoka“ meniškumo kartelę. Tačiau yra ir tikrai pavykusių tekstų, kuriuos galime vadinti eilėraščiais. Gal kada iš tokių gerų tekstų (nebūtinai vien eilėraščių, juolab kad kitąmet vyks smulkiosios prozos konkursas) bus galima sudaryti „Šiaulių krašto“ skelbtų konkursų geriausių tekstų rinktinę? O galima būtų sudaryti ir teminį poezijos rinkinėlį „Metų laikai“, medžiagos tikrai nepritrūktų.
Gal todėl, kad jau nuo K. Donelaičio „Metų“, pirmojo lietuvių literatūros grožinio kūrinio, metų laikai – vienas populiariausių teminių motyvų, reikšmingas poetinių tekstų kodas. Kokiais pavidalais jis pasireiškia šį kartą?
Labai dažnai metų laikai iškyla kaip gamtinio ciklo, gamtos topo išraiška. Pavasario, vasaros, rudens ar žiemos peizažas (dažniau jį atstoja taikliai parinkta viena raiški sezoninė detalė) tampa svarbia nuoroda. Irena Šufinskienė kuria įprastą peizažinį vaizdą: „Aplinkui – neliesta tyriausia baltuma... / Sudrumst ją daros nejauku. / Dangus tikriausiai tuokias su žiema, / Prisidengęs sniego baltumu“ („Sniegas“). Pasitaiko ir daugiau trafaretinių žiemos (Kalėdų) vaizdelių: „Kokia šviesi Kalėdinė naktis. / O žvaigždės tarsi gėlės naktį skleidžias (Sandra Gedvilaitė, „Kalėdos“). Onos Stankienės mintis (ir žiema) originalesnė: literatė kalba apie vyšnaitę, žiemą sapnuojančią pavasarį: „Sapnavo vyšnaitė žiemos pusnyje / Pavasarį... Oi, kaip pražysiu / Šakelėm žaliom ir žiedais...danguje / Tau, laišką, žemele, rašysiu“ („Vyšnaitės sapnas“). Tikrai savitą ir netikėtą, šiaurietišką ir su humoro prieskoniu žiemos vaizdą tapo Regina Briedytė:
Pūga į mano kiemą
Atbloškė baltų banginių būrį
Ir jie, manau, ligi pavasario
Ramiausiai įsikūrė.
Šuns būdą (tik be šuns)
Prarijo naktį,
Peleku šulinį uždengė,
O uodegą
Ant tvarto stogo metė. („Banginiai kieme“)
Originaliausias, labiausiai dėmesį atkreipiantis pavasario vaizdinys aptinkamas Skaistės Buivydienės eilėraštyje „Dovanosiu pavasarį“. Čia žiemos ir pavasario atributai kūrybiškai „sukryžminami“, taip išgaunamas netikėtas poetinis efektas“:
Pusnių spuogais išbertas
Tavo langas
Laukimo niežais susirgo.
Saugo tylą,
Kol praalmės pavasaris,
Pelekais pakutens.
Šio eilėraščio gamtinis pradas – akivaizdus, čia „dūzgia vėjų aviliai“, rašoma apie „dilgėlių kojinių nėrinius“, „pienių strazdanas“ ir kt. Graži tokio pavasario dovana...
Žydėjimas yra, ko gero, tradiciškiausias pavasarinio laiko įvaizdis. Dažniausiai jis paremtas vizualiniais (žydinti vyšnia, obelis, sodas), o kartais – kvapo ir net garso įspūdžiais .Tokia netikėta jungtis iškyla, pavyzdžiui, Gintariaus Vžesniausko grafiniame eilėraštyje „Pradžia“ Tradicinis pavasario vaizdinys – išbalusi „sesulė obelis“ – susipina su muzikos tema, čia pavasarinę žydinčią obelį išgirstame kaip muziką:
Metų gėlių
Meilės mėnesį
Per šventą Mildą
Išbalo sesulė obelis.
Sklando balti žiedlapiai,
Kurie žvilgančius medžius
Ir skambančias žoles pripildo
Teisingai temperuotos muzikos . („Pradžia“)
Kartais pavasaris kvepia (pienėmis, vyšniomis, alyvomis, ievomis...) ir tas kvapas eilėraščio kalbančiajam (ir skaitytojui) gali būti raktas į praeitį: „Iki sielos prasiskverbia / Lašanti klevų sula, / Eglesio ramus tekėjimas/ Ir pasvirusi tvora. / Protėvių sodintas sodas, / Kvepianti ieva“( Vytautas Šurkus, „Artima siela“).
Laimutės Černiauskienės eilėraštyje „Keistas keistumas“ pavasariui perteikti pasirenkama viena iškalbinga detalė – žydintis jazmino krūmas, bet poetinis vaizdas sukuriamas žymiai erdvesnis ir daugiaprasmiškesnis, išplėstas ligi žvaigždynų. Jazminas – tai pavasario kvintesencija, ir nors šiam augalui dažniausiai priskiriame ypatingo kvapo konotacijas, šiame tekste jis aprėpiamas žvilgsniu ir klausa (jazminas matomas ir net girdimas):
Prieš vakaro būties lengvumą
Sijojame žvaigždynus žvilgsniais,
O už langų –jazminų krūmas
Į mus pavasariu
Pragysta
Metų laikai padeda atskleisti eilėraščio žmogaus, kalbančiojo būsenas (jos išreikštos paralelės ar kontrasto principais): „gamtos prabudimo, / širdies šilumos, / kaip pavasario / laukiu“ (Gražina Gricienė, „Laukimas“), „man tik gaila / pavasarių / pienių pievų / svaiginančio nerimo“ (Jonas Kiriliauskas, „Ilgesys“). Ruduo siejamas su liūdesiu, išsiskyrimu:
Toks ruduo... Vėlei liūdesiui atviros durys.
Skrieja lapų liepsna ir sudegina mūsų jausmus.
Tarsi medžiai – į vasaros pusę dar žiūrim,
O už nugaros tapo žiema jau paveikslus savus. (Estrelija Jurkuvienė, „Suskilusi sekundė“)
Giedrės Mičiūnienės trumpų eilėraščių ciklas „Ką sako ruduo“ pratęsia susimąstymo ir liūdesio temą:
Spalvos, ne gedulo skraistės
Papuošia galvą žalią.
Nematei, kur lietus nuėjo,
Kur diena, apsivijusi kelią?
O kamieno parametrai stingsta –
Akmenėja šakos iškeltos...
Lyja lapais ir vėju...
– Rudenėja, – kažkas pasako. ( „Medžiai“)
Kalendoriniai metai tekstuose iškyla tarsi visas žmogaus gyvenimas, o atskiri metų laikai – žmogaus gyvenimo tarpsnių (vaikystės, jaunystės, brandos, senatvės) metafora. Tai itin populiaru vadinamojoje albuminėje poezijoje, estradinių dainų tekstuose. Šia metaforika remtasi ir šio konkurso literatų tekstuose. Antai Daivos Balčiūnienės eilėraštis „Ties atminimų tiltais“ kondensuotai atspindi minėtą topą: Ramybė – rudenio gelsvam spindėjime. / Viltis – žiemos šerkšne ir pūgos siautuly. / Gyvenimas – pavasario skardus čiulbėjimas. / Branda – tai vasara rugių laukų vilny.“ Nepalyginamai kūrybiškiau metų bėgimas vaizduojamas Gražvydo Šarkūno eilėraštyje „Kažkas amžino“:
Metų
Laikas spaudžia
Kūno branduolį
Žemyn.
Gaudžia
Vario varpas
Vis aiškiau ir
Vis artyn.
Anksti
Ne laikas dar
Puoštis medžio
Apdarais.
Tegul
Žemę grūdui
Raiko metaliniai
Kastuvai.
Visatos
Begalybėj mano
Šimtmetis
Netruks
Greit
Apsukti ratą
Laiką amžiną
Pajust
O kai kada – metų laikas tik teksto paraštėje, bet jis nemažiau „dalyvauja“ eilėraštyje. Jauniaus Kulnio eilėraštyje „Kūčios“ nėra piešiamas joks žiemos peizažas, nevaizduojamas įprastas sniego baltumas ar pan. Perteikiamas sakralus laikas, kai dengiamas Kūčių stalas, tik jis čia kitoks – sutrešęs, aiškiai matyti močiutės maldomis nugludinta žvakė briaunuotoj stiklinėj, o „visos lėkštutės – neliestos“. Puikus tekstas, kur kelios kūčių stalo detalės perteikia gilias prasmes (religines, etnokultūrines, istorines). Briaunuota stiklinė – sodri detalė, atspindinti istorinį laiką, o neliestos lėkštutės Kūčių vakarą simbolika– iškalbinga kiekvienam lietuviui, sėdėjusiam prie Kūčių stalo. Sakraliojo laiko ženklų esama ir E. Liugaitės eilėraštyje „Sankryžų grūstys“, kur kalbama apie „Kažkieno paliktus prisiminimus/ apie mažo miestelio / didelius Škapliernos atlaidus...“ Nejučia prisimeni ir konkretų Škapliernų atlaidų metų laiką...
Taigi metų laikų tema atspindi ir įprasmina bėgantį laiką, nesustabdomą žmogaus gyvenimo ratą. Tai egzistencinė, universalioji literatūros problematika. Seniai pastebėta metų laikų ir žmogaus amžiaus tarpsnių paralelė pasitarnauja ir šiandien kuriantiems, bandantiems atsakyti į būtiškuosius klausimus. Tai amžinas motyvas – besikartojantis ir, matyt, besikartosiantis. Vis dėlto, svarbu kuriančiajam pamatyti savo (savitą) pavasarį ir savo (savitą) žiemą, kad kitiems būtų galima patirti skaitymo džiaugsmą. Antai Aušrinės Gudienės eilėraštis „Žiema ir batraiščiai“ nustebina netikėtu žiemos rakursu.
Nidos Urbonavičienės intertekstualiame eilėraštyje teigiama „Visa poezija jau parašyta“ (eilėraštyje nemažai aliuzijų į kitų autorių kūrybą), tačiau pats eilėraštis tai paneigia ir sugeba pasakyti kažką naujo ir apie... rudenį:
Turėjau tik užuolaidų kopetėles
Ir jas dovanojau
Mergaitei nustebusiomis akimis,
Kuri pažinojo
Inteligentišką rudenį.