Naujausios
„Žmonija tobulėja, o žmogus degraduoja“
Tai mintis iš Šiauliuose gimusio, dabar Izraelyje gyvenančio pasaulyje žinomo rašytojo Michailo Landburgo šiais metais išleisto romano ,,Poslaniki“ – ,,Pasiuntiniai“. Tai autoriaus širdies šauksmas dėl pasaulio žiaurumo, susipriešinimo, netobulumo.
Eglė SABALIAUSKAITĖ-TUTINIENĖ
Mokytoja ekspertė, vadovėlių autorė
Literatūroje svarbiausia – nervas
M. Landburgas gimė 1938 metais Šiauliuose. Nuo 1945 – ųjų gyveno Vilniuje, studijavo Vilniaus pedagoginiame institute. 1962 metais Vilniaus 5-ojoje vidurinėje mokykloje dėstė literatūrą, publikavo savo kūrybą Lietuvos rusakalbiuose literatūriniuose žurnaluose, ,,Kultūros baruose”.
1972 metais emigravo į Izraelį. Čia išleido penkiolika knygų, pelniusių pripažinimą įvairiose pasaulio šalyse. Jis yra Izraelio rusakalbių rašytojų sąjungos narys ir vienas iš jos steigėjų. Šiandien jo kūriniai spausdinami žurnale ,,Mosty” ( Vokietija ), ,,Strielec” ( JAV ), ,,Drugijie berega” ( Italija ), ,,Dien” ( Belgija ), ,,Literatūra ir menas” ( Lietuva ), ,,Kultūros barai” ( Lietuva). Tačiau Lietuvoje šis autorius mažai žinomas.
Laiške studijų draugei Vilniaus edukologijos universiteto dėstytojai L. Purvelienei M. Landburgas rašo, kad ,,Pasiuntiniai“ – tai ,,knyga apie prigimtį žmogaus, kuriame tiek visko prigrūsta, kad... Neatsitiktinai pasaulio istorija – tai žmonijos žiaurumo, melo ir cinizmo istorija... Bijau, kitokiais būti mes nemokame, o mūsų prigimtį vairuoja ( visada vairavo) fanatizmas, interesai, aplinkybės... Baisu dėl mūsų anūkų, proanūkių...“
Knygos autorių stebina mokslo, technikos, medicinos pasiekimai, bet gąsdina nuolatiniai karai, terorizmas, religinis fanatizmas, skurdas, badas, žmonių sumaterialėjimas ir žiaurumas, panieka gyvybei, moralei.
,,Pasiuntiniai“ – tai jo širdies šauksmas dėl pasaulio žiaurumo, susipriešinimo, netobulumo. Šis šauksmas atsispindi ir romano viršelyje: juodame fone kraujuojančios širdies spalva užrašytas autoriaus vardas ir pavardė, gelsvomis raidėmis išvedžiotas romano pavadinimas, žemiau tragedijos ir komedijos kaukės ( viršelio autorė – rašytojo M. Landburgo anūkė Diva Cuker ).
Apie globalias sudėtingas žmonijos problemas romane dažnai kalbama dialogo forma, žavi taiklus autoriaus humoras, todėl kūrinys skaitomas lengvai.
Viename interviu į klausimą, kas svarbiausia literatūros kūrinyje, M.Landburgas atsako, kad nervinis pagrindas, nervinė ašis. Į klausimą, ko, jo nuomone, trūksta dabartinei literatūrai, atsako, kad trūksta idėjų.
Romane ,,Pasiuntiniai“ pažeriama daug idėjų, skaitant lydi nuolatinė įtampa, bet kūrinyje daug dvasinės šviesos, atsiranda vis naujų dvasingų žmonių, norinčių būti Gėrio pasiuntiniais žemėje, kovotojais su blogiu.
Nužudytas psichologas tampa gėrio pasiuntiniu
Du romano epigrafai paruošia skaitytoją pasaulio problemų gvildenimui:
,,Blogio triumfui reikalinga tik viena sąlyga – kad geri žmonės sėdėtų sudėję rankas“
Edmundas BJORKAS
,,Žmogus yra tai, kas turi būti įveikta“
Frydrichas NYČĖ
Knygos pradžioje pas bukinistą, įtikėjusį, kad pasaulį valdė idėjos, o dabar žmones ,,labiausiai gąsdina tiesa“, susitinka studentai Lija ir Lotanas, atvykęs iš fronto kelioms dienoms.
Jie vienas kitam patinka, jų pasaulėjauta panaši: abu nori pakoreguoti visatos struktūrą, išvaduoti pasaulį iš chaoso, blogio, prievartos, sužinoti, kam ir kodėl žmogus gyvena. Atsakymo ieško Tacito, Sokrato, Senekos ir kitų filosofų raštuose.
Jaunuoliams į pagalbą ateina vokiškųjų fašistų Suomijoje nužudytas psichologas, prieš karą parašęs knygą ,,Gyvenimo esmė“ Gansas Kornas. Jis prikeltas iš mirusiųjų ir išvaduotas iš bendro kapo griovio, kur gulėjo su kitais likimo draugais, turi atlikti misiją Žemėje.
R.Roždestvenskis poemoje ,,Rekviem“ mirusiųjų vardu prašo užmušti karą, prakeikti karą. Žuvusieji nori sužinoti, kaip atrodo žemė be jų: ar žaliuoja žolė, ar skraido paukščiai ir t. t.
M. Landburgas metafiziškai teigia, kad ,,iš užmušto, nukankinto žmogaus atimama galimybė natūraliai numirti, bet ne gyvenimas. Nužudytieji mąsto, stebi žiaurų gyvenimą žemėje ir nusprendžia padėti žmonijai kovoti su blogiu. Tai originalus požiūris į nukankintuosius. Jie pasiunčia Gansą Korną į žemę kaip nužudytųjų pasiuntinį. Jis turi patikrinti, ar tikrai gyvenvietėje Jad cha – Šmon pastatytas jų atminimui paminklas.
Psichologas pagalbos kovoje su blogiu kreipiasi į jaunąją kartą, tikinčia gėriu, ieškančia gyvenimo prasmės. Gansas Kornas savo išore bijo išgąsdinti tyrą, dvasingą studentę Liją, todėl ateina į jos sapnus ir paaiškina, kaip reikia gyventi. Jis prašo Lijos perspėti gyvuosius nekartoti melo ir prievartos palaužtos jo kartos klaidų, įrodinėja, kad su blogiu reikia kovoti visiems, nes blogis savaime neišnyks.
Prieš karą Austrijoje gyvenęs Gansas Kornas su kitais žydais sužinojo, kad Suomijos maršalas Manergeimas neleidžia vokiečiams žudyti žydų. Išvyksta į Suomiją, pradžioje jie įdarbinami, bet vėliau sušaudomi, nes maršalas Manergeimas nutaria neleisti žudyti tik savų, Suomijoje seniai gyvenančių žydų, o ne pabėgėlių.
Jad cha – Šmon gyvenvietėje Gansas Kornas pamato paminkle iškaltas savo ir draugų pavardes. Jam atrodo, kad žmonės už paminklų slepia savo ydas, nes nenori gyventi dorai, taikiai, garbingai, nekovoja su blogiu, kuris užkariauja pasaulį.
Šią mintį pagilina Prancūzijos premjero Bliumo žodžiai, ištarti pamačius griovyje nužudytų žydų palaikus:,,Tai padarė ne vokiečiai, o žmonės.“
Tai naujas požiūris į žydų holokaustą Antrojo pasaulinio karo metais, tai raginimas sustabdyti žmonių genocidą šiuolaikiniame susipriešinusiame pasaulyje, kuriame didžiausi žudikai tikrai ne vokiečiai.
M. Landburgas realiai vertina gyvenimą, laiške studijų draugei L.Purvelienei pareiškia, kad knygomis pasaulio nepakeisi, bet būtina sau ir kitiems nuolatos priminti, kas mes esame, kodėl pasiųsti į šį pasaulį, kokia mūsų gyvenimo misija.
„Lietuva – mano Tėvynė“
Michailo knygose nėra veikėjų, kurių tikslas – praturtėjimas.
Rašytojo svajonė – pamatyti ,,Pasiuntinius“, išverstus į lietuvių kalbą. Gal tikrai verta šiauliečiams tai padaryti?
Michailu Landburgu susidomėjo Šiaulių ,,Aušros" muziejus. Chaimo Frenkelio viloje numatoma parengti ekspoziciją apie Šiaulių apskrityje gyvenusius litvakus.
Kritikai siūlo pagal M.Landburgo kūrinius statyti pjeses, nes jo kūryboje labai daug šmaikščių dialogų. Gal tai galėtų įgyvendinti Šiaulių dramos teatras?
Du garbingi rašytojai litvakai, geri M. Landburgo pažįstami, Lietuvos nacionalinės premijos laureatai I. Meras, kelmiškių išgelbėtas nuo sušaudymo, išauklėtas, išmokytas, ir G. Kanovičius savo kūriniuose pavaizdavo žydų gyvenimą Lietuvoje, jų tragišką likimą.
M. Landburgas savo kūriniuose vaizduoja žydų gyvenimą Izraelyje, nuolatinius sprogdinimus, bombardavimus, mobilizacijas, vaizduoja stiprius žmones, besistengiančius išgyventi šiuolaikiniame konfliktų kamuojamame pasaulyje.
Kiekviename savo kūrinyje M. Landburgas prisimena Lietuvą. Viename interviu jis teigė: ,,Lietuva – mano Tėvynė, Lietuvoje liko mano protėvių kapai, Vilniuje gyvena mano mylimi profesoriai ir buvę mokiniai, ir aš, jeigu pasitaiko galimybė, atskrendu į svečius ,,pas“ tėvynę“.
Ir šiandien literatūros dėstytojai iš VVPI jam išlieka didžiausiais autoritetais: I.Veisaitė, D. Judelevičius, L. Galinienė, D. Smolkinas ir kiti.
2013 metais M.Landburgas apsilankė savo Alma Mater – Vilniaus edukologijos universitete ( anksčiau vadinosi VVPI ). Susitiko su studentais, dėstytojais, kurso draugais, padovanojo jiems savo knygų. Su savo kūryba supažindino ir Lietuvos žydų bendruomenę.
2014 metais Vilniaus nacionalinėje žydų bibliotekoje įvyko literatūrinis vakaras, kurio metu Michailas studijų draugams, mokiniams, kitiems svečiams papasakojo apie savo kūrybą, gyvenimą Izraelyje.
Studijų draugė L.Patapienė pakvietė jį su žmona ir kitus kurso draugus pasisvečiuoti savo tėvų sodyboje, kurią ji atgavo po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Nuoširdūs pokalbiai, prisiminimai ilgam išliks visų atmintyje.
O B. Kauliuvienė pakvietė visus apsilankyti jos svečių namuose ,,Neonelė“ Palangoje.
Džiugino ne tik giedras pajūrio dangus, ekskursijos, bet ir galimybė iš naujo susipažinti su studijų draugu Miša, kaip žinomu pasaulyje rašytoju.
Dabartinėmis technologijomis Miša kurso draugams, mokiniams, dėstytojams siunčia naujausias savo noveles, laiškus, paštu draugams į Lietuvą keliauja jo knygos.
Jis – labai kuklus ir jautrus, nesigiria savo pasiekimais, bet ant padovanotų knygų viršelių atspausdinti jo išleistų knygų pavadinimai, apdovanojimai tiesiog užgniaužia kvapą.
Skaitome jo padovanotas knygas, keičiamės ir džiaugiamės, kad mūsų draugas, studijų metais garsėjęs kaip poetas, Studentų mokslinės draugijos aktyvus narys ir sunkiosios atletikos sporto meistras, Lietuvos čempionas, rašo ne pigius meilės romanus, o gilias, įdomias noveles bei brandžius romanus, gvildenančius opias visuomenės problemas.
Vokietijoje leidžiamo žurnalo ,,Mosty“ kritikai teigia, kad M.Landburgas tęsia XX amžiaus genialių rašytojų E. M. Remarko, E. Hemingvėjaus, G.Belo, A.Kamiu, A.Čechovo tradicijas XXI amžiuje, kad jis trumpų novelių ir dialogo meistras. Žurnalas rašo ir apie iš Rusijos emigravusių vokiečių nuotaikas: Rusijoje juos vadino fašistais, o Vokietijoje – rusais.
Įvertintas tarptautinėse erdvėse
2010 metų gruodžio mėnesį jam buvo skirta Tarptautinės mokslo, kultūros ir švietimo akademijos literatūros premija ( JAV, San Franciskas ) už knygas ,,Siem miesiacev saksofona“ ( ,,Septyni saksofono mėnesiai“, 2004 ), ,,Otrubi moju ten” ( "Nukirsk mano šešėlį”, 2006 ), ,,Pivo, stichi i zielionyje glaza“ ( ,,Alus, eilės ir žalios akys“, 2007).
Michailo kūrinių herojai – rašytojai, dailininkai, kompozitoriai, muzikantai ( pats Miša baigė Vilniaus J. Tallat – Kelpšos muzikos mokyklą – aut. past.). Daugelio kūrinių veikėjai žavisi Mocarto, Šopeno, Šuberto, Bacho ir kitų kompozitorių kūriniais, skambina fortepijonu, gitara.
Autorius dažnai cituoja žymių rusų, Izraelio, Lietuvos, Vakarų Europos poetų eiles, B. Šou, F. Kafkos, G. G. Markeso ir kitų prozos meistrų mintis. Mišos kūrinių herojai dažnai ,,pasitaria” su žymiaisiais filosofais Sokratu, Aristoteliu, Tacitu, Platonu, Monteliu, Aristofanu, F. Nyče ir kitais. Tai skaitytoją ne tik priartina prie pasaulio šviesuolių, bet ir supažindina su jų idėjomis, primena, kad svarbu žinoti žmonijos istoriją, jos vystymąsi.
2011 metais M. Landburgas tapo Abraomo Feinbergo tarptautinio literatūros konkurso laureatas ir buvo apdovanotas specialiuoju prizu ,,Už ištikimybę literatūrai“.
2012 metų pabaigoje buvo pripažintas J. Nagibino premijos laureatu už romaną ,,Paskutiniame seanse“.
L. Purvelienė Lietuvos rusams skirtame laikraštyje ,,Obzor“ Mišos atvykimo į gimtąjį kraštą proga parašė straipsnį ,,Paren iz naševo goroda“ ( ,,Vaikinas iš mūsų miesto“ ), kuriame džiaugiasi, kad ,,mūsų Miša Izraelyje nepasimetė, neištirpo, o dalyvavo ir dalyvauja kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime: susitinka su skaitytojais ( tai jam šventa ), apvažiavo visą pasaulį su Izraelio lengvosios atletikos rinktine ( jis sporto meistras, buvo komandos treneris), dalyvavo pirmame Izraelio kare su arabais kaip būrio vadas ir visada stengėsi išsaugoti jaunų karių gyvybes ( apie tai jis rašo novelių rinkinyje ,,Takyje dlinyjie borody“ ( ,,Tokios ilgos barzdos“, 1974 ).
Mes su studentais ir Miša Landburgu aptarėme jo romaną ,,Na posliedniem seanse“ ( ,,Paskutiniame seanse“, 2011 ), romaną apie žmogaus meilę ir ištikimybę, apie žmogaus laimę, apie tėvų ir vaikų santykius, apie kūrybą, pakilimus ir nuopuolius“.
Man labai patiko novelių rinkinys ,,Jieščio net...“ ( ,, Dar ne...“, 2012 ). Jis skiriamas ,,pražilusiems, nuplikusiems, pavargusiems, bet dar ne...“ Autorius šiltai aprašo, koks turiningas, gražus, prasmingas gali būti seno žmogaus gyvenimas, jeigu jis neužsidaro savyje, jaučia artimųjų dėmesį, dirba pagal galimybes.
Michailo Landburgo kūryba:
Romanas ,,Nupuolęs dangus“ ( ,,Upavšee niebo“, 1978 )
Novelių rinkinys ,,Su tavimi ir be tavęs“ (,, S toboj i bez tebia“, 1980 )
Romanas ,,Saksofono mėnesiai“ ( "Miesiacy saksofona“, 1983 ) Novelių rinkinys „Lelijinė aimana“ (,,Lilovyji ston“, 1995)
Novelių rinkinys ,,Už durų” (,,Za dverju”, 1998)
Novelių rinkinys ,,Po vidurnakčio” ( ,, Poslie polynoči”, 2002) Romanas ,,Ponios A sargyba” ( ,,Straža gospožy A“, 2000),
Romanas ,,Cui bono“, 2007.
Premijomis pažymėtos knygos
2010 metų gruodžio mėnesį jam buvo skirta Tarptautinės mokslo, kultūros ir švietimo akademijos literatūros premija ( JAV, San Franciskas ) už knygas:
,,Siem miesiacev saksofona“ ( ,,Septyni saksofono mėnesiai“, 2004 )
,,Otrubi moju ten” ( Nukirsk mano šešėlį”, 2006 ),
,,Pivo, stichi i zielionyje glaza“ ( ,,Alus, eilės ir žalios akys“, 2007).
2012 metų pabaigoje buvo pripažintas J. Nagibino premijos laureatu už romaną ,,Paskutiniame seanse“.
Asmeninės nuotr.
KUKLUMAS: Pelnęs ne vieną prestižinę premiją, savo knygomis išgarsėjęs pasaulyje Michailas Landburgas išliko kuklus.
SUSITIKIMAI: Praėjusių metų liepą Michailas Landburgas susitiko su skaitytojais Nacionalinėje žydų bibliotekoje.
TĖVYNĖ: Lietuvą savo Tėvyne laikantis Michailas Landburgas su žmona Nele mėgsta lankytis Palangoje.
GIMINYSTĖ: Atvykęs į Lietuvą, Michailas Landburgas nepamiršta savo kurso draugių, kurios turi giminingą, literatūrai prijaučiančią sielą.
ALMA MATER: Pasaulyje išgarsėjusio rašytojo Michailo Landburgo nepamirštama Alma Mater. Čia jis susitinka su buvusia savo bendrakurse Edukologijos universiteto dėstytoja Liubove Purveliene.
ŠAUKSMAS: Michailo Landburgo romanas „Poslanniki“ ("Pasiuntiniai") – tai jo širdies šauksmas, troškimas pakeisti pasaulį.
Eglė Sabaliauskaitė-Tutinienė.