Naujausios
Žmogus Pirmajame pasauliniame kare
Jonas KIRILIAUSKAS
Šių metų vasarą pasaulis minės šimto metų sukaktį, kai prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas.
Įvykis, kuriam vardas atsirado tik prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, o iki to meto jį visi vadino Didžiuoju karu.
Viskas prasidėjo 1914 metų birželio 28 dieną Sarajeve teroristiniu išpuoliu, ir iš to įvykio išsirutuliojo iki tol neregėto dydžio ir masto pasaulinis karas.
To karo istorija yra labai gerai žinoma, nes skrupulingai suskaičiuoti visi žuvę, sužaloti, dingę be žinios, kiek kuri valstybė išleido lėšų, kas buvo sugriauta, kas prarasta ir pan.
O juk už viso šito slypi žmogus, ypač tas, kuris nebuvo kariuomenėje, tas, per kurio kiemą karas ir ritosi, neklausdamas, nori jis ar ne dalyvauti ar stebėti tai, kas vyksta.
Mums žmogaus kare istorija ir yra įdomiausia, nes apie jį istorinės monografijos ir studijos mažai kalba. Šiandien žiniasklaidos priemonių pagalba bet kokia informacija mus pasiekia per minimalų laiką ir mes žinome, kas vyksta Ukrainoje ar Abchazijoje, Afganistane ar kitame pasaulio pakraštyje, o iš to meto įvykių autentiškų reportažų, pasakojimų nėra labai daug.
Prisiminimų apie Pirmąjį pasaulinį karą yra palikę šiek tiek ir Lietuvos rašantys žmonės. Žinomiausi ko gero yra G. Petkevičiatės-Bitės „Karo metų dienoraštis“, kanauninko P. Žadeikio „Didžiojo karo užrašai“ (pasirodė naujas leidimas). Skaitytojams norime pateikti ištraukų iš buvusio Šiaulių rajono Raudėnų klebono kanauninko Kazimiero Pakalniškio tarpukaryje periodikoje publikuoto dienoraščio, pavadinto „Rusų vokiečių karo užrašai“.
Kanauninkas K. Pakalniškis gerai žinomas kaip rašytojas ir spaudos draudimo veikėjas ir „Žemaičių ir Lietuvių apžvalgos“ laikraščio faktinis redaktorius, „Tėvynės sargo“ ir kitų katalikiškos pakraipos leidinių aktyvus bendradarbis – pasirašinėjęs Dėdės Atanazo slapyvardžiu.
K. Pakalniškis gimė 1866 m. vasario 22 d. Gedgaudžių kaime, Salantų parapijoje, pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Dvi žiemas pasimokęs Mosėdžio pradžios mokykloje, išvažiavo į Liepoją. Čia kelerius metus pasimokęs privačiai pas gimnazijos lietuvius mokinius, išlaikė egzaminus į ketvirtą klasę.
1885 m. rudenį K. Pakalniškis išvažiavo į Peterburgo kunigų seminariją, čia mokėsi metus, o nuo antro kurso mokėsi Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune.
1890 m. pradėjo kunigo kelią, buvo paskirtas vikaru į Mosėdį, nuo 1899 m. Žvingių klebonas iš čia buvo perkeltas į Raudėnus.
1927 m. suteiktas garbės kanauninko titulas, o 1933 m. pradžioje Lietuvos vyriausybė paskyrė jam pensiją.
1933 m. liepos 1 d. mirė Raudėnuose. Iki gyvenimo pabaigos palaikė draugiškus ryšius su Vaižgantu, su kuriuo drauge mokėsi kunigų seminarijoje, bendradarbiavo spaudoje.
Yra išleidęs apysaką „Kaip pasiklosi, taip išmiegosi“, „Samdininkai“, „Mirtis“. Iki spaudos atgavimo atskiromis knygelėmis buvo išleista – „Obrusiteliai“ (1898), „Kandidatas į kunigus“ (1900), „Paveikslėliai iš Sodos“ (1903), „Mokytoja“ (1904) ir kt.
Nuo 1916 m. vasario 19 d. gyveno Raudėnuose ir mums paliko įspūdingą dienoraštį apie gyvenimą vokiečių okupacijos sąlygomis Akmenės ir Kuršėnų „kreisuose“, kadangi Raudėnų parapija buvo okupantų taip padalyta.
Tegu tai būna pažintis su rūsčia karo realybe iš pirmų lūpų, savotiškas anų metų reportažas, kuris parodo, kad bet kokia okupacija yra didžiulė nelaimė žmogui.
Pradžioje – keletas epizodų iš karo pradžios Žvingių miestelyje, pasienyje su Rytų Prūsija, kur klebonu buvo kunigas K. Pakalniškis – Dėdė Atanazas.
(Dienoraščio kalba netaisyta)
Ištraukos iš Kazimiero Pakalniškio dienoraščio „Rusų vokiečių karo užrašai“
„1914 m. liepos 18 d.
Rytmetyje apie 7 val., dar lovoje tebegulėdamas, girdžiu kažkas beldžia į mano miegamojo kambario duris ir šaukia:
- Ponas, kelkitės!
- Kas yra? Ko nori? – klausiu.
- Mobilizacija! – sako man už durų balsas.
Atsikėliau ir kuo greičiausiai apsirėdžiau. Policijos įsakyta kuo greičiau vesti į miestelį arklius, kuriuos paskirta komisija rinks karo reikalams...
Liepos 20 d.
Prisirinko į bažnyčią daugybė žmonių. Nuo pat rytmečio žmonių tarpe buvo girdėti fantastiškiausios paskalos ir kalbos apie karą, kad visus kažkas išpiausiąs, užmušęs. Visi persigandę, susinervinę. Bažnyčioje visos klausyklos apgultos; kiek tiktai žmonių bažnyčioje buvo – visi ėjo išpažinties ir taisėsi myriop. Per pamokslą visiems paaiškinau, kad per daug nenusigąstų, kad neklausytų visokių paskalų, dažniausiai pramanytų, kad nieks jų nemuš ir nieks nepiaus, jeigu tiktai ramūs bus...
Lapkričio 25 d.
Kaip girdėti, žmonės eina į Prūsus pasiplėšti ne tiktai pėsti, bet ir važiuoti važiuoja ir visokią „naudą“ vežimais namo veža. Matyti, mano pamokslas bažnyčioje ne ką tepadėjo. Sako, apie Sartininkus, Vainutą ir Žygaičius pilni sodžiai yra privežti iš Prūsų visokios naudos...
1915 m. balandžio 3 d.
...Išlindau iš rūsio ir, teisybė, pamačiau – visos trobos nuo Jūros krašto ugnyje, špitolė rūksta. Mūšis girdėti, tarp rusų ir vokiečių eina miestelyje ir už miestelio.
- Ką darysi? Reikia, manau, daiktus nešti iš klebonijos laukan.
Įeina į kleboniją per gonkas du vokiečių kareiviai ir vienas iš jų man lenkiškai sako:
- Klebone, eikite tuojau iš klebonijos laukan! Tuojau degsime kleboniją! Toksai mūsų valdžios įsakymas: sudeginti visą miestelį!
- Palaukite dar bent pusę valandos, – sakau, – aš išnešiu savo daiktus laukan!
- Nė minutės negalime laukti, – tarė kareivis ir išėjo laukan, o antrasis su benzino buteliu įėjo į mano miegamąjį kambarį... Nuo klebonijos užsidegė svirnas, nuo karvidės arklių kūtės. Padegikai, matyti, vis taikino padegti pavėjui, kad nuo vieno padegto trobesio kiti užsidegtų... Nuo tų kūtelių užsidegė špitolė, o nuo špitolės varpinė ir bažnyčia (varpinė ir bažnyčia buvo medinės)...
Gegužės 6 d.
...Vokietėlis užsidėjęs mėsos kumpį ant kupros ir beišeinąs iš ledaunės (klebono – aut. J. K.).
- Žmogau, – sakau, – ar tai gražu duris laužti ir svetimus daiktus imti ir nešti!
Vokietėlis, lyg susigėdęs, ėmė mikčioti:
- Ee, jūsų kazokai Prūsuose ne taip darė: mergas ir bobas...žagino, mūsų krautuves laužė ir plėšė!..
- Na, tai ir tu kazoku pasivertei?.. – sakau jam, bet jis nubėgo Jūros link ir išėjo per upę mano mėsa nešinas...
Spalio 28 d.
...Visi šunų savininkai yra apdedami šunų mokesčiu (Hundesteur): miestuose ir miesteliuose po 15 markių, o sodžiuose ir vienkiemiuose po 10 markių....
Raudėnuose
1916 m. vasario 19 d.
Šiandien vargais negalais su savo menku turteliu keliuose vežimuose atvažiavau į Raudėnus ir apsigyvenau klebonijos „folvarke“. Turiu vieną nedidelį kambarį ir... džiaugiuosi, nes sudegus Žvingiuose klebonijai 10 mėnesių išsivalkiojau po svetimus kampus, ir tas man baisiai įgriso ir nusibodo.
Raudėnų bažnyčia medinė, dar nesena, statyta 18 [?] metais. Stogas dengtas cinkine skarda ir per mūšius kulkų vietomis išretintas, kaip rėtis, bokšte patrankos sviedinio pramušta didžiausia skylė. Lietui lyjant, vanduo į bažnyčią varva, kaip per rėtį. Languose stiklai vietomis išdaužyti ir su skudurais užlaidyti. Sienos keliose vietose patrankos sviedinių išgrąžytos, o vienoje vietoje patrankos sviedinys į sieną kaip įlindo, taip nesprogęs ir dabar tebėra. Nuostabus dalykas, kad tiek patrankos sviedinių į bažnyčią kliuvo, o jos dar nesudegino. Klebonija vokiečių sudeginta...
Vasario 20 d.
Patsai Raudėnų miestelis ir apie 10 kaimų priskirta prie Akmenės „kreiso“, o didžioji parapijos dalis, apie 30 kaimų, priskirta prie Kuršėnų „kreiso“. Apskrities valdyba (Kreisamt) yra ne Akmenėje, bet grafo Zubovo Dabikinės dvare, Akmenės parapijoje. Nuo Raudėnų miestelio ligi Dabikinės dvaro 35 kilometrai. Miestelyje yra du vokiečių žandarai...
Kovo 3 d.
Girdžiu, kad parapijoje siaučia plėšikų gauja. Nakties metu, po 4-5 vyrus apsiginklavę užpuldinėja ūkininkus, gyvenančius, kur miškuose arba vienkiemiuose, atimdinėja pinigus, mėsą arba kitus valgomus daiktus. Žmonės šneka, kad tai esąs darbas pabėgusių iš nelaisvės rusų kareivių, kurie miškuose gyvena ir nuo vokiečių valdžios slapstosi. Be to, kartais prie jų „šaikos“ prisideda vienas kitas ir iš vietos gyventojų...
Kovo 12 d.
Iš žandarų gavau visą virtinę skelbimų, kuriuos reikia bažnyčioje žmonėms paskelbti, generalvikarui kunigui Stachowskiui paliepus. Tarp kitko, vienas skelbimas buvo toks: vokiečių valdžios uždrausta romyti eržilus, bulius, kuilius, avinus-tekius ir t. t.. Taip pat uždrausta piauti gaidžius, žąsinus, gaigalus (antinus) ir t. t. Antras skelbimas: vokiečių valdžia ims iš žmonių karves. Vokiečiams patinkamos ir jų išrinktos karvės iš Akmenės „kreiso“ reikės patiems jų savininkams nuvesti į Dabikinės geležinkelio stotį, ten jas pasvers ir pinigus užmokės. Kuršėnų „kreiso“ karves reikės vesti į Kuršėnų geležinkelio stotį...
Kovo 18 d.
Vėl gavau didžiausią pluoštą vokiečių skelbimų. Tarp kitko, vokiečių valdžia liepia atiduoti visus varinius, nikelinius, misinginius daiktus, kurios tik jie formos nebūtų, virduliai, indai, katilai, puodai, žvakidės ir t. t. Tuos visus daiktus reikia nunešti arba nuvežti į Dabikinę arba Kuršėnus „ant Kreisamto“, anot vokiečių raštininkų, rašančių lietuviškai skelbimus...
Antras skelbimas sako, kad pavasarį reikia naikinti varnų lizdus, kad varnos vaikus išperėjusios nelestų laukuose javų. Kad varnos išles javus, vokiečiams mažiau beklius. Ūkininkų vaikams liepia pavasarį ganyti nuo varnų laukus...
Kitas skelbimas vėl moko, kaip reikia vieškelyje arklį suvaldyti, automobiliui pravažiuojant, kad jis, kaip dažnai atsitinka, nesibaidytų ir vežimo į griovį neįverstų. „Būgštančius arklius reikia prie galvos tverti ir jiems kalbėti“ (Ką kalbėti – nepasakyta). Tai ir visas pamokymas,
Balandžio 10 d.
Vokiečių valdžia paskelbė žemės, pagalvinius, pramonės-prekybos ir visokios nuomos mokesčius. Vokiečiams reikia pinigų. Visi vyrai nuo 16 ligi 60 turės mokėti galvos mokestį arba „pagalvinę“. Senieji žmonės tą „pagalvinę“ dar gerai atmena iš rusų viešpatavimo laikų, bet kai ji panaikinta bene bus jau 40 metų... Vokiečiai visiems vyrams uždėjo kasmet po 6 rublius „pagalvinės“. Taip pat ir nuo žemės dešimtinės vokiečiai reikalauja mokėti 54 kap...
Balandžio 15 d.
Vokiečių valdžia paskelbė, kad visus kareivių daiktus, k. a., drabužius arba avalynę, kuriuos jie per mūšius paliko arba pametė ir vietos gyventojai atrado arba pasisavino, dabar turi vokiečių valdžiai (kuri didelėmis baudomis graso) tuos daiktus sugrąžinti. Teisybė, mačiau daug mūsų žmonių, nešiojančių vokiečių kareivių batus ir kelnes, bet ar jie vokiečiams juos grąžino, ar ne, – to nežinau. Per mūšius mūsų žmonės pasisavino ne tik rusų ir vokiečių daiktus, bet pasinaudodami suirute, taip pat vienas nuo kito vogė, kas tik po ranka ar koja pakliuvo. Daugybė žmonių iš savo gyvenamųjų namų buvo išbėgę su daiktais ir gyvuliais į miškus ir čia ištisus mėnesius gyveno. Daugelis, bijodami vokiečių, savo kai kuriuos daiktus buvo įkasę į žemę, bet nepastebėjo, kad tai matė jo kaimynas, kuris žemėje užkastus svetimus daiktus tuojau iškasė ir pasisavino... Dabar dažnai galima pastebėti, kuriame nors kumetyne arba pas „biednuolius“, puikius krėslus, gražias lovas, virdulius, pūkines pagalves ir kitokių poniškų daiktų. Tai vis yra iš dvarų arba iš turtingesniųjų ūkininkų išvogti daiktai...
Balandžio 21 d.
Vokiečių valdžia jau žiemos metu įsakė miesteliuose ir sodžiuose sutaisyti visus šulinius ir išeinamąsias vietas, kad jos sveikatos atžvilgiu būtų nekenksmingos. Paliepta šulinio rentinį iš viršaus lentomis apkalti ir aplink žvyro apipilti, kad vanduo, bėgdamas iš lauko į šulinį, per žvyrą nusivalytų, nes iš drumsto ir pagedusio vandens kyla visokios ligos... Antra priemonė sveikatai palaikyti, tai naujos išeinamosios vietos. Važiuodamas per kaimą dabar matai iš baltų lentų sukaltą naują mažą „budinkėlį“, kuris dažniausiai yra pastatytas kuriame nors užkampyje. Mūsų žmonės savo gamtos reikalus dažniausiai atlikdavo prie triobos slenksčio, arba pamato, iš ko kyla smarvė ir ligos. Vokiečiai visiems gyventojams liepė pasidirbti „būdeles“, ten savo gamtos reikalus atlikti ir kas savaitę tas „būdeles išvalyti arba negesytomis kalkėmis apdėti ar aplieti. Tuos nešvarumus valydami, mes, vieną žingsnį prisiartinome „prie Europos“...
Gegužės 31 d.
Jei kas dabar gerai gyvena, tai vokiečių žandarai. Iš savo valdžios gauna per mėnesį 140 markių (75 rubl. algos, malkas, kambarį ir drabužį dovanai). Teisybė, darbo jie turi nemažai, šventadieniais ir šiokiomis dienomis žandarų pilni kambariai interesantų su visokiais reikalais ir bylomis. Vieni bus susimušę, susipešę, kiti apsivogę arba kuo nors nusidėję vokiečių valdžiai. Vieni žandarams eina skųstis, kiti teisintis... Kiek pastebėjau, vokiečių žandarai kyšių ėmimu nė kiek nesiskiria nuo rusų uriadninko...
Birželio 4 d.
Raudėnų parapijos, Kuršėnų „kreiso“, žandarai gyvena Paežerio dvare, kurio savininkas p. Nagorskis, drauge su rusų kariuomene, išbėgo į Rusiją...
Važiavau pas ligonį ir, grįždamas namo, užvažiavau į dvarą arčiau pasižiūrėti ir su vokiečiais susipažinti. Pačiame rūme gyvena trys vokiečiai: du žandarai ir vienas dvaro užvaizda... laukai apsėti ir žieminiais, ir vasariniais javais. Daržai, kaip ir ramiais laikais, apsodinti runkeliais ir kitokiomis daržovėmis. Pačiame dvare žmonės juda, kruta. Einu į rūmus. Mane sutinka kareiviškai apsirengęs vokietis ir vedasi į salioną. Vos pažvelgęs, tuojau iš karto gali pažinti, kad čia ponų gyventa. Parketas, šiek tiek aptrintas, matyti paskutiniu laiku dėl tarnų ir tarnaičių apsileidimo. Dar savo vietose tebestovi gražūs baldai, pavyzdžiui, kėdės, stalai, bufetas, pianinas, liudija, kad čia geresnių žmonių gyventa... Dabar Lietuvos dvaruose tokių ponų yra ne šimtai, bet tūkstančiai. Kur tik didesnis dvarelis, ten, žiūrėk, bus vokiečių „ponas“ besėdįs ir beūkininkaująs. Mat dabar vokiečiams reikia daug duonos, taigi iš dvarų visus javus veža į Vokietiją.
Liepos 4 d.
Gavau iš „kreiso“ žmonėms bažnyčioje pranešti skelbimą, kad iš Raudėnų miestelio ir apylinkės žmonės turėsią vokiečiams sudėti: 3 centnerius sviesto, 1500 kiaušinių, 100 palčių lašinių, 15 kiaulės kumpių arba rūkytos kiaulienos mėsos, bent 30 sūrių. Jeigu žmonės vokiečiams tų valgomųjų daiktų neduos arba nesudės, tai visa apylinkė bus nubausta 1000 markių...
Liepos 15 d.
Kaip ir buvo galima tikėtis, taip ir įvyko: mūsų žmonės visų vokiečių reikalavimų neįvykdė, nes tai negalimas daiktas... Surašė visas melžiamas karves ir įsakė kas savaitę nuo melžiamos karvės duoti pusę svaro sviesto, o nuo kiekvienos vištos per savaitę du kiaušinius, mėsos ir lašinių nebereikalavo. Kas neduos pusę svaro sviesto ir kiaušinių, tam be užmokesčio bus atimtos karvės ir vištos. Kuršėnų „kreise“ vietoje sviesto įsakė kiekvieną rytą į paskirtą vietą atnešti ar atvežti nuo kiekvienos melžiamos karvės po literį saldaus pieno. Vokiečiai pastatė savo separatorių arba centrifūgą, ir patys dirbo sviestą. Pasirodė, kad žmonių sviestas esąs prastos rūšies, ir vokiečiai negalį jo valgyti. Tą pieną žmonėms reikėjo nešti kas rytą bent po 2-3 viorstus į vokiečių centrifugą...
Rugpjūčio 11 d.
Miestelyje atsirado naujas vokiečių kareivis, kurį žmonės „obuoliniu“ vadina. To „obuolinio“ kareivio pareiga – iš žmonių obuolius supirkinėti ir dideliais kiekiais vežti į Dabikinės stotį, kad iš čia, jų vyresnybės nurodymu, būtų galima toliau pasiųsti į Vokietiją ar kitur kur... iš obuolių dirbą marmeladą ir jį siunčia kareiviams į frontą... Tas kareivis iš žmonių supirkinėjo ne tiktai obuolius, bet ir kitokius vaisius, pavyzdžiui vyšnias, slyvas, bruknes, mėlynes ir kt.
Rugpjūčio 21 d.
Vokiečių vyresnybės paliepta vežti į „kreisą“ šerius, kaulus, kailius ir gyvulių odas, kurių žmonės neturi. Paprastos naginės, kurios pirmiau kaštavo 50 kap., dabar kaštuoja 4-5 rublius, nešnekant jau apie batų odas, kurių ir už pinigus niekur negausi.
Spalių 15 d.
Vokiečių vyresnybė paskelbė, kad visos bulvės ir obuoliai iš žmonių turi būti atimti. To buvo galima tikėtis, nes Vokietijoje beveik visos bulvės supuvo...
Lapkričio 25 d.
Naktims pailgėjus didžiausias vargas su šviesa. Žibalo visai nėra. Žvakių svaras 2 rubliai... Visiems miegaliams dabar laimingi metai. Pasiteisindami, kad dabar šviesos nėra, gali miegoti kasdien bent 15 valandų.
Gruodžio 26 d.
Žandarai važinėja po kaimus ir krečia žmones, ieškodami grūdų ir mėsos. Kur pas žmones atranda naminių audeklų, vilnų arba kailių, taip pat atima...
1917 m. sausio 20 d.
... Kažkokia mergapalaikė su vokiečiais bepaleistuvaudama susirgo „piktąją liga“. Vokiečių gydytojai pripažino, kad reikia ją gydyti ligoninėje. Žinoma, ją tuojau išgabeno į Panevėžio ar į Šiaulių ligoninę gydyti. Kadangi ta mergapalaikė vėl neturėjo pinigų užsimokėti už savo gydymą, tai vokiečiai tą 100 rublių mokestį uždėjo mokėti visiems Tryškių miestelio gyventojams. Ypatinga „kontribucija“!..
Vasario 18 d.
... Tas vokiečių žandarų su mūsų žmonėmis susibičiuliavimas siekia dar giliau. Vokiečių žandarai, dažniausiai vedę, turį Vokietijoje žmonas ir vaikus, čia Lietuvoje – susibičiuliauja su kai kuriomis bobomis ir merginomis taip, jog iš tos jų „Bičiulystės“ kai kur ir vaikai pasirodė... Paežerio žandaras Krause (Kuršėnų kreiso) susidėjo su boba, kurios vyras yra fronte ir vėl kūdikį sugyveno. Tą kūdikį nesenai krikštijau. Tas pats žandaras su ta pačia boba važinėja po vestuves ir pas žmones viešėti. Raudėnų žandaras Wolgelmuhtas (nevedęs) miestelyje turi mergą, su kuria kaip sako „gula ir kelia“ ir netrukus žada „krikštynas kelti“. Viekšnių žandaras, vedęs, turi mergą, su kuria drauge važinėja po kaimus žmonių krėsti ir viešėti. Žmonės bijo ne tiek žandaro, kiek jo mergos, nes ji mokanti geriau žmones iškrėsti, mėsą ir grūdus iš žmonių atimti. Visi žiūri į tas vokiečių „komedijas“, stebisi, piktinasi ir... nieko negali padaryti, o vokiečiai sako: „Krieg!“ (karas)...
Balandžio 5 d.
Didysis Ketvirtadienis. Vokiečiai įsakė visiems raudėniškiams keliauti į Tryškius nusifotografuoti...Vokiečiai, didelėmis baudomis grasindami įsakė visiems nusifotografuoti nuo 10 metų amžiaus ligi žilos senatvės. Fotografijos reikalingos pasams...
Gegužės 4 d.
Vokiečiai nuo gegužės 1 d. priverstinai liepia duoti kiekvieną savaitę nuo 1 karvės svarą sviesto, nuo 1 vištos 3 kiaušinius ir dar nuo kiekvienos karvės 1 svarą varškės...
Birželio 3 d.
Vokiečių valdžia įsakė visiems ūkininkams ir arklių savininkams arkliams nukirpti karčius ir uodegas ligi stimberio, o nukirptus plaukus jiems atiduoti. Kareiviams, sako, pritrūkę šepečių batams ir drabužiams valyti...
Birželio 21 d.
Atsirado daugybė vagilių. Vagia daugiausia valgomus daiktus: grūdus, bulves, mėsą. Žmonės, bijodami vokiečių, slepia grūdus arba bulves daržinėse į šiaudus arba kasa į žemę. Nuo vokiečių gal ir paslepia, bet nakties metu arba kartais ir vidurdienį ateina mūsų „specialistai“ su geležinėmis lazdelėmis, išbado šiaudus arba įtartinas vietas...
Spalių 16 d.
Iš Vilniaus sugrįžo lietuvių konferencijos atstovai. Sako, buvę 214 vyrų suvažiavę ir Lietuvos nepriklausomybę nutarę. Duok Dieve tą įvykdinti. Gana jau mus, lietuvius, išnaudojo lenkai, rusai, o dabar naudoja vokiečiai. Laikas jau būtų mums patiems ant savo kojų atsistoti ir savarankiškai gyventi...
Spalių 23 d.
Šiandien vokiečių valdžios įsakyta išvežti į Papilę iš Raudėnų bažnyčios varpus... Po mišių visos bobos išėjo iš bažnyčios ir susirinko prie varpinės. Žandarai vis laukia ateinant darbininkų ir nekantrauja. Apie 12 val. iš miestelio pavadino keletą vyrų su kirviais ir liepė kirsti varpinę (varpinė čia buvo labai žema, ir varpus galėjo rankomis pasiekti). Bet kai tiktai vyrai su kirviais užgavo varpinę, tuoj bobos pradėjo vyrus plūsti ir stumdyti nuo varpinės šalin. Žandarai užsistojo už vyrus ir ėmė bobas stumdyti. Tuojau pasidarė ant šventoriaus didžiausias klegesys. Žandarų buvo tik du, o bobų ir mergų, gal būt, koks šimtas. Žandarai, matydami, kad bobų nenugalės, pabėgo į miestelį ir užsėdę ant arklių, tuojau išjojo Tryškių link. Be to, suėmė vieną bobą, nusivežę į Tryškius ir, keletą valandų palaikę, paleido namo.
Spalio 24 d.
Raudėniškių bobos, išvaikiusios žandarus, džiaugėsi, kad bažnyčios varpus išgelbėjo. Bet trumpas buvo jų džiaugsmas. Šiandie iš Akmenės atvažiavo apie 30 ginkluotų vokiečių kareivių, kurie tuojau sugriovė varpinę, varpus išėmė ir į vežimus sudėję išvežė esą į Papilę. Raudėniškių bobos, matydamos tiek daug vokiečių, jiems nieko nebedarė. Prieš vėją, sako, nepapūsi.
Spalių 28 d.
Atvažiavo į Raudėnus trys vokiečiai tardyti „bobų bunto“. Tame „bunte“ dalyvavusios bobelės labai nusigando.
Daug jų puolė prie Trinšaitės, žandaro Wolgemuto kekšmergės, kuri miestelyje gyveno ir drauge su vokiečiais ėjo liudyti.“
Ištraukos iš: Kan. Kazimieras Pakalniškis. Rusų vokiečių karo užrašai. Karo archyvas. 1939. T. 11, 1940. T. 12.
Kazimieras Pakalniškis – Dėdė Atanazas. Kunigas ir rašytojas
Nuotr. iš Lietuvos albumas. Janina Markevičaitė, Liudas Gira, Adomas Kliučinskis – Kaunas / Otto Elsner, Berlin, 1921 m.
Kazimiero Pakalniškio laidotuvės Raudėnuose (1933 metai).
Nuotrauka iš asmeninės A. Lioriento kolekcijos
Piešiniai iš V. Rimkaus asmeninio archyvo
Jonas KIRILIAUSKAS