Žmogus, kuris netiki, kad yra paskutinis iš LDK

Žmo­gus, ku­ris ne­ti­ki, kad yra pa­sku­ti­nis iš LDK

Vi­ta Mor­kū­nie­nė

Kart­kar­tė­mis at­si­ran­da žmo­nių, ku­rie sa­ve pa­va­di­na pa­sku­ti­niais LDK pi­lie­čiais. Ar­ba jie pa­tys sa­ve taip pa­va­di­na.

Jų vis dar yra. Ne­daug, bet yra. Brė­žia ryš­kius sa­vo gy­ve­ni­mų pėd­sa­kus, liu­dy­da­mi, ko­kie žmo­nės gy­ve­no, ko­kie ga­lė­jo gy­ven­ti bu­vu­sio­je ga­lin­go­je, bet jė­ga iš Eu­ro­pos ir pa­sau­lio že­mė­la­pių iš­stum­to­je vals­ty­bė­je. Sei­nų kraš­te gy­ve­nan­tis iš­ki­lus aris­tok­ra­tas, me­ni­nin­kas, li­te­ra­tas ir vi­suo­me­nės vei­kė­jas An­dže­jus Stru­mi­la – vie­nas iš ne­dau­ge­lio li­ku­sių mo­hi­ka­nų. Jam LDK te­bė­ra ga­lio­jan­tis gy­ve­ni­mo orien­ty­ras, dva­sios ir ver­ty­bių erd­vė, ku­rio­je iš­si­sklei­dė, ma­te­ria­lius re­zul­ta­tus įga­vo il­gas, su­dė­tin­gas ir ša­ko­tas jo gy­ve­ni­mas. Žmo­gus, ku­riam vie­no­dai svar­bi ir gim­to­jo kraš­to is­to­ri­jos pra­smė, ir eu­ro­pie­tiš­ko uni­ver­sa­lu­mo erd­vės.

Žmo­gus, ku­ris ne­ti­ki, kad jis yra pa­sku­ti­nis iš LDK.

Dra­ma, ku­ri ne­si­bai­gia

A. Stru­mi­la – ne šiaip sau il­gą gy­ve­ni­mą nu­gy­ve­nęs (šie­met su­kan­ka 90) pro­fe­so­rius. Tai re­ne­san­si­nio už­mo­jo as­me­ny­bė, ko­kių šian­dien yra tik vie­ne­tai.

Me­ni­nin­kas, ta­py­to­jas, gra­fi­kas, skulp­to­rius, fo­tog­ra­fas, poe­tas, sce­nog­ra­fas, ke­liau­to­jas, ant­ro­po­lo­gas, tarp­tau­ti­nių kraš­to­vaiz­džio ir me­no ple­ne­rų or­ga­ni­za­to­rius, kul­tū­ros vei­kė­jas, vi­suo­me­ni­nin­kas. Su­ren­gęs ge­ro­kai per šim­tą per­so­na­li­nių pa­ro­dų Len­ki­jo­je ir už­sie­ny­je (ke­lio­li­ka ir Lie­tu­vo­je, dvi – Šiau­liuo­se). Dau­giau nei 150 kny­gų au­to­rius, bend­raau­to­ris, iliust­ra­to­rius ar idė­jos ge­ne­ra­to­rius.

Kro­ku­vos dai­lės akademijos pro­fe­so­rius, nuo 1982-ųjų ke­le­tą me­tų va­do­va­vęs Jung­ti­nių Tau­tų Or­ga­ni­za­ci­jos pa­da­li­niui Niu­jor­ke, vė­liau dės­tęs Ka­ta­li­kų Teo­lo­gi­jos Aka­de­mi­jos Su­val­kų fi­lia­le. Dar – ūki­nin­kas, dar – aist­rin­gas žir­gų my­lė­to­jas ir au­gin­to­jas.

Ke­lio­nė­se po Ki­ni­ją, Mon­go­li­ją, In­di­ją (vien In­di­jo­je lan­kė­si 11 kar­tų), Ti­be­tą, Ne­pa­lą, Viet­na­mą, Tai­lan­dą, Ja­po­ni­ją, ki­tas To­li­mų­jų Ry­tų ir Azi­jos ša­lis su­rink­tas ver­tin­gas me­no ir ma­te­ria­lios kul­tū­ros eks­po­na­tų ko­lek­ci­jas pa­do­va­no­jo Kro­ku­vos ir Var­šu­vos mu­zie­jams.

Su­val­kuo­se 2008 m. ati­da­ry­ta A. Stru­mi­los ga­le­ri­ja, ku­rio­je pri­sta­to­ma da­lis jo įvai­ria­ly­pės kū­ry­bos.

Ar ne per daug visko vie­nam žmo­gui – ge­bė­ji­mų, ta­len­tų, am­bi­ci­jų, veik­los ir re­zul­ta­tų?

– Vis­ką iš­ban­dau kaip mė­gė­jas, nes gy­ve­ni­mas yra la­bai įdo­mus. Bu­vau ir al­pi­nis­tas, ir jū­rei­vis, sli­di­nė­jau, už­siė­miau aka­de­mi­niu irk­la­vi­mu, me­džio­jau Si­bi­re ir Mon­go­li­jo­je. Pa­sau­ly­je vis­ko tiek daug, kad ne­ga­li nė aki­mir­kai už­si­merk­ti. Pa­sau­lio tur­tai yra be­ga­li­niai. Net men­kiau­sias da­ly­kas yra ne­pa­kar­to­ja­mas.

Ne­ži­nia, ar šia­me pa­sau­ly­je gy­ven­siu dar kar­tą, to­dėl no­riu iš­ban­dy­ti vis­ką, kas žmo­gui pa­sie­kia­ma.

A. Stru­mi­la – kū­rė­jas. Ci­vi­li­za­ci­jos kū­di­kis, pa­ts ku­rian­tis ci­vi­li­za­ci­ją, sa­vą vi­sa­tos mo­de­lį, ap­jun­gian­tį, kas yra že­miš­ka ir kas dan­giš­ka. Jo pa­sau­lis yra be­ga­li­nis – kaip be­ga­li­niai yra pa­ži­ni­mas, min­tis, kū­ry­ba ar gy­vy­bė.

Ki­tą­syk, ap­mąs­ty­da­mas me­no reikš­mę, pro­fe­so­rius kal­bė­jo:

– Da­bar, po dau­gy­bės me­tų pa­tir­ties, esu vi­siš­kai tik­ras, kad da­ly­vau­ju dra­mos spek­tak­ly­je, mė­gin­da­mas kar­tu su ki­tais pa­kel­ti sun­kią tam­sos už­dan­gą, ku­ri tu­rė­tų ati­deng­ti vi­są tie­są. Ta­čiau ji ati­den­gia tik ki­tas už­dan­gas.

– Tai­gi, spek­tak­lis tę­sia­si.

Vi­sa­da – ne­to­li Lie­tu­vos

A. Stru­mi­la gy­ve­na Len­ki­jo­je. Ne­to­li Lie­tu­vos ir ne­to­li Bal­ta­ru­si­jos – Mač­ko­va Ru­dos kai­me. Pro­fe­so­rius tei­gia, kad jo šak­nys yra bū­tent čia – et­ni­nė­se Lie­tu­vos že­mė­se, pa­ri­by­je, kur su­siei­na ne tik tri­jų vals­ty­bių sie­nos, bet ir su­si­ker­ta jų is­to­ri­ja. Pa­ri­bio te­ma – vie­na svar­biau­sių jo gy­ve­ni­me ir kū­ry­bo­je. Jis yra vie­nas iš „Pa­ri­bio“ fon­do, re­mian­čio Len­ki­jos ir Lie­tu­vos pa­sie­nio re­gio­nų dau­gia­kul­tū­riš­ku­mo, is­to­ri­nių ry­šių ty­ri­mus, stei­gė­jų.

40 hek­ta­rų že­mės ir se­nos lūš­nos griu­vė­sius Mač­ko­va Ru­do­je jis nu­si­pir­ko grį­žęs iš Niu­jor­ko. Tuo­met A. Stru­mi­lai bu­vo še­šias­de­šimt. Jis ne pir­ma­sis sa­vo gi­mi­nės vy­ras, na­mus vi­sam gy­ve­ni­mui pra­dė­jęs sta­ty­tis to­kio am­žiaus. To­kių vė­ly­vų­jų bū­ta kiek­vie­no­je kar­to­je. Na­mai, ku­riuos sta­tė­si sau, ta­po ne tik jo gy­ve­ni­mo uos­tu, bet ir kū­ry­bos, su­si­ti­ki­mų, bend­ra­vi­mo, dis­ku­si­jų su pa­na­šiais į sa­ve žmo­nė­mis vie­ta. Mač­ko­va Ru­da ta­po tru­pi­niu at­ko­vo­tos LDK te­ri­to­ri­jos ir jos dva­sios.

Šio­je te­ri­to­ri­jo­je šim­tus me­tų gy­ve­no bal­tams ar­ti­mi jot­vin­giai. Kai­mas iki 1795 m. pri­klau­sė Lie­tu­vos Di­džia­jai Ku­ni­gaikš­tys­tei. Ne­to­li An­dže­jaus Stru­mi­los so­dy­bos te­ka Juo­do­ji An­čia (Czar­na Han'cza) – vie­nin­te­lė Len­ki­jos upė, įte­kan­ti į Ne­mu­ną. Nuo Mač­ko­va Ru­dos iki Vil­niaus yra du kar­tus ar­čiau ne­gu iki Var­šu­vos. Ir Mins­kas nuo čia ar­čiau. A. Stru­mi­lai tai svar­bu: Vil­niu­je jis gi­mė, o Mins­ko že­mė­se jo gi­mi­nė iš tė­vo pu­sės gy­ve­no ma­žų ma­žiau­siai nuo pen­kio­lik­to am­žiaus. Tad į klau­si­mą, kaip žmo­gus, sker­sai išil­gai iš­mai­šęs pu­sę pa­sau­lio, pa­ži­nęs ry­tų fi­lo­so­fi­ją ir va­ka­rų ci­vi­li­za­ci­ją, žings­niais iš­ma­ta­vęs Mon­go­li­ją, tūks­tan­čius ki­lo­met­rų nu­ke­lia­vęs Si­bi­ro pla­ty­bė­mis, te­be­jau­čian­tis į nu­ga­rą kvė­puo­jan­čias van­de­ny­nų ban­gas, pa­ži­nęs pa­sau­lio did­mies­čių šur­mu­lį, Hi­ma­la­jų di­dy­bę, pa­ty­ręs kul­tū­rų ir re­li­gi­jų įvai­ro­vę, žmo­nių gy­ve­ni­mo mar­gu­mą, nu­vei­kęs kal­nus dar­bų ir pel­nęs ma­rias pri­pa­ži­ni­mo, at­si­dū­rė, iš sos­ti­nės žiū­rint, gū­džio­je pro­vin­ci­jo­je, at­sa­ko pa­pras­tai.

– Grei­čiau­siai į Mač­ko­vą Ru­dą ma­ne at­ve­dė ge­ne­ti­nė at­min­tis. Vi­są gy­ve­ni­mą ne­su­ge­bė­jau at­si­kra­ty­ti re­pat­rian­to komp­lek­so. Esu žmo­gus, ku­ris ka­dai­se, va­žiuo­da­mas į Ant­rą­ją sa­vo Tė­vy­nę, pa­li­ko Pir­mą­ją.

Gi­miau Vil­niu­je. Esu dė­kin­gas ir sko­lin­gas dan­gui, po ku­riuo iš­vy­dau pa­sau­lį ir pra­lei­dau vai­kys­tę. Kuo dau­giau me­tų, tuo la­biau stip­rė­ja ma­ny­je įsa­ky­mas tar­nau­ti sa­vo pro­tė­vių tė­vy­nei.

Mač­ko­va Ru­da ta­po to­kiu są­ly­čio su pro­tė­viais taš­ku.

Č. Mi­lo­šas ir A. Stru­mi­la – du iš tos pa­čios ku­ni­gaikš­tys­tės

Lie­tu­vo­je, Vil­niu­je A. Stru­mi­la bū­na ke­lis­kart per me­tus. Jau­čia­si ge­rai, kaip na­muo­se. Pir­mą­kart su A. Stri­mi­la te­ko bend­rau­ti 2008-ai­siais Vil­niu­je, kai vy­ko bai­gia­ma­sis Č. Mi­lo­šo me­tų Lie­tu­vo­je ren­gi­nys. Tuo­met jis at­si­ve­žė dvy­li­ka pa­veiks­lų, ins­pi­ruo­tų pa­sku­ti­nių­jų Č. Mi­lo­šo ei­lė­raš­čių. Ei­les skai­tė pa­ts. Bu­vo sun­ku at­si­spir­ti įspū­džiui, kad tie ei­lė­raš­čiai – ne Č. Mi­lo­šo, o jo pa­ties. To­kie tik­ri ir pa­pras­ti žo­džiai, ra­mus ir įtai­gus bal­sas, iš­kal­bin­gos pau­zės. Lyg dar vie­na pa­stan­ga pa­kel­ti žmo­gaus bū­ties, gy­ve­ni­mo pa­slap­ties už­dan­gą.

A. Stru­mi­la ir Č. Mi­lo­šas jau ke­le­tą de­šimt­me­čių daž­nai mi­ni­mi gre­ta. Taip pat, kaip ga­na ar­ti­mai drie­kė­si jų gy­ve­ni­mų, idė­jų ir dar­bų gi­jos. A. Stru­mi­la trum­pam įsi­lei­džia į as­me­ni­nę te­ri­to­ri­ją. Č. Mi­lo­šo bro­lis An­dže­jus ve­dė jo to­li­mą gi­mi­nai­tę Gra­ži­ną Stru­mi­lo iš Mins­ko Stru­mi­lų ša­kos. Ta­čiau ne tai bu­vo svar­biau­sia jų bend­ra­vi­me.

– Su Mi­lo­šu su­si­pa­ži­nau Niu­jor­ke, 1982 ar 1983 vie­na­me iš jo kū­ry­bos va­ka­rų. Vė­liau su­si­tik­da­vo­me vi­sa­da, ka­da tik jis at­va­žiuo­da­vo į Len­ki­ją. Kras­nag­rū­do­je bu­vo Č. Mi­lo­šo te­tos dva­re­lis, ten su­si­tik­da­vo­me ir su Č. Mi­lo­šu, ir su To­mu Venc­lo­va. Č. Mi­lo­šas ap­lan­ky­da­vo ma­ne ir Mač­ko­va Ru­do­je.

Pak­laus­tas, kas juos la­biau­siai trau­kė vie­ną prie ki­to, at­sa­ko:

– Mei­lė pro­tė­vių že­mei, tra­di­ci­jai, kul­tū­rai. Be abe­jo­nės, Lie­tu­vos Di­džio­ji Ku­ni­gaikš­tys­tė, jos idea­lai. Jo šei­ma bu­vo iš Lie­tu­vos, iš Še­te­nių prie Ne­vė­žio, ma­no tė­vo ir ma­no se­ne­lių že­mė – Mins­kas. Ats­tu­mas ne­men­kas, bet is­to­ri­nis ry­šys – ar­ti­mas, su­pran­ta­mas. Juk Mins­kas tu­ri ir ki­tą var­dą – Minsk Li­tovs­kij. Kaip ir Brest Li­tovs­kij – se­nie­ji že­mė­la­piai tuos var­dus iš­sau­go­jo. Ir Mic­ke­vi­čius va­di­no Lie­tu­vą sa­vo tė­vy­ne. Ma­no pla­ti is­to­ri­nė tė­vy­nė ir yra Lie­tu­vos Di­džio­ji Ku­ni­gaikš­tys­tė. Mes su Č. Mi­lo­šu ne­no­rė­jo­me pra­ras­ti, at­si­sa­ky­ti to is­to­ri­nio pa­li­ki­mo.

Ta­čiau Mi­lo­šas yra be­veik vi­sa kar­ta už ma­ne vy­res­nis, jis – Os­ka­ro Mi­la­šiaus gi­mi­nai­tis. Jis gi­mė cent­ri­nė­je Lie­tu­vo­je. Jis – No­be­lio pre­mi­jos lau­rea­tas. Ga­li­ma sa­ky­ti, jis yra LDK gar­bės pi­lie­tis, o aš tik­tai ei­li­nis.

– Bet­gi ne­lai­ko­te sa­vęs pa­sku­ti­niu?

– Ne­ži­nau, gal dar ra­sis kas. To­mą Venc­lo­vą ga­li­ma bū­tų pri­skir­ti. At­si­ras, dar –atsiras...“

Di­džio­ji LDK ver­ty­bė – pa­stan­ga su­gy­ven­ti

– LDK bu­vo toks di­džiu­lis, ga­lin­gas ir ryš­kus is­to­ri­jos, po­li­ti­kos ir kul­tū­ros pa­sau­lio fe­no­me­nas, kad tie­siog ne­ga­li taip stai­ga (ly­gi­nant su am­ži­ny­be) – per 100 ar 200 me­tų im­ti ir vi­siš­kai iš­ga­ruo­ti?

– Tai bu­vo la­bai svar­bus ir reikš­min­gas ban­dy­mas Eu­ro­pai su­si­vie­ny­ti. LDK vie­ni­jo skir­tin­gas na­ci­jas, re­li­gi­jas, ne­tgi skir­tin­gus in­te­re­sus, su­pra­ti­mus.

– Ko­kia, jū­sų aki­mis, bu­vo LDK es­mė, di­džio­ji ver­ty­bė, lei­du­si bū­ti stip­riai ir įta­kin­gai?

– Ver­ty­bė bu­vo ne­nut­rūks­tan­ti pa­stan­ga pa­gal iš­ga­les ras­ti tai­kaus, drau­giš­ko su­gy­ve­ni­mo ga­li­my­bę. Ji ne vi­suo­met pa­vyk­da­vo, ne vi­suo­met duo­da­vo trokš­ta­mą ar sie­kia­mą re­zul­ta­tą. Bet pa­ts fak­tas, kad tos pa­stan­gos bu­vo, kad bu­vo spren­di­mai – la­bai svar­bu. Svar­bus ir mū­sų il­ga­me­tis bend­ras pa­si­prie­ši­ni­mas di­de­liems na­cio­na­liz­mams ir di­de­lėms im­pe­ri­joms – Ru­si­jai ir Vo­kie­ti­jai.

– Ką ma­no­te apie mū­sų – lie­tu­vių, len­kų, bal­ta­ru­sių, ukrainiečių– el­ge­sį su di­din­gu LDK is­to­ri­niu pa­li­ki­mu? Lie­tu­viai sa­ko – kad tai la­biau­siai mū­sų, bal­ta­ru­siai sa­ko, kad vis­kas jų, len­kai, uk­rai­nie­čiai ir kt. neat­si­lie­ka šiuo po­žiū­riu.

– Šis pa­li­ki­mas tik­rai yra mū­sų vi­sų, ir kiek­vie­na na­ci­ja tu­ri į jį tei­sę. Tik gal ne­rei­kė­tų taip įnir­tin­gai da­ly­tis ?

– Jei tei­sin­gai su­pra­tau, siū­lo­te ne­smul­kin­ti to, kas bu­vo tik­rai di­du?

– Taip. Ir ne­rei­kia men­kin­ti to, kas bu­vo. Yra kas tai sėk­min­gai da­ro be mū­sų. Ne­ga­li­ma įžei­di­nė­ti kai­my­nų, bet mū­sų at­žvil­giu nuo­la­tos bu­vo tai­ko­mas prin­ci­pas „Di­vid et im­pe­ra“ – Skal­dyk ir val­dyk. .

Nie­kis, pa­ly­gin­ti su is­to­ri­ja

– Kaip ver­ti­na­te šian­die­ni­nius lie­tu­vių ir len­kų san­ty­kius?

– Ma­dam, pa­sa­ky­ki­te nuo ma­nęs vi­siems. Pa­ra­šy­ki­te: vi­sa tai – nie­kis, smulk­me­na, pa­ly­gin­ti su is­to­ri­ja ir atei­ti­mi. Tai smulk­me­nos, ku­rios šiukš­li­na bend­rą­jį vaiz­dą, go­žia tik­rą­ją pa­dė­tį, o es­ka­luo­ja jas tie, kam tai nau­din­ga, kas sa­vo pa­trio­tiz­mą ma­tuo­ja prie­šiš­ku­mu, nu­kreip­tu į kai­my­ną.

Jei­gu ne­to­li­mo­je praei­ty­je ir bu­vo kas tarp mū­sų ne taip, ga­li­ma sa­ky­ti, kad ne mes dėl to kal­ti. Ne­su­si­kal­bė­ji­mas, prie­šiš­ku­mas, tar­pu­sa­vio ne­sup­ra­ti­mas – daž­nai atei­da­vo iš išo­rės. Is­to­ri­ja ma­ne įti­ki­na, kad yra rim­tų jė­gų, ku­rios sten­gia­si, kad mes ne­gy­ven­tu­me drau­giš­kai.

Ži­no­ma, ir mes pa­tys pa­da­rė­me klai­dų.

Di­džio­ji kny­ga ir ki­tos kny­gos

2009 me­tais pa­sau­lį iš­vy­do uni­ka­li, ana­lo­gų Eu­ro­po­je ne­tu­rin­ti kny­ga „Lie­tu­vos Di­džio­sios ku­ni­gaikš­tys­tės kny­ga. Bend­rų Eu­ro­pos tra­di­ci­jų link“, ku­rio­je ke­tu­rio­mis kal­bo­mis pub­li­kuo­ja­mi Lie­tu­vos, Len­ki­jos ir Bal­ta­ru­si­jos is­to­ri­kų teks­tai, ra­šy­to­jų esė, at­sklei­džian­tys įvai­rius po­žiū­rius į LDK is­to­ri­ją. A. Stru­mi­la yra šios kny­gos „krikš­ta­tė­vis“.

– 2004 me­tais kar­tu su Č. Mi­lo­šu ir T. Venc­lo­va nu­spren­dė­me, kad rei­kia kny­gos, ku­ri tei­sin­gai ir iš­sa­miai įver­tin­tų mū­sų bend­rą praei­tį. Ypač – san­ty­ky­je su šian­die­ni­niu is­to­ri­jos su­pra­ti­mu, su po­li­ti­nė­mis mū­sų tau­tų vil­ti­mis, ku­rio­mis jos gy­ve­na sa­vo vals­ty­bė­se, tarp ku­rių tu­ri bū­ti ry­šiai. T. Venc­lo­va ir dir­bo Ame­ri­ko­je, Č. Mi­lo­šas 2004 me­tų ru­de­nį mi­rė (kaip sa­ko A. Stru­mi­la, „nu­ro­di­nė­jo ir bend­ra­dar­bia­vo su mu­mis iš aukš­ty­bių"), di­džiau­sia naš­ta ren­giant Di­džią­ją LDK kny­gą te­ko A. Stru­mi­lai. Ne­šė ją gar­bin­gai: bu­vo jos su­da­ry­to­jas, ieš­ko­jo au­to­rių – rin­ko­si juos pa­ts, ne­si­kreip­da­mas į vals­ty­bi­nes ins­ti­tu­ci­jas, mi­nist­rus ar Moks­lų Aka­de­mi­jas. Pa­ra­šė įva­di­nį straips­nį, pa­ts kny­gą api­pa­vi­da­li­no, ieš­ko­jo lė­šų lei­dy­bai.

Kny­gą iš­lei­do jau mi­nė­tas „Pa­ri­bio“ fon­das. Įs­pū­din­gą, be­veik še­šių šim­tų pus­la­pių gau­siai iliust­ruo­tą is­to­ri­nį fo­lian­tą A. Stru­mi­la va­di­na sko­los grą­ži­ni­mu pro­tė­viams.

Lie­tu­va ir Vil­nius ver­ti mei­lės

– Jūs taip gra­žiai kal­ba­te apie Vil­nių, Lie­tu­vą. Kaip nu­ti­ko, kad jū­sų ry­šiai su ir Lie­tu­va yra to­kie gi­lūs ir įvai­ria­pu­siai?

– Ki­to­kių neį­si­vaiz­duo­ju. Esu žmo­gus, vai­kys­tė­je, jau­nys­tė­je auk­lė­tas ši­tos ap­lin­kos. Man bu­vo de­šimt me­tų, kai iš­va­žia­vo­me iš Vil­niaus, ta­čiau šio mies­to to­le­ran­ci­jos dva­sia li­ko man sa­va. Ir ma­no ma­ma ki­lu­si iš Lie­tu­vos, ir te­ta, kas ku­rią lei­dau ato­sto­gas. Aš la­bai stip­riai su­si­jęs su Lie­tu­va. Gy­ve­nau čia tuo me­tu, kai ryš­kė­ja, sklei­džia­si žmo­gaus cha­rak­te­ris. Žmo­gaus ry­šiai su že­me to­kie pat stip­rūs kaip ir krau­jo ry­šiai.

Lie­tu­vai jau­čiu pa­rei­gą, ji ar­ti­ma ma­no šir­džiai.

Ma­nau, kad žmo­gus tu­ri sa­ve su­vok­ti tam tik­ra­me kul­tū­ros land­šaf­te. Man Lie­tu­vos kul­tū­ri­nis land­šaf­tas yra ar­ti­mas.

Po­li­ti­kos land­šaf­tuo­se – sve­ti­mas

– Ar at­ra­do­te sa­vo vie­tą po­li­ti­kos land­šaf­tuo­se?

– Sun­ku at­sa­ky­ti – aš nie­ka­da ne­bu­vau jo­kios par­ti­jos na­rys, at­stum­da­vau to­kius pa­siū­ly­mus?

– Ar bu­vo leng­va?

– Ne­bu­vo. Ma­ne lai­kė ta­len­tin­gu žmo­gu­mi, ga­lė­jau par­ti­jai bū­ti nau­din­gas. Par­ti­ja no­rė­jo pa­jung­ti sau vi­sus ta­len­tin­gus, darbš­čius ir gar­bin­gus žmo­nes. Dir­bu, vei­kiu sa­va­ran­kiš­kai – vie­nas pa­ts. Esu Vie­ni­šius. Taip sun­kiau, bet esi ne­prik­lau­so­mas. Pats nu­spren­di, ką ir ka­da da­ry­si.

Kal­bė­da­mas apie po­li­ti­ką, no­rė­čiau dar šį tą pa­sa­ky­ti. Aš esu kon­ser­va­ty­vus. Aš – prieš po­pu­liz­mą. Neį­si­vaiz­duo­ju ki­taip. Žmo­gaus, tu­rin­čio pa­tir­ties, at­sa­ko­my­bės jaus­mą, tu­rin­čio pi­ni­gų, ži­nan­čio, kaip tu­ri elg­tis pa­ts ir ki­ti, bal­sas ver­tas daug dau­giau ne­gu ko­kio gir­tuok­lio, val­ka­tos ar tie­siog kvai­lio bal­sas, ku­ris tu­ri ly­giai to­kį pat as­mens liu­di­ji­mą ir bal­sa­vi­mo tei­sę. Gal­būt po­li­ti­ko­je ki­taip neiš­ven­gia­ma, ta­čiau esu tik­ras, kad ma­sės, mi­nia ne vi­suo­met tei­sūs.

Ma­sės daž­niau­siai rei­ka­lau­ja vis­ko ir tuoj pat, vis­ko – tik joms. „Ko­dėl ki­tas tu­ri, o aš – ne?“ Ta­čiau vie­nas dir­ba ne­pa­ly­gin­ti dau­giau ir pro­duk­ty­viau už ki­tą, sa­vo vi­suo­me­nei duo­da kur kas dau­giau už ki­tą. Tai su­dė­tin­ga, bet aš pir­me­ny­bę ati­duo­du in­di­vi­dui, as­me­ny­bei.

Ver­tin­giau­sias vi­suo­me­nės pro­duk­tas – in­di­vi­das

– Vi­suo­me­nė­je daug dis­ku­tuo­ja­ma apie mo­ra­li­nius au­to­ri­te­tus. Tei­gia­ma, kad jų stin­ga ar­ba be­veik ne­bė­ra. Ar jau­čia­tės to­kiu au­to­ri­te­tu?

– Pas mus jų ir­gi trūks­ta. Sa­vęs aš neįt­rau­kiu į jų są­ra­šus.

– Svar­bu, ką šiuo klau­si­mu ma­no ki­ti.

– Kai kas tur­būt lai­ko ma­ne au­to­ri­te­tu, ta­čiau to­kių ne tiek daug. Ma­nau, kad žmo­nės to­le­ruo­ja ma­no bu­vi­mą ir veik­lą.

Pa­si­kar­to­siu: esu „kon­ser­vas“, bet už­jau­čian­tis ki­tus žmo­nes. Tai kont­ras­tiš­ka for­ma, su­si­de­dan­ti iš dvie­jų vi­siš­kai prie­šin­gų po­lių. Vie­na ver­tus, gal­būt esu so­cia­lis­tas – ne ka­rei­vi­nių ti­po, bet kul­tū­ri­nio so­cia­lis­to amp­lua. Ki­ta ver­tus, esu „kon­ser­vas“, ma­nan­tis, kad vi­sa­da ge­riau­sias, ver­tin­giau­sias vi­suo­me­nės pro­duk­tas yra vie­ne­tas, as­me­ny­bė, vie­ne­tas, in­di­vi­das.

– Ma­sėms to­kie „vie­ne­tai“ kaip jūs, rei­ka­lin­gi ne tik to­dėl, kad ga­li­te jiems pa­dė­ti konk­re­čiai – ma­te­ria­liai, bet ir mo­ra­liai, pa­ro­dy­da­mas, kaip ga­li gy­ven­ti, dir­bti ir ką su­kur­ti vie­nas žmo­gus.

– Tu­ri­te gal­vo­je, bū­ti pa­vyz­džiu? Taip. Kai­me aš sau pa­si­sta­čiau na­mus. Pa­so­di­nau so­dą, rin­kau ak­me­nis – iš ak­me­nų ėmiau kur­ti. Ži­no­te, ką pa­ste­bė­jau? Kad ir ki­ti ėmė tuos ak­me­nis rink­ti, nors jie jau šim­tą me­tų gu­lė­jo jiems po ko­jų. Gal ma­no pa­vyz­dys tu­ri įta­kos ir to­liau nuo ma­no kai­mo?

Va­rik­lis – am­bi­ci­ja

– Jū­sų dar­bai, kū­ry­bos apim­tys ver­čia ste­bė­tis. Kiek lai­ko jūs dir­ba­te kas­dien?

– Aš ne­su ma­ši­na ir ne­su ko­kios įstai­gos val­di­nin­kas. Esu pa­ts sau po­nas ir tar­nas. Pats nu­si­sta­tau, ką, kiek ir ka­da tu­riu pa­da­ry­ti. Nie­ka­da ne­bu­vau jo­kio­je sa­na­to­ri­jo­je ar poil­sio na­muo­se. Nie­ka­da ne­tu­rė­jau jo­kių ato­sto­gų, nes ne­bu­vo kas ma­ne iš­leis­tų. Taip, kad aš vi­są lai­ką dir­bu – tik keis­da­mas dar­bo po­bū­dį ir rū­šį. Aš gi už­sii­mu ūkiu: tu­riu ara­biš­kų žir­gų, že­mės, ku­riai ne­lei­džiu dir­vo­nuo­ti. Ži­no­ma, man pa­de­da ir ki­ti, ta­čiau vi­suo­met, iki pa­sta­rų­jų me­tų, daug dir­bau pa­ts.

– Ko­kia jū­sų jė­gos ir ener­gi­jos pa­slap­tis?

– Pas­lap­tis pa­pras­ta – sa­vo pa­ties mei­lė pa­čiam sau. Tai am­bi­ci­ja. Lyg kas iš vi­daus man sa­ky­tų, kad tu­riu tai pa­da­ry­ti, kad su­ge­bė­siu pa­da­ry­ti ge­riau už ki­tus, ge­riau­siai. Kad esu pir­mas.

– Esa­te am­bi­cin­gas, ta­len­tin­gas, daug pa­sie­kęs ir ži­no­mas žmo­gus. Ar esa­te lai­min­gas?

– Iš es­mės taip, nes gy­ve­nu. Štai da­bar kal­buo­si su ju­mis, gurkš­no­ju ar­ba­tą. Ne­ži­nau, kaip bus TEN: duos kas nors ar­ba­tos, ar ne­duos, bus kam pa­sa­ky­ti žo­dį ar ne....Gai­la, kad žmo­nės, kal­bė­da­mi apie sa­vo gy­ve­ni­mus, sku­ba juos keik­tis, de­juo­ti ir ne­ma­to, kiek daug jie iš tik­rų­jų tu­ri.

– Ko­kią svar­biau­sią tie­są at­ra­do­te per sa­vo il­gą ir gra­žų gy­ve­ni­mą?

– (Ty­la, dar ty­la. Perk­lau­sia: „Di­de­lę tie­są?") Siek­ti, verž­tis prie idea­lo, ku­ris yra neap­čiuo­pia­mas, ne­ma­te­ria­lus, bet pa­ts sie­ki­mas su­tei­kia pa­si­ten­ki­ni­mą ir jė­gų. Ir tu­ri pra­smę.

Dar – šei­ma ir vai­kai. Dar – me­nas, ke­lio­nės, pa­žin­tis su pa­sau­liu ir su­tik­ti pa­tys įvai­riau­si žmo­nės. Įdo­mūs, ge­ri, kai ku­rie – ne­la­bai. Dau­ge­lio ne­bė­ra. Pa­sau­lis ap­link ma­ne tuš­tė­ja...Aš jau ge­ro­kai vir­ši­jau sta­tis­ti­nę nor­mą.

– Bet­gi jūs – in­di­vi­das, ku­riam sta­tis­ti­niai vi­dur­kiai jums ne­ga­lio­ja.

– Taip, ir to­dėl tu­riu to­liau gy­ven­ti, kur­ti.

– Jei­gu gy­ve­ni­me ga­lė­tu­mė­te kaž­ką pa­kar­to­ti, pa­da­ry­ti iš nau­jo?

– Tik­riau­siai dar kar­tą nu­gy­ven­čiau sa­vo gy­ve­ni­mą. Gal­būt iš­tai­sy­da­mas kai ką, bet ne­si­gai­lė­da­mas nie­ko.

Kuo ti­kė­ti?

– Esa­te ti­kin­tis?

– Da­bar? Ne. Il­gai gy­ve­nau, daug ke­lia­vau, lan­kiau­si vie­nuo­ly­nuo­se ir šven­to­vė­se. Sup­ra­tau, kad ti­kė­ji­mo po­rei­kis yra uni­ver­sa­lus, ta­čiau re­li­gi­niai ri­tua­lai man at­ro­do for­ma­lūs, pa­vir­šu­ti­niš­ki, teat­ra­liš­ki. Aš ne­ga­liu pa­sa­ky­ti, kad vie­nas ku­ris ti­kė­ji­mas, vie­na re­li­gi­ja yra tei­sin­giau­si.

– Kuo ti­kė­ti pa­siū­ly­tu­mėt pa­ta­ri­mo pra­šan­čiam žmo­gui? Tie­sa? Ge­ru­mu? Gro­žiu? Kur jam ieš­ko­ti iš­si­gel­bė­ji­mo?

– Tai la­bai pa­pras­ta. Rei­kia tie­siog ti­kė­ti ki­tu žmo­gu­mi. Ar­ti­mo mei­lė yra iš­si­gel­bė­ji­mas.

Taip bu­vo vi­sa­da.

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.

Bu­vo me­tas, kai Andžejus Stru­mi­la ėjo į pa­sau­lį, siek­da­mas jį pa­ma­ty­ti ir pa­žin­ti. Da­bar pa­sau­lis atei­na pas jį – pa­ma­ty­ti kū­ry­bos ir pa­žin­ti žmo­gaus.

 

Šie­met su­lau­kęs 90-ies An­dže­jus Stru­mi­la sa­ko: „Jei­gu ga­lė­čiau, pra­šy­čiau dan­gaus to­kio pa­ties gy­ve­ni­mo.“

„Su me­tais pa­rei­ga tar­nau­ti sa­vo pro­tė­vių tė­vy­nei tik stip­rė­ja", – tei­gia And­že­jus Stru­mi­la.

Šių me­tų pa­va­sa­rį Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­ju­je bu­vo eks­po­nuo­ja­mas And­že­jaus Stru­mi­los ta­py­bos dar­bų cik­las „Pras­mės“, skir­tas žy­dų ge­no­ci­do au­koms at­min­ti.