Naujausios
Šešios valandos filmuotos medžiagos
Filmas apie Vainių Urbonavičių pristatytas Kelmės Žemaitės viešojoje bibliotekoje. Į jo sutiktuves atvyko gausus būrys miesto ir rajono šviesuolių, kurių dėmesį ir meilę per 82 savo gyvenimo metus užsitarnavo Vainius Urbonavičius.
Jie džiaugėsi, jog Kražiuose, tuščiame name, apsigyveno kūrėjai Diana ir Gintautas Stunguriai, kurie kasmet papildo Kražių šviesuolių metraštį vis nauju filmu. Ir tai brangu ne tik patiems šviesuoliams, tai reikalinga dėl praeities, dabarties ir ateities.
„Prieš pradėdami kurti filmą girdėjome kai kurių abejonių – esą mūsų pasirinktas herojus jau senas žmogus. Bus sunku bendrauti, – pristatant filmą pasakojo Gintautas Stungurys.– O iš tiesų sutikome labai energingą, aiškios atminties, dar stiprų vyrą, puikų pasakorių, jokių fobijų neturintį žmogų. Turi tonas knygų. Visas jas perskaitęs ir viską atsimena. Nėra religingas. Bet žino daugybės religijų filosofiją. Ypač patinka Budizmas. Jis pats prigalvojo mums daug kelionių, pats vairavo ir pats tas keliones finansavo. Aplankėme Vainiaus seneliams ir tėvams priklausiusį Žibuoklių dvarelį, Stupkalnio budistų centrą, Graužikų kalną ir dar daugybę vietų, su kuriomis susijęs mūsų herojaus gyvenimas arba mintys. Turime šešias valandas filmuotos medžiagos. Sunku buvo sutalpinti į vienos valandos pasakojimą. Ne viską panaudojome. Apsistojome ties tremtimi ir kitais asmenybės susiformavimui svarbiausiais dalykais. Likusią medžiagą panaudosime vėliau ateityje.“
Knyga už karvės kainą
„Gimiau 1942 metais per Tris Karalius Žibuoklių dvare, – savo biografiją pasakoja Vainius Urbonavičius. – Smetonos laikais Žibuoklių dvare veikė Žemės ūkio mokykla. Agronomijos mokslus baigęs tėvas joje dėstė. Kaip pasakojo dvaro ūkvedys, tėvas pirkdavo knygą, kuri kainuodavo tiek pat, kiek karvė. Bet knygos jam buvo brangiau už viską. Pats mokėjo septynias kalbas. Jo biblioteka buvo verta kelių tūkstančių litų. Net į tremtį važiuodamas vietoj palties lašinių pasiėmė tik pundelį knygų. Iš tremties kiti parsivežė turtus. O tėvas grįžo su skrynele knygų ir nudėvėta „pufaika“.
Vainiaus Urbonavičiaus senelis valdė Žaiginio dvarą. Ten ir gimė tėvas Henrikas Urbonavičius. Šeima turėjo 500 hektarų žemės. Dalis jos buvo nacionalizuota dar Smetonos laikais. Šeimai palikta 150 hektarų. Kitiems dvarininkams – dar mažiau, po 80. Tačiau Urbonavičiai turėjo devynis vaikus, todėl jiems paliko daugiau hektarų.
Vokiečiams okupavus Lietuvą, Vainiaus Urbonavičaus tėvui priklausiusiame Žibuoklių dvare buvo įsikūrusi ligoninė. Tačiau atėjus rusų kariuomenei, vokiečiai traukėsi į savo tėvynę. Kartu su ligoninės gydytojais pasitraukė ir Vainiaus Urbonavičiaus tėvų ir tėvo seserų šeimos. Vainiui tuo metu buvo tik dveji metai. Jo tėvas Henrikas Urbonavičius apsistojo už šimto kilometrų nuo Vokietijos-Lenkijos sienos. Pamanė, jog rusų frontas iki čia neateis. Tėvo seserys patraukė į šalies gilumą. „Vieną rytą žiūrime, kad aplink namus vaikšto rusų kareiviai“,– tėvų prisiminimais dalijasi Vainius.
Urbonavičių šeima buvo grąžinta į Lietuvą. Tačiau į savo namus negalėjo grįžti. Apsistojo Tauragės rajone, netoli Skaudvilės esančiame Norkiškės kaime.
Ulica Pobeda. Barako numeris – 7
Sulaukęs vos šešerių Vainius Urbonavičius patyrė tremtinio dalią. „Traukinys sustojo. Mus išleido į pievutę atlikti gamtos reikalų. Viena moteris pievutėje pagimdė ir mirė. Prižiūrėtojai klykiantį kūdikį padėjo jai ant krūtinės ir paliko“, – tokie prisiminimai iš kelionės į Sibirą liko šešiamečio berniuko atmintyje.
Urbonavičių šeima pateko į Zimos miestą, kuriame prie Okos upės buvo atskiras tremtinių miestelis. Ten buvo įrengtas ir medžio apdirbimo cechas.
Ulica Pabeda. Barako numeris 7. Ten penkių asmenų šeima gavo dešimties kvadratinių metrų kambarėlį. Anksčiau tame barake gyveno japonų belaisviai. Juos paleido, o lietuviai tremtiniai perėmė ne tik jų būstus, narus, bet ir tuose būstuose „rezidavusius“ tarakonus bei blakes, kurių krauju buvo nutraiškytos sienos.
Vainiaus tėvas į tremtį atsivežė pundelį knygų.Tarp jų ir Marinos Cvetajevos poezijos tomelį. Tame pačiame barake gyveno poetė Ramutė Skučaitė.
„Ne „Maldą“ tada išgirdau: „Cyganskaja strastj razluki“, kai, padėjęs ant ryšelio malkų ką tik prancūziškai skaitytą Lamartino „Le lac“, išlankstęs ranka prirašytą lapą, man perskaitė barako kaimynas Henrikas Urbonavičius – irgi tremtinys, agronomas, didžiulio intelekto ir begalinės meilės knygai žmogus. (...) Ačiū Jam, kad, vežamas iš Lietuvos, gal duonos vietoj, gal net savo tris vaikus nuskriaudęs, pasiėmė skrynelę knygų. Ir kad jų padedamas šaltą Zimos žiemą bent kiek sušildė mano šąlančią sielą,“ – vėliau ji rašė prisiminimuose apie dvasios aristokratą Vainiaus tėvą.
Tūkstančiams ištremtų Lietuvos inteligentų: ūkininkų, mokytojų, kunigų, iš kurių buvo atimta viskas: tėvynė, namai, artimiausi žmonės, knyga buvo tokia pat svarbi kaip duona. Tik duona gelbėjo nuo bado kūną, o knyga tapo sielos priebėga, atsvara paniekinimui.
Į Urbonavičių kambarėlį vakarais rinkdavosi ir kiti intelektualūs tremtiniai. Tėvas rūpestingai užleisdavo langus. Jie kalbėdavo įvairiausiom temom – apie literatūrą, kultūrą, filosofiją, politikuodavo.
Tą patirtį Vainius dabar vadina naktiniais universitetais. „Kai vaikystė — lengva, vaikų interesai — vaikiški. O mes augome prispausti bado, šalčio. Matydavome, kaip, neatlaikę sunkios buities, miršta žmonės. Tokie vaikai protauja kaip suaugusieji. Tremtiniai išsiskirstydavo šeštą valandą ryto, kai mama grįždavo iš naktinės pamainos. Ir mes iki to laiko nemiegodavome.“
Dauguma į sunkias sąlygas patekusių inteligentų stengėsi oriai iškęsti tremtį. Tačiau buitis buvo labai sunki. Kartais vieną bulvę išsikepdavo ant taip vadinamų krosnies rinkių ir dalindavosi visa šeima po riekelę.
Būdamas aštuonerių Vainius, apsivilkęs vatinuką ir apsiavęs veltinius, naktį, spaudžiant 50 laipsnių šalčiui, išeidavo stotis į eilę prie duonos. „Gaudavau vieną ketvirtainišką duonos bakaniuką visai šeimai. Bet dar reikėdavo atsilaikyti prieš rusiukus. Tie norėdavo atimti duoną, reketuodavo, mušdavosi“, – vaikystės patirtis mena tremtinys.
Trylikametis grįžo į Tėvynę
1953 metais, mirus Stalinui, tremtinių prižiūrėtojai mažiau dėmesio ėmė kreipti į tremtinius. Daugeliui, badą kenčiančių ir nežinančių tolesnio savo likimo šeimų tai buvo proga išsiųsti vaikus į Lietuvą, pas ten likusius artimuosius ar tolimesnius giminaičius.
Tam pasiryžo ir Vainiaus tėvai. Trylikametį berniuką kartu su dar keletu mažesnių kitų tremtinių vaikų išsiuntė į Lietuvą. Rizikavo, tačiau nebuvo kitos išeities.
„Traukiniu atvažiavome į Maskvą. Žinojau, jog iš čia reikia persėsti į Baltarusijos traukinį. Stovime būrys pipirų su vatinukais. O stoties kasininkė nenori pažymėti mūsų bilietų. Girdi, reikia dokumentų. Išgelbėjo valytoja. Paprašė griežtos kasininkės, kad leistų mus į traukinį. Ar nematanti, kad mes ir taip sušalę, išalkę vargo vaikai. Parkeliavome į Tauragę. Kitus vaikus stotyje pasiėmė giminės. O aš likau vienas. Stoviu. Nežinau ką daryti, kur eiti.“
Beliko patraukti Kelmėn, kur dar buvo tėvų giminių ir pažįstamų. Kelmėje Vainių priglaudė švietėjo ir pirmojo Karlo Majaus kūrinių vertėjo Jono Vadeikio šeima. Bronė Vadeikienė — Vainiaus mamos sesuo — mažame namelyje Lauko gatvėje buvo priglaudusi dar keletą iš tremties grįžusių giminaičių.
Burnų daug. Jonas Vadeikis dirbo Švietimo skyriaus inspektoriumi, paskui mokyklos direktoriumi. Bet nebijojo priglausti tremtinių ir negailėjo jiems duonos kąsnio. Nors pats gyveno nelengvai. Vienas šeimoje dirbo. O norėjo ir knygą nusipirkti, ir viešumoje tinkamai atrodyti.
„Tai tikras dvasios inteligentas, — mena Vainius Urbonavičius. — Niekuomet neužburnos. Nieko neįžeis. Pasitenkins tuo, kas yra ir kiek yra. Būdavo pareis vakare: „Vainiuk, imk dešimt rublių.“ Paimu. Bet rytą atiduodu atgal. Žinau, kad davė paskutinius. Iš jo vidaus plaukdavo troškimas padaryti ką nors gero. Man jis atstojo tėvą. Kai tikrieji tėvai grįžo iš tremties, aš jau buvau suaugęs.“
Rekrūtai
Filme Vainius Urbonavičius pasakoja patyręs ir antrąją tremtį. Šįkart į Komiją. Pusketvirtų metų teko tarnauti sovietų kariuomenėje.
Karinio komisariato darbuotojas ragino Vainių stoti į komjaunimą. Vaikinas atsisakė. „Tuomet aš tave pasiųsiu ten, kur nė senelis veršelių negano,“ – atkeršijo politrukas. Išsiuntė saugoti kalinių recidyvistų.
Turėjo baigti pėdsekių mokyklą. Gavo šunį. Kad susektų kalinius, kai jie bėgs.
Vainius Urbonavičius džiaugiasi, kad ir antrąją tremtį iškentėjo garbingai. Pusketvirtų metų atitarnavo, bet rankų nesusitepė kalinių krauju. Pėdsekiai buvo netgi skatinami šauti į bėgantį kalinį.
Galbūt septyneri vaikystės metai, praleisti tremtyje Zimoje, ir pusketvirtų metų jaunystės Komijoje užgrūdino. Sulaukęs 82 metų filmo herojus sako nejaučiąs rimtesnių negalavimų. Pakanka trijų natūralių vaistų, kuriuos vadina gydytojais: pirties, gudobelės žiedų arbatos ir bičių pikio.
Daugiau dvasios – mažiau materijos
Tremtinių vaiko dalia neleido Vainiui baigti aukštųjų mokslų. Teko dirbti ir mokytis vakarinėje mokykloje. Vėliau baigė politechnikumą. Sukūrė šeimą. Dirbo inžinierium elektriku Mažūnų trikotažo fabrike.
Bet iš tėvo paveldėta ir iš tetėno Jono Vadeikio išmokta pagarba knygai lydi visą gyvenimą. Pats visą gyvenimą kaupė knygas. Pirko psichologinę bei filosofinę literatūrą. Kai pasistatė namą Kelmės pakraštyje, bibliotekai paskyrė du kambarius. Rūsys taip pat pilnas senų laikraščių komplektų, retų paveikslų, knygų.
Nuo pražūties Vainius Urbonavičius išgelbėjo ir kitų Kelmės inteligentų sukauptas knygas. Kai mirė vienas kelmiškis gydytojas, jo knygas norėjo išvežti kaip makulatūrą. Anuomet už makulatūrą duodavo dangtelių konservuoti ir kitokių deficitų. Vainius nuvažiavo ir išgelbėjo daugelį vertingiausių knygų.
Kai mirė kelmiškis mokytojas, Vainiaus sąjūdžio laikų bendražygis, jis taip pat perėmė keturis tūkstančius knygų iš jo bibliotekos. Vaikai neturėjo kur dėti.
„Knyga – šventas dalykas. Negali jos draskyti, nė deginti. Senovės japonai savo didžiausius turtus, netgi namą keisdavo į knygą. Knyga ir verta namo. Kiek išminties ten sudėta.“
Su filmo kūrėjais Diana ir Gintautu Stunguriais Vainius apsilankė Stupkalnyje, kur pastatyta budistų šventykla stupa. Ši patirtis filmo herojui buvo ypatingai svarbi. Nors domisi viso pasaulio religijomis ir filosofijomis, Budizmas – artimiausias jo sielai.
„Dievas – dvasia, kuri nesikiša į žmogaus gyvenimą. Ir žmogus turi Dievo gabaliuką – savo dvasią. Todėl mes privalome gyventi su daugiau dvasios ir mažiau materijos. Knyga – tarpininkas tarp materijos ir dvasios“, – savo įsitikinimus dėsto filmo herojus.
Jo nuomone, žmogus privalo gerbti kiekvieną gyvybę. Nesvarbu kieno ji bebūtų, nes tai Dievo kūrinys. „Musės niekuomet nemušu. Pagaunu su degtukų dėžute ir išnešu į lauką, – savo patirtis dėsto Vainius ir prisimena istoriją. – Kai kryžiuočiai puldavo Lietuvą, pagavę kryžiuotį belaisvį, lietuviai jį privaišindavo ir išgaudavo pažadą, kad jis daugiau Lietuvos nepuls. Tada paleisdavo. Buvo labai humaniški.“
Vainius Urbonavičius kilęs iš bajorų. Jo giminei priklauso net du herbai. Tačiau jis nesiekia susigrąžinti bajoro titulo. Argi svarbu kilmė? Svarbu, koks tu žmogus.
