Naujausios
Iš pusiau perkirsto žalčio
Apie žirgo atsiradimą byloja sena sakmė. Kai Dievas išvarė Adomą ir Ievą iš rojaus, jie sunkiai dirbdami turėjo pelnytis duoną. Sausa eglės šaka akėjo dirvą, kad pasisodintų javų ir daržovių.
Pamatęs taip besikankinančius savo tvarinius, Dievas jų pagailėjo. Tarp eglės šakų tįsojo žaltys. Dievas jį perkirto pusiau. Iš vienos pusės sukurtas eržilas, iš kitos – kumelė. Šie gyvūnai turėjo palengvinti žmogaus darbą.
Tuo tarpu reali istorija pasakoja, jog žirgą žmogus prisijaukino vėliau nei šunį, katę ar kitus laukinius gyvūnus. Šiandieninių žirgų protėvis tarpanas gyveno stepėse. Juos prisijaukinęs žmogus galėjo ne tik dirbti žemę, bet ir keliauti su visa manta. Manoma, jog žmonėms taip besikraustant žirgai atkeliavo iki Baltijos.
Arklys – duonpelnys
Lietuvoje arkliui buvo skiriama ypatinga pagarba ir meilė. Jis buvo laikomas šeimos duonpelniu. Prieš Jurgines, kurios žymėdavo ganiavos pradžią valstiečiai arkliams apipjaustydavo kanopas, iššukuodavo karčius. Tą dieną arkliui nieko neleisdavo dirbti. Tik tris kartus jį apvesdavo apie savo valdas, pabučiuodavo žemę ir melsdavo Dievą, kad pristabdytų vilkus.
Iki Šv. Martyno arkliai ganydavosi ir sunkiai dirbdavo. Atsirado graži naktigonės tradicija, kai jauni vyrai išgindavo arklius į ganyklas visai nakčiai. O patys juos saugodavo. Susikūrę laužus dainuodavo dainas.
Po Šv. Martyno baigdavosi sunkūs darbai. Arkliai būdavo uždaromi į tvartus.
Arklys buvo reikalingas ne tik prie žemės darbų. Pakinkytas į vežimą ar karietą jis tapdavo transporto priemone, galinčia vežti ir krovinius, ir žmones. Jis lydėdavo šeimininką per daugelį švenčių, veždavo į svečius. Ilgą laiką arkliai traukė ir pašto karietas
Jei valstietis netekdavo arklio, šeimai grėsdavo badas. Todėl ypač aršiai būdavo kovojama su arkliavagystėmis. Ir vis tiek jų nepavykdavo išvengti.
Kai kuriais laikotarpiais arkliavgystės būdavo gana paplitusios. Tačiau arklius retai vogdavo lietuviai, dažniausia romų tautybės žmonės.
Arkliavagių žmonės labai nekęsdavo. Pirmą kartą pagavę arkliavagį tik apkumščiuodavo. Tikėdavosi, jog pasitaisys. Tačiau, jeigu arkliavagis įkliūdavo trečią kartą, susirinkę kaimiečiai jį mušdavo basliais. Atsirado net posakis: „Vogtu arkliu tik į pragarą važiuot“.
Lietuvio meilę ir pagarbą arkliui rodo ir paprotys, kai vežant krikštyti kūdikį, jis būdavo prikišamas prie arklio šnervių, kad šis įsimintų būsimo šeimininko kvapą.
Vėliau paaugusiam vaikui tėvai kaip talismaną iš kermošiaus parveždavo molinių ir medinių arkliukų. Mediniai arkliukai ant lingių ar ant ratukų būdavo Kaziuko mugės simboliai.
Tie vaikai, kurie neturėdavo arkliuko, jodavo tiesiog ant lazdos.
Lietuvio meilę žirgui iliustruoja ir labai savitas, niekur kitur netaikomas jo spalvų nusakymas: juodbėris, obuolmušis, sartis, ašvienis, bėris, šėmis ir kt. Ypatingu buvo laikomas baltas žirgas. Manyta, kad juo gali joti žyniai ir kunigaikščiai.
Lietuvio galia – žirgas ir kalavijas
Tryliktajame amžiuje vykusį Durbės mūšį žemaičiai prieš Vokiečių ordiną laimėjo, nes turėjo puikius kalavijus ir vikrius žirgus.
Lietuvos lengvoji kavalerija neturėjo tokių gerų ir saugių šarvų kaip kitos Europos tautos. Tačiau Lietuvoje buvo gerų kalvių, kurie iškaldavo juostuotą plieną. Iš tokio plieno padaryti kalavijai prakirsdavo priešų šarvus, tačiau kalavijas nesutrupėdavo.
Be to, lietuviai turėjo gerus žirgus – žemaitukus. Jie – vikrūs, vikrumu puikiai išsisuka nuo smūgio, protingi, paklusnūs žmogui, kuris juos myli.
Lietuvos raitija laimėjo Žalgirio mūšį. Gudrumu ir narsa, suvaidinę, kad traukiasi, o paskui patykoję priešo, įveikė pustrečio karto gausesnę ir geriau ginkluotą priešo kariuomenę Oršos mūšyje. Išguldė 8000 švedų Salaspilio mūšyje.
Atsirado net lietuvių narsą liudijantis posakis: „Greičiau Dauguvos vanduo pradės tekėti į priešingą pusę negu lietuviai iš mūšio bėgs.“
Nelengva Žemaitukų dalia
Nedidelio ūgio Žemaitukų veislės žirgai ne visais istorijos laikotarpiais buvo mylimi ir gerbiami vienodai. Kol žemė buvo ariama medine žagre, jų nebuvo galima kinkyti – per silpni arti dirvoną. Tik tuomet, kai atsirado plieniniai plūgai, Žemaitukų veislės žirgai pradėjo arti žemę.
Kunigaikščių Oginskių šeima suprato, jog Žemaitukai – gyvasis lietuvių tautos paveldas. Pradėjo juos veisti, rengti žemaitukų parodas.
Tačiau nužiūrėta, jog žemo ūgio žirgai tinka darbui po žeme – kasyklose. Dėl pinigo dauguma jų išvežti ir parduoti.
Prieš šimtą metų Gruzdžiuose įkurtas pirmasis Lietuvos žirgynas, kur vėl pradėti veisti Žemaitukai. Bet prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, vokiečiai pradėjo grobti arklius ir vežti juos į Vokietiją maistui.
Pasakojama, jog vienas eržilas vardu Žaibas pabėgo nuo vokiečių. Valstiečiai, turėję Žemaitukų veislės kumelių, eržiliuką slapstė. Jo dėka Lietuvoje visiškai neišnyko Žemaitukų giminė.
Paskui paaiškėjo, jog šie žirgai tinka sportui. Tuomet pradėti pardavinėti švedams. Tik susikūrus Žemaitukų augintojų asociacijai, ši veislė vėl pradėta saugoti. Šiuo metu Lietuvoje apie 1000 Žemaitukų veislės žirgų.
Knyga apie žirgus
Dar septynioliktojo amžiaus pradžioje, 1605 metais, Kražių kolegijos įkūrėjo ir talentingo karvedžio Karolio Chodkevičiaus bendražygis Kristupas Manvydas Krokuvoje išleido knygą apie žirgus senąja lenkų kalba. Jis buvo įkūręs jojimo mokyklą Italijoje. Visus savo stebėjimus ir patirtį sudėjo į knygą. Tai buvo ir veterinarijos vadovėlis, ir informacija apie žirgo treniravimą, ir patarimai, kaip gydyti ligas. Septynioliktajame amžiuje ši knyga buvo labai populiari. Už ją kad ir visiškai suskaitytą, reikėdavo duoti žirgą ir pridėti tris auksinius.
Išėjo net septyni šitos knygos leidimai. Knyga išversta ir į lietuvių kalbą. Išleista nedideliu tiražu. „Tai paminklas žirgo istorijai“, – savo paskaitą apibendrino Libertas Klimka.
Etnologas pasidžiaugė, jog šiuo metu puoselėjamos su žirgais susijusios senosios tradicijos. Pakartotas Vytauto Didžiojo žygis žirgais iki Juodosios jūros, kuris parodė, jog Žemaitukai tikrai labai ištvermingi žirgai.
Žirgų mylėtojai apjojo visą Lietuvą jos pasieniu. Pakartotas net pašto kelias nuo Daugpilio iki Varšuvos.
