ŽIEMGALOS SIETUVŲ VAIKAS

ŽIEM­GA­LOS SIE­TU­VŲ VAI­KAS

Sau­sio 29 d. Žiem­ga­los kraš­to vai­kui, žy­miam folk­lo­ro an­samb­lių ju­dė­ji­mo Lie­tu­vo­je kū­rė­jui ir puo­se­lė­to­jui, vio­lon­če­li­nin­kui, mu­zi­kos pe­da­go­gui Ka­zi­mie­rui Ka­li­ba­tui (1938-2015) bū­tų su­ka­kę 80 me­tų. De­ja, sau­sio 25-ąją, die­ną, kai ra­šau šį teks­tą, su­ka­ko tre­ji me­tai, kai Jį iš­ly­dė­jo­me į Ana­pi­lį.

K.Ka­li­ba­tas gi­mė 1938 m. sau­sio 29 d. Vi­lū­nai­čių kai­me (apie 6 km nuo Ly­gu­mų). Mo­kė­si Kau­no J. Gruo­džio mu­zi­kos mo­kyk­lo­je, vė­liau stu­di­ja­vo vio­lon­če­lės kla­sę Vil­niaus kon­ser­va­to­ri­jo­je, dės­tė Vil­niaus, Šiau­lių, Pak­ruo­jo mu­zi­kos mo­kyk­lo­se, 1993-2000 m. dir­bo Šiau­lių kon­ser­va­to­ri­jo­je ir Šiau­lių uni­ver­si­te­te, bu­vo Šiau­lių ka­me­ri­nio or­kest­ro ir for­te­pio­ni­nio trio mu­zi­kan­tas, „Žiem­ga­los" drau­gi­jos pre­zi­den­tas, įvai­rių lei­di­nių re­dak­to­rius ir su­da­ry­to­jas. Jo bu­vo pil­na vi­sur, kur skam­bė­jo au­ten­tiš­ka Šiau­rės Lie­tu­vos mu­zi­ka, dai­nos, kur bu­vo kal­ba­ma apie kraš­to is­to­ri­ją ir is­to­ri­nės at­min­ties sau­gą.

Dr. STA­SYS TU­MĖ­NAS

JIS TI­KĖ­JO, KAD DAI­NA TAU­RI­NA SIE­LAS

Va­žiuo­da­mas au­to­mo­bi­liu daž­nai gir­džiu ra­di­jo ban­go­mis sklei­džia­mą in­for­ma­ci­ją apie pa­siek­tą, n agen­tū­ros už­fik­suo­tą ne­va reikš­min­gą, dar vie­ną Lie­tu­vos ar net pa­sau­lio re­kor­dą – il­giau­sią iš­kep­tą py­ra­gą, aukš­čiau­sią ša­ko­tį, nu­pin­tą ka­są ir pan. Pa­gal­vo­jau, o ko­dėl nie­kas neuž­fik­sa­vo žiem­ga­lių ąžuo­lo Ka­zi­mie­ro Ka­li­ba­to per vi­są jo gy­ve­ni­mą įkur­tų folk­lo­ro an­samb­lių, ku­rių Vil­niu­je, Pak­ruo­jy­je ir ki­tur iš­leis­ta į gy­ve­ni­mą per 20?

Juk dau­ge­lį jų Ka­zi­mie­ras su­bū­rė niū­riais so­cia­liz­mo lai­kais, kai kiek­vie­nas pa­na­šus žings­nis bu­vo ste­bi­mas sau­gu­mo agen­tų. Sun­ku įsi­vaiz­duo­ti, kiek Ka­zi­mie­rui te­ko iš­gy­ven­ti su­si­dū­ri­mų su sau­gu­mu (apie tai jis ne kar­tą be jo­kios pa­gie­žos, nuo­skau­dų man pa­sa­ko­jo), kai stei­gė praė­ju­sio am­žiaus aš­tun­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je Vil­niaus mo­ky­to­jų na­mų, „Sa­dau­jos“, „Jie­va­ro“, „Ven­tos“ ir dau­ge­lį ki­tų ko­lek­ty­vų.

Kai vė­liau apie tai kal­bė­da­vo­me, su jam bū­din­ga iš­skir­ti­ne šyp­se­na Ka­zi­mie­ras san­tū­riai paaiš­kin­da­vo, kad dai­nos skaid­ri­na, tau­ri­na sie­las, kils­te­li į aukš­tes­nę dva­sios bū­tį. Sup­rask – vi­sus pa­ke­lia, vi­sus tau­ri­na – ir drau­gus, ir prie­šus...

Po 1990-ųjų Ka­zi­mie­ras at­gi­jo, nu­švi­to nau­jo­mis spal­vo­mis, at­vi­rai kal­bė­jo apie tai, ką iki tol tu­rė­jo pa­sa­ky­ti pu­se lū­pų, dai­nos žo­džiais ar nu­ty­lė­ji­mu. Su kau­pu pa­si­tei­si­no, iš­dy­go Jo so­viet­me­čiu dai­gin­tas grū­das. Ir jo­kia re­kor­dų fik­sa­vi­mo agen­tū­ra, ko ge­ro, ne­be­sus­kai­čiuos, neį­ver­tins Ka­zi­mie­ro kant­riai kur­to pri­dė­ti­nės dva­sios ver­tės in­dek­so, jo žings­nių, at­ve­du­sių Lie­tu­vą į 1990-uo­sius, Jo pa­stan­gų, kad nau­ja­jai Lie­tu­vos kar­tai bū­tų per­duo­ta tė­vų, se­ne­lių pa­pro­čiai, dai­nos, šo­kiai. Lai­mė, kad Ka­zi­mie­ras tais lais­vės gurkš­niais dar il­gai ga­lė­jo džiaug­tis.

Su Ka­zi­mie­ru su­si­pa­ži­nau Są­jū­džio me­tais, kai su­si­tik­da­vo­me ren­gi­niuo­se, pa­ro­dų ati­da­ry­muo­se, o dar in­ten­sy­viau bend­rau­da­vo­me, kai jis 1992–1998 me­tais ėjo „Žiem­ga­los“ drau­gi­jos pre­zi­den­to pa­rei­gas. Ne kar­tą Jį, kaip ir Ka­zi­mie­rą Garš­vą, Jo­ną Nek­ra­šių, Vy­tau­tą Didž­pet­rį, Alf­re­dą Šim­kų, Vy­tau­tą Šer­ną, esu pa­va­di­nęs mū­sų drau­gi­jos pa­grin­di­niais ideo­lo­gais, ku­rie ne tik su­bū­rė į san­tal­ką žiem­ga­liš­kų­jų tra­di­ci­jų puo­se­lė­to­jus Šiau­rės Lie­tu­vo­je, bet ir rū­pi­no­si, kad ta bend­ra veik­la bū­tų tiks­lin­ga, kad bend­rau­tų kraš­to kal­bi­nin­kai, li­te­ra­tai, dai­li­nin­kai, et­nog­ra­fai, kny­gų, al­ma­na­chų lei­dė­jai. Su vi­sais jais Žiem­ga­los XX a. pa­bai­gos pa­triar­chas Ka­zi­mie­ras ras­da­vo bend­rą kal­bą.

Tuo­me­ti­nis Šiau­lių pe­da­go­gi­nio ins­ti­tu­to Mu­zi­kos ka­ted­ros ve­dė­jas pro­f. Eduar­das Bal­čy­tis mo­kė­da­vo į sa­vo kū­ry­bin­gą ka­ted­rą pa­si­kvies­ti dirb­ti pui­kių spe­cia­lis­tų. Taip atė­jo dirb­ti „Po­li­fo­ni­jos“ ko­lek­ty­vo įkū­rė­jai Si­gi­tas ir Da­nu­tė Vai­čiu­lio­niai, taip jis vie­ną die­ną į ma­no, tuo­me­ti­nio Pe­da­go­gi­kos fa­kul­te­to de­ka­no, ka­bi­ne­tą at­si­ve­dė gau­ti pri­ta­ri­mo gar­sų smui­ko vir­tuo­zą Al­gir­dą Stul­gį, o vie­ną 1992 me­tų die­ną pri­sta­tė nau­ją „kan­di­da­tą“ dirb­ti mū­sų fa­kul­te­te – K. Ka­li­ba­tą.

Pa­me­nu, kaip pro­f. E. Bal­čy­tis „agi­ta­vo“, koks kan­di­da­tas pui­kus folk­lo­ro spe­cia­lis­tas, koks pui­kus vio­lon­če­li­nin­kas, dau­gy­bės an­samb­lių įkū­rė­jas, koks jis rei­ka­lin­gas ka­ted­rai, ins­ti­tu­tui, mies­tui, kaip jį ver­ti­na pro­f. Sau­lius Son­dec­kis ir pan. Žo­džiu, aiš­ki­no tai, ką aš ir pa­ts pui­kiai ži­no­jau ir man ne­rei­kė­jo ad­vo­ka­to, ku­ris įro­di­nė­tų Ka­zi­mie­ro as­me­ny­bės pliu­sus.

Bet man bu­vo sma­gu iš­girs­ti iš pro­fe­so­riaus pa­tvir­ti­ni­mą, kad Šiau­liams rei­kia to­kių mu­zi­kos pe­da­go­gų, dir­ban­čių ne tik teo­ri­jos sri­ty­je, bet ir pra­kti­kų, ge­ban­čių įžieb­ti jau­nuo­lių šir­dy­se mei­lę sa­vo praei­ties mu­zi­ki­nei kul­tū­rai. Paaiš­kė­jo, kad tuo me­tu Ka­zi­mie­rą grįž­ti iš Vil­niaus į sa­vo kraš­tą pri­ver­tė rū­pes­tis – sun­kiai su­si­rgo Pak­ruo­jy­je gy­ve­nu­si jo ma­ma.

Kad mū­sų pa­si­kal­bė­ji­mas bū­tų ra­cio­na­les­nis, pa­dė­jau tą­kart Ka­zi­mie­rui ap­si­gy­ven­ti ins­ti­tu­to bend­ra­bu­ty­je, ku­ria­me glau­dė­si jau­ni dės­ty­to­jai, as­pi­ran­tai. Taip ir gy­ve­no jis ta­me bend­ra­bu­ty­je gre­ta triukš­min­gų stu­den­tų ke­le­tą me­tų ta­da, kai at­vyk­da­vo iš Pak­ruo­jo pa­dir­bė­ti į Šiau­lius, ka­da iki vė­lu­mos už­truk­da­vo kon­cer­tuo­se, re­pe­ti­ci­jo­se, bend­rau­da­mas su ko­le­go­mis, žiem­ga­liais.

Ka­zi­mie­ras Šiau­lių aukš­to­jo­je mo­kyk­lo­je dir­bo nuo 1993 me­tų rug­sė­jo 1 d. iki 2000 m. bir­že­lio 30 d. Pap­ras­tai to­kie „kvies­ti­niai“ dės­ty­to­jai bū­da­vo įdar­bi­na­mi vie­ne­riems moks­lo me­tams – nuo rug­sė­jo 1 d. iki bir­že­lio 30 d., tai­gi va­sa­rą jie ne­tek­da­vo dar­bo, so­cia­li­nių ga­ran­ti­jų.

Chro­no­lo­gi­nė dar­bo Šiau­lių pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te (nuo 1997 m. Šiau­lių uni­ver­si­te­te) se­ka bu­vo to­kia: nuo 1993 m. – Me­no pe­da­go­gi­kos ka­ted­ros asis­ten­tas, 1994 m. – folk­lo­ri­nio an­samb­lio kon­cert­meis­te­ris (0,5 eta­to ant­raei­lė­mis pa­rei­go­mis); nuo 1995 m. – Mu­zi­kos ka­ted­ros asis­ten­tas (0,25 eta­to ne­pag­rin­di­nė­mis pa­rei­go­mis), nuo 1996 m. – Mu­zi­kos ir mu­zi­ki­nio ug­dy­mo ka­ted­ros asis­ten­tas (0,5 eta­to ne­pag­rin­di­nė­mis pa­rei­go­mis), nuo 1997 m. – Mu­zi­kos ka­ted­ros asis­ten­tas (0,25 eta­to ) ir 0,5 eta­to Me­no pe­da­go­gi­kos ka­ted­ro­je ne pa­grin­di­nė­ms pa­rei­goms. Sa­vo kar­je­rą Šiau­lių uni­ver­si­te­te jis bai­gė 2000 m. bir­že­lio 30 d. – ta­da jis dir­bo kon­cert­meis­te­riu.

ŽIEM­GA­LOS BA­RUO­SE

Ka­dan­gi mus su Ka­zi­mie­ru sie­jo ne tik tie­sio­gi­niai dar­bo san­ty­kiai fa­kul­te­te, bet ir „Žiem­ga­los“ drau­gi­jos rei­ka­lai, daž­nai dis­ku­tuo­da­vo­me apie drau­gi­jos pro­ble­mas, bū­si­mus dar­bus, veik­las. Fa­kul­te­te Dai­lės di­dak­ti­kos ka­ted­ro­je tuo me­tu dir­bo žiem­ga­liai dai­li­nin­kai nuo Pu­ša­lo­to – pro­f. Vi­to­lis Tru­šys, doc. Rai­mon­das Tru­šys. Lie­tu­vių kal­bos di­dak­ti­kos ka­ted­ros ve­dė­ja bu­vo li­tua­nis­tė iš Pas­va­lio kraš­to doc. Ge­no­vai­tė Ka­čiuš­kie­nė, ku­ri pui­kiai mo­kė­jo de­šim­tis Šiau­rės Lie­tu­vos kraš­to dai­nų, tad Ka­zi­mie­ras tu­rė­jo daug bend­ra­min­čių ne tik tarp mu­zi­kos spe­cia­lis­tų, bet ir tarp dai­li­nin­kų, kal­bi­nin­kų.

Kar­tu Šiau­liuo­se rea­li­za­vo­me ne vie­ną pro­jek­tą – su­ren­gė­me dai­lės pa­ro­dų, žiem­ga­lių kon­fe­ren­ci­ją su mū­sų kraš­to skai­to­vais, ak­to­riais Ri­mu Jo­vu, No­me­da Bė­čiū­te, dau­ge­lio ren­gi­nių sie­la Oli­ta Dau­tar­tai­te. Vi­suo­se to­kiuo­se su­siė­ji­muo­se bū­ti­nai da­ly­vau­da­vo Ka­zi­mie­ro pa­kvies­ti sve­čiai iš Pak­ruo­jo su li­go­ni­nės vy­riau­siuo­ju gy­dy­to­ju, „Žiem­ga­los“ drau­gi­jos rė­mė­ju, kul­tū­ros me­ce­na­tu Ri­mu Ar­mo­nu prie­ša­ky­je.

Daž­nai Ka­zi­mie­ras iš Pak­ruo­jo pa­kvies­da­vo ir sa­vo 1992 m. įkur­tą „Ver­de­nės“ folk­lo­ro an­samb­lį, ste­bin­da­vu­sį sa­vi­tu­mu, kraš­to au­ten­ti­kos at­spin­džiais. Kaip ne­pri­si­min­si mū­sų ren­gi­niuo­se at­lie­ka­mų kū­ri­nių: „Sion­te ma­ni mo­ti­nė­la“, „Užars ta­kus, už­sės li­nus“,, „Vaikš­čio­jo, vaikš­čio­jo“ ir dau­ge­lį ki­tų.

Vi­sa­da ža­vė­da­vo ir ste­bin­da­vo sa­vi­ti Ka­zi­mie­ro va­dy­bos ge­bė­ji­mai. Jis ra­miai, neį­ky­riai pri­vers­da­vo pa­šne­ko­vą, po­ten­cia­lų ren­gi­nio me­ce­na­tą pa­ti­kė­ti jo siū­lo­ma idė­ja. Tai ne­bū­ti­nai vyk­da­vo ofi­cia­lio­je ap­lin­ko­je. Ne vie­nai pro­ble­mai spręs­ti pa­dė­da­vo ir Pak­ruo­jo kraš­to alaus stik­li­nai­tė, ku­ri į ren­gi­nius at­ke­liau­da­vo ir­gi Ka­zi­mie­ro va­dy­bos dė­ka...

Ka­zi­mie­ras pui­kiai su­pra­to, kad praei­ties dai­nas, pa­sa­ko­ji­mus, kraš­to na­ra­ty­vą bū­ti­na ne tik per­teik­ti šven­tė­se, bet ir už­fik­suo­ti kny­go­se, kad tai iš­lik­tų ir bū­tų per­duo­ta atei­ties kar­toms. Mi­nė­ti­nos jo pa­stan­gos ir įdir­bis ren­giant lei­di­nius. Jis bu­vo kny­gų „Li­ne­lius ro­viau, dai­na­vau“ (Onos Bluz­mie­nės tau­to­sa­kos ir at­si­mi­ni­mų rink­ti­nė, 1990), „Pak­ruo­jo apy­lin­kės“ (1996), „Dai­nos žu­vu­siai jau­nys­tei“ (1997) ir kt. vie­nas iš su­da­ry­to­jų, re­dak­ci­nių ko­le­gi­jų na­rys. Ka­zi­mie­ras la­bai di­džia­vo­si, kai 2001 m. pa­si­ro­dė „Vers­mės“ lei­dyk­los iš­leis­ta mo­nog­ra­fi­ja „Ly­gu­mai. Sta­čiū­nai“. Ši 896 pus­la­pių kny­ga, ku­rios vie­nas iš su­da­ry­to­jų ir­gi bu­vo Ka­zi­mie­ras (kar­tu su Ro­ber­tu Jur­gai­čiu ir Po­vi­lu Krikš­čiū­nu), jam bu­vo ypač svar­bi, nes Ka­zi­mie­ras ki­lęs iš šių kraš­tų.

Pas­ku­ti­niai­siais sa­vo gy­ve­ni­mo me­tais Ka­zi­mie­ras la­bai iš­gy­ve­no, kad dėl jo sun­kios li­gos, ne­ga­lių įstri­go kny­gos „Paš­vi­ti­nys“ lei­dy­ba. Ne kar­tą su juo te­ko lan­ky­tis „Vers­mės“ lei­dyk­lo­je, aiš­kin­tis prie­žas­tis, ko­dėl kny­gos lei­dy­bos rei­ka­lai sto­ja, kaip tai­sy­ti pa­dė­tį. Ka­zi­mie­ras, no­rė­da­mas ak­tua­li­zuo­ti pro­ble­mos svar­bą, net bu­vo iš­kė­lęs idė­ją, kad ta kny­ga grei­čiau bū­tų baig­ta reng­ti ki­to­je lei­dyk­lo­je.

„Paš­vi­ti­nio“ mo­nog­ra­fi­ja po il­gų gin­čų, de­ri­ni­mų, dis­ku­si­jų, re­dak­to­rių kai­tos pa­si­ro­dė jau po Ka­zi­mie­ro mir­ties 2014 me­tais. Šio­je 1540 pus­la­pių kny­go­je iš­li­ko ir daug Ka­zi­mie­ro dar­bo vai­sių.

Ka­zi­mie­ras la­bai džiau­gė­si, kad Lie­tu­vo­je lei­džia­ma daug kraš­to kul­tū­rą rep­re­zen­tuo­jan­čių lei­di­nių: „Žiem­ga­la“, „Šiau­rės Lie­tu­va“, „Šiau­rie­tiš­ki at­si­vė­ri­mai“ ir kt. Ka­zi­mie­rą 2001 me­tais pri­kal­bi­nau „Šiau­rės Lie­tu­vos“ al­ma­na­che iš­spaus­din­ti straips­nį apie gar­sų Šiau­rės Lie­tu­vo­je, Ve­sel­kiš­kių kai­me gre­ta Lin­ku­vos, gi­mu­sį kom­po­zi­to­rių, flei­tis­tą, pe­da­go­gą, di­ri­gen­tą Juo­zą Pa­kal­nį (K. Ka­li­ba­tas, „Juo­zas Pa­kal­nis – Šiau­rės Lie­tu­vos kom­po­zi­to­rius“, Šiau­rės Lie­tu­va, 2001, p. 66–68).

Šių pri­si­mi­ni­mų au­to­riui prieš mir­tį Ka­zi­mie­ras įtei­kė ir straips­nį apie ki­tą sa­vo jau­nys­tės bi­čiu­lį, vio­lon­če­li­nin­ką, pe­da­go­gą Juo­zą Čel­kaus­ką, ku­rio mu­zi­kos pa­sau­lio gy­ve­ni­mo ke­lias taip pat pra­si­dė­jo Lin­ku­vos gim­na­zi­jo­je pas mo­ky­to­ją Pet­rą Garš­vą, vė­liau kar­je­rą jis tę­sė Šiau­liuo­se, Kau­ne, Mask­vo­je.

MA­NO ŠEI­MA – MA­NO TAU­TA

No­rė­čiau pa­mi­nė­ti dar dvi la­bai svar­bias Ka­zi­mie­ro sa­vy­bes – kuk­lu­mą ir pa­trio­tiš­ku­mą. Žmo­gus, įstei­gęs per 20 folk­lo­ro an­samb­lių Lie­tu­vo­je, nie­ka­da tuo ne­si­gy­rė, bet džiau­gė­si jų veik­la, bran­da. Dar de­šim­tims an­samb­lių Lie­tu­vo­je jis tei­kė pa­ra­mą sa­vo pa­ta­ri­mais. Čia ga­liu pa­mi­nė­ti jo glau­dų bend­ra­dar­bia­vi­mą su Šiau­rės Lie­tu­vos švie­suo­le, an­samb­lio „Lin­ka­va“ įkū­rė­ja Mo­ky­to­ja Sta­nis­la­va Lov­či­kai­tė (1929-2013). Jų bend­ro­mis pa­stan­go­mis an­samb­lis išau­go, įgy­ven­di­no per 20 sa­vo pro­gra­mų, ku­rio­mis džiu­gi­no Pak­ruo­jo kraš­tą ir vi­są Lie­tu­vą.

Ka­zi­mie­ras net ir lais­vos Lie­tu­vos me­tais nie­ka­da ne­si­gy­rė, kad mo­ky­da­ma­sis Kau­no Juo­zo Gruo­džio mu­zi­kos mo­kyk­lo­je, vė­liau Vil­niaus kon­ser­va­to­ri­jo­je, bu­vo vie­nos iš slap­tų jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jų 1957 me­tais įkū­rė­jas. Kai KGB de­mas­ka­vo an­ti­so­vie­ti­nę jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­ją, jų na­riai, tarp jų ir Ka­zi­mie­ras, bu­vo pa­ša­lin­ti iš aukš­tų­jų mo­kyk­lų su įra­šu do­ku­men­tuo­se: ,,ak­ty­vūs na­cio­na­lis­ti­nių-re­li­gi­nių gru­pių da­ly­viai“.

Pri­si­me­nu tik vie­ną Ka­zi­mie­ro at­vi­ru­mo va­ka­rą, kai jis pa­pa­sa­ko­jo is­to­ri­ją, ka­da jį, va­žiuo­jan­tį iš Kau­no į Vil­nių, kaž­kur ties Vie­viu, sau­gu­mo agen­tai iš­stū­mė iš trau­ki­nio, bet Ka­zi­mie­rui pa­vy­ko lik­ti gy­vam. Šios slap­tin­gos is­to­ri­jos nie­kur ne­te­ko skai­ty­ti, va­di­na­si, dar yra daug pa­slap­čių iš Ka­zi­mie­ro gy­ve­ni­mo, ku­rias bū­ti­na įmin­ti ir ap­ra­šy­ti.

Ar­tė­ja is­to­ri­nė at­kur­tos Lie­tu­vos Va­sa­rio 16-oji. Ne­se­niai su­si­pa­ži­nau su an­ti­so­vie­ti­nės gru­pės, ku­riai va­do­va­vo Ka­zi­mie­ras, prie­sai­kos teks­tu, ku­ris yra pui­kus gy­vo­sios Lie­tu­vos is­to­ri­jos pa­vyz­dys, su ku­riuo pe­da­go­gai tu­rė­tų su­pa­žin­din­ti mū­sų jau­ni­mą per pa­trio­ti­nio auk­lė­ji­mo, kraš­to pa­ži­ni­mo ren­gi­nius, is­to­ri­jos pa­mo­kas mo­kyk­lo­se. Prie­sa­ką K. Ka­li­ba­tas da­vė 1957 m. Za­pyš­kio baž­ny­čio­je. Ka­zi­mie­ras bu­vo jau­nat­viš­kai mak­si­ma­lis­ti­nės prie­sai­kos teks­to au­to­rius. Su­pa­žin­din­siu su jos teks­tu:

„Sa­vo Tau­tai, Tė­vy­nei, Lie­tu­vai pri­sie­kiu: Per vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą bū­ti tik­ros lie­tu­viš­kos dva­sios – bū­do – cha­rak­te­rio ir pa­pro­čių tau­tie­čiu. Steng­siuos gi­liai pa­žin­ti sa­vo Tau­tos di­džią­ją praei­tį, Jos švie­sią atei­tį, Jos kul­tū­rą, gy­ve­ni­mą, vi­sa tai, kas ri­ša ma­ne su Ja. Veng­siu klai­di­nan­čių ru­sų ar­ba ki­tų tau­tų sa­vy­bių ir ideo­lo­gi­jų, ku­rios nai­ki­na ir deg­ra­duo­ja lie­tu­viš­ką są­mo­nę ir kū­ną. Kiek­vie­na­me žings­ny­je bū­siu pa­sta­bus, sa­vik­ri­tiš­kas ir vi­sa­pu­siš­kai pa­si­ruo­šęs veik­ti Tau­tos la­bui. Steng­siuos kiek ga­li­ma dau­giau at­gai­vin­ti žmo­nė­se tau­tiš­ku­mą ir nu­ro­dy­ti bend­rus tiks­lus bei da­bar­ti­nę pa­dė­tį. Tė­vy­nė šau­kia ma­ne. Pri­sie­kiu Jai ati­duo­ti vi­sus sa­vo su­ge­bė­ji­mus, vi­sas jė­gas, o jei pri­reiks, ir gy­vy­bę. Kiek­vie­na tau­ta iš pri­gim­ties – lais­va. O Lie­tu­va per am­žius bu­vo my­lin­ti ir tu­rin­ti lais­vę Tau­ta. Kiek yra pa­dė­tų au­kų Jos lais­vei iš­sau­go­ti, bet dar dau­giau rei­kės jė­gų ir au­kų tai taip trokš­ta­mai lais­vei at­gau­ti. Nors da­bar dar nė­ra pri­bren­dęs mo­men­tas šią gar­bin­gą ir šven­tą pa­rei­gą at­lik­ti, bet vi­sa­da esu pa­si­ruo­šęs ją įvyk­dy­ti. Ma­no šei­ma – mū­sų Tau­ta. Mes Jos vai­kai. Gy­ven­sim kaip bro­liai. Jei­gu su­lau­žy­siu šią šven­tą prie­sai­ką – te­ne­bū­siu ver­tas sa­vo Tė­vy­nės sū­naus var­do. Te­nu­bau­džia ma­ne Die­vas ir kri­tu­sių už Tė­vy­nę kar­žy­gių dva­sia. Te­pa­de­da ir stip­ri­na ma­ne di­džių­jų Lie­tu­vos did­vy­rių žyg­dar­biai. Te­ly­di ma­ne Die­vas“.

Bend­rau­da­mi su Ka­zi­mie­ru nie­ka­da ne­slė­pė­me, kad mus su­sie­jo, suar­ti­no bend­ra Šiau­rės Lie­tu­vos dva­sia – ta sim­bo­li­nė erd­vė, įrė­min­ta čia gy­ve­nu­sių žiem­ga­lių mąs­ty­mo bū­du, pa­sau­lė­jau­ta, kū­ry­ba, mei­le sa­vo kraš­tui. Kal­bė­da­vo­me, kad mes pa­tys, čia gi­mę, čia au­gę, čia da­bar dir­ban­tys, pri­va­lo­me bū­ti at­sa­kin­gi už sa­vo kul­tū­rą – bu­vu­sią ir esa­mą.

Mū­sų Mo­ky­to­ja ir bend­ra­žy­gė, žiem­ga­lė iš Lin­ku­vos Sta­nis­la­va Lov­či­kai­tė sa­kė: „Šiau­rės Lie­tu­vos dva­sia ne­grei­ta nei mei­lei, nei pyk­čiui, lė­ta ir sun­ki kaip ari­mų ve­lė­na. Ta­čiau jo­je jė­ga: jaus­mo gel­mė ir pa­sto­vu­mas, gy­ve­ni­mo išug­dy­ta iš­min­tis – lyg tos Mū­šos sie­tu­vos, pra­ša­lai­čiui ne­ži­no­mos ir neįž­vel­gia­mos“.

Tos pa­mi­nė­tos Žiem­ga­los sie­tu­vos bu­vo ar­ti­mos, ži­no­mos ir įžvel­gia­mos Ka­zi­mie­rui Ka­li­ba­tui, į pa­sau­lį išė­ju­siam iš Vi­lū­nai­čių, bet ta­pu­siam vi­sos Žiem­ga­los vai­ku, pri­mi­nu­siu ir at­kū­ru­siu Lie­tu­vai folk­lo­ro vers­mes ir gel­mes.

KO VER­KIA VIO­LON­ČE­LĖ?

Da­nu­tė And­ri­jaus­kie­nė

Ka­zi­mie­rui Ka­li­ba­tui at­min­ti

Iš tau­riau­sių jaus­mų ji su­dė­ta,

O iš­sa­ko – tik il­ge­sio mal­dą.

Tik gies­mė ir gai­da šir­dy­je –

Kai išė­jo... pa­li­kęs ją vie­ną.

Ne­pa­sa­kė – ko­dėl? Ne­nu­si­len­kė sa­va­jai mū­zai,

Išė­jo Jis ty­liai... At­ro­dė, trum­pam –

Ar jau­tė kas? Gal ma­tė ver­kian­čią Jo vio­lon­če­lę?

Tie­sa bu­vo rūs­ti – KI­TO NE­BUS KA­LI­BA­TO!

O kiek bu­vo links­mų pa­trep­sy­nių!

Kiek an­samb­lių pri­kur­ta su bend­ra­min­čiais!

Vi­lū­nai­čiai, Sta­čiū­nai, Pak­ruo­jis – Žiem­ga­los erd­vės...

Ir dva­sia žiem­ga­lio, iš­sup­ta kar­tu su dai­no­rė­liais.

Išė­jo... bet at­mi­ni­mą Jo sau­go an­samb­liai

Ir šim­tai dai­nų kraš­to pa­vel­do aruo­duos.

Tur­tus tuos te­gul se­mia šiau­rės lie­tu­viai,

Kad Žiem­ga­la ai­dė­tų Ka­zi­mie­ro už­ra­šy­tuos gar­suos.

Kazimieras Ka­li­ba­tas užrašė šimtus autentiškų krašto dainų. Nuotraukoje – su savo mama. 1988 m.

J. Vaiš­kū­no nuo­tr.

Kazimieras Ka­li­ba­to 75-me­čio mi­nė­ji­mas Vil­niaus mo­ky­to­jų na­muo­se 2013 02-02. Ka­zi­mie­ras su Zi­ta Kel­mic­kai­te.

Žiemgaliai prie Linkuvos bažnyčios.