ŽIEMGALOS BALTASIS METRAŠTININKAS

ŽIEM­GA­LOS BAL­TA­SIS MET­RAŠ­TI­NIN­KAS

MO­KY­TO­JO – KRAŠ­TO­TY­RI­NIN­KO – MOKS­LI­NIN­KO JUO­ZO ŠLIA­VO GY­VE­NI­MO PĖD­SA­KAIS

„Žiem­ga­los“ mu­zie­jus, to pa­ties pa­va­di­ni­mo is­to­ri­jos ir kul­tū­ros žur­na­las, „Žiem­ga­los“ kraš­tie­čių klu­bas ir drau­gi­ja. Vi­so to pra­di­nin­kas, sto­vė­jęs prie jų kū­ri­mo­si iš­ta­kų – ne­pap­ras­tos eru­di­ci­jos Žei­me­lio vi­du­ri­nės mo­kyk­los ang­lų kal­bos mo­ky­to­jas Juo­zas Šlia­vas (1930 02 08-1979 06 10). Jo dar­bai ro­do, kad jis ga­lė­jo bū­ti is­to­ri­jos, ar­cheo­lo­gi­jos, ur­ba­nis­ti­kos, ling­vis­ti­kos, tau­to­sa­kos moks­lų dak­ta­ras.

Pet­ras Bud­rai­tis

J. Šlia­vo ne­pap­ras­tus ga­bu­mus ir darbš­tu­mą pri­pa­žįs­ta pla­čiai ži­no­mi Lie­tu­vos moks­li­nin­kai pro­fe­so­riai P. Dun­du­lie­nė, Č. Ku­da­ba, V. Mi­lius, A. Miš­ki­nis, A. Va­na­gas, N. Vė­lius, Z. Zin­ke­vi­čius, su ku­riais jis dau­ge­lį me­tų su­si­ra­ši­nė­jo.

Lat­vi­jos moks­lų aka­de­mi­jos aka­de­mi­kas pro­fe­so­rius Ja­nis Stra­di­nis ra­šo, kad mo­ky­to­jo J. Šlia­vo 20 to­mų rank­raš­čių ir jo su­kur­to mu­zie­jaus tur­tus ga­lės įver­tin­ti moks­li­nin­kai, o jis sa­vo ar­chy­ve tu­rįs apie 100 ne­pap­ras­to­jo žiem­ga­lie­čio laiš­kų. J.Šlia­vo straips­niai „Subst­ra­tas Žei­me­lio apy­lin­kės var­dy­ne ir tar­mė­je“, ku­ria­me ty­ri­nė­da­mas Žei­me­lio apy­lin­kės vie­to­var­džius ir tar­mes, nu­sta­tė fi­noug­rų, žiem­ga­lių, lat­vių, sla­vų, lie­tu­vių kal­bų klo­dus, „Paš­vi­ti­nio-Lin­ku­vos apy­lin­kių ar­cheo­lo­gi­niai pa­mink­lai“ ir dau­ge­lis ki­tų ga­li bū­ti su­pran­ta­mi tik spe­cia­lis­tams, nors jų au­to­rius – tik kraš­to­ty­ri­nin­kas, be jo­kių moks­li­nių ti­tu­lų ir var­dų, tie­sa, me­tais prieš jo ne­ti­kė­tą mir­tį jam bu­vo su­teik­tas Lie­tu­vos Nu­si­pel­niu­sio mo­ky­to­jo var­das.

Neei­li­nius J. Šlia­vo ga­bu­mus ro­do vie­na „smulk­me­na“ – Lin­ku­vos gim­na­zi­jo­je mo­kę­sis vo­kie­čių kal­bą, o kar­tu sa­va­ran­kiš­kai pa­si­mo­kęs ang­lų kal­bos, su ta­da va­di­na­mu „rau­do­nu dip­lo­mu“ ( su pa­gy­ri­mu) bai­gė ang­lų kal­bos stu­di­jas Vil­niaus pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te.

Ne­nag­ri­nė­da­mas pa­skelb­tų J. Šlia­vo dar­bų apie žiem­ga­lių et­ni­nę kul­tū­rą, bal­tų tau­tų ar­cheo­lo­gi­ją, is­to­ri­ją, et­nog­ra­fi­ją, kal­bo­ty­rą, pa­mink­lo­sau­gą, mi­to­lo­gi­ją, no­riu pa­pa­sa­ko­ti tik apie sa­vo il­ga­me­tį bend­ra­vi­mą su žy­miau­siu Lie­tu­vos kraš­to­ty­ri­nin­ku, ban­dy­da­mas pri­si­min­ti su­si­ti­ki­mus, po­kal­bius ir rem­tis jo man ra­šy­tais laiš­kais.

1965 m. „Ta­ry­bi­nio mo­ky­to­jo“ re­dak­ci­ja ma­ne ko­man­di­ra­vo į Žei­me­lį pa­ra­šy­ti apie vi­du­ri­nės mo­kyk­los di­rek­to­rės ge­rą­ją pe­da­go­gi­nę pa­tir­tį. Jau ne­bep­ri­si­me­nu sa­vo straips­nio he­ro­jės nei var­do, nei pa­var­dės, bet vos ne iki de­ta­lių li­ko at­min­ty­je pa­žin­tis ir po­kal­biai su ang­lų k. mo­ky­to­ju, kraš­to­ty­ri­nin­kų bū­re­lio ir jo įkur­to mu­zie­jaus va­do­vu Juo­zu Šlia­vu.

Li­ki­mas lei­do dau­giau ne­gu 10 me­tų ar­ti­mai su J. Šlia­vu bend­rau­ti, su­si­ra­ši­nė­ti, kon­sul­tuo­tis Jo­niš­kio-Ža­ga­rės apy­lin­kių is­to­ri­jos, to­po­ni­mi­kos, mi­to­lo­gi­jos ir ki­tais kraš­to­ty­ros klau­si­mais.

Va­sa­ro­mis J. Šlia­vas su kup­ri­ne ant pe­čių vie­nas ke­liau­da­vo po lie­tu­viš­ką­ ir lat­viš­ką­ Žiem­ga­lą, ty­ri­nė­da­mas pi­lia­kal­nius, se­no­vės ur­ba­nis­ti­kos pa­mink­lus, už­ra­ši­nė­da­mas tau­to­sa­ką, bend­rau­da­mas su se­no­liais. Po vie­nos to­kios ke­lio­nės, už­su­kęs pas ma­ne į Skaist­gi­rį, pa­sa­ko­jo, kad už Ža­ga­rės, ro­do­si, apie Juo­dei­kius, su­ti­kęs be­ne pa­sku­ti­nį Lie­tu­vos pa­go­nį. Iš­gir­dęs to­kį pa­sa­ko­ji­mą: se­nu­ko jau­nys­tė­je po su­tuok­tu­vių baž­ny­čio­je jau­nie­ji, grį­žę į na­mus, ei­da­vę į miš­ką. Su­si­ka­bi­nę ran­ko­mis, apei­da­vę ąžuo­lą – dar skir­tis ga­li­ma. Apei­da­vę ant­rą kar­tą – dar skir­tis ga­li­ma, bet kai apei­da­vę tre­čią kar­tą – jų są­jun­ga am­ži­na.

Vi­sur J. Šlia­vas mėg­da­vo bend­rau­ti su vie­ti­niais gy­ven­to­jais. Jis tu­rė­jo sa­vo kraš­to­ty­ri­nį cre­do : “Gim­to­jo kraš­to praei­tis – kol kas dar ne kny­go­se, čia pat, apy­lin­kė­se, lau­kuo­se, žmo­nių bui­ty­je, ne­tgi jų fan­ta­zi­jo­je.“ Jis sa­ky­da­vo, kad jam nė­ra gra­žes­nio kam­pe­lio už gim­tą­sias Lin­ku­vos-Žei­me­lio ly­gu­mas, kur be­bū­tų be­ke­lia­vęs, la­biau­siai jo akys pa­siil­sin­čios, žvelg­da­mos į be­kraš­tes sa­vo vai­kys­tės pla­ty­bes.

J. Šlia­vas, kaip ir vi­si to me­to kraš­to­ty­ri­nin­kai, dau­ge­liui sa­vo dar­bų, vi­sų pir­ma kraš­to­ty­ri­niams kam­pe­liams, vie­ti­niams mu­zie­jams, pri­va­lė­jo už­dė­ti „idė­ji­nę ke­pu­rę“ – su­ras­ti iš sa­vo apy­lin­kių ki­lu­sius ko­mu­nis­tus po­grin­di­nin­kus, ko­vo­to­jus už ta­ry­bų val­džią. Jam uni­ver­sa­li „ke­pu­rė“ bu­vo iš Žei­me­lio apy­lin­kių ki­lę Ka­ro­lis Po­žė­la ir Ig­nas Gaš­ka. Pas­ta­ra­sis anais lai­kais Lie­tu­vo­je bu­vo pla­čiai ži­no­mas: Žei­me­lio apy­lin­kė­se bu­vo įkū­ręs ko­mu­nis­tų kuo­pe­lę, vė­liau re­da­ga­vo „Tie­są“, o po­ka­rio me­tais bu­vo LTSR aukš­čiau­sios ta­ry­bos de­pu­ta­tas, LTSR už­sie­nio rei­ka­lų mi­nist­ras ir t.t.

J. Šlia­vas pa­sa­ko­jo, kad I. Gaš­ka bu­vęs ko­mu­nis­tas-idea­lis­tas, jau­nys­tė­je šven­tai ti­kė­jęs „švie­siais“ ko­mu­niz­mo idea­lais. Kar­tą prie tau­re­lės ap­sia­ša­ro­jęs; „Ar­gi už to­kį so­cia­liz­mą, už to­kią Lie­tu­vą mes ko­vo­jo­me?“ Ir pra­dė­jęs pa­sa­ko­ti, kaip nu­si­vy­lęs da­bar­ti­niais ko­mu­nis­tais, vi­sa val­džia – tik pa­tai­ka­vi­mas Mask­vai, ak­las jos įsa­ky­mų, nu­ta­ri­mų, di­rek­ty­vų vyk­dy­mas.

J. Šlia­vas su­ra­do žy­maus moks­li­nin­ko, pa­skel­bu­sio pa­sau­ly­je pir­mą­ją elekt­ro­li­zės teo­ri­ją, elekt­ro­che­mi­jos pra­di­nin­ko, at­ra­du­sio fo­to­che­mi­jos dės­nius, Tiu­ri­no ir Miun­che­no moks­lų aka­de­mi­jų na­rio, Tar­tu uni­ver­si­te­to pro­fe­so­riaus Teo­do­ro Gro­tu­so (1785-1822), gy­ve­nu­sio, dir­bu­sio ir pa­lai­do­to Ge­du­čių dva­re, ne­to­li Žei­me­lio, ka­pa­vie­tę, vie­tą, kur sto­vė­jo jo gy­ve­na­ma­sis na­mas, kur bu­vo jo la­bo­ra­to­ri­ja, ku­rio­je gi­mė pa­sau­li­nio mas­to iš­ra­di­mai, išaiš­ki­no, kad dar te­be­ža­liuo­ja moks­li­nin­ko pa­so­din­tas ąžuo­las.

J. Šlia­vas rū­pi­no­si, kad bū­tų iš­sau­go­tos T. Gro­tu­so me­mo­ria­li­nės vie­tos ir pa­žy­mė­tos at­mi­ni­mo len­to­mis, ta­čiau to me­to Pak­ruo­jo ra­jo­no ad­mi­nist­ra­ci­ja ne tik jam ne­pa­dė­jo, bet daž­nai net truk­dė.

Pa­tei­kiu dvie­jų man ra­šy­tų laiš­kų iš­trau­kas: „Šie­met vis­kuo esu la­bai nu­si­vy­lęs. Ma­no tiks­las su­tvar­ky­ti T. Gro­tu­so pa­lai­do­ji­mo vie­tą. Ir vis­kas. Ma­no dar­bas kraš­to­ty­ro­je, ma­nau, už­si­baigs.“ (1972 09 04). Ki­ta­me laiš­ke J. Šlia­vas paaiš­ki­na sa­vo nu­si­vy­li­mo prie­žas­tį: „Jei ką už sa­vo pi­ni­gus pa­da­rai, ta­da jau sa­vi­na­si, o pa­dė­ti, pa­rem­ti – nie­kas. Kad ir dėl to pa­mink­lo Gro­tu­sui. Ko­lū­kis pa­ža­da. Praei­na vi­si ter­mi­nai – o tie net pa­mir­šo. Skam­bi­nu į vyk­do­mą­jį. Pa­ža­da. Praei­na ter­mi­nai – o tie net pa­mir­šo, kad ža­dė­jo. Skam­bi­ni į par­ti­jos ko­mi­te­tą. Vėl ža­da. Anie su­ži­no­ję jau pyks­ta. Ge­rai, kad dar tik pyks­ta. Jei po vi­so to bus tas pa­mink­las – tai dar pa­guo­da. Kol at­si­stos – prie­šų bus daug. O tas ati­ma bet ko­kį no­rą be­dirb­ti.“ (1972 09 12 ).

Di­de­lė mo­ra­li­nė pa­ra­ma J. Šlia­vui bu­vo Lat­vi­jos aka­de­mi­ko Ja­nio Stra­di­nio dė­me­sys, di­džiu­lis at­lik­to dar­bo įver­ti­ni­mas. Aka­de­mi­kas ne kar­tą lan­kė­si Žei­me­ly­je, Ge­du­čiuo­se, bend­ra­vo su J. Šlia­vu. Vė­liau jis ra­šė: „Pa­ga­liau atė­jo lai­kas žy­miau­sioms Gro­tu­so iš­kil­mėms, ku­rioms bu­vo ren­gia­ma­si pu­sant­rų me­tų. Tik­riau­siai Žei­me­lis ne­bu­vo ma­tęs per sa­vo gy­va­vi­mą tiek moks­li­nin­kų: vie­nu me­tu at­vy­ko apie 50 is­to­ri­jos moks­lų IX kon­fe­ren­ci­jos da­ly­vių. Vi­so, kas bu­vo pa­da­ry­ta, kad bū­tų įam­žin­tas moks­li­nin­ko Gro­tu­so at­mi­ni­mas, sie­la bu­vo Juo­zas Šlia­vas.“ („Kraš­to­ty­ra 12“, „Min tis“, 1981, psl.99).

La­bai ori­gi­na­lų bū­dą pa­dė­ko­ti T. Gro­tu­so me­mo­ria­li­nių vie­tų išaiš­kin­to­jui su­ra­do Pak­ruo­jo ra­jo­no val­dy­bos kul­tū­ros sky­rius, 1995 m. iš­lei­dęs lanks­ti­nu­ką „Teo­do­ras Gro­tu­sas Ge­du­čiuo­se.“ Ja­me pa­pa­sa­ko­ta apie T. Gro­tu­so gy­ve­ni­mą ir dar­bus, at­spaus­din­tos nuo­trau­kos su to­kiais teks­tais: „Teo­do­ro Gro­tu­so ąžuo­las ir da­bar te­be­si­pui­kuo­ja Ge­du­čiuo­se“, „Pa­mink­li­nis ak­muo, pa­sta­ty­tas 1972 m. prie bu­vu­sios so­dy­bos Ge­du­čiuo­se“ ,“T. Gro­tu­so ka­pa­vie­tė Ge­du­čiuo­se.“

Nė­ra abe­jo­nių: jei ne J. Šlia­vas, šių me­mo­ria­li­nių vie­tų ir šian­dien Pak­ruo­jy­je tik­riau­siai nie­kas ne­ži­no­tų. Ta­čiau lanks­ti­nu­ke Juo­zo Šlia­vo var­das net ... ne­pa­mi­nė­tas, už tai stam­biu šrif­tu pa­ra­šy­tos ne tik su­da­ry­to­jo, bet ir me­ni­nės re­dak­to­rės bei fo­tog­ra­fo pa­var­dės. Teks­tas bai­gia­mas be­veik at­vi­ru J. Šlia­vo dar­bų pa­si­sa­vi­ni­mu: „Žei­me­lio kraš­to­ty­ros mu­zie­jus tu­ri ver­tin­gą gar­sia­jam kraš­tie­čiui skir­tą eks­po­zi­ci­ją.“ O mu­zie­jų įkū­rė ir eks­po­zi­ci­jai me­džia­gą po kruo­pe­ly­tę dau­ge­lį me­tų ran­kio­jo ki­tas gar­sus kraš­tie­tis juo­da­dar­bis J. Šlia­vas, o ne tie, ku­rie ban­do šil­dy­tis J. Šlia­vo at­lik­tų dar­bų spin­du­liuo­se.

Ne ma­žiau jė­gų ir ner­vų J. Šlia­vui kai­na­vo pa­stan­gos iš­sau­go­ti da­bar­ti­nį žei­me­lie­čių pa­si­di­džia­vi­mą, vals­ty­bės glo­bo­ja­mus ar­chi­tek­tū­ros pa­mink­lus: Di­džią­ją ir Ma­žą­ją kar­če­mas – to me­to ra­jo­no val­džia bu­vo pa­si­ruo­šu­si jas nu­griau­ti ir jų vie­to­je sta­ty­ti uni­ver­sa­li­nę par­duo­tu­vę.

Pri­si­me­nu, vaikš­čio­jant po Žei­me­lį, J. Šlia­vas ro­dė Ma­žo­sios kar­če­mos griu­ve­nas ir kal­bė­jo, kad jo di­džiau­sia sva­jo­nė „pra­muš­ti“, kad abi kar­če­mos bū­tų iš­gel­bė­tos, o žmo­nės ka­da nors su­pras, koks tai di­džiu­lis tur­tas, ta­čiau da­bar, kur be­si­kreip­si, kaip su kak­ta į sie­ną.

Ta­čiau J. Šlia­vas ne­nu­si­lei­do, praė­jo kry­žiaus ke­lius: krei­pė­si vi­sur – į kul­tū­ros mi­nis­te­ri­ją, mi­nist­rų ta­ry­bą, į aukš­čiau­sią par­ti­nę val­džią. To me­to Pak­ruo­jo r. kul­tū­ros sky­riaus ve­dė­jas A. Šim­kus pa­gal sa­vo jė­gas pa­dė­jo grum­tis su kul­tū­ros ver­ty­bių nai­kin­to­jais – va­žia­vo į tuo­me­ti­nį Pro­fe­si­nio mo­ky­mo ko­mi­te­tą, nes Ma­žo­ji kar­če­ma ta­da pri­klau­sė Žei­me­lio vi­du­ri­nei pro­fe­si­nei mo­kyk­lai, ieš­ko­jo lė­šų pa­sta­tui at­sta­ty­ti.

Di­džiu­lių J. Šlia­vo pa­stan­gų dė­ka Di­džio­ji kar­če­ma pra­dė­ta res­tau­ruo­ti 1976 m., o Ma­žo­ji – 1978 m., ta­čiau jis ne­su­lau­kė tos die­nos, kai pa­sta­tai at­vers du­ris lan­ky­to­jams, o Ma­žo­jo­je kar­če­mo­je bus įkur­tas Žiem­ga­los mu­zie­jus, ku­ris, nea­be­jo­ju, anks­čiau ar vė­liau bus pa­va­din­tas J. Šlia­vo var­du.

Ur­ba­nis­ti­kos is­to­ri­kas pro­fe­so­rius Al­gi­man­tas Miš­ki­nis la­bai aukš­tai ver­ti­no šios sri­ties J. Šlia­vo ži­nias ir dar­bus : „Sa­vo ži­nio­mis ir pa­ta­ri­mais jis man ne­ma­žai pa­dė­jo. Vė­liau man te­ko nau­do­tis J. Šlia­vo me­džia­ga, ra­šant ir Jo­niš­kio is­to­ri­nę ur­ba­nis­ti­nę apy­brai­žą.“ („Kraš­to­ty­ra 12“, „Min­tis“, 1981, psl.101).

Kar­tais J. Šlia­vo pa­dan­gė­je švys­te­lė­da­vo ir švie­sos spin­du­lė­liai. 1970 12 11 man ra­šė: „Šiais me­tais mes rin­ko­me apy­lin­kės mi­to­lo­gi­ją: sak­mes ir mi­to­lo­gi­nius pa­sa­ko­ji­mus. Su­rin­ko­me 500 vie­ne­tų. At­sisk­lei­dė nuo­sta­būs se­no­vės žmo­nių ti­kė­ji­mo lo­biai. Ka­da pro­vi­zo­riš­kai su at­ra­di­mais su­pa­žin­di­nau Lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros ins­ti­tu­tą, Nor­ber­tas Vė­lius (pro­fe­so­rius, Lie­tu­vos mi­to­lo­gi­jos ty­ri­nė­to­jas –P.B.) pa­sa­kė, kad Jūs ste­buk­lus pa­sa­ko­ja­te, ka­dan­gi kai ku­rių da­ly­kų Lie­tu­vos te­ri­to­ri­jo­je iki šiol dar ne­bu­vo už­fik­suo­ta ar­ba bu­vo už­fik­suo­ta tik se­nuo­se raš­tuo­se ir ne­bu­vo ti­ki­ma­si ko nors pa­na­šaus su­ras­ti. Štai ko dar ga­li­ma su­ras­ti žmo­nė­se. Da­bar tu­rė­si­me daug dar­bo su­tvar­ky­da­mi ir per­ra­šy­da­mi šią me­džia­gą, ka­dan­gi Ins­ti­tu­tas la­bai pra­šė ne­lau­kiant ko­kios nors pa­ro­dos šią me­džia­gą jiems per­duo­ti, o pa­skui pa­ro­dai ža­dė­jo leis­ti iš jų paim­ti.“

Ta­me pa­čia­me laiš­ke J. Šlia­vas dės­to sa­vo min­tis apie gim­to­jo kraš­to is­to­ri­jos po­pu­lia­ri­ni­mą, ga­na tei­gia­mai ver­ti­na ma­no mė­gė­jiš­ką straips­nį apie Ža­ga­rės praei­tį, iš­spaus­din­tą žur­na­le „Moks­las ir gy­ve­ni­mas“: „Sau­sa is­to­ri­ja – vie­nas da­ly­kas, o is­to­ri­jos po­pu­lia­ri­ni­mas – ki­tas da­ly­kas. Pas­ta­ra­jam da­ly­kui kaip tik rei­kia ro­man­ti­za­vi­mo , ki­taip var­gu ar daug kas su­si­do­mės, ypač iš jau­ni­mo, iš ku­rių ga­li išei­ti ir moks­li­nin­kas, ir ra­šy­to­jas. Pa­ra­šy­ki­te kur nors apie Skaist­gi­rį. Žmo­nės do­mi­si.“

To­liau jis da­li­na­si sa­vo pla­nais: „ Bai­giau žiem­ga­lių kal­bo­ty­ri­nius etiu­dus, jie tę­sis dar per 3 „Kraš­to­ty­ros“ nu­me­rius. Ar­cheo­lo­gi­nius api­bend­ri­ni­mus pa­siun­čiau „ Mu­zie­jams ir pa­mink­lams“. Tu­riu dar šio­kių to­kių pla­nų. Na, o apie kny­gą pa­gal­vo­siu, kai baig­siu me­džia­gos rin­ki­mą. Svar­biau­sia iš­gel­bė­ti nuo su­ny­ki­mo me­džia­gą.“

J. Šlia­vas per 20 sa­vo kraš­to­ty­ri­nio dar­bo me­tų iš vie­ti­nės val­džios ne­su­lau­kė jo­kios pa­ra­mos. Kiek jis pri­var­go, rū­pin­da­ma­sis sa­vo kny­gos „Žei­me­lis“ iš­lei­di­mu – moks­li­nin­kai, Res­pub­li­ki­nė Kraš­to­ty­ros drau­gi­ja la­bai tei­gia­mai įver­ti­no ir siū­lė spaus­din­ti, ta­čiau pa­pra­šė, kad Pak­ruo­jo ra­jo­no val­džia pa­teik­tų tei­gia­mą re­ko­men­da­ci­ją.

J. Šlia­vas įskau­din­tas man ra­šė: „ Aš pa­ts jos neieš­ko­siu, o jie kaip no­ri, te­da­ro. Jau ir pa­ts re­da­ga­vi­mas už­tru­ko vi­sus me­tus. Iš es­mės dėl ma­šin­raš­čio, ne­žiū­rint, kad ir ap­mo­kė­ti pa­si­ža­dė­jau už vis­ką pa­ts. O są­ly­gų – jo­kių. Net­gi iš­va­žiuo­ti į Vil­nių, kas­kart kaip di­džiau­sios ma­lo­nės rei­kia pra­šy­ti, ge­rai, jei kar­tais iš­lei­džia. Džiau­giuo­si, kad nors bu­vęs ve­dė­jas iš­va­žia­vo. Su juo bend­rau­ti bu­vo ne­leng­va, ypač jei jis kar­tą su­py­ko. Mu­zie­jus man pa­si­da­rė naš­ta. Kar­tais tie­siog ap­gai­les­tau­ju, kad be rei­ka­lo ga­di­nau svei­ka­tą. Mo­ki­nių iš vy­res­nių­jų kla­sių var­gu ar be­gau­siu: cho­ras, šo­kiai pir­moj ei­lėj. Ir pa­ts ne­be­no­riu im­ti. Po to, kai neįs­to­ja, tė­vai ver­čia kal­tę, kad per daug bu­vo ap­krau­ti, nors po pa­mo­kų sa­vai­tė­mis ar mė­ne­siais be dar­bo šlais­to­si.“ (1972 09 12}.

Vi­sur J. Šlia­vo po­rei­kiai bu­vo kuk­lu­čiai. Kai jau Lie­tu­vo­je iš­gar­sė­ju­sio mo­kyk­li­nio mu­zie­jaus va­do­vui bu­vo pa­sū­ly­ta kel­tis į ge­res­nes pa­tal­pas, 1971 10 25 man pa­ra­šė: „Mu­zie­jaus kol kas ne­kel­siu. Ža­dė­jo duo­ti sek­ci­ją, no­riu, kad prie sie­nos pa­da­ry­tų rė­mus, kad bū­tų kur vis­ką su­ka­bin­ti.“

Mu­du su­pras­da­vo­me vie­nas ki­tą, kaip sa­ko­ma, iš pu­sės žo­džio. Juo­zas ma­ni­mi pa­si­ti­kė­jo, da­lin­da­vo­si sa­vo rū­pes­čiais, to­dėl ne­tu­riu mo­ra­li­nės tei­sės pa­sa­ko­ti apie J. Šlia­vo as­me­ni­nį gy­ve­ni­mą ir bui­tį, ku­ri jam bu­vo de­vin­ta­me pla­ne – vi­sas sa­vo dva­si­nes, fi­zi­nes jė­gas ir sa­vo kuk­lias fi­nan­si­nes lė­šas jis pir­miau­sia sky­rė pro­fe­sio­na­liai, moks­li­nei kraš­to­ty­rai. Jis bu­vo vi­sa gal­va aukš­tes­nis už ki­tų res­pub­li­kos ra­jo­nų kraš­to­ty­ri­nin­kus, su ku­riais man yra te­kę bend­rau­ti se­mi­na­ruo­se, pa­si­ta­ri­muo­se, kraš­to­ty­ri­nin­kų su­va­žia­vi­muo­se, pa­ro­dų ap­ta­ri­muo­se.

Skai­tant vie­ti­nę spau­dą ir lei­di­nius, su­si­da­ro įspū­dis, kad lai­kas vis la­biau to­li­na J. Šlia­vą nuo Žei­me­lio. Tik­rai – pra­na­šu sa­vam kraš­te ne­bū­si. Su tuo su­tin­ka il­ga­me­tis Pak­ruo­jo ra­jo­no kul­tū­ros sky­riaus ve­dė­jas Alf­re­das Šim­kus: „Kar­tais ste­bi­no skep­tiš­kas kai ku­rių ko­le­gų, va­do­vų po­žiū­ris į pe­da­go­go vi­suo­me­ni­nę veik­lą, ne­pag­rįs­tai il­go­kai bu­vo dis­ku­tuo­ja­ma dėl Nu­si­pel­niu­sio mo­ky­to­jo var­do su­tei­ki­mo. Net­gi po mir­ties – jau rea­liai su­vo­kus, ko ne­te­ko­me, bu­vo žei­me­lie­čių prieš­ta­ra­vi­mų siū­ly­mui dėl Juo­zo Šlia­vo at­mi­ni­mo įam­ži­ni­mo.“ ( A. Šim­kus „Lai­ko žings­niai“, „Sau­lės del­ta“, 2007, psl.68).

Pa­čiam J. Šlia­vui la­bai tik­tų gi­lios pra­smės lo­ty­nų kal­ba 1972 m. Ge­du­čiuo­se ati­deng­ta­me ak­me­ny­je su T. Gro­tu­so ba­rel­je­fu už­ra­šy­ta sen­ten­ci­ja: “Nors švie­sa ap­švie­čia tam­są, nie­ko nė­ra tam­siau už švie­są.“

Ne­ži­nia, ka­da bus iš­girs­tas kal­bi­nin­ko Ka­zi­mie­ro Garš­vos siū­ly­mas iš­leis­ti J. Šlia­vo straips­nius, ka­da ne­be­bus prieš­ta­rau­jan­čių žei­me­lie­čių dėl sa­vo žy­maus kraš­tie­čio, taip pla­čiai iš­gar­si­nu­sio Žei­me­lį, var­do įam­ži­ni­mo, ka­da aka­de­mi­kas J. Stra­di­nis ga­lės pa­sa­ky­ti: jo var­das uži­ma de­ra­mą vie­tą tarp lie­tu­vių is­to­ri­jos ty­ri­nė­to­jų.

T. Gro­tu­so at­mi­ni­mo įam­ži­ni­mu Žei­me­ly­je su­si­rū­pin­ta, praė­jus be­veik 150 me­tų nuo moks­li­nin­ko mir­ties. Elekt­ro­ni­kos ir ki­ber­ne­ti­kos am­žiu­je Že­mė grei­čiau su­ka­si apie sa­vo ašį – Juo­zui Šlia­vui gal ne­rei­kės lauk­ti tiek de­šimt­me­čių...

J. Šlia­vas.

J. Šlia­vas su mokiniais. Dobelė. 1997 m.

J. Šlia­vas.