Žibunto Mikšio paroda „Laiptų galerijoje“

„Antroji Sibilė“, 1962 metai.
Tai, kad iškilaus grafiko Žibunto Mikšio (1928–2013) paroda, pradedanti menininko gimimo šimtmečiui skirtų renginių ciklą, atidaryta būtent Šiaulių „Laiptų galerijoje“, nėra atsitiktinumas. Su Šiauliais Žibuntą Mikšį siejo glaudūs ryšiai. Tai – jo motinos aktorės, režisierės Zuzanos Arlauskaitės Mikšienės (1889–1973), iš kurios dailininkas paveldėjo meilę literatūrai ir teatrui, gimtinė.

Visa Mikšio kūryba persmelkta kameriškais ryšiais su teatru ir žodžiu. Šiauliuose gyveno jo senelė ir du dėdės – Vincas ir Juozas Orlauskiai (pastarasis buvo Šiaulių burmistras), kuriuos jis dažnai lankydavo.

Šiauliuose būsimam menininkui teko slapstytis, bėgant iš gimtojo Kauno nuo vokiečių mobilizacijos.

Politiniai įvykiai privertė menininką trauktis iš Lietuvos, kurioje jis jau buvo uždegtas meno ugnimi, mokydamasis dailės pagrindų pas skulptorių Alfonsą Janulį (1909–2008) Kauno Tėvų jėzuitų gimnazijoje veikusiame dailės būrelyje.

Po karo jis studijavo Niurnbergo ir Študgarto dailės akademijose. Studijas pabaigęs atvyko į JAV. Nepaisant to, kad 1953 m. Niujorke jam pavyko įsidarbinti vitražo dirbtuvėse ir 1955 m. net gauti JAV pilietybę, užjūryje menininkas nepritapo. 1962 m. jis galutinai apsigyveno Paryžiuje.

Tėvyne Mikšys vadino tą vietą, kurioje karaliauja laisvė. Apie Lietuvą okupacijos metais to, aišku, pasakyti nebuvo galima, o laisva Paryžiaus, kuriame dar dvelkė pirmųjų modernizmo srovių gimimo dvasia, matyt, labiausiai atitiko menininko metaforiškai įvardintos tėvynės įvaizdį. Gyvendamas Paryžiuje Mikšys ėmė dalyvauti parodose, o nuo 1979-jų dėstė lietuvių kalbą ir Lietuvos istoriją kalbų ir civilizacijų institute Paryžiuje.

Nors užsienio menininkų parodos anuometinėje Lietuvoje buvo retos, vis dėlto kaip tik Šiaulių apskrityje, Pakruojo dvaro Mažojoje galerijoje 1988 m. buvo surengta pirmoji Mikšio paroda, o po metų paroda buvo surengta Šiaulių inžinierių namuose.

Parodų ekspozicijos supažindino žiūrovus su Ž. Mikšio specialiai tam tikslui iš Paryžiaus atsiųstais ekslibrisais. 1993 m. „Laiptų galerijoje“ buvo atidaryta pirmoji personalinė Ž. Mikšio paroda, kurią kuravo Žibuntą Mikšį pažinojęs profesorius Vytautas Bikulčius. O „Laiptų galerijos“ direktorė Janina Ališauskienės ir Šiaulių muzikos mokyklos vadovas Vygintas Ališauskas tapo Mikšio draugais ir pradėjo rūpintis menininko kūrinių viešinimu, drauge kaupdami jo darbų kolekciją, kurią eksponuoja šiandien galerijoje veikiančioje parodoje.

Menininko linoraižinių, ofortų ir litografijų piešinys, neretai meistriškai susipinantis su šriftiniu tekstu prezentuoja stilistinę Mikšio kūrybinio braižo vienovę. Bėglus žvilgsnis išsyk pagauna dekoratyviąsias kūrinių puses, tačiau kūriniai drauge įkūnija savotišką vaizdo dramaturgiją, skatinančią žiūrovus gilintis į monochrominio vaizdų pasaulio reikšmes.

Pats Mikšys teigė, kad jo kūryba išsirutuliojo iš ekspresionizmo. Ir toks teiginys nekelia nuostabos – juk kaip tik Vokietija, kurioje dailininkas mokėsi, ši meno srovė reiškėsi su ypatingu užmoju. Galiausiai, kaip tik Berlyno meno kritikai praėjusio šimtmečio pradžioje įtvirtino ir patį ekspresionizmo terminą, rodantį, kad čia ekspresionistų propaguojamos idėjos buvo giliai apmąstomos.

Ekspresionizmas paskatino Mikšį imtis žmogaus izoliacijos, vienišumo, savo egzistencijos tragizmo įsisąmoninimo temos. Mikšio žmogaus vaizdinys visada yra santūrus, figūra yra susitelkusi į save, ir jos santykiai su aplinka yra tik nujaučiami, simboliniai, intravertiški. Jis niekada neįkomponuoja jos į daiktišką aplinką, todėl kūrinių asociacijų laukas žiūrovus veda ne į gyvenimišką, ne buitinį, o dvasinį suvokimo lygmenį, bylojantys apie vertybinius dailininko idealus.

Ypatingą vietą grafiko kūryboje užima rašmeniniai linoraižiniai, kuriuos jis pradėjo kurti, dar gyvendamas Vokietijoje. Juose dekoratyvių raidžių tekstas, yra virtęs vaizdu, betarpiška savo paties iliustracija.

Lietuviškoje grafikos tradicijoje po karo išpopuliarėjusiuose linoraižiniuose buvo apstu stilizuotų etnografinių motyvų, o Mikšio grafikoje gamtos, kaimo kultūros elementų nėra, ir Mikšio polinkis į šią techniką išplaukia ne iš lietuviškosios tradicijos, o iš Vokietijos ekspresionistų linoraižinio pomėgio.

Vaizdinga Mikšio linoraižinių raidė yra unikali, kaip ir visa parodoje eksponuojama Mikšio kūryba, išsiskirianti meninio vaizdo glaustumu, inteligencija ir estetika. Šią parodą be jokio hiperbolizavimo galima laikyti gražia dovana žiūrovams, kviečiamiems pajusti subtilius menininko dvasingumo niuansus, nekalbant jau apie parodos lankytojams suteikiamą galimybę praturtinti istorinį Lietuvos meno paveikslą.