Naujausios
Žibuntą Mikšį prisimenant
Vytautas BIKULČIUS
Šiaulių universiteto profesorius
Su Žibuntu Mikšiu pirmą sykį susitikau Paryžiuje 1990-ųjų gruodį, kai buvau išvykęs į ilgalaikę stažuotę Sorbonos universitete. Susitikom prie Paryžiaus katedros, kur, berods, Georges’o Matoré (su juo jau buvau susipažinęs kiek ankstėliau, tada ir sužinojau, kad 1939 metais Šiauliuose jis dėstė prancūzų kalbą, užėjus sovietams buvo kalinamas Kaune, 1992 m. jis išleido knygą „Mano kalėjimai Lietuvoje“, vėliau jos ištrauką išvertęs į lietuvių kalbą paskelbiau „Šiaulių krašte") vadovaujama asociacija "Laisvę baltams" buvo surengusi mitingą Lietuvos nepriklausomybei palaikyti ir jo metu dalyviams ir praeiviams dalijo atsišaukimus apie Lietuvos siekius.
Pasisveikinau su Žibuntu jau po renginio, pasakiau, kad čia atvykau į stažuotę, jis, davęs savo adresą ir telefoną, paprašė kada nors užeiti pas jį, tada bus galima ilgiau ir rimčiau pasišnekėti. (Tik vėliau man tapo aišku, kad jei Žibuntas buvo čia apsilankęs, vadinasi, jis gerbė ir vertino Georges’ą Matoré, kuris, beje, kadangi buvo vedęs lietuvaitę, mokėjo ir lietuviškai. Bet kuris svetimtautis, mokėjęs lietuviškai, jau galėjo tikėtis jo simpatijų.) Apie Žibuntą jau anksčiau buvau skaitęs Laimono Tapino apybraižų knygoje „Iliuzijų mugėje“.
Nieko nelaukdamas, gal už poros dienų, iš anksto pasiskambinęs, nuėjau į jo namus. Kai menininkas mane įsileido pro duris, pamačiau, kad šis žmogus gyvena tarp knygų, kurios iš abiejų kambario pusių buvo surikiuotos lentynose. Negana to, ant kambario grindų irgi gulėjo knygos, žurnalai, įvairūs popieriai, pro kuriuos prasiirdavai lyg pro pusnis, kol pasiekdavai kėdę prie lango. Žinau, kad ne vieną tas vaizdas priblokšdavo, bet jis man nuo pat pirmos akimirkos buvo suprantamas ir atrodė kaip Žibunto vaizdinio dalis.
Jis pokalbį pradėjo nuo klausimo, kas dedasi Lietuvoje. Beje, šitaip tuomet klausinėjo ne vienas Paryžiaus lietuvis. Tačiau buvo matyti, kad Žibuntas puikiai žinojo, kas vyksta Lietuvoje, nes ne vienas bičiulis jam siuntė spaudą iš Lietuvos, o laikraščiuose perskaitytas žinias jis dar sau papildydavo naujienomis iš tų žmonių, kurie apsilankydavo Paryžiuje ir su kuriais jam tekdavo pasišnekėti.
Tada visam pasauliui rūpėjo, kaip pasisuks Lietuvos likimas, nes tais laikais jos nepriklausomybės dar nebuvo pripažinusi nė viena šalis. Ir ne vienas prancūzas tuomet su pagarba žiūrėjo į lietuvius, kurie, jų žodžiais tariant, „sugriovė blogio imperiją“. O dar puikiau Žibuntas išmanė, kas dedasi Lietuvos kultūriniame gyvenime. Dailė, teatras, kinas, literatūra – šitų dalykų jis žinojo tokias smulkmenas, kad atrodė, jog gyvena Lietuvoje, o ne Paryžiuje.
Vėliau jis man sakys, kad „Lietuva man buvo (ir yra) įdomi savo pilnuma, o ne kokia atskira jos sritis... „. Pirmas pokalbis praėjo be kokių nors netikėtumų. Jis manęs paprašė užsukti kitą kartą.
Antro pokalbio metu pamačiau, koks gali būti Žibuntas. Kai užėjo kalba apie užsieniečių pavardžių transkripciją lietuviškai, jis sušuko: „Ko norėti, juk lietuviai – papuasų tauta, ir niekada nesupras, kad nereikia pavardžių lotyniška abėcėle dar sykį transkribuoti lotyniškomis raidėmis“.
Gal tik pirmą akimirką buvau išmuštas iš vėžių, bet išsyk supratau, kad čia yra jo nuomonė, kuri gali būti reiškiama itin drastiškai, bet į tai ir reikia žiūrėti kaip į jo nuomonę, kaip į vieną iš galimų variantų, ir tik nuo pašnekovo argumentų priklausė, kaip toliau plėtosis pokalbis.
Galėjai supriešinti savo nuomonę, galėjai pritarti jam, galėjai viską nuleisti negirdomis. Tačiau tais laikais ne vieną pašnekovą trikdė jo išsakomos mintys, ne vienas dažnai suglumdavo jo akivaizdoje ar stebėjosi aptikęs kokį nors įrašą jo atsiųstoje knygoje.
Žinoma, tam, kuris nepažinojo Žibunto, buvo didžiulis smūgis rasti knygoje ties kito žmogaus pavarde prirašytą žodį „papuasas“ ar „šikulis“, tačiau čia, matyt, buvo ir jo tam tikra taktika, nes jis pateikdavo ne tik savo vertinimą (žinoma, be galo kategorišką), bet ir priversdavo skaitytoją pasidomėti, kas per vienas tas Žibuntas, o po to ir kodėl jis išsako tokią nuomonę.
Pamenu, kaip piktinosi vienas pažįstamas, suradęs ŠU bibliotekai jo atsiųstoje knygoje įklijuotą aktorės Rūtos Staliliūnaitės kalėdinį sveikinimą: „Kaip jis drįso viešai skelbti tokios garsios aktorės sveikinimą jam. Juk ji tikriausiai nenorėjo, kad tuos žodžius skaitytų kas nors kitas, šitaip elgtis paprasčiausiai nepadoru“.
Kartą susitikęs su juo, papasakojau, kokią reakciją sukėlė knygoje įklijuotas atvirukas ir paprašiau jo paaiškinti šį sumanymą. Jo atsakymas išties buvo logiškas: „Ar kas nors kalėdiniuose sveikinimuose išsako labai jau intymius dalykus? Antra, kur dažniausiai keliauja tokie sveikinimai? Į krosnį. O aš, įklijuodamas į knygą, išsaugojau jį, ir kas nors skaitydamas tą knygą, prisimins ir aktorę, ir mane“.
Žibuntas buvo tiesiog suaugęs su Lietuva. Ne be reikalo pokalbyje prisipažino: „...esu lietuvis, ne hotentotas...“ Jis sekė kiekvieną jos žingsnį, jam buvo įdomu, kas darosi Lietuvoje, jis puikiai suprato, ką Lietuvai atnešė penkiasdešimt metų trukusi okupacija, ir siekė, kad iš tų okupacijos padarinių ji vaduotųsi.
Nors Lietuva jam buvo brangi, bet jis aklai neidealizavo lietuvių, kurių pačiu gėdingiausiu poelgiu laikė prisidėjimą prie holokausto tragedijos. Jis niekaip negalėjo suvokti, kaip lietuviai galėjo naikinti žydus – lojalius valstybės piliečius.
Su Lietuva buvo susijęs ir jo statusas. Ne vienas (ypač tas, kuris jo nepažinojo) yra pavadinęs Žibuntą išeiviu. Jam tai buvo didžiausias įžeidimas, nes jis išvyko iš Lietuvos ne savo malonumui, o verčiamas aplinkybių – Lietuvą užėmė sovietai. Užtat jis laikė save politiniu pabėgėliu. Apie tai, beje, jis neapsikentęs viešai paskelbė savaitraštyje „7 meno dienos“.
Šiaip Žibuntas nepripažino jokių autoritetų – pradedant Lietuvos prezidentu, garsiu mūsų tautiečiu A. J. Greimu ir baigiant mažesnio kalibro asmenybėmis.
Tačiau jo vertinimas buvo susijęs ne apskritai su asmenybe, bet su konkrečiu jos poelgiu, tad, savaime suprantama, keitėsi. Jis matė ir kaip sunkiai keičiasi Lietuva, atgavusi nepriklausomybę.
Siūlė labiau pasitikėti jaunais žmonėmis. Ir tą matė įvairiose srityse: nesuprato kaip atspausdintoje knygoje ar straipsnyje gali būti korektūros klaidų, kaip gali būti nemokšiškai surengta paroda, kaip nesugebama net tinkamai demonstruoti darbų (jam nė motais, kad, tarkim, čia, pas mus, 1992 metais paprasčiausiai tam nebuvo sąlygų, vėliau kai kur padėtis jau ėmė keistis į gerąją pusę), tyčiojosi iš knygos dailininkų, kurie apskritai nesuprantą, kas yra knyga (negali tame pačiame puslapyje būti ir eilėraštis, ir iliustracija, nes skaitytojas tada nebežino, kuo jam gėrėtis – eilėmis ar piešiniu).
Žmogus, mažiau pažįstantis šį menininką, galėjo net imti piktintis: kodėl Žibuntui Lietuvoje viskas blogai? Nebuvo viskas blogai, bet iš kategoriškų vertinimų galėjo susidaryti tik toks įspūdis. Viename iš savo pokalbių jis labai gerai pasakė, kad jo visus darbus lemia „geresnės Lietuvos troškimas“.
Norėjo (aišku, pagal savo kategorišką supratimą), kad Lietuva būtų civilizuota, europietiška valstybė, kad žmonės būtų laisvi, kad jų nekaustytų išankstinės dogmos, kad jie kaip tikri šeimininkai tvarkytųsi savo krašte.
O pats Žibuntas išties buvo laisvas žmogus. Laisvos dvasios žmogus kaip menininkas. Nemėgo ir nesileido, kad jį kas tramdytų. Jis yra pasakęs: „Tėvynė ten, kur laisvė“. Neatsitiktinai gyvenimo vieta buvo pasirinkęs Paryžių (“...vienintelis miestas...kur nesijaučiau svetimas"), kuris jam buvo laisvės sinonimu. Kaip į didžiausią savo gyvenimo klaidą žiūrėjo į aštuonerius metus, pragyventus JAV ("Tai svetimiausias lietuviams kraštas...Jei žmogutis iš Lietuvos ten dar laimingas, tai jis jau sukiužęs dvasiškai ir fiziškai").
Be savo meilės grafikai jis dar turėjo aistrą kinui. Turėjo savo mėgiamus režisierius (jis dievino italų režisierius F. Fellinį, L. Viscontį, prancūzų režisierių R. Bressoną, vokiečių režisierių R. W. Fassbinderį, švedų režisierių I. Bergmaną). Galėjo patikusį filmą žiūrėti kelis kartus, galėjo per dieną pažiūrėti kelis filmus, lankydavosi Paryžiaus sinematekoje, kur buvo rodomi ankstesnių metų filmai.
Sykį man prisipažino, kad, nors jau ir kelintą kartą žiūrėdamas R. Bressono filmą „Kaimo klebono dienoraštis“ (1951), vis tiek apsiverkė. Toks jo prisipažinimas man buvo visiškai netikėtas. Ėmiau galvoti, kaip čia gali būti. Ko jau ko, bet ašarų sunku iš jo tikėtis, tuo labiau, kad žinojau, jog jis nepripažįsta jokių sentimentų.
Kadangi pastarųjų metų filmai nedažnai jį sudomindavo, vis dažniau skųsdavosi, kad sunku rasti ką nors žiūrimo arba tai būna be galo retai, senesniuose filmuose jis, matyt, labiau suvokdavo tų dienų problemas, jos buvo jam artimesnės, to meto kino kalba jam buvo suprantamesnė, labiau į ją įsijausdavo, tad nesigėdydavo ir ašaros išlieti. (Panašiai, matyt, nutiko ir garsiajam Federicui Felliniui. Į paskutinio savo filmo „Mėnulio balsas“ (1990) premjerą jis pasikvietė ir rusų režisierių S. Bondarčiuką, išgarsėjusį L. Tolstojaus epopėjos „Karas ir taika“ ekranizacija. Šis, įėjęs į kino salę, mato, kad joje tik keli žiūrovai ir klausia Fellinio, ar jis kartais ko nors nesupainiojęs, gal ne čia vyks premjera. Tačiau Fellinis atsakė, kad jis nieko nesupainiojo. O kur žiūrovai? – pasiteiravo rusų režisierius. – Išmirė, – atsakė jo kolega. – Dabar liko tik ir man numirti...).
Ne mažiau jį traukė ir teatras. Gal čia buvo susiję ir su genais, mat jo motina Zuzana Arlauskaitė-Mikšienė buvo aktorė. Gal ir jis turėjo panašių ambicijų ("mano polinkis į teatrą surištas su režisūra, dramos veiklaų statymu. Gal ir mano prigimtis kiek teatrališka"), bet paprasčiausiai dėl susiklosčiusios situacijos (Antrasis pasaulinis karas, neaiškus pabėgėlių gyvenimas) jis negalėjo jų įgyvendinti.
Neatsitiktinai Sorbonos universitete jis norėjo lankyti teatro režisierių kursus, bet nesusidarė pakankamai studentų. Kai 1995 metais jis dirbo ŠPI, kur dėstė Dailės fakultete, sykį apsilankėme Šiaulių dramos teatre, tik nepamenu kokį spektaklį žiūrėjome.
Po spektaklio, kai drauge vakarieniavome jis maždaug per pusvalandį taip aptarė tą spektaklį, kad man liko tik gailėtis, jog nepadariau to pasakojimo įrašo. Visas spektaklis tiesiog buvo sudėliotas į stalčiukus, pradedant jo problematika, personažais ir scenografija. Labiausiai jis kreipė dėmesį į tai, kas nebuvo organiška spektaklyje, kas tiesiog rėžė akį ar ausį. Buvo jausti, kad jis tiesiog turi teatro klausą.
Dar labiau nustebino jo kitas pasakojimas, irgi susijęs su teatru. Sužinojęs, kad Lietuvoje jau garsėja režisierius E. Nekrošius, jis ėmė aiškintis, kur galėtų pamatyti jo statytus spektaklius. Ir jam kažkas pranešė, kad šio režisieriaus teatras atvyksta gastrolių į Austrijos sostinę Vieną. Nieko nelaukdamas Žibuntas perka bilietus į traukinį, trenkiasi 1200 km, kad pamatytų A. Čechovo „Dėdę Vanią“.
Spektaklis prasideda, tačiau prabuvęs tik 15 minučių, jis palieka salę. Kai paklausiau, kaip jis ryžosi tokiam žingsniui (ilga kelionė, buvo galima sėdėti, bent pailsėti iki spektaklio pabaigos), jis man atsakė, kad kai spektaklio pradžioje jis išgirdo aktorių šūkavimus, kur sunkiai supratai žodžius, jis negalėjęs pakęsti tokio balagano, nes čia išvis nebuvo A. Čechovo. Kaip čia neprisiminsi H. Ibseno Brando: „arba viskas, arba nieko“.
Nors mes teigiame, kad lietuviai – kelios kartos nuo žagrės, tačiau toks apibūdinimas netiktų Žibuntui. Jis man yra ne kartą sakęs, kad jei jam reikėtų ilgiau pabūti kaime, jį ištiktų mirtis. Ir tikrai, jis yra neginčijamas miestietis. (“...tikram mieste jautiesi laisviau, nes gali gyventi ir niekam nerūpėti").
Visa savo dvasia toks. Užtenka tik pažvelgti į jo darbus, kur jis vaizduoja namus, ir iškart bus aišku, kad už jų slypi miestai. Galima netgi pasakyti, kad visas jo mąstymas yra griežtai miestietiškas. Ir jo intelektualumas irgi yra susijęs su miestu. Jis – miesto kultūros žmogus. Tuo jis jautė ir savo tam tikrą išskirtinumą, nes jo kartos žmonės, vis dėlto, dar negalėjo atsispirti kaimo traukai.
Žibuntas palaikė ryšius su be galo daug kultūros žmonių. Jei kas surinktų jo laiškus Lietuvos žmonėms, išeitų daugiatomis leidinys. Kai kurie jo laiškai gali turėti ir išskirtinę svarbą, nes leistų geriau pažinti ir tuos kultūros žmones, ir patį Žibuntą.
Žinau, kad nemažai jo laiškų atkeliavo ir į Šiaulius. Ypač glaudžius santykius jis palaik ė su „Laiptų“ galerija, kuri šiandien Lietuvoje turi bene didžiausią jo darbų kolekciją, rado bendrą kalbą su Šiaulių universiteto biblioteka, kur šiandien veikia Žibunto Mikšio archyvas, su docentėmis Dalia Striogaite, Egle Prėskieniene, su advokatu Jonu Nekrašiumi, su šių eilučių autoriumi. Tos gijos, kurios per šį menininką jungė Paryžių ir Šiaulius, suteikė ir papildomų spalvų mūsų miestui.
Gruodžio 12 dieną jis būtų minėjęs devyniasdešimtmetį. Iki jo pritrūko mažiau kaip mėnesio. Gegužės mėnesį, kai teko su juo bendrauti Paryžiuje, mačiau, kad menininką jau apleidžia jėgos. Džiaugiausi, kad jis pagaliau sulaukė E. Grigoravičienės knygos apie save ir gali ją pasklaidyti. Tik tada dar nežinojau, kad tas mūsų susitikimas buvo paskutinis...
Pasivaikščiojimas su Ž. Mikšiu Monparnase. 2000 m.
Žibuntas Mikšys ŠU kūrybinėje Meno fakulteto dirbtuvėje.
Parodos kuratorius prof. Vytautas Bikulčius (dešinėje) svečiuose pas Žibuntą Mikšį dailininko bute Paryžiuje. 1994 m.
Dailininkai Žibuntas Mikšys (Paryžius), Vytautas Kalinauskas (Vilnius) Šiaulių „Laiptų“ galerijoje 1997 m.