Naujausios
Žemaitiškas noras – užsispyrusiai laikytis tradicijų
Kovo 9-ąją Šiaulių kultūros centre vyksiančiame koncerte folkloro ansamblių „Auda“ ir „Turava“ meno vadovas Mykolas Žalneravičius atsisveikins su kolektyvais. Kovo pradžioje 70-etį švenčiantis Šiaulių etnokultūros draugijos pirmininkas išgyvena, kad, pasitraukus senajai kartai, užmarštin nueis ir tradicijos. „Yra geros medžiagos, bet reikia gero molio minkytojo“, – sako pusšimtį metų muzikai skyręs entuziastas.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
Muzikos chuliganas
Šiaulių kultūros centre paprašytas papozuoti su muzikos instrumentu, M. Žalneravičius apsižvalgo ir nužingsniuoja prie fortepijono. Pirštais perbėga klavišais – nuvilnija melodija.
Ko gero, nėra instrumento, kuriuo muzikantas nemokėtų groti?
„Groju daugybe instrumentų. Per savo gyvenimą, 54-erius darbo stažo metus, perėjau visas mokyklas“, – šypsosi šiaulietis.
Studijas dabartinėje Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje M. Žalneravičius derino su darbu: teorines žinias gilino praktika.
Muziko kelią pradėjo nuo armonikos. Metai po metų išbandė visus sudominusius instrumentus. Naujas instrumentas M. Žalneravičiui niekada nebuvo kliūtis. Atvirkščiai – traukė ir masino.
Taip „susipažino“ su visais pučiamaisiais, perprato ir klavišinius – armonikas, bandonijas, fortepijoną, sintezatorius...
„Buvau kaip muzikos chuliganas. Kiekvienas instrumentas man turėjo paklusti, nes dirbau su įvairiais kolektyvais: chorais, estradiniais ansambliais, liaudiškais kolektyvais, vokaliniais ansambliais. Jei vadovas nieko neišmano, nieko iš to ir nebus“, – šypsosi muzikantas.
M. Žalneravičius gūžčioja pečiais: ar dabar taip besugebėtų? Dirbti su kolektyvais, kuriuose – 60 žmonių, paruošti juos Dainų šventei.
„Koks būdavo repertuaras! Kantatos. Tarybinis akcentas įtrauktas. Kokie kuriozai, bet darėme. Niekur nedingsi, toks laikas. Mes buvome priklausomi, kultūra diktuojama iš Maskvos. Ji tikrai būtų išnykusi, jei ne nepriklausomybės metai“, – mano M. Žalneravičius.
Išeinanti karta
– Ar gabumus ir atsidavimą muzikai paveldėjote iš šeimos?
– Iš dangaus. Mama mėgdavo dainuoti ir giminėje buvo, kas padainuodavo, bet muzikos specialybę pasirinkusių nebuvo. Aš vienintelis toks.
Esu gimęs Gilvyčiuose (Šiaulių rajonas), baigęs Kurtuvėnų septynmetę mokyklą. Taigi – esu žemaitis iki panagių. Ir dabar su žemaičių draugija tebesu.
– Išmokote groti įvairiais instrumentais, dirbote su skirtingais kolektyvais. Bet galiausiai nugalėjo liaudies muzika?
– Nuo maždaug 1985 metų pasukau daugiausia į etno.
Gyvenime yra laipsniškumas: jaunystė – siautimas, o paskui – surimtėji. Dar sakoma, kuo pradėjai, tuo ir baigsi. Taip ir bus. Pradėjau armonika, ir baigsiu armonika, bandonija.
Folkloro kolektyvas „Auda „ užpernai atšventė 25 metus. Man kovo 5 dieną sukanka 70 metų. Daviau žodį: užtenka. Paskutinis koncertas su vadovaujamais ansambliais vyks kovo 9 dieną Šiaulių kultūros centre.
Sunku palikti kolektyvus. Ir „Auda“, ir „Turava“ yra gyvybingi, koncertuojame. Bet reikia ir dėl savęs pagyventi. Reikia ryžtis, jauniems vietą užleisti.
– Ar jaunimas domisi etnokultūra, ar nori užimti užleidžiamą vietą?
– Jaunimas visiškai nesidomi. Pasiliks pagrindinė kultūra kompiuteris.
Mes esame išeinanti karta. „Audos“ ansamblyje yra penki žmonės, kuriems per 80 metų, septyni, kuriems per 70 metų, maždaug tiek pat ir tų kuriems per 65. Toks sluoksniavimasis...
Buvau nuėjęs paklausyti Kultūros centre vykusio jaunimo dainų festivalio. Jaunieji dainininkai ištisai dainavo angliškai! Stebėjausi ir net baisu pasidarė, kad lietuviškumo nieko nebeliko. Apie kokį tada folklorą kalbėti! Pasidavė madai: tik taip ir ne kitaip.
– Kodėl nėra tradicijos tęstinumo?
– Švietimo nėra. Prisimenu, pas mus senelis, grojantis smuiku, į ansamblį atsivedė du anūkus. Vienas grojo birbyne, kitas – smuiku. Metus pakoncertavę berniukai pradėjo sakyti: „Nebeisim“.
Klausiu, kas nutiko. Sako: „Tyčiojasi iš mūsų“. Tyčiojasi, kad yra kitoniški, kad gali pagroti su suaugusiais, pagyvenusiais žmonėmis. Berniukai nebelankė ansamblio, nebegrojo instrumentais.
Kartais pagalvoju: kiek konservatorijos išleidžia smuikininkų! O kur jie yra? Nė vieno neateina. „Audoje“ du 80-ečiai groja smuikais.
Mokyklose nėra diegiama meilė savo kultūrai, šeimos irgi nebeturi tradicijų.
Gyvenime skubame vis į kitą pusę. Jei anksčiau bėgome į rusų pusę, dabar bėgame priešinga kryptimi. Ar vieną dieną nepasidarys gėda kalbėti lietuviškai?
Nesuprantu, kai žmonės sako, jog nenori grįžti į Lietuvą. Kaip galima taip nutrūkti nuo savo šaknų? Nebėra emocinio ryšio. Net tarp šeimų. Lieka piniginis ryšys. Puolimas greičiau praturtėti.
Lietuvis visais laikas save gerbė. Nereikia savęs žeminti.
Spęsti problemą turi pradėti Vyriausybė, bet kultūra mūsų valstybėje visą laiką yra uodegoje.
Esu visuomeninės organizacijos, Šiaulių etnokultūros draugijos, pirmininkas. Vis girdžiu: „Rašykite projektus“. Paskiria kokius 200 litų renginiui. Ką su jais gali nuveikti?
Savo iniciatyva organizavome ne vieną renginį. Nes atsakymas į prašymą būna vienas: nėra pinigų, krizė. Sunku, kai negauni nė moralinės paramos...
Kuo stebisi užsieniečiai
– Devintojo dešimtmečio viduryje folkloras, kraštotyra po savotiškos rezistencijos vėl pradėjo eiti į viešumą?
– Įsivaizduokit, koks buvo pakilimas! Pilna salė prisirinkdavo tų, kurie norėjo mokytis folklorinių šokių. Buvo daug jaunimo.
Pakilimo laikotarpis tęsėsi apie dešimt metų, folkloras atsigavo.
– Gal mes tokie jau esame: susiimame tik krizinėse situacijose?
– Iš dalies – taip. Sąjūdžio metais degėme didžiuliu nepriklausomybės siekiu. Didžiavomės, kad turime savo kalbą, savo tradicijas.
Dabar žmonės sustabarėję. Nors ir blogai, visi susispaudę kenčia. Toks, matyt, lietuvio charakteris. Kai kiti priekyje, mes vis kažko laukiame.
– Dažnai pabrėžiame, kad pasauliui turime pristatyti savo unikalumą. Bet kaip atkreipti kitų dėmesį į save, jei patys to nevertiname?
– Man buvo ir yra šventas dalykas etno, tautiškumas. Rūbai tarmės, dainos – viskas sueina į vieną.
Suprantu, kad tai, apie ką kalbu, nėra sceniniai dalykai. Sutinku, kad scenoje norisi gražaus vaizdo, jaunimo. Bet pagyvenę žmonės turi savo ratą, yra Dainų šventės, kur suvažiuoja žmonės iš visos Lietuvos, festivaliai.
Koncertavome vienuolikoje valstybių. Tautinių rūbų dažnoje iš jų kaip ir nebėra. Į mus žiūri, klausia, kaip mes juos išlaikėme. Bet mes gi žinome, koks tas išlaikymas...
Važiuodavome į užsienio festivalius savo lėšomis. Viską darėme savo noru. Juk mes – savotiški ambasadoriai, lietuvybės skleidėjai.
Bet ateis laikas, kai ir pas mus nebeliks autentiško tautinio rūbo. Tai – pasaulinio masto tendencija. Baltijos šalys dar laikosi, bet po kokių 50 metų ir mes nebeturėsime.
Kitose šalyse visas folkloras stilizuotas. Nuvažiavome į Italiją. Penkiese pasiėmėme bandoniją, besedlą, barabaną, lumzdelių... Šeimyniškai: mano žmona, dukterėčia, sesuo, žentas. Apsirengėme tautiniais rūbais. Iš šalies žiūrint, su kitų valstybių blizgančiais rūbais lyginant, – ubagiukai.
Iššūkį iškėlėme: dalyvauti konkurse. Suplėšėme tarmiškai „Lietuvos broliai į vainą joji...“ Matom, komisija tik rašo...
Padainavę išvažiavome į paplūdimį. Grįžtam, šaukia: „Lietuva!“ Laimėjome Grand prix!
Mes buvome autentiški: komisija pamatė, įvertino tai, ko kitur nebėra, kas nyksta. Tai buvo didžiausias gyvenimo sukrėtimas. Ir suvokimas: būtina daryti tai, kas gali greit išnykti.
Skirtingas laikas, skirtingas dėmesys
– Kiek mieste skiriama dėmesio etnokultūrai?
– Kaip pradėjome etno veiklą, pirmiausia prikėlėme Trijų Karalių šventę, Užgavėnes, Motinos dieną.
Prisimenu, tarptautinį folkloro festivalį organizavome už 7 tūkstančius litų! Dabar, kai festivaliams skiriama apie 170 tūkstančių, galvoju, kaip tada už tokias lėšas galėjome padaryti?! Organizavome kukliai bet, atrodė, tai ką darome, yra šventas dalykas.
Dabar išgirsti sakant: pinigų kultūrai nėra, nes bus organizuojamas tarptautinis festivalis. Taip saviveiklai, rūbams, instrumentams įsigyti lėšų nelieka...
Miesto kolektyvai turi savo tradicijas: „Salduvė“, „Auda“, „Sedula“, „Margulis“... Yra etatas, patalpa, o daugiau – improvizuok. Bet dažniausiai tokį gyvavimą aš vadinu egzistavimu.
25 metus ansamblyje rengėmės savais rūbais, grojome savo instrumentais. Viskas pagrįsta didžiuliu žmonių noru, o ne požiūriu: „Duokit mums!“ Gyvename grandinėje, kurios gale esančiam nieko nebelieka.
Penkiasdešimt metų atidaviau Šiaulių miesto kolektyvams. Gerai prisimenu, kaip, kada, koks dėmesys buvo skiriamas. Labai daug dalykų priklauso nuo vadovų. Geri dalykai neatsiranda iš nieko, reikia žmonių, kuriems rūpėtų.
– Kada buvo geriausias laikas?
– Nesiilgiu tarybinių laikų, bet puikiai atsimenu, metą, kai dirbo Liucija Stulgienė (dabar – Lietuvos muzikų rėmimo fondo direktorė – red. past.), Zinaida Gaurilčikienė.
Kokios vykdavo miesto Dainų šventės! Po Dainų šventės visi kolektyvų vadovai išvažiuoja į Bulgariją, kitą kartą – į Sočį. Buvo atsidėkojama dėmesiu. Paradoksas, jei lyginsime su dabarties laikais.
Jaunimas gal nenori į mūsų veiklą įsilieti ir dėl to, kad nemato jokios perspektyvos. Kultūroje dirba tie žmonės, kurie sako: „Ką jau darysi, aš taip amžių baigsiu.“ Aš irgi esu užkietėjęs kultūrininkas: nuo pat pradžių iki pat pabaigos.
Šventės pavirto koncertais
– Kaip senosios tradicijos adaptuojamos prie šiuolaikinio gyvenimo?
– Įnešama modernizmo. Pavyzdžiui, dabar Trys Karaliai pereina per bulvarą, kryžiukus uždeda, saldainių duoda. Man keista: kas bendro tarp Trijų Karalių ir saldainių dalybų?! Juk jie nėra Kalėdų Senelis!
Pasakoma: Užgavėnėms reikia folklorinio ansamblio koncerto. Ką reiškia koncertas Užgavėnėms? Juk Užgavėnės yra persirengėlių vaikštynės, žiemos varymas, dūkimas. Dabar įsivaizduokit: mūsų kolektyvui, aštuoniasdešimtmečiams diedukams, eiti su vaikais kūliais! Man tai nebepriimtina.
Užgavėnes „tempėme“ 25 metus: eidavome bulvaru, keldavome šurmulį, užeidavome į Savivaldybę, įmones, nes, pabrėžiu, Užgavėnės yra šėlsmas.
O kaip su kaukėmis koncertuoti? Bet tapo įprasta: jei vyksta miesto renginys, turi būti ir koncertas. Tai – ne tradicija, o perdaryti dalykai. Reikia mieste judančio kolektyvo skylėms užkišti. Einame, nes reikia. Bet žmonėms, ypač masiniai renginiai, nepriimtini.
– Gal ir daugiau tokių perdirbinių pastebite?
– Labai daug. Kad ir Joninės. Rėkyvoje vyksta masinis alaus pagėrimas ir koncertas. Čia nematau jokios tradicijos.
Man nesuprantama: saviems kolektyvams nėra pinigų, o samdomos estradinės grupės, kokie „Pikaso“. Taip pataikaujama šiuolaikinei publikai.
Rėkyvoje mums pasakoma: po koncerto plukdykite vainikėlius. Senukai nueina plukdyti... Organizuojant šventę reikia turėti ir supratimo, ir siekti tradicijų tęsimo. Masiniame renginyje viskas daroma per komercijos prizmę.
– Komercija nukerta gyvąją tradiciją?
– Taip. Dabar visur kalba tik pinigai. Komercija – amžinas dalykas. Bet pirmiausia turėtų būti tautos gyvastis.
Kas yra komercija? Savininkams niekada nebus galo. Jie gali paremti tik dėl šou. Bet tradicinėms šventėms labai sunku rasti rėmėjų.
Kai, organizuojant festivalį, paprašiau paramos, išgirdau klausimą: „Kiek alaus išgers prekyboje?“ Esmė, kiek šventė atneš pelno.
Žemaičiai laikosi
– Liaudiškos muzikos kolektyvai išlaiko senąją tradiciją ar pasiduoda supaprastinimo, prisitaikymo vajui?
– Iš karto matyti, kurie kolektyvai perdirbti, stilizuoti, kurie – liaudiški. Perliukų, užsispyrusiai besilaikančių tradicijų, Lietuvoje yra. Pasižiūriu į etnografinį folklorą, kaip Luokės. Muzikavimas, kalbėjimas, perteikimas visai kitas, net šokiruoja.
Mes, žemaičiai, laikomės. Per didžiąją žemaičių sueigą prieš adventą pasikviečiame kolektyvą iš gilios Žemaitijos.
– Žemaičiai yra tas stuburas, ant kurio laikosi senoji kultūra?
– Taip. Žemaitis – užsispyręs. Ir mano toks noras: užsispyrusiai laikytis tradicijų. Žmones su savimi vedi, jie supranta ir eina kartu. Durys atviros, ateikite šeimomis, kas prijaučiate.
– Koks jūsų požiūris į modernų folklorą?
– Manęs nešokiruoja. Įdomu paklausyti, bet jis neturėtų atstovauti Lietuvai. Balagano, sumodernėjimo pilna visame pasaulyje.
Modernizmai – gražu, bet tautiškumo nebelieka. Daroma tik dėl žiūrovo. Šiandienos etno yra modernizuotas, sudirbtas, perdirbtas. Liaudiškos dainos dainuojamos pagal save.
„Kitava“ sumodernino folklorą, jie – populiarūs, jaunimas ūžia. Reikia ir to.
Jaunimo dainavimas profesionalus, bet jis – plikas balsų klaidžiojimas. Balsas gražus, bet reikia, kad kažkas liktų...
Lietuviai yra velniškai muzikalūs. Yra geros medžiagos, bet reikia gero molio minkytojo.
Jaunimui reikia judėjimo. Jie yra profesionalesni, baigę konservatorijas. Mūsų muzikantai – grynai mėgėjai, tie, kurie nuo senovės smuikele groja, kartais pro šalį pavaro, bet iš širdies.
Mūsų dainos – kaip giesmės. Visos tarmiškos dainos atėjusios iš senovės. Linelius rovė, aria... Aš dar žagrę rankose laikiau, o jaunimas šiandien klausia, kas yra žagrė? Atotrūkis didžiulis.
Įnešti, bet neišnešti
– Kokias dainas rinksitės atsisveikinimo koncertui?
– Atsisveikinimo koncerte atliksime dainas iš savo aukso fondo. Aukso fondas man – autentiškumas, išlikęs ir dainavime, ir grojime. Tai, kas išjausta, išgyventa. Medžiagos turiu sukaupęs labai daug.
– Kokia daina labiausiai suvirpina širdį?
– Esu išleidęs du dainų knygų rinkinius motinos tema. Tai – ne folkloras, bet motinos tema man ypatinga. Griebia už širdies nuoširdumas, tikrumas. Jaudina ši tema.
Nepamirškime, kad šiemet tarmių metai. Mūsų ansamblis žemaitiškas dainas dainuoja žemaitiškai. Tik romansai, miesto folkloras, – netarmiški.
Mūsų nariai yra iš visos Žemaitijos – Plungės, Telšių, Luokės. Kai pradedame dainuoti, kiekvienas traukia į save: „Mes taip nedainavome!“ Juk telšiškiai vienaip šneka, kilę nuo Kurtuvėnų – kitaip. Įdomus tas margumynas.
– Koks yra miesto folkloras?
– Dainos atėjo iš lenkų, vokiečių. Miestas nekūrė, tik perėmė. Į gegužinę atvažiuodavo muzikantas iš miesto, pagrodavo, koks stebuklas, nekaimiškai fokstrotą. Noras visą laiką siekti kažko kitoniško visada buvo.
Sakoma, kad ir bala pasmirsta bestovint. Truputį turi kažko įnešti. Tik ne visai išnešti.
Jei tik kartosime: „Europos Sąjunga“, o savo nieko nežiūrėsime, būsime Europos Sąjungos trupiniukas. Taip mus ir vadins: Europos Sąjungos provincija.
Jei bus gyva tautos kultūra, būsime gražūs kalba, papročiais. Visur tą reikia akcentuoti – ir kaimuose, ir miestuose. Bet kad ir tų kaimų nebėra, nebėra kultūros namų. Jei išnyks kaimas, tokia ir teliks kultūra. Kas begros armonika?
Darančius kaukes, dažančius margučių aš vadinu perliukais. Jie yra tęsėjai nesuveltos kultūros.
Harmoningas gyvenimas
– Grįžęs į namus po atsisveikinimo koncerto, ko gero, muzikos į šoną nenustumsite?
– Nemanau, kad atitrūkčiau nuo muzikos. Etnokultūros draugijai priklauso apie 40 žmonių, kurie prijaučia etnokultūrai.
Draugijoje veiklos nenutrauksiu, liksiu, kiek leis sveikata, norai. Nebus taip, kad išeinu ir išvažiuoju į sodą.
– Koks instrumentas labiausia nuramins?
– Turiu prisidėjęs bandonijų, armonikų. Pačiupinėju visus. Turiu sintezatorių. Jei man, kaip kūrėjui, reikia melodijos, prie jo prisėdu.
Turiu kankles. Jos toks raminantis meditacinis instrumentas! Autentiškumas garsuose, akorduose.
Svarbiausia – dvasinis pasipildymas, harmonija. Juk tarp muzikos esu nuo vaikystės iki senatvės.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
PATIRTIS: „Kovo 5-ąją man sukaks 70 metų. Ko gero, mieste nėra vadovo, kuris tiek metų sulaukęs dar vadovautų kolektyvui“, –- sako Mykolas Žalneravičius.
MUZIKANTAS: Mykolo Žalneravičiaus niekada nebaugino nepažinti instrumentai. Atvirkščiai – norėjosi kiekvieną perprasti, prisijaukinti. Pakluso ir pučiamieji, ir klavišiniai.
ŠVENTĖ: Kalėdiniame miestelyje ansambliečiams teko pabūti ir linksmaisiais Kalėdų Senelio talkininkais. Mykolo Žalneravičiaus pastebėjimu, visos šventės mieste tampa koncertu. M. Žalneravičius – centre.
Mykolo ŽALNERAVIČIAUS albumo nuotr.
.jpg)
SVARBA: Mykolui Žalneravičiui svarbus autentiškumas, išlikęs ir dainavime, ir grojime. Tai, kas išjausta, išgyventa.
KOLEKTYVAS: Žemaičių folkloro ansambliui „Auda“ Mykolas Žalneravičius vadovauja nuo 1985-ųjų.