Naujausios
Liepos 13-oji ؘ– Durbės mūšio, Žemaičių tautos vienybės diena
Šiaulių žemaičių kultūros draugijai „Saulaukis“ svarbi ne tik Liepos 13-oji, bet ir visi šie metai: šiemet pažymime savo gyvavimo 35-metį kaip viena seniausių Lietuvoje Žemaičių kultūros draugijų. Visus tuos 35-erius metus stengiamės puoselėti, tvirtinti kultūrines šaknis bei tris kertinius žemaitiškos tapatybės kūlius: garbingą istoriją, savitus papročius ir gyvą žemaičių kalbą.
Širdis džiaugiasi, kad per ilgą laiką vis aiškiau yra suvokiama, kad Šiauliai yra garbinga istorinė Žemaitijos žemė. To ryškus patvirtinimas yra 2022 metais Etninės kultūros globos tarybos prie LR Seimo patvirtintas naujas, patikslintas Lietuvos etnografinių regionų žemėlapis, kuriame, remiantis įvairių sričių mokslininkų išvadomis (ne Šiaulių žemaičių norais), Šiauliai yra priskirti Žemaitijos regionui. Įdomu, kad tais pačiais 2022 metais Šiaulių miesto savivaldybės bei draugijos iniciatyva vykdytoje apklausoje (joje šiauliečių klausta, su kokiu etnografiniu regionu jie save tapatina) iš 469 respondentų 58,4 proc. save identifikavo su Žemaitija.
Šiaulių žemaičiai nemažai prisidedame prie svarbiausio žemaitiškos tapatybės kūlio – žemaičių kalbos – puoselėjimo, siekio ją ne tik išsaugoti, bet ir įtvirtinti kaip istorinio Žemaitijos regiono regioninę kalbą. Atkreipiame dėmesį – ne antrąją valstybinę kalbą, o regioninę žemaičių kalbą! Keliolikoje Europos valstybių taip yra – šalia valstybinės kalbos gyvuoja ir regioninės kalbos. Štai ir mūsų kaimynai latviai be valstybinės latvių kalbos turi įteisinę latgalių kalbą, o lenkai itin daug dėmesio skiria kašubų kalbos išsaugojimui.
Džiaugiamės, jog žemaičių kalba kaip viena iš keturių baltų kalbų – gyvų, savarankiškų, seniausių pasaulio kalbų – yra įtraukta į tarptautinį kalbų registrą (žemaičių kalbos ISO kodas 639-3). Neabejojame, kad išsilavinusiam žmogui tokie išskirtiniai dalykai kelia pasididžiavimą savo krašto kultūriniu išskirtinumu, o ne norą tai atmesti ar užgniaužti.
Džiaugiamės prisidėję, kad 2022 metus 7 Žemaitijos savivaldybės paskelbė Žemaičių kalbos metais, o 2024 metus jau net 13 Žemaitijos savivaldybių paskelbė Žemaitiško rašto metais. Didžiuojamės, kad tarp tų 13 savivaldybių yra ir Šiaulių rajono, ir Šiaulių miesto savivaldybės.
Liūdna, jog „Saulaukio“ kultūrinė veikla ir savivaldybės pozicija dėl žemaitiško rašto puoselėjimo sukėlė atvirą pasipiktinimą Lietuvių kalbos draugijos tarybos pirmininkei, prof. dr. Genovaitei Kačiuškienei (tai galima perskaityti š. m. gegužės 28 d. „Šiaulių krašto“ publikacijoje „Kokią Šiaulių miesto kalbinę tapatybę rodo viktorina“). Pasipiktinimą draugijos veiklumu ir net Etninės kultūros globos tarybos prie LR Seimo patikslintu Lietuvos etnografinių regionų žemėlapiu kalbininkė išreiškia žodžiais: „šimtai šiauliečių <...> yra šokiruoti“, „atvirai brukama žemaitiškosios tapatybės politika“, „daugelis <...> gyventojų <...> verčiami“ ir t.t.
Šiaulių žemaičių kultūros draugija „Saulaukis“ žemaitiškos tapatybės Šiauliuose, kaip teigia G. Kačiuškienė, tikrai „nebruka“ ir niekam „neprimetinėja“ nuostatos stiprinti(s) mokymą rašyti, skaityti ir kalbėti žemaitiškai. Mes tiesiog skatiname ir raginame atsigręžti į savo prigimtines šaknis, į savo tėvų, senelių kilmę ir stiprinti mums tokius svarbius tapatybinius dalykus. Mus tik džiugina, kad, paskelbus Žemaitiško rašto metus Šiauliuose, sujudimas – ir tikrai ne prievartinis – jaučiamas. „Saulaukio“ iniciatyva VU Šiaulių akademijos bibliotekoje norintiesiems jau įvyko žemaičių kalbos ir rašybos mokymai „Muokīkemuos ruokoutėis ėr rašītė žemaitėškā!“. Džiugina, kad dalyje mokyklų, įstaigų, bendruomenių su pakilimu vyksta žemaitiškų tekstų skaitymai, žemaitiški konkursai, popietės, vakaronės.
Neabejojame, kad Žemaitiško rašto metų paskelbimas Šiauliuose leis dar geriau pažinti žemaičių kalbos grožį, sudarys norintiems galimybes įvairiais lygmenimis pasimokyti žemaitiškai skaityti ir rašyti, prisidės prie žemaičių kultūros, Žemaitijos istorijos puoselėjimo.
Mes, žemaičiai, tik džiaugiamės, kai kažką panašaus Šiauliuose daro aukštaičiai ar dzūkai. Bet vis dar esame nemaloniai nustebinami, jog kai kuriems asmenims atrodo, jog mūsų vis primenama didinga ir visos Lietuvos raidai svarbi Žemaitijos istorija, jos simboliai, tradicijos, kalba yra ne vertybė, o grėsmė. Beje, norime atkreipti dėmesį, kad kalba/tarmė, kuria kalba vietiniai gyventojai, nėra vienatinis ir galutinis etnografinio regiono ženklas – rodikliai, jog Šiauliuose kalbančiųjų žemaitiškai nėra daug, niekaip nepaneigia Šiaulių žemės žemaitiškumo fakto!
Šiais metais Šiaulių žemaičiai Liepos 13-ąją nusprendė pažymėti kiek kitaip. Tą dieną visi norintys kviečiami vykti į Žemaitijos sostinę Telšius, kur vyks XI-asis Žemaičių kultūros draugijos suvažiavimas. Jame bus pristatomi mokslininkų pranešimai apie Žemaitiško rašto metus, apie Valdovų privilegijas Žemaitijai. Bus svarstoma ir tvirtinama atnaujinta Žemaitijos heraldika, atnaujintas Žemaičio paso, kurio pradininkai yra Šiaulių žemaičiai, dizainas ir suteikimo tvarka. Prie skulptūros „Žemaitijos legendos“ bus atidengta memorialinė plokštė, skirta Žygimanto Augusto 1545 m. privilegijai Žemaitijai. Viską užbaigs Telšių rajono savivaldybės Kultūros centro koncertas, skirtas Liepos 13-ajai.
„Saulaukis“, 2024 metais minintis 35-uosius veiklos metus, garbingai pažymės ir Rugsėjo 22-ąją – didžiojo Saulės mūšio ir Šiaulių miesto gimimo datą. „Aušros“ istorijos muziejuje vyks šventė, kurioje bus pristatytas „Saulaukio“ leidinys su 35 kalendoriais, pri(si)menama istorija, skambės žemaitiškos dainos.
Kviesdami minėti Liepos 13-ąją – Durbės mūšio, Žemaičių tautos vienybės dieną – ir kitas svarbias istorines datas, protėvių pavyzdžiu kviečiame vienytis sergėjant savo kultūrą. Kaip sakė žemaitis, Šiaulių krašto švietėjas Povilas Višinskis, būkime kibirkštimis, kurios „naujas sukurdamos liepsnas, pradeda sutvert didesnę šilumą, kuri išauklėja nemažą kartais ugnelę, paskui – ir ugnį… Toliau labiau įkaista visi pašaliai, visur mirguliuoja gražios ugnelės, kaip tos ant tų tyrų sniegulės… Tada jau nebegali nė jokis vėjas jų užpūst ar išblaškyt!“ (P.Višinskis, „Kibirkštis“, 1903).