
Naujausios
„Žemaitės“ premija – pagarba rašytojai ir rašytojams
Birželį Kelmės Žemaitės viešojoje bibliotekoje įteikta 44-oji Žemaitės literatūrinė premija. Šiųmetinė premijos laureatė – rašytoja Aldona Ruseckaitė įvertinta už romaną „Žemaitės paslaptis“.
Įsteigta dar 1966 metais tuometinio „Žemaitės“ kolūkio, premija pasklido ne tik po Žemaitiją, bet ir po visą Lietuvą. Jos laureatai – žemaičiai, dzūkai, aukštaičiai, sūduviai, įvertinti už kūrinius kaimo tematika, artimus Žemaitės dvasiai. Pirmasis laureatas, lininiu rankšluosčiu perjuostas Juozas Baltušis, įvertintas už apsakymą „Ko nepasakė Laukys“. Vėliau kūrėjai buvo pradėti skatinti ir materialiai. Premija iki šiol išliko tokia pati – 5 000 litų arba 1 148 eurai, ir vis sulaukia diskusijų dėl dydžio. Ar ne per mažai? Bet dėl vieno sutariama – trečioji pagal amžių ir viena garbingiausių literatūros premijų Lietuvoje tikrai reikalinga.
Dalia KARPAVIČIENĖ
Pusės amžiaus tradicija
Idėja pagerbti ir apdovanoti kūrėjus, rašančius apie kaimą, kilo dar 1965 matais, Užvenčio vidurinėje mokykloje minint Žemaitės gimimo 120-ąsias metines. Tuometinis „Žemaitės“ kolūkis visuotiniame kolūkiečių susirinkime nutarė įsteigti kasmetinę Žemaitės vardo literatūrinę premiją už geriausią apsakymą kaimo tematika ir apdovanojimus įteikti per rašytojos gimtadienį – birželio 4 dieną. Ne visada šie du reikalavimai – žanro ir datos – buvo išlaikyti.
Kūrinius vertino jungtinė komisija, sudaryta iš Rašytojų sąjungos narių ir kolūkio atstovų. Komisijai vadovavo rašytojas Jonas Avyžius. Tokios sudėties komisija išsilaikė maždaug 25 metus.
1966 metais į Ušnėnus, pagerbti pirmojo laureato Juozo Baltušio, pelniusio premiją už apsakymą „Ko nepasakė Laukys“, pasak literato ir žurnalisto Bronislovo Klimašausko, suvažiavo labai daug žmonių. Atvyko ir tuo metu dar buvę gyvi trys Žemaitės vaikaičiai. Kaimas ūžęs kaip bičių avilys. Laureatą apjuosė lininiu rankšluosčiu, išaustu iš rašytojos gimtinėje Bukantėje išaugintų linų. Šventė Volungių kultūros namuose, liudytojų teigimu, užtruko iki aušros. Bet pirmasis Žemaitės premijos laureatas dėl to visai neišgyveno. Atvirkščiai – džiaugėsi, jog nereikės su šviesomis į sostinę iš Žemaitijos važiuoti.
B. Klimašauskui įsiminė ir 1980 metų premijos įteikimo šventė, vykusi Kelmėje. Apdovanotas rašytojas Bronius Radzevičius už romaną „Priešaušrio vieškeliai“. Labiausiai tuometinio renginio dalyvius trikdė paties rašytojo savijauta ir laikysena. „Kaip pagautas paukštelis žiūrėjo į vieną tašką ir Ušnėnuose, ir Kelmėje. Negalėjome žinoti, kad buvo ligonis, ir po pusketvirto mėnesio pats iš savo ir iš mūsų gyvenimo išeis“, – prisiminimais dalijosi Bronislovas Klimašauskas.
Įprastai Žemaitės literatūrinė premijos įteikiamos birželio mėnesiais. Tačiau 1990-aisiais atsitiko kitaip. Paskelbus Nepriklausomybę, kolūkiai atsidūrė ant ardymosi slenksčio. Kilo dvejonių, ar apskritai premiją skirti. Diskusijos, svarstymai užtruko iki rudens, kol galiausiai nuspręsta: tegul kolūkis paskutinįsyk premiją skiria ir įteikia. Gruodžio 7 dieną rekordine 500 rublių premija apdovanotas rašytojas Antanas Ramonas už novelių rinkinį „Lapkričio saulė“.
Premijos likimas ne vieną kartą buvo atsidūręs kebliose situacijose. Buvo siūlymų, kad premiją teiktų Užvenčio seniūnija, tuo metu vadinami Ušnėnų fermeriai, arba patiems rašytojai „susimestų“ pinigų savotiškai labdarai. Panašios mintys buvo kilusios 2002-aisiais, užėjus Rusijos krizei. Tik tuomet buvo siūloma vietoje piniginės premijos teikti kaimiškus produktus, gyvulius, pavyzdžiui, bekoną ar karvutę.
Žemaitės literatūrinė premija pagal savo amžių yra trečioji Lietuvoje, po B. Dauguviečio (įsteigta 1958 metais) ir „Poezijos pavasario“ (1965 metai) premijų. Literatūrinis apdovanojimas buvo teikiamas įvairiose vietose, nuo Ušnėnų, Užvenčio iki dabartinės Prezidentūros.
B. Klimašauskas suskaičiavo, jog iš 44 šios premijos laureatų devynios yra rašytojos moterys. 19 laureatų jau išėję į amžinybę, tarp jų – ir pirmasis laureatas J. Baltušis. Nebėra tarp gyvųjų ir pirmojo vertinimo komisijos pirmininko rašytojo Jono Avyžiaus, šešis laureatus apdovanojusio „Žemaitės“ kolūkio pirmininko Stasio Želvio. Vyriausias, 87 metų Žemaitės premijos laureatas, Tytuvėnuose gyvenantis Vladas Kalvaitis, dalyvavo šiųmetinėje šventėje.
Šiemet pirmą kartą Žemaitės literatūrinė premija įteikta romano „Žemaitės paslaptis“ apie pačią Žemaitę autorei Aldonai Ruseckaitei, ne sykį per šventę tvirtinusiai, jog rašytoja domisi daugelį metų. Žemaitę A. Ruseckaitė vadino ypatinga kūrėja ir ne mažiau ypatingo gyvenimo bei likimo legendinę moterimi, vis jos nepaliekančia, tarytum stovinčia už nugaros.
Bet per renginį Žemaitė iš portreto žiūrėjo mąsliu žvilgsniu į susirinkusiųjų akis.
Atėjusi iš nutolusio amžiaus
Žemaitė, be kurios neįsivaizduojama lietuvių literatūra, giliausias pėdas įspaudusi Žemaitijoje. Kelmės rajone, Ušakiuose ir Pasmalkyje, Kerbedlaukyje ir Labūnavėlėje, Šilo Pavėžupyje, Graužikuose, Ušnėnuose, Užventyje rašytoja nugyveno beveik pusę savo amžiaus.
Todėl nė kiek nėra keista, kad būtent Kelmės rajone ir įsteigta Žemaitės literatūrinė premija.
Žemaitės literatūrinės premijos laureatų būta įvairių, kaip ir kūrinių, už kuriuos jie buvo įvertinti.
Žemaitė lyg ir vis labiau tolsta nuo šiandienos žmogaus. Bet jos kūrybos ir gyvenimo paslaptingumas, kitoniškumas, neabejotina drąsa traukia dar ir dar kartą imti į rankas, nors ir keista, laikui nepavaldžius kūrinius, domėtis Žemaite – moterimi, motina, mylima ir mylinčia, kenčiančia, bet nepalūžtančia, ir Žemaite – kūrėja, rašytoja, pakėlusia galvą nuo apžėlusios ežios, į skreitą nubraukusia žemėtas rankas ir pamačiusią, kiek dalykų aplinkui besą, apie kuriuos negali neparašyti.
Ir Žemaitė rašė. Apie katres. Petrus kurmelius. Vingių jonus ir topylius, kurių ir dabar pilni pašaliai, tik kitais vardais jie vadinasi, kitokiomis plunksnomis apsikaišę nemūsiškai veblena iš tuščio pasipuikavimo ar paprasčiausios tamsybės.
Teko matyti ne vieną Žemaitės premijos įteikimo šventę. Ir prie šniokščiančio Ventos malūno Užventyje, kuomet dabar jau amžiną atilsį Marcelijus Martinaitis tvirtai, kaip vinis į ąžuolines lentas, kalė abejoti neleidžiančius žodžius: „Mes gyvenome.“
Ir prie medinės, restauruotos Povilo Višinskio trobos-muziejaus Ušnėnuose, tiesiog spiginant birželio saulei ir visai šalia dūzgiant bitėms – taip buvo pristatytas dzūko Romo Sadausko „Gyvenimas prie vieškeluko“.
Ir visuomet kirbėjo mintis: o kaip per tokias ceremonijas elgtųsi pati Žemaitė? Ką sakytų? O gal mąsliai tylėtų? Ar tiktų jai laureatai nuo Šakių, Prienų, Panevėžio, Biržų ar Lazdijų, nė žodžio galbūt nemokantys žemaitiškai ir sunkiai suprantantys kietą, be pagražinimų, net gruboką svetimo ausiai žemaičių šnektą? Ar pati į jų nežemaitiškus rašymus įsiskaitytų? O į žemaitiškus – nuo Telšių, Mažeikių, Tytuvėnų? Kaip į juos reaguotų? O gal, kaip yra rašęs 1967 metų šios premijos laureatas Algirdas Pocius, „Žemaitė apžvelgtų visus į būrį susirinkusius savo tautiečius, atlaidžiai nusišypsotų ir pasakytų: atleiskit man, atėjusiai iš nutolusio amžiaus, ir patikėkit, nuoširdžiai džiaugiuosi, kad mano giminė tebekalba lietuviškai, kad savo vaikus augina prie Baltijos, Ventos, Nemuno ir Neries. Džiaugiuos, kad mano paveikslas pakabintas garbingoje vietoje ir mano knygelės dar nepamirštos ir neišmestos iš jūsų lentynų“?
Žemaitei kol kas užmarštis negresia. Ir kol Lietuvoje bus gyvas kaimas, kol rašytojai apie jo gyvenimą rašys, gyvuos ir Žemaitės literatūrinė premija.
Taip kalbėjo Žemaitės premijos laureatai
(Iš leidinio „40 Žemaitės literatūrinės premijos laureatų. Įkvėpimo žemė“, sudarytojas Bronislovas Klimašauskas)
Pirmasis laureatas – Juozas Baltušis (1966 m.):
– Kaime išgyvenau nepilnus dvidešimt metų, mieste – trisdešimt ašuonerius, tačiau miestas ne tik neužgožė man kaimo, o priešingai – padarė jį dar brangesnį, artimesnį. Vilniuje arba Kaune aš pradedu dusti po dviejų savaičių, Maskvoj arba Leningrade – po dviejų parų. Man visuomet trūksta laukų, girių, stipraus vėjo. Visų pirma – Lietuvos laukų, girių ir vėjo. Ir, žinoma, Lietuvos žmonių, gyvenančių smarkiai pasikeitusio kaimo vietovėse. Be jų aš visuomet kaip karpis, prieš kišant peilį po kaklu, dar įleistas į chloruoto vandens vonią...
Raimondas Kašauskas (1969 m.):
– Nevaizduokime jos eiline, suvargusia kaimo moterimi – nei jaunystėje, nei vėliau. Po tuo balakonu, po languota skepeta slypėjo siela – jautresnė, kilnesnė nei daugelio kitų. (...) Drąsiai galime teigti, kad valstietę Juliją Žymantienę visada lydėjo antrininkė rašytoja Žemaitė. Antroji pakeldavo, paguosdavo pirmąją. Neleisdavo sugniužti, skiepydavo tikėjimą ateitimi, vilties prošvaistes.
Nubudo su tais, su kuriais susiejo likimą, ir pati atsistojo jiems šviesti.
Juozas Aputis (1971 m.):
– Žemaitės literatūrinė premija buvo ir liko ar tik ne pati gražiausia ir vertingiausia premija rašytojui. Tada, prieš keturiasdešimt trejus metus, kilniai pasielgė „Žemaitės“ kolūkis, šitą premiją įsteigę, pagarbos nusipelnė Kelmės rajono savivaldybė, kuri ją išlaiko.
Mykolas Sluckis (1972 m.):
– Žemaitės premija – kukli, bet prasminga. Kaskart su ja grįžtam prie ištakų, prie žodžio spalvos, kvapo, jėgos. (...) Nuo Žemaitės nueita toli tiek gyvenime, tiek mene, bet ji tebėra šalia. Kad ir kokių horizontų siektų jauni rašytojai, juos vis tiek lydės tradicijos alsavimas. Jei šios palydėtuvės nutrūktų – būtų gaila. Su Žemaite, tikiu, nepasiklysime.
Eugenijus Ignatavičius (1984 m.):
– (...) ar nevertėtų pagalvoti ir Žemaitės premiją skirti ne vien už kūrinius, kuriuose dar mėginama vaizduoti kaimo gyvenimą, o į premijuojamų sąrašą įtraukti ir tuos autorius, kurie vienokiu ar kitokiu būdu, meninės raiškos priemone, sugeba pratęsti kalbos, tautos etninės kultūros, nacionalinio savitumo išlikimą, giliau paliečia didėjančios žmonių gyvenimo nelygybės, socialinių klausimų temas, nepasidavė postmodernizmo bangai, pasipriešina taip uoliai Vakarų tam tikrų sluoksnių veikėjų peršamai ir propaguojamai nutautinimo, kosmopolitinei ir globalistinei ideologijai?
Vytautas Girdzijauskas (1995 m.):
– Ar bereikia sakyti, jog džiaugiuosi ir didžiuojuosi, turėdamas teisę vadintis laureatu? Manyčiau, kad ši premija turėtų įgyti valstybinį statusą.
Leonardas Gutauskas (2007 m.):
– Žemaitės laikas nepraeis niekada, kaip nepraeis ir mūsų Kalba. Žemaite ir Biliūnu reiktų pradėti mokytis rašto, nes jų kūryboje glaudžiasi mūsų šaknys. Dėl to Žemaitės premija tokia brangi.
Autorės repr.
ISTORIJA: 1966–ieji. Žemaitės literatūrinė premija įteikiama pirmajam jos laureatui Juozui Baltušiui už apsakymą „Ko nepasakė Laukys“.
Autorės nuotr.
LAUREATAI: Ušnėnų kraštotyros muziejuje kabo visų Žemaitės premijos laureatų nuotraukos.
RAŠYTOJA: 44-ąja Žemaitės literatūrinės premijos laureate tapo rašytoja Aldona Ruseckaitė už romaną „Žemaitės paslaptis“.
IŠTRAUKOS: Ryšėdama skarele, kaip kadaise Žemaitė, aktorė Olita Dautartaitė skaitė ištraukas iš premijuotojo romano.