Žemaičių kalbos ekspresija

Reginos MUSNECKIENĖS nuotr.
Užvenčio kultūros centro darbuotojai Onai Granickienei (pirmoji iš kairės) lengviausiai žemaitiški žodžiai pilasi, kai įsikūnija į herojų.
„Kai šneku nežemaitiškai, atrodo, jog tolstu ne tik pati nuo savęs, bet ir nuo teisybės“, – sako Kelmės mažojo teatro aktorė Austėja Gendvilaitė, kurianti ir atliekanti dainas žemaitiškai.

Žemaičiavimą mergina vadina ne tarme, o kalba. O kai savo kalba atliekamas Austėjos dainas išgirdo socialinių tinklų vartotojai, aktorė sulaukė labai daug dėmesio ir tapo televizijos laidų ir žurnalų heroje.

Iš Plungės rajono kilusi jauna mergina tarsi paneigia mintį, jog jaunimas dabar atšąla nuo tarmių. Ir įrodo, jog būtent natūralumas ir autentika, niekuo nepakeičiama savastis menui įkvepia gyvastį.

Be tarmės nutoltum nuo teisybės

Šiandien, kai daugelis atlikėjų pasirenka angliškus arba iš keistų bereikšmių skiemenų į žodį sudurstytus sceninius vardus, Austėja Gendvilaitė pasiliko savo vardo žemaitišką variantą „Austieja“. Ir anksčiau jos turėta grupė vadinosi žemaitiškai – „Auksa žovis“.

Žemaičių kalba kurianti ir dainuojanti Kelmės mažojo teatro aktorė visur, kur įmanoma, šneka tik žemaitiškai: „Jeigu kalbėčiau literatūrine lietuvių kalba, nutolčiau ne tik nuo savęs, bet ir nuo teisybės.“

Mergina ir mąsto žemaitiškai. Plungės rajone gyvenantys tėvai puoselėjo žemaitiškumą, rengdavo žemaitiškų dainų konkursus. Tad ir Austėjai nekilo klausimų, kokia kalba kurti:

„Ta kalba, kuria galvoji, turi skleistis ir kūrybinės mintys, – įsitikinusi mergina. – Man atrodė, jog žemaičių kalba yra kelias į klausytojo širdį.“

Iš tiesų, tai buvo tiesiausias kelias į klausytojų širdis. Per kelis mėnesius, kai pradėjo kelti savo dainas į „YouTube“ kanalą ir socialinius tinklus, atlikėja sulaukė didžiulio gerbėjų būrio palaikymo. Ja susidomėjo žurnalai, televizija.

Pasirodė, jog plungiškės merginos tarmė tapo jos išskirtinumu iš daugybės angliškas arba lietuviškas dainas atliekančių dainininkų. Įgimta iš vaikystės aplinkos atsinešta kalba tapo jos autentika ir tvirtybe. Daina apie žiauriai gražią žiemą užkariavo tūkstančius širdžių.

„Turim saugoti savo kalbą Ji – mūsų savitumo dalis. Tik turėdami savo kalbą išliksim“, – sako šiuo metu Šiauliuose gyvenanti mergina. Ir savo žodžius tarsi užtvirtina žemaitišku dainos tekstu.

SAVA

Kou pasakė tau akmou ka šalėp goliejē?
Kou sakītė nuoriejė ons tau ka labā tīliejē?
A balaukē tuos dėinuos ka rėišotā krėsto?
Kas matė mon sakė ka bovā tėn be tėksla

Bet aš Sava saulė savās sparnās
Sava dongu savās raktās
Savuo ognie basuom kuojuom
Mes atsakīmu ėiškuojuom

Kor ta vėita kor omžem būtė
Skīrė mum perkūnā ėr anū liūtīs
A bovā če ka dā opės tekiejė?
Kas matė mon sakė ka to netėkiejē,

Bet aš...

Viljamas Šekspyras žemaitiškai

„Širdis apsal, kai išgirstu kap any šnek. Gali klausytis i klausytis išsižiuojęs“, – apie savo gimtojo Varnių krašto žmonių kalbą su ilgesiu atsiliepia Kelmės mažojo teatro direktorius Algimantas Armonas.

Kelmės mažasis teatras žemaičių tarme yra pastatęs keturis spektaklius: „Tris mylimas“, „Kražių skerdynes“, „Amerika pirtyje“ ir „Žemaičiai bylinėjasi“.

Į šiuos spektaklius reikėjo įdėti daugiausia darbo. Ne visi teatro aktoriai – žemaičiai. Sakė: „Mes – ne žemaičiai“. Bet režisierius užsispyrė: „Išmokstama net japonų kalba. O čia – tik žemaičių.“

Ir mokėsi. Po vieną sakinį analizuodami, kirčius, kur reikia, sudėdami. Tai nebuvo paprastas ėjimas. Bet šiandien režisierius ir teatro vadovas įsitikinęs, jog tai vieni iš labiausiai pavykusių scenos darbų, nes atspindi vietinį koloritą, išryškina žemaičių kultūrinį identitetą.

Žemaitiško šnekėjimo Algimantas nevadina tarme. „Tai žemaičių kalba. Ji kitokia negu visos Lietuvos. Ir žemaičiai yra kitokie. Kovingi. Užsispyrę. Tarmė suteikia menui specifiškumo. Ji – mūsų didysis turtas. Būtų laikas ir Šekspyrą suvaidinti žemaitiškai. Jau įsivaizduoju, kaip įdomiai jis skambėtų mūsų kalba“, – šypsosi teatro vadovas.

A. Armonas domisi Žemaitijos istorija, didžiuojasi Žemaičių kultūros draugijos veikla, džiaugiasi, jog randasi vis daugiau kūrėjų, rašančių žemaitiška kalba, kad parašyta net žemaitiška gramatika. Jeigu ji būtų parašyta J. Jablonskio laikais, gal šiandien žemaičių kalba būtų bendrinė.

Tik režisieriui gaila, jog ne visuomet žemaitiškai rašantys poetai, rašytojai, dramaturgai ar žemaičių kalbos puoselėtojai tinkamai įvertinami:

„Skaitau iš Vaiguvos krašto kilusios mokslininkės Ievos Švarcaitės žemaitišką žodyną. Tokie mieli tie žodžiai, kuriuos vaikas būdamas girdėjau. Kiek darbo įdėta! Surinkti visus žodžius. Susisteminti. Aukščiausias lygis! O ar kas nors bent padėkojo, įvertino? Kartais menkavertės knygutės vertinamos labiau, negu rimti akademiniai dalykai.“

 

Kun saką?

„Kun saka? A mun saka?
Ja mun saka, tai kun saka?
A daugiau nieka nežina?
Tik kun saka, a mun saka?“

Tokia nuotaikinga žemaitiška daina televizijos žiūrovus laidoje „Duokim garo“ ne kartą linksmino grojančių ir dainuojančių užventiškių vyrų kvartetas taip ir pavadintas „Kun saka?“

Šiandien jau aštuoniasdešimties sulaukęs kvarteto vadovas Jonas Juozapavičius juokauja, jog dirbdamas Užvenčio kultūros centre neblogai išvystęs žemaitišką temą. Bet pačiam labiausiai prie širdies daina „Juoni, Juoni“, skirta savo kolegai smuikeliu griežusiam Jonui Gelžiniui, kuris gyvenime buvo vienišius, kultūringas kaimo vaikis, labai atsidavęs kultūrai.

Užvenčio krašte gimęs ir augęs Jonas Juozapavičius žemaičių tarme yra sukūręs ne vieną dainą. „Mūsų tarmė – savotiška. Mes ne valgom, o „jiedam dūną“, – šypsosi kultūros veteranas. – Kadangi ilgą laiką dirbau mokykloje, ten negalėjau kalbėti tarmiškai. Bet prašydavau mokinių iš senų žmonių užrašyti Užvenčio krašto senovinių liaudies dainų.

Žemaitiškose mano dainose kartais prasišauna koks literatūrinės kalbos žodis. Man pavyzdys buvo bendradarbė Ona Stankienė, kuri tobulai buvo įvaldžiusi žemaičių kalbą. Ja kūrė dainas. Dabar žaviuosi šilališkės Redos Gužauskienės žemaitiškomis dainomis.

Turiu pusseserę, kuri visą gyvenimą Klaipėdoje dirbo gydytoja chirurge, bet niekada nekalbėjo literatūrine lietuvių kalba – tik žemaitiškai. Neįsivaizduoju kaip jai taip pavyko.“

J. Juozapavičius su kapela, ansambliu ir kitais kolektyvais koncertavo Italijoje, Lenkijoje ir kitose užsienio šalyse. Visur jų dainos sulaukdavo didelio pasisekimo. O Lietuvoje daugiausia aplodismentų sulaukdavo žemaitiškos dainos, ypač jos patikdavo suvalkiečiams.

„Tarmės padeda skleistis krašto kultūrai. Reikia jas išsaugoti, – sako J. Juozapavičius. – Dabar net ir apsišvietęs jaunimas nemoka tarmių. O tai reikalinga. Per televiziją buvo reklamuojami vaistai nuo skausmo: „Skausmas yra tikras šmikis“. Žemaičių kalba tai reiškia lyties organą. Parašėme į studiją. Dabar reklama pataisyta. Sako: ne „šmikis“, o „mikis“.

Turime labiau saugoti ir bendrinę lietuvių kalbą. Tai, kas darosi dabar, nesuvokiama sveiku protu. Prie Prezidentūros rengiama Žinių diena. Iš trisdešimties atliktų dainų 21 – angliška. Sovietiniais laikais, kai būdavo rengiamos moksleivių dainų šventės, repertuaras būdavo lietuviškas. Tik dėl akių vieną ar dvi dainas įterpdavo rusiškas.“

Išskrida blezdingeli

Daugiau kaip prieš metus Užvenčio kultūros centras neteko talentingos kūrėjos, puoselėjusios žemaitiškumą kultūroje Onos Stankienės. Meno vadove dirbusi moteris buvo subūrusi ansamblį „Blezdingeli“, kuris dainuodavo žemaitiškas dainas, dažniausia pačios Onutės kurtas. Literatūrine kalba ir žemaičių tarme parašytas dainas apie gimtąjį kaimą, savo kraštą Onutė dažnai atlikdavo duete su savo seserimi muzikos mokytoja Valerija Adomaitiene. Publika visuomet šiltai sutikdavo gitaromis skambinančias ir nuoširdžiai bei profesionaliai dainuojančias seseris.

„Anai būdava dzingt kas nuors į galvą – y užraša, – kolegę, artimą draugę, kaimynę ir bendradarbę mena Užvenčio kultūros centro darbuotoja Ona Granickienė. – Ona i darbe šnekiedava žemaitiška. Ana, juos sesū Vali, aš y Alius Grigaituks buvuom išmuokę žemaitiškai kalnus gyduoti. Tuokia Vali Klimieni iš Pabutkalniuka išmuokina. Daug pagrabų atgyduojuom už ačiū“.

Kartu su Onute Stankiene Ona Granickienė Junkiluose, lauke, tarp medžių, statydavo žemaitiškus spektaklius. Užsitraukdavo drobulę, kad galėtų persirengti. Vaidindavo patys junkiliškiai. Tarp pušų. Nė scenos nereikėdavo. Nė vaidinti nereikėdavo, nes šnekėdavo savo tarme, apie savo gyvenimą. O kai bobelkos žemaitiškai uždainuodavo, visas kaimas skambėdavo.

Ona Granickienė apgailestauja, jog žymiausia Užvenčio šnektos puoselėtoja taip netikėtai iškeliavo Amžinybėn. Išskrido tarsi ta kregždė, žemaičių malonybiniu žodžiu blezdingele vadinama. Po jos mirties susigūžė, nebedainuoja ir sesuo Valerija. O juk abi – nesvietiškai talentingos!

O. Granickienė išsaugojo pluoštą kolegės O. Stankienės kūrybos.

Viena būdingiausių jos žemaitiškų dainų apie Užvenčio kraštą:

Užventis yr baisee gražus.
Sauga didelius i mažus.
Skumb dainuškas vakaraas.
Karves ganuos čia pulkaas.

Žuves čiaušk iš tvenkinių.
Nier gyvačių, nier velnių.
Žmuonis dirb čia kap biteles –
Viela gulas, unksti kelas.

Tap lek dyna puo dynuos.
Kas? Kur? Kap? – visi žinuos.
Tuoks gyvenims mūsų kaime.
Užventiškia verti laimes.

Jeigu netikat, atvyket
Mūsų kaimą aplankyket
Vytas čia užteks visyms
I mažyms, i didelyms.

Lina rankšluosčias apjūsma
Ligi ryta šuoksma, dūksma
Dūma virs iš kaminų
Plyš padungi nu dainų.

Žemaitiškos Onos Stankienės dainos – tai dažniausia kokioms nors progoms, renginiams rašyti tekstai, itin paprastos stilistikos, primenantys liaudies dainas, bet skirtingai nuo liaudies dainų turintys agitacinių, reklaminių elementų.

Patogiau „įlįsti“ į herojų

Apie talentingas seseris Valeriją Adomaitienę ir Amžinybėn iškeliavusią jos seserį Oną Stankienę pagarbiai atsiliepusi Ona Granickienė pasakoja šeimoje šnekanti tik žemaitiškai. Darbe vartoti tarmę – kiek suėtingiau. Ne visi kolegos suprastų. Gal būt stabdo ir tai, kad užventiškių žemaičiavimas dar nėra toks gilus kaip netoliese gyvenančių varniškių.

„Palangoj ir Plungėj žmonės ir krautuvėj, ir įstaigose šneka žemaitiškai. O Užventyje tai nėra įprasta. Gal kad gyvename ant parubežės“, – svarsto ponia Onutė.

Tačiau savo stichijoje kultūros darbuotoja sako pasijuntanti tuomet kai veda renginius. Tomis akimirkomis ji susitapatina su kokiu nors herojumi, dažniausia su žemaite Bistrancija. Taip patogiau šnekėti žemaitiškai. Personažas daug gali.

Po renginio kai kurie žiūrovai tarsi patvirtindavo, kad ir jų sielas giliau pasiekia įgimtoji žemaičių kalba: „Tap lengva ant širdys. Tyk prisijūkiau.“

O renginio vedėja atsako sodriu žemaitišku humoru: „Jaučiūs kap medum patepta, kap žvaigždie palaiminta“.

Drauge su Ona Stankiene žemaitiškai prirašytos ištisos serijos scenarijų.

„Būdama heroje aš įsivardiju save. Žemaičių kalbą jaučiu kaip duotybę. Tik gaila, jog ne visi supranta, kad tarmė – didelė vertybė, kad turime ją saugoti ir branginti. Jaunimas jau beveik nesupranta ir nebekalba žemaitiškai, – apgailestauja O. Granickienė. – Galbūt mokyklų programose būtų galima numatyti bent vieną savaitinę gimtosios tarmės pamoką.“

 

Kaimuose tarmė – dar gaji

Kražių Žygimanto Liauksmino gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Emilija Kvietkuvienė taip pat neneigia jaučianti jaunimo atšalimą nuo tarmių. „Bet palyginti su didžiaisiais miestais, mes dar gyvename lyg rojuje. Dar nemažai mokinių tėvų šeimose šneka žemaitiškai. Ir vaikai kartais tik maivosi, kad nemoka žemaitiškai. O kai išgirsti žaidžiančius ir šūkaliojančius gimnazijos kieme ar koridoriuose, ne vienam išsprūsta žemaitiškų žodžių“, – pasakoja pedagogė.

Jau trylika metų E. Kvietkuvienės mokiniai vietos tarme užrašo Kražių, Karklėnų ir kitų aplinkinių kraštų senų žmonių pasakojimus, jų gyvenimo istorijas. Daugelis darbų laimi prizines vietas respublikiniuose filologų konkursuose.

Pavyzdžiui, šiemet vienuoliktokė Margarita Gedvygaitė tarmiškai užrašė Pukšelių kaimo gyventojos Vladislavos Poškienės gyvenimo istoriją. Mokinė keletą kartų lankė vieną seniausių kaimo gyventojų, kuri graudinosi dėl nykstančio kaimo, o tuo pačiu ir dėl išnykstančios jų tarmės.

E. Kvietkuvienė gimnazijoje atsakinga už etninės kultūros integravimą į ugdymo turinį. Rengia vakarones, kuriose mokiniai kalba tik tarmiškai.

Vienoje konferencijoje pedagogė yra girdėjusi, jog daugelyje užsienio šalių, vienas iš pavyzdžių Šveicarija, yra dėstoma ir tarmių disciplina. Lietuvoje tarmių apžvalginės pamokos numatytos tik dešimtos klasės programoje. Kitais atvejais paliekama laisvė pačiai mokyklai. Galima rašyti programą ir dėstyti tarmę kaip pasirenkamą dalyką. Tik kartais dėl didelių darbo krūvių lituanistai nespėja to padaryti.

„Tarmė – tautos savastis, regiono išskirtinumo ženklas. Buityje ir aš pati šneku tarmiškai. Kartais ir per pamoką išsprūsta koks žemaitiškas žodis. Tuomet vaikams būna labai juokinga“, – mintimis ir patirtimis dalijasi mokytoja Emilija.

 

Tarmė – tai laisvė mintims

Pakražančio kultūros centro renginių organizatorė Danutė Anankaitė išugdė ne vieną „Tramtatulio“ konkurso laimėtoją. Jos mokomi tarmei paklūsta net ketverių metų vaikai.

Pati Danutė namuose, dažniausia ir darbe, šneka žemaitiška žalpiškių tarme. Jos pastebėjimu, Kerkasių ir Žalpių kaimų vaikai dažniausia kalba pusiau tarmiškai – vienas žodis – literatūrinės kalbos, kitas – žemaitiškas arba ištartas žemaitiška forma. Bet šeimose dar daug kas šneka žemaitiškai.

Rengdama vaikus „Tramtatulio“ konkursui Danutė perrašo tekstus žemaičių žalpiškių šnekta.

„Ne kiekvienas gali perteikti tekstą įtaigiai. Vaikas turi būti artistiškas, charizmatiškas. Pirmiausia reikia pastebėti tokius vaikus. Pavyzdžiui, Augustė Samuilytė, jau būdama ketverių metukų, „Tramtatulyje“ traukė žemaitiškas daineles. Dabar ji jau aštuntokė. Auginuosi mažiukus konkurso dalyvius“, – pasakoja kultūros darbuotoja.

Danutės iniciatyva Žalpiuose pastatytas žemaitiškas spektaklis, kuriame vaidino vietos gyventojai. Jie šnekėjo savo tarme. Ir atrodė, jog žmonėms nė nereikia vaidinti.

„Kultūros renginiai sava tarme yra pliusų pliusas, – įsitikinusi D. Anankaitė. – Žemaičių tarmė – labai spalvinga. Ji skiriasi nuo literatūrinės kalbos net sakinių struktūra. Tai suteikia autentikos, o žemaitiškai šnekančiam žmogui – charizmos. Tai laisvė mintims. Aš ir mąstau žemaitiškai.“