Naujausios
Žalgirio mūšio atminimo ženklai
Vytautas KIRKUTIS
Praėjusių metų pabaigoje tarp įvairiausio prekybinio, pramoginio ir reklaminio šurmulio bei žybsėjimo galbūt liko nepastebėta solidi ir net savo pavadinimu intriguojanti knyga „Kas laimėjo Žalgirio mūšį? Istorinio paveldo dalybos Vidurio ir Rytų Europoje“.
Trijų autorių Dangiro Mačiulio, Rimvydo Petrausko ir Dariaus Staliūno knygą išleido Vilniaus „Minties“ leidykla. Vienas iš monografijos autorių – humanitarinių mokslų daktaras Dangiras Mačiulis – šiaulietis, „Atolankų“ autorius ir konsultantas.
Pirmasis klausimas, perskaičius knygos pavadinimą: nejaugi dar neaišku, kas laimėjo Žalgirio mūšį? Juk 2010 metais buvo minimos Žalgirio mūšio 600-osios metinės, paskatinusios įvairiais aspektais tyrinėti šį svarbų istorijos įvykį.
Prirašyta kalnai publikacijų, išleista nemažai knygų. Ne tik gudrusis internetas, bet ir moksleiviai žino, kas kurioje pusėje kovėsi ir kas mūšį laimėjo. Ir staiga – beveik trijų šimtų puslapių knyga apie tai, kas seniai visiems žinoma?
Deja, dažnai apie labai gerai žinomus dalykus iš tiesų žinome ne tiek daug. O apie tokį prieš daugiau kaip šešis šimtus metų vykusį mūšį istorikai turi ką diskutuoti iki šiol. Tad nereikėtų per daug stebėtis ir trijų autorių monografija „Kas laimėjo Žalgirio mūšį?“, išleista praėjus jubiliejaus šurmuliui.
Iš karto pasakysiu, kad autoriams šįkart visai neįdomu, kas narsiau kovėsi ir kieno nuopelnai didesni – lietuvių, lenkų ar baltarusių. Svarbiausia – Žalgirio mūšio atminimo tema. Tai, ką pastaruoju metu įpratome gudriai vadinti kolektyvine atmintimi.
Autoriams šiuokart rūpi, kaip įvairiais istoriniais laikotarpiais į kolektyvinę atmintį įsirašė Žalgirio mūšis, kokie jo aspektai buvo akcentuojami, kaip buvo kuriama Žalgirio mūšio legenda.
„Knygoje siekėme ne tik atskleisti, kaip skirtingose atminimo kultūrose kinta Žalgirio mūšio vaizdinys, bet ir paaiškinti tų pokyčių politines, ideologines, istoriografines priežastis, parodyti, kokios visuomenės grupės kuria ir keičia šį vaizdinį ir kokiais instrumentais jis diegiamas masėms“, - rašoma pratarmės žodyje.
Žalgirio mūšio vaizdinys aptariamas chronologiškai: nuo XV amžiaus (priminsime mūšio datą – 1410 metų liepos 15 diena), plačiau stabtelint prie „ilgojo XIX amžiaus“, pasidairant tarp dviejų pasaulinių karų, panagrinėjus žalgirianą Antrojo pasaulinio karo metais ir galų gale – sovietmečiu. Pasakojimą nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos iki Sąjūdžio parašė Dangiras Mačiulis.
Beveik prieš porą metų (2011-ųjų vasarį) „Atolankose“ rašiau apie dviejų autorių istorikų Dariaus Barono ir Dangiro Mačiulio monografiją „Pilėnai ir Margiris: istorija ir legenda“, kurią išleido Vilniaus dailės akademijos leidykla. Šeši šimtai keturiasdešimt vieno puslapio knygoje pirmą kartą buvo pateikiamas išsamus tyrimas apie herojiškos Pilėnų gynybos vaizdavimą istoriografijoje ir šio vaizdinio gyvavimą lietuvių atminties kultūroje.
Tuomet, atsakydamas į klausimą apie naujus kolektyvinės atminties tyrinėjimus, Dangiras Mačiulis sakė, jog „Lietuvos istorijos institute prieš porą metų pradėta vykdyti nauja mokslinio tyrimo programa, skirta atminties kultūros tyrimams. Esu vienas iš šioje tyrimo programoje dalyvaujančių mokslininkų. Lietuvos atminties kultūros tyrimai tik prasideda, tad visuomenė sulauks naujų darbų“.
Knyga apie Žalgirio mūšio atspindį kolektyvinėje atmintyje ir jo kaitą – dar vienas žingsnis tyrinėjant šiuo metu aktualią temą.
