Naujausios
– Aš pats visą tiražą ką tik gavau, o žagariečiai jau domisi. Net iš Vokietijos skambino ir prašė atsiųsti, – pasakoja 85-uosius metus einantis ne vienos knygos autorius, apie devynerius metus gyvenęs Altajuje, kur baigęs Bijsko miškų technikumą, ten pat dirbo girininku.
– Skaitau Vytauto knygą, nors žinojau apie ką ten, bet vėl ir vėl stebina jo mokėjimas rašyti – lengvai, vaizdingai. Tokio pobūdžio knygos Lietuvoje nėra – pokaris, vaikystė, gimtas kaimas, žmonės, buitis – graži praeities etnografija, įterpiant dabartį, vaizdais sugulė į gerą knygą. Gimtasis kaimas Viešučiai, Žagarė, kur mokėsi ir paauglio akimis stebėjo žmones, o stebėti buvo ką – žagariečiai – ypatinga gentis. Paskaityti verta dėl daugybės įdomių situacijų... – apie vyro knygą atsiliepia ir rašytojo žmona Julija.
– Sakykite, kodėl knygą pavadinote antruoju žemgalių išėjimu? – klausia žurnalistė.
– Tai kronika apie žemgalių gyvenimą. Kaip žinote iš istorijos, pirmą kartą iš savo žemių žemgaliai išėjo 1290 metais, kai netoli Joniškio, susirinkę Sidabros pilyje, paskelbė Žemgalos, kaip valstybės, pabaigą. Tada ir prasidėjo pirmasis žemgalių išėjimas: vieni pasklido po įvairias Lietuvos vietas, kiti pasidavė kalavijuočiams.
Antrasis žemgalių išėjimas prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo. Ištuštėjo laukai, neliko vienkiemių sodybų, ištisų kaimų ir jų žmonių.
– Ką reiškia tas išėjimas? Juk Žagarė ir jos žmonės egzistuoja...
– Tas judėjimas prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo – kas į mišką, kas į miestą... Tame antrajame žemgalių išėjime dalyvavau pats. Mūsų niekas žemgaliais nevadindavo – sakydavo, skerslatviai... Mano tėvų troboje Viešučių kaime, kuris priklausė Žagarei arba Joniškiui, žmonės, nepakeldami vis didėjančių pyliavų ir mokesčių, grasinimų trėmimais, patys parašė pareiškimus ir įstojo į kolchozą. Tai atsitiko 1949 metų rugpjūčio 4 dieną .
Pats baisiausias, mano supratimu, išvarymas – melioracija, kai iš mūsų žemėlapių dingo daug kaimų, dar daugiau vienkiemių su savo žemgališkomis istorijomis. Dabar vėl – prasidėjusi žemių konsolidacija. Vadinasi, kad vieno ūkininko rankose atsiduria didžiuliai žemių plotai. Tiek žmonių, kaip anksčiau, apdirbti laukus nebereikia. Tai kur dėtis tam žmogui, kuris tos žemės neturi? Tenka vėl iš Žemgalos išeiti... Esu paskaičiavęs, kad senais laikais Joniškio rajone buvo 17 ar 18 vien septynmečių ir aštuonmečių mokyklų. Dabar tuščia – nei mokyklų, nei vaikų. Ir tas procesas tebesitęsia.
– Taigi, žagariečiai, tik išgirdę, kad knygoje jie minimi kaip ypatinga gentis, ėmė didžiuotis. Kuo gi jie yra tokie ypatingi?
– O taip! Niekur kitur Lietuvoje tokių nerasi! Kadangi ir mano knyga parašyta su lengvu humoru, pasakysiu taip: reikia jiems primokėti, kad juos tokius išsaugotume.
Klausiate, kuo jie ypatingi? Ogi savo būdu! Turbūt ne visi žino tokį anekdotą, kaip Jonas švilpavo... Taigi. Švilpiniuoja Jonas apie jaują. Kaimynas jo ir klausia: „Ko švilpauji?“ Jonas jam ramiai vaikštinėdamas atsako: „Tėvas nuo jaujos nusilaida ir guli...“ Kaimynas netveria: „Ar bent sveiks?“ Jonas atsako: „Sveikumą tai sveiks. Bet negyvs...“ Taigi taip – žagariečiai bet kokioje situacijoje išsiskiria savo ramiu charakteriu. Be to, jie viską žino, visada turi savo nuomonę. Žinoma ir tai, kad smarkiai į darbus neįsikinkys... Gyvena išdidžiai: gal ir biednai, bet užtat kaip laisvi, nepriklausomi žmonės.
O jau „o“ raidės niekas kitas taip nemoka melodingai ištarti, kaip tik žagariečiai. Man jų tariamas „o“ yra gražiau už bet kokią muziką...
– Pokario laikotarpis – sunkus, liūdnas, dviprasmiškas. Bet kažkodėl apie sunkų laikotarpį Jūs rašote su humoru...
– Kroniką sudaro trylika stambesnių dalių, o šias – penkiasdešimt smulkių. Žinau iš patirties, kad skaitytojas vangiai ir nenoriai pradeda ilgesnį kūrinį.
Aš tada buvau vaikas. Į knygą sudėjau istorijas, kurias tada mačiau. Ar yra kada nors vaikams blogai? Nesvarbu, kad laukuose minų primėtyta, kad tėvai baiminasi, jog ant kurios nors iš jų vaikai neužmintų ar, gink Die, nepradėtų kur nusinešę ardyti... Mes, vaikai, jautėmės kaip suaugę, viską girdėdavome, matydavome ir suprasdavome, visame dalyvaudavome. Be mūsų niekas negalėjo įvykti. Didžiausias pagyrimas būdavo, kai suaugusieji pasakydavo apie mus – „kaip seniai“.
Mums, vaikams, gi galvos neskaudėjo, kad tėvai už darbą kolchoze parsinešdavo dirsių pusmaišį ir sukdavo galvą, ką ant stalo šeimai padėti... Bet ir suaugusiems per daug nebuvo liūdna. Jei kas dėl to dirsių maišo ir verkė, tai tik ne žagariečiai – anie visko turėjo ir dar sugebėdavo pagerti... Mano knygoje yra ir detektyvinė istorija – nuotykis po nuotykio. Skaitytojui turi palikti intrigą, kad, pabaigęs vieną pastraipą, smalsumo vedamas skaitytų ir antrąją, trečiąją, iki galo...
– Knygoje, tapatumui sustiprinti, naudojate ir žemgališkus žodžius... Galite pavardinti kelis pavyzdžius, kokie yra tie žemgališki žodžiai ar posakiai?
– Esu surinkęs apie 200 žemgališkų žodžių, sudaręs jų žodyną su paaiškinimais, ką jie reiškia. Piktnaudžiauti žemgališkais žodžiais savo knygoje negalėjau – žmonėms būtų daug neaiškumų. Bet keletą tikrai panaudojau. Pavyzdžiui, „riktingas“. Šiuo žodžiu žemgaliai apibūdindavo gerą, teisingą žmogų. Arba būdavo žodis „godingas“. Reiškia – garbingas. Posakis „vepelį praskalauti“ – reiškia ne tiesiogiai gomurį praskalauti, o „gramą padaryti“... Na, o pasakymą „dubultom akim“ jau žino ir šių dienų Žagarės žemgaliai... Jeigu suaugusiesiems koks nors įvykis atrodė dramatiškas, tikra prapultis, sakydavo ne „svieto pabaiga“, kaip kitur, o žemgališkai – „pagalum“...
– Nors gyvenate Akmenėje, tačiau, sprendžiant iš naujausios Jūsų knygos, iš žiemgališkosios Žagarės apylinkių net nebuvot išvažiavęs...
– Jau buvau iš gimto kaimo išvykęs, baigęs mokyklą Žagarėje, kai sužinojau, jog mano Viešučiai jau priskirti Akmenės rajonui. Tačiau ryšiai likę. Jau kaimo nebuvo, bandžiau prisiregistruoti. Neregistruoja. Sako, neturi gyvenamojo namo... Teko pastatyti. Savo pasiekiau – priregistravo. O ir mano pasodintas miškas čia auga.
Čia viskas taip artima, miela, pažįstama. Anais metais atvažiavom su žmona Julija, vaikščiojam po Žagarės centrą. Žiūriu, skvere vienas veikėjas pasirodo. Netrukus prie jo prisigretino kitas. Žiū, ir trečias jų link beateinantis... Jie tokie ypatingi – kelnės tokios kliošinės, kepurės ant pakaušių, net lietpaltis, striukė ar švarkas – tokius žmones gali pamatyti tik Paryžiaus pakraščiuose arba Žagarėje... Žmonos Julijos ir klausiu, ar ji tikrą prancūzą yra mačiusi? Žmona dairosi, kur čia tie prancūzai. Žemgaliai žinotų... Skaičiau internete, kaip kaži kokia mergina, iš čia kilusi, Žagarę mažuoju Paryžiumi yra pavadinusi...
– Prie šios naujos knygos prisidėjo visa šeima. Pristatykite.
– Sūnus Andrius tapo mano knygos redaktoriumi. Beje, joje publikuojama ir keletas jo eilėraščių, parašytų žemgališkai. Savo eilėraščių į mano knygą yra sudėjusi ir žmona Julija. Jau lietuviški, ne žemgališki. Knygą apipavidalino dukra Rita. Beje, viršelį puošia jos piešinys „Audra Viešučiuose“.
– Knyga dienos šviesą išvydo karantino laikotarpiu. Ar planuojate kada nors gyvą susitikimą su savo Žagarės, Joniškio žemgaliais?
– Jei kada nors tie apribojimai baigsis, būtinai.
