
Naujausios
Vitolio Trušio „Ateinu": sugrįžusi kūryba
Šiaulių universiteto Dailės galerijoje iki gegužės 26 dienos eksponuojama tapytojo, monumentalisto Vitolio Trušio (1936–2018) paroda „Ateinu“. Šiaulių miesto garbės piliečio paveikslai į parodines erdves sugrįžo iš palėpės. „Sukrėtė vaizdas, jie buvo sumesti ir nereikalingi. Supratau: arba dings, arba kaip nereikalingas dalykas bus laikomas“, – sako galerijos direktorius Kornelijus Užuotas.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
„Reikia gelbėti!“
Šiaulių universiteto Dailės galerijos trijose salėse eksponuojamas 31-as V. Trušio paveikslas."Ateinu“ – taip būtų pavadintas 2017–2018 metais sukurtų dailininko eilėraščių rinkinys.
„Galima ir pasigėrėti, ir pasimokyti, – apžvelgdamas parodą, sako galerijos direktorius Kornelijus Užuotas. – Gera vien būti tarp tokių darbų: potėpiai, tekstūra, išlaikytas koloritas – viso to pasiilgau. Žiūri po penkiasdešimties metų: gražu!“
Nedaug trūko, kad šie darbai nebūtų grįžę į Šiaulius, galbūt – visai pražuvę.
„Aš buvau vykdytojas, o kūrinius išgelbėjo docentė Irena Ramaneckienė“, – sako K. Užuotas.
V. Trušys anapilin išėjo šių metų vasarį Vilniuje. Praėjus kiek laiko, K. Užuotas sulaukė I. Ramaneckienės, V. Trušio knygų redaktorės, bičiulės, skambučio.
„Reikia gelbėti gerbiamo profesoriaus Vitolio Trušio darbus, Stasys Tumėnas sakė, jūs galite padėti“, – išgirdo K. Užuotas. Paaiškėjo, kad rektoriaus skirtas automobilis sugedo. O reikalas skubus – V. Trušio namas atiduotas globėjui, pradėtas remontas – darbai gali prapulti. Jo sesuo laukia, sutinka kūrinius perduoti.
„Kai nuvažiavome, supratau, koks reikalas. Pradėtas remontas, beveik statybos, darbai palėpėje. Sukrėtė vaizdas, jie buvo sumesti ir nereikalingi. Supratau: arba dings, arba kaip nereikalingas dalykas bus laikomas.“ Keletą įplyšusių drobių galerijos direktorius vėliau suklijavo.
Parvežti darbų K. Užuotas vyko du kartus, antram kartui autobusiuką skyrė Savivaldybė. Knygų, freskų projektų, akvarelių, piešinių parvežė ir I. Ramaneckienė.
Paveikslas gaisravietėje
Daugelį tapytojo darbų iš palėpės K. Užuotas buvo matęs: Šiaulių universitete dirbo Dailės didaktikos katedros vedėjo, profesoriaus V. Trušio asistentu, nuo 2003 metų – lektoriumi.
K. Užuotas padėjo V. Trušiui įrengti mozaikinę – mozaikos studiją. Po katedros iširimo ją profesorius išardė ir išsivežė į Vilnių.
Šiaulių pedagoginiame institute (dabar universitetas) V. Trušys dėstytoju dirbo nuo 1961 metų. Buvo Dailės fakulteto Piešimo katedros steigėjas ir pirmasis jos vedėjas (1965–1974), vėliau – Dailės didaktikos katedros vedėjas.
K. Užuotas prisimena negražią istoriją: V. Trušui atleidimo lapelis buvo atneštas į palatą, kai gulėjo ligoninėje dėl širdies problemų.
Palėpėje K. Užuotas pamatė ir abstrakcijas iš garsios V. Trušio parodos Vilniuje 1968 metais. Dalis šių darbų dabar eksponuojama parodoje „Ateinu“, trys paveikslai – Šiaulių dailės galerijoje.
„Parodų tarybiniais laikais ne visi surengti galėjo. V. Trušio paroda įspūdinga tuo, kad iškabėjo tik vieną dieną, saugumas ją nuėmė. Tiems laikams atrodė ganėtinai iššaukiančiai. Dabar pasižiūrėjus, nieko ten baisaus nėra, o 1968 metais tai buvo buržuazinis menas, abstrakcionizmas.“
K. Užuotas sako, kad V. Trušys sugebėjo ir išlikti savimi, ir prisitaikyti. Nuo 1967 metų iki maždaug 1970-ųjų liko ištikimas abstrakcijai, bet kūryboje atsirado figūrinė abstrakcija. Apie 1970 metus pradėjo kurti garsiąsias freskas ir mozaikas. Už mozaiką „Iš lietuvių mitologijos“ Vilniaus universitete 1979 metais jam skirta LSSR valstybinė premija, dabar prilygstanti Nacionalinei kultūros ir meno premijai.
K. Užuotas keliauja per ekspozicijos salę, stabteli prie kiekvieno darbo. Gėrisi ir pasakoja.
Pirmasis darbas tapytas 1953 metais. Data su klaustuku, nes nė brolis Raimondas tiksliai nepamena: Vitoliui buvo maždaug 16–17 metų.
Pirmasis tapybos darbas sukurtas gimtinėje, Pušalote. Brolis Raimondas prisimena, jog vyresnėlis dažus skolinosi. Įamžino kaimynus. Kaimynai negalėjo kartu pozuoti: kaime ūkio darbai gena vienas kitą. Pastovėdavo vienas, paskui – kitas.
Kai į miestelį įsimetę chuliganai po lažybų padegė V. Trušio mamos namą Pušalote, sudegė ir kaimynų namas.
Po gaisro šalia esančio namo griuvėsiuose V. Trušys pats rado sulankstytą, be porėmio savo kūrinį. Ir dabar ant jo matyti lenkimo linijos.
Tapo regionalistu
„Yra daug nematytų, neeksponuotų darbų, – apžvelgdamas salę, sako K. Užuotas. – Kai dėliojau parodą, idėja buvo parodyti visą kūrybos vystymąsi. Pagal metus, koloritą. 1975–1978 metai, įsiterpia portretai, einama link realizmo. Vėliau – abstrakcija, 1970 metai, atsiranda žmogaus figūra. Jis ėjo ne su ta mada, kuri turėjo būti tarybinėje šalyje, bet su užsienio mada. Amerikoje apie 1980 metus atsiranda hiperrealizmas, Vitolis tampa hiperrealistu. 1978–1984 metų kūriniuose viskas superrealu. Ir paskui visa tai persiduoda į portretą. 1988–1990 metais hiperrealizmą perteikia per peizažą.“
V. Trušį traukė gimtosios lygumos. Jo kūryba, sako K. Užuotas, išaugo į regionalizmą. Tokios dailės sąvokos nėra, ją suformavo V. Trušys. Dailininkas tapė Šiaulių, Pasvalio apylinkes, žiemgalietišką peizažą.
„Kai buvo asistentu, važiuodavome susitarti dėl parodų. Grįžtant visą laiką rodydavo: „Žiūrėk, kaip gražu!“ Aš – iš Žemaitijos, iš kalnuotų vietovių, o ten – lygumos, rudens purvynas. Kur tas grožis? O dabar, kai žiūriu į paveikslus, matau: mistika, hipnozė, ramybė, toliai, subtilumai.“
Monumentali kūryba
V. Trušio mozaikos staklės, akmenys vietą rado Striukuose (Pakruojo r.), pas Gediminą Ališauską akmenų muziejuje.
„Kiek jis Šiauliuose sukūręs monumentalių darbų!“ – sako K. Užuotas. Ir vardija.
Akmens mozaikos: Motiejaus Valančiaus Šiaulių katedroje, aštuoni Šiaulių krašto asmenybių M. Biržiškos, P. Višinskio, S. Šalkauskio, I. Prieglausko, P. Bugailiškio, M. Katiliškio, L. Petkevičiaus, J. Vaitkevičiaus portretai: „Gyvybės medis“ ir šeši gydytojų portretai Respublikinės Šiaulių ligoninės garbės galerijoje; diptikas Valstybiniame Šiaulių dramos teatre – „Komedija“ ir „Tragedija“.
Sukurta freskų ir sgrafitų: „Derlius“, „Medicinos istorija“, „Stumbrų medžioklė“, „Šokis“, „Apynėlis“, „Poilsis prie Talšos ežero“, „Orfėjas ir Prometėjas“ ir kt.
K. Užuotas rodo freskos „Stumbrų medžioklė“, kuri buvo sukurta Šiaulių mėsos kombinate, piešinį. Freska pradėta darkyti XX amžiaus pabaigoje.
V. Trušys yra sukūręs ir Vincento van Gogo portretą Olandijos miesto Eteno-Lero, su kuriuo Šiauliai draugauja, merijai.
Paskutiniai V. Trušio kūriniai – kunigo Ignaco Štacho portretas, tapytas pastele, ir portretinė akmens mozaika Šiaulių šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedrai (2016–2017).
Gausi molbertinė tapyba: 1963–1995 metais (vėliau kūriniai neregistruoti) V. Trušys nutapė 691 kūrinį: 305 akvareles, 228 aliejinės tapybos ant drobės ir popieriaus darbus. 1989–1990 metai pasižymi pastelių gausa.
„V. Trušys buvo asmenybė. Dabar pas mus to nevertina“, – sako K. Užuotas. V. Trušys buvo vienintelis iš Šiaulių dailės kūrėjų, gavęs tuometinę LSSR valstybinę premiją. Šiaulių miesto garbės pilietis. Bet į parodos „Ateinu“ atidarymą Savivaldybės atstovai neatėjo.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
„Kaimynai“. Pirmasis Vitolio Trušio darbas, 1953 metai.
Šiaulių universiteto Dailės galerijos direktorius Kornelijus Užuotas parengė retrospektyvinę Vitolio Trušio parodą.
„Motina“. 1975 metai.
„Miško metamorfozės“. 1967 metai.
„Dūdorė“. 1970 metai.
„Rytas“. 1987 metai.
„Fotografija“. 1984 metai.
„Horizontas“. 1993 metai.