Vitkevičių šeimos istorija: angelas iš Pašiaušės dvaro

Vitkevičių šeimos istorija: angelas iš Pašiaušės dvaro

Vit­ke­vi­čių šei­mos is­to­ri­ja: an­ge­las iš Pa­šiau­šės dva­ro

„Su­ki­lė­lių ko­ri­mas Šiau­liuo­se“ – 1863 me­tų įvy­kį įam­ži­nu­sio dai­li­nin­ko Sta­nis­lo­vo Vit­ke­vi­čiaus (Sta­nis­law Wit­kie­wicz, 1851–1915) kū­ri­nio ko­pi­ją į re­dak­ci­ją at­ne­šė šiau­lie­tis di­zai­ne­ris, kraš­to­ty­ri­nin­kas Vi­lius Pu­ro­nas. Pie­ši­nys suint­ri­ga­vo, o jo is­to­ri­ja, tar­si kul­tū­ri­nis de­tek­ty­vas, nu­ve­dė į Kau­ną.

Šia­me mies­te pir­mą kar­tą Lie­tu­vo­je šį ru­de­nį bu­vo pri­sta­ty­ta iš Pa­šiau­šės dva­ro (da­bar – Kel­mės r.) ki­lu­sio S. Vit­ke­vi­čiaus ir jo sū­naus Sta­nis­lo­vo Ig­na­co Vit­ke­vi­čiaus-Vit­ka­cio (Sta­nis­law Ig­na­cy Wit­kie­wicz-Wit­ka­cy, 1885–1939) kū­ry­bos pa­ro­da „An­ge­las ir Sū­nus“.

Kau­ne gy­ve­na ir Re­gi­na Ma­tu­se­vi­čie­nė – S. Vit­ke­vi­čiaus se­sers Bar­bo­ros anū­ko naš­lė, ku­rios na­muo­se se­nos nuo­trau­kos, re­lik­vi­jos te­be­sau­go gar­sios šei­mos is­to­ri­ją.

Tė­vas ir sū­nus – iš­skir­ti­niai kū­rė­jai, pa­li­kę ženk­lų pa­li­ki­mą Len­ki­jos, o kar­tu ir Lie­tu­vos kul­tū­ros, me­no is­to­ri­jo­je. Ryš­kus Vit­ke­vi­čių šei­mos pėd­sa­kas Šiau­lių kraš­te. Nors iš gim­ti­nės šei­mą iš­plė­šė da­ly­va­vi­mas 1863 me­tų su­ki­li­me, Že­mai­ti­jos mo­ty­vai iš­li­ko S. Vit­ke­vi­čiaus nu­ta­py­tuo­se su­ki­li­mo vaiz­duo­se, pei­za­žuo­se.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

Ke­lio pra­džia – Pa­šiau­šė

„Vi­sa­pu­siš­kai ga­bus me­ni­nin­kas ir mąs­ty­to­jas, li­te­ra­tū­ros ir me­no kri­ti­kas, me­no teo­re­ti­kas, ra­šy­to­jas, ta­py­to­jas ir pui­kus pie­šė­jas. Bu­vo vie­nas di­džiau­sių to me­to au­to­ri­te­tų, vie­nas žy­miau­sių len­kų kul­tū­ros kū­rė­jų XIX–XX am­žiaus san­dū­ro­je“, – taip pri­sta­to­mas S. Vit­ke­vi­čius, Za­ko­pa­nės ar­chi­tek­tū­ros sti­liaus kū­rė­jas.

Sū­nus Sta­nis­lo­vas Ig­na­cas (pa­si­ra­ši­nė­jo Vit­ka­cio sla­py­var­džiu, kad jo dar­bų ne­sie­tų su tė­vo pa­veiks­lais) – ta­len­tin­gas me­ni­nin­kas ir fi­lo­so­fas, ta­py­to­jas, dra­ma­tur­gas, ra­šy­to­jas, li­te­ra­tū­ros ir me­no kri­ti­kas, gry­no­sios for­mos me­ne ir teat­re teo­ri­jos au­to­rius.

Kur pra­si­de­da S. Vit­ke­vi­čiaus gy­ve­ni­mo is­to­ri­ja? S. Vit­ke­vi­čius gi­mė 1851 me­tų ge­gu­žės 21 die­ną Šiau­lių pa­vie­te, Pa­šiau­šės dva­re, Ig­na­co ir El­vy­ros (mer­gau­ti­nė pa­var­dė Še­me­tai­tė) šei­mo­je. Į šį pa­sau­lį atė­jo try­li­ka Vit­ke­vi­čių vai­kų, ke­tu­ri mi­rė vai­kys­tė­je.

Vit­ke­vi­čiai per dau­ge­lį kar­tų su­si­ję su gar­sio­mis gi­mi­nė­mis: Še­me­to­mis, Koš­či­cais, Čaps­kiais, Gurs­kiais, Gel­gu­dais, Sta­ne­vi­čiais, Bi­le­vi­čiais, Pil­suds­kiais, Ma­tu­se­vi­čiais, ki­lu­siais iš Gied­rai­čių, Pietž­kie­vi­čių-Va­dov­skių.

Pa­šiau­šės dva­ro rū­mai iš­li­kę iki šių die­nų, juo­se daug me­tų vei­kė mo­kyk­la. Da­bar pa­sta­tas bau­giai ir grau­džiai ap­leis­tas, vai­duok­liš­kai pra­ver­to­mis du­ri­mis. Li­ko se­no­sios lie­pų alė­jos frag­men­tai. Praė­ju­sio lai­ko li­ku­čiai.

Dva­re pra­bė­go dvy­li­ka S. Vit­ke­vi­čaus gy­ve­ni­mo me­tų. Nu­mal­ši­nus 1863 me­tų su­ki­li­mą, ku­ria­me da­ly­va­vo Vit­ke­vi­čių šei­ma, teis­mo spren­di­mu dva­ras bu­vo kon­fis­kuo­tas, o šei­ma iš­trem­ta į Si­bi­rą.

Pa­šiau­šės dva­ras, Že­mai­ti­jos pei­za­žas vi­sam gy­ve­ni­mui įsi­rė­žė į S. Vit­ke­vi­čiaus at­min­tį ir šir­dį.

„Vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mai, iki šiol neiš­di­lę iš at­min­ties, me­na man tą gy­vą jaus­mą, ku­rį ža­di­no pa­va­sa­ris, ypač tą kar­tą, kai po ty­mų pir­mą kar­tą išė­jau į prie­bu­tį, o tai bu­vo ge­gu­žę, ir vi­sas mū­sų so­das kū­pė­jo veš­liai žy­din­čio­mis aly­vo­mis, o oras bu­vo per­si­sun­kęs jų kva­pu, ir tai pa­da­rė to­kį gi­lų įspū­dį, kad pri­si­me­nu iki šiol“, – to­kį pa­va­sa­rį Pa­šiau­šė­je 1871 me­tais laiš­ke šei­mai iš Miun­che­no pri­si­mi­nė S. Vit­ke­vi­čius.

„Žy­di nar­ci­zai ir aly­vos – pri­me­na Pa­šiau­šę. „Jaus­mų ir jau­ny­tės kva­pas“, kaip sa­ko Slo­wac­kis“, – to­kia Pa­šiau­šė at­gi­jo S. Vit­ke­vi­čiaus at­min­ty­je per sa­vo 53-iąjį gim­ta­die­nį laiš­ke sū­nui, ku­rį ra­šė gy­ven­da­mas na­me prie Gie­von­to, Tat­rų.

Pa­šiau­šės dva­ras – dar vie­no gar­saus Vit­ke­vi­čių šei­mos at­sto­vo, Ig­na­co Vit­ke­vi­čiaus bro­lio Jo­no Vit­ke­vi­čius-Ba­tyr (1808–1839), gim­ti­nė.

Kra­žių gim­na­zi­jos slap­tos mo­ki­nių drau­gi­jos „Juo­die­ji bro­liai“ na­rys nu­gy­ve­no ypa­tin­gą gy­ve­ni­mą. Pir­ma­sis už­mez­gė Ru­si­jos ir Ka­bu­lo cha­na­to dip­lo­ma­ti­nius san­ty­kius, bu­vo pir­ma­sis neo­fi­cia­lus Ru­si­jos am­ba­sa­do­rius Af­ga­nis­ta­ne. Ne­pap­ras­tai ga­bus, mo­kė­jo 18 kal­bų. Apie jo gy­ve­ni­mą pa­sa­ko­ja­ma Edi­tos Mil­da­žy­tės fil­me „Nuo rek­rū­to iki am­ba­sa­do­riaus...“

Vit­ke­vi­čius ir jų dva­rą Pa­šiau­šė­je pri­si­mi­ni­muo­se „Pa­šiau­šė ma­no ta­ke­liuo­se ir at­min­ty­je“ mi­ni Šiau­lių mies­to gar­bės pi­lie­tis Vy­te­nis Rim­kus.

Gy­ve­ni­mą ap­ver­tė su­ki­li­mas

Vit­ke­vi­čių šei­mos is­to­ri­jos siū­lo ga­las Šiau­liuo­se – bu­vu­si Šiau­lių ber­niu­kų gim­na­zi­ja (da­bar – Ju­liaus Ja­no­nio gim­na­zi­ja).

Sta­nis­lo­vo Vit­ke­vi­čiaus tė­vas I. Vit­ke­vi­čius 1851 me­tais do­va­no­jo ply­tų gim­na­zi­jai Šiau­liuo­se sta­ty­ti. Tais pa­čiais me­tais pa­sau­lį iš­vy­do sū­nus Sta­nis­lo­vas.

Šiau­lių Ju­liaus Ja­no­nio gim­na­zi­jos is­to­ri­jos Jo­no Kri­vic­ko mu­zie­jaus va­do­vė Ri­ta Mar­ge­vi­čie­nė pa­si­da­li­ja mu­zie­ju­je sau­go­ma me­džia­ga: 1925 me­tais Sta­nis­lo­vo Vit­ke­vi­čiaus se­sers Bar­bo­ros Ma­tu­se­vi­čie­nės ra­šy­to straips­nio „Kto byl za­lo­žy­cie­lem gim­naz­jum sza­vels­kie­go“ ko­pi­ja, Ja­ros­la­vo Rim­kaus spau­do­je pub­li­kuo­tais pri­si­mi­ni­mais „Iš Pa­šiau­šės baž­ny­čios ply­tų“ ir 2001 me­tais gim­na­zi­jos di­rek­to­riui ad­re­suo­tu laiš­ku nuo ha­bi­li­tuo­to tech­ni­kos moks­lų dak­ta­ro Hen­ri­ko Ma­tu­se­vi­čiaus (1930–2010) – S. Vit­ke­vi­čiaus se­sers Bar­bo­ros anū­ko.

„(...) Gim­na­zi­jos įkū­rė­ju ir fun­da­to­riu­mi bu­vo Nie­ču­ja her­bo Lie­tu­vos ba­jo­ras Ig­na­cas Vit­ke­vi­čius, ma­no pro­se­ne­lis. Vit­ke­vi­čiai ta­da tu­rė­jo Pa­šiau­šės dva­rą ir iš jos te­ri­to­ri­jo­je bu­vu­sio vie­nuo­ly­no griu­vė­sių ply­tų bu­vo pa­sta­ty­ta gim­na­zi­ja“, – laiš­ke ra­šė H. Ma­tu­se­vi­čius.

Ko­kios S. Vit­ke­vi­čiaus są­sa­jos su Šiau­liais? At­sa­ky­ti į šį klau­si­mą pa­de­da Len­ki­jos žur­na­lis­tas, gi­das, Ge­gu­žių kai­mo dva­ri­nin­kų Pliuš­ke­vi­čių pa­li­kuo­nis Mar­cin Plew­ka, iš­ver­tęs Zdzis­ław Pia­sec­ki kny­gos „Sta­nis­ław Wit­kie­wicz. Mło­dość i wczes­ny do­ro­bek ar­tys­ty“ es­mi­nius mo­men­tus apie Sta­nis­lo­vo gy­ve­ni­mo pra­džią.

Iki 10 me­tų S. Vit­ke­vi­čius au­go na­muo­se, į Šiau­lius at­vy­ko apie 1861 me­tus – gal­būt bū­tent 1861 me­tais.

Pra­dė­jęs mo­ky­tis Šiau­lių gim­na­zi­jo­je, ap­si­gy­ve­no su bro­liais Jo­nu ir Ig­na­cu. Ber­niu­kai pa­tys rū­pi­no­si sa­vi­mi, bet tu­rė­jo ir vi­rė­ją iš Pa­šiau­šės.

Vit­ke­vi­čiai bu­vo ge­ri mo­ki­niai ir pro­fe­so­riai la­bai džiau­gė­si jų pro­gre­su mo­kyk­lo­je. Tuo me­tu S. Vit­ke­vi­čius skai­tė Adam Mic­kie­wicz, Ju­lian Ur­syn Niem­ce­wicz ir Win­cen­ty Pol kny­gas. Tuo pat lai­ku jis pra­dė­jo do­mė­tis plas­ti­kos me­nu. La­bai pa­mė­go da­ry­ti iliust­ra­ci­jų ko­pi­jas.

Kai pra­si­dė­jo 1863 me­tų su­ki­li­mas, Sta­nis­lo­vas ta­po jo rė­mė­ju. Ko­vo­to­jams pri­sta­ty­da­vo mais­tą ir gink­lus. Su­ki­lė­liai jį ge­rai pa­ži­no­jo. Ber­niu­kas ste­bė­da­vo, ar nea­tei­na ru­sai.

Į su­ki­li­mą bu­vo įsi­trau­ku­si vi­sa Vit­ke­vi­čių šei­ma. Lei­di­ny­je „An­ge­las ir Sū­nus“ nu­ro­do­ma, kad 1863 me­tų su­ki­li­mo me­tu tė­vas Ig­na­cas Vit­ke­vi­čius bu­vo ci­vi­li­nis pa­vie­to vir­ši­nin­kas. Suim­tas ir ka­lin­tas Šiau­liuo­se. Ne­te­ko pi­lie­ti­nių tei­sių, val­džia kon­fis­ka­vo Pa­šiau­šę ir pa­skel­bė nuo­spren­dį: ka­tor­ga iki gy­vos gal­vos.

Žmo­na El­vy­ra, užau­gu­si Šiau­lių pa­vie­to Dik­ta­riš­kių dva­re, už da­ly­va­vi­mą su­ki­li­me kar­tu su vai­kais bu­vo tre­mia­ma į Vi­du­rio Ru­si­ją: šei­ma tu­rė­jo iš­si­skir­ti am­žiams. Ber­žė­nų dva­ro gra­fo Adol­fo Hut­ten-Čaps­kio, S. Vit­ke­vi­čiaus krikš­to tė­vo, dė­ka (gra­fas nu­vy­ko pas gi­mi­nai­tį Rad­vi­lą, pa­sta­ra­sis – pas Mu­rav­jo­vą) nuo­spren­dis bu­vo su­švel­nin­tas: I. Vit­ke­vi­čiui leis­ta su šei­ma va­žiuo­ti į Toms­ką.

Trem­ty­je Vit­ke­vi­čių šei­ma pra­lei­do 1864–1868 me­tus. Grįž­tant na­mo, iš­ti­ko ne­lai­mė: gar­lai­vy­je ant žmo­nos ran­kų mi­rė Ig­na­cas Vit­ke­vi­čius. Šei­ma grį­žo be tė­vo, jis li­ko pa­lai­do­tas To­bols­ke.

Sta­nis­lo­vas ir trem­ty­je do­mė­jo­si me­nu. In­ter­ne­ti­nia­me Len­ki­jos kul­tū­ros pus­la­py­je nu­ro­do­ma, kad Toms­ke jis lan­kė pie­ši­mo pa­mo­kas.

1868–1871 me­tais stu­di­ja­vo me­no aka­de­mi­jo­je Sankt Pe­ter­bur­ge, moks­lus tę­sė Miun­che­ne. Po stu­di­jų ap­si­gy­ve­no Var­šu­vo­je, ver­tė­si ta­py­ba, iliust­ra­vi­mu, me­no kri­ti­ka.

1884 me­tais ve­dė pia­nis­tę, gi­mu­sią Tryš­kiuo­se, Ma­ri­ją Petž­ke­vi­čiū­tę (Ma­ria Pietrz­kie­wiczów­na). Po me­tų gi­mė sū­nus.

Dėl svei­ka­tos pro­ble­mų, plau­čių li­gos, 1886 me­tais per­si­kė­lė į Za­ko­pa­nę, kur su­si­ža­vė­jo kal­nais, kal­nie­čiais ir liau­dies me­nu.

S. Vit­ke­vi­čius ne­pa­mir­šo Lie­tu­vos. Lan­kė ir se­se­rų dva­rus Že­mai­ti­jo­je, Šiau­lių kraš­te: El­vy­rą Jag­mi­nie­nę Rau­buo­se, Bar­bo­rą Ma­tu­se­vi­čie­nę Nau­juo­siuo­se Gu­ra­giuo­se.

Į tė­vo my­li­mą Lie­tu­vą at­vyk­da­vo ir sū­nus Vit­ka­cis, va­sa­ro­da­vo ir ta­py­da­vo pas te­tą Sal­du­tiš­ky­je, ke­liau­da­vo ir į Že­mai­ti­ją, ku­rią ge­rai pa­ži­no­jo iš tė­vo pa­sa­ko­ji­mų, pa­veiks­lų, pie­ši­nių. Ap­lan­ky­tas vie­tas fo­tog­ra­fuo­da­vo.

Dėl blo­gė­jan­čios svei­ka­tos pa­sku­ti­niuo­sius gy­ve­ni­mo me­tus S. Vit­ke­vi­čius pra­lei­do Lov­ra­ne, prie Ad­ri­jos jū­ros. Pa­lai­do­tas Za­ko­pa­nė­je.

Sū­nus Vit­ka­cis nu­si­žu­dė 1939 me­tais, su­ži­no­jęs, kad į Len­ki­ją įžen­gė Rau­do­no­ji Ar­mi­ja.

Gy­va is­to­ri­ja

„Ato­lan­koms“ pa­vy­ko su­si­siek­ti su Kau­ne gy­ve­nan­čia S. Vit­ke­vi­čiaus se­sers Bar­bo­ros anū­ko H. Ma­tu­se­vi­čiaus naš­le Re­gi­na Ma­tu­se­vi­čie­ne.

Ji ma­lo­niai pa­kvie­čia ap­si­lan­ky­ti – mo­te­ris pui­kiai ži­no vy­ro gi­mi­nės is­to­ri­ją, te­be­bend­rau­ja su pa­li­kuo­ni­mis, gy­ve­nan­čiais Len­ki­jo­je. Da­ly­va­vo ir pa­ro­dos „An­ge­las ir Sū­nus“ ati­da­ry­me.

R. Ma­tu­se­vi­čie­nė te­be­gy­ve­na vy­ro tė­vų na­me, sta­ty­ta­me 1932 me­tais Ža­lia­kal­ny­je. H. Ma­tu­se­vi­čiaus tė­vas Ka­zi­mie­ras, Bar­bo­ros sū­nus, tar­pu­ka­riu dir­bo Fi­nan­sų mi­nis­te­ri­jo­je.

Kam­ba­rys dvel­kia is­to­ri­ja, ją pa­sa­ko­ja daik­tai, nuo­trau­kos, pa­veiks­lai. Virš kam­ba­rio du­rų ka­bo abie­jų gi­mi­nių her­bai: R. Ma­tu­se­vi­čie­nės – Po­bo­gas ir H. Ma­tu­se­vi­čiaus – Nak­ti­ko­vis. Abu su vy­ru – ba­jo­rai, abie­jų ir tė­vas, ir mo­ti­na – ba­jo­rai. „Kaip sa­ko, gry­nak­rau­jai“, – šyp­so­si mo­te­ris.

Ar ne­te­ko so­viet­me­čiu nu­ken­tė­ti dėl ba­jo­rys­tės? „Nie­ko tie­siog ne­sa­kė­me“, – nu­si­šyp­so R. Ma­tu­se­vi­čie­nė.

H. Ma­tu­se­vi­čius gi­mi­nės is­to­ri­jai di­džiau­sią dė­me­sį sky­rė išė­jęs į pen­si­ją. At­se­kė 18 kar­tų. Abu su žmo­na lan­kė se­nuo­sius, su gi­mi­ne su­si­ju­sius dva­rus, tarp jų ir Šiau­lių kraš­te – Pa­šiau­šė­je, Gu­ra­giuo­se.

„Ig­na­cas“, – ro­do R. Ma­tu­se­vi­čie­nė į po­rtre­tą. Tė­vo I. Vit­ke­vi­čiaus po­rtre­tą nu­ta­pė S. Vit­ke­vi­čius. Ša­lia ki­tas po­rtre­tas – Sta­nis­lo­vo, jį įam­ži­no sū­nus Vit­ka­cis. Šių po­rtre­tų ori­gi­na­lai yra Len­ki­jo­je, R. Ma­tu­se­vi­čie­nė džiau­gia­si do­va­no­tais dviem ko­pi­jų eg­zemp­lio­riais: „Tu­riu du sū­nus – kad ir vie­no, ir ki­to anū­kai ži­no­tų sa­vo šak­nis.“

R. Ma­tu­se­vi­čie­nė at­si­ver­čia per­nai iš­leis­tą kny­gą „Nie tyl­ko Wit­kie­wic­zo­wie“, jo­je su­dė­ta vi­sa gi­mi­nės is­to­ri­ja, ge­nea­lo­gi­nis me­dis. Šią kny­gą jai do­va­no­jo au­to­rė Elž­bie­ta Wit­kie­wicz-Schie­le, Sta­nis­lo­vo bro­lio Jo­no pa­li­kuo­nė.

Že­mė­la­py­je R. Ma­tu­se­vi­čie­nė ro­do pa­žy­mė­tas vie­to­ves, su­si­ju­sias su Vit­ke­vi­čiais: Gu­ra­giai (vy­ro mo­čiu­tės nuo­sa­vy­bė), Rau­bai, Pa­šiau­šė, Sal­du­tiš­kis, Ru­da­mi­na ir dar – Mins­kas.

Ru­da­mi­no­je, pas te­tą ge­ne­ro­lie­nę Te­re­sę Su­chor­zews­ką, šei­ma ap­si­sto­jo grį­žu­si iš trem­ties, čia S. Vit­ke­vi­čius nu­ta­pė pir­muo­sius pei­za­žus.

„Ru­da­mi­nos dva­ras, pieš­tas Sta­nis­lo­vo Vit­ke­vi­čiaus. Ko­pi­ja“, – R. Ma­tu­se­vi­čie­nė ro­do į virš so­fos ka­ban­tį pa­veiks­lą. S. Vit­ke­vi­čių šei­ma Ru­da­mi­no­je gy­ve­no 1869–1873 me­tais.

„O čia – Gu­ra­gių na­mas. Mar­ti iš se­nos nuo­trau­kos nu­pie­šė. Bu­vo li­ku­si nespalvota nuo­trau­kė­lė“, – ro­do į pa­veiks­lą prieš akis. Geog­ra­fi­niai taš­kai že­mė­la­py­je virs­ta praei­tais gy­ve­ni­mais.

Kal­ba vis grįž­ta prie 1863 me­tų su­ki­li­mo. Su­ki­lė­liams, kaip ir ki­ti šei­mos na­riai, ak­ty­viai tal­ki­no H. Ma­tu­se­vi­čiaus mo­čiu­tė Bar­bo­ra. Trem­ty­je ji su­si­pa­ži­no su Vla­dis­la­vu Ma­tu­se­vi­čiu­mi, gy­dy­to­ju, su­ki­li­mo rė­mė­ju. Su­si­tuo­kė Toms­ke.

Bar­bo­ros vy­ras V. Ma­tu­se­vi­čius gy­dė žmo­nes ir bū­da­mas trem­ty­je. R. Ma­tu­se­vi­čie­nė tie­sia iš­sau­go­tą re­lik­vi­ją: už duk­ters iš­gy­dy­mą ne­ži­no­mo pirk­lio do­va­no­tą sa­vo ant­spau­dą iš kal­nų kriš­to­lo.

Iš se­nos nuo­trau­kos žvel­gia vi­sa šei­ma, įsiam­ži­nu­si grįž­da­ma iš Si­bi­ro, Pe­ter­bur­ge.

„Vy­ro mo­čiu­tė Bar­bo­ra, jos vy­ras Vla­dis­lo­vas, bo­bu­tės mo­ti­na El­vy­ra Še­me­tai­tė, vy­ro tė­vo se­suo,  mer­gai­tė Julija, ku­ri gi­mė Si­bi­re“, – žmo­nes iš fo­tog­ra­fi­jos įvar­di­ja R. Ma­tu­se­vi­čie­nė.

Svar­bios re­lik­vi­jos – len­kų val­džios Bar­bo­rai Vit­ke­vi­čiū­tei-Ma­tu­se­vi­čie­nei skir­ti ap­do­va­no­ji­mai už da­ly­va­vi­mą 1863 me­tų su­ki­li­me.

Vie­na po ki­tos ver­čia­mos nuo­trau­kos pa­sa­ko­ja ne tik gi­mi­nės is­to­ri­ją, bet ir liu­di­ja gra­žius šei­mos na­rių san­ty­kius.

„Čia her­bas, pieš­tas Sta­nis­lo­vo Vit­ke­vi­čiaus se­se­riai Bar­bo­rai, ori­gi­na­lus jo ran­kų dar­bas. Ki­to­je pu­sė­je už­ra­šas: „Ba­se­le ma­no, tai ši­tas her­bas, ku­rio pra­šei, bet bi­jau, kad ne­gau­tum ko­kios ba­jo­riš­kos li­gos. O kad vai­kai mo­ky­tų­si pieš­ti, tai ge­riau­siai te­gul pra­de­da nuo puo­du­kų, bu­te­liu­kų ir pa­na­šiai“, – len­kiš­ką teks­tą ver­čia R. Ma­tu­se­vi­čie­nė.

Len­kų kal­bą R. Ma­tu­se­vi­čie­nė mo­ka nuo vai­kys­tės: „Ma­no dvi gim­to­sios kal­bos, abiem pra­dė­jau kal­bė­ti iš kar­to. Ir ma­no vai­kai – taip pat. Ką pa­ti mo­kė­jau, to ir juos iš­mo­kiau.“

Al­bu­mas iš Gu­ra­gių

„Ne­pap­ras­tai ge­ri san­ty­kiai“ – S. Vit­ke­vi­čiaus ir sū­naus ry­šį api­bū­di­na R. Ma­tu­se­vi­čie­nė. Į ran­kas ji ima dar vie­ną so­li­dų lei­di­nį – Ste­fan Oko­lo­wicz kny­gą „Aniol i syn. 30 lat dia­lo­gu Sta­nis­la­wa i Sta­nis­la­wa Ig­na­ce­go Wit­kie­wic­zow“.

„Tė­vas ir sū­nus – an­ge­las ir sū­nus. Sū­nus tė­vą va­din­da­vo an­ge­lu. Kai sū­nus bu­vo ma­žas, tė­vas jam pieš­da­vo įvai­rius pie­ši­nius, ka­rei­vu­kus ir siųs­da­vo, kad tu­rė­tų kuo žais­ti“, – sa­ko R. Ma­tu­se­vi­čie­nė.

Ir per­skai­to: „Mie­las sū­nau, siun­čiu ma­mai nuo­trau­ką ir ka­riuo­me­nę tau: tris bri­ga­das ka­va­le­ri­jos, ke­tu­rias di­vi­zi­jas pės­ti­nin­kų ir du ar­ti­le­ri­jos pul­kus. Tu­rės da­bar ta­vo ita­liš­ki ge­ne­ro­lai kam va­do­vau­ti.“ S. Vit­ke­vi­čiaus laiš­kas siųs­tas 1897 me­tais.

R. Ma­tu­se­vi­čie­nė at­ver­čia se­ną al­bu­mą su ne­spal­vo­to­mis nuo­trau­ko­mis: jo­se įam­žin­ti Sta­nis­lo­vo Vit­ke­vi­čiaus pa­veiks­lai. Spal­vo­tos fo­tog­ra­fi­jos tuo me­tu dar ne­bu­vo. Al­bu­me įdė­tas ir ran­ka ra­šy­tas pa­veiks­lų fo­tog­ra­fi­jų są­ra­šas. Tai – S. Vit­ke­vi­čiaus se­sers Ma­ri­jos dar­bas.

R. Ma­tu­se­vi­čie­nė ver­čia al­bu­mo pus­la­pius, var­dy­da­ma kū­ri­nių te­mas: su­ki­li­mas, Bal­ti­jos jū­ra, pei­za­žai. 12 nu­me­riu są­ra­še įra­šy­tas „Su­ki­lė­lių ko­ri­mas Šiau­liuo­se 1863 me­tais“, 28x22.“

„Šis al­bu­mas bu­vo pas bo­bu­tę Gu­ra­giuo­se. Vy­ro tė­vas iš Gu­ra­gių čia at­ve­žė“, – paaiš­ki­na R. Ma­tu­se­vi­čie­nė. Gu­ra­giai – vie­to­vė ne­to­li Kur­šė­nų.

„Vy­ro se­ne­lis Vla­dis­lo­vas Ma­tu­se­vi­čius va­žia­vo pas ca­rą su ma­lo­nės pra­šy­mu, kad leis­tų jam grįž­ti į tė­vy­nę, nes jis, kaip gy­dy­to­jas, da­vęs Hi­pok­ra­to prie­sai­ką, tu­rė­jo gy­dy­ti vi­sus, kas į jį krei­pė­si. Ca­ras į tai at­si­žvel­gė ir Gu­ra­gius grą­ži­no“, – is­to­ri­ją pil­do R. Ma­tu­se­vi­čie­nė.

Bar­bo­ra mi­rė 1933 me­tais Gu­ra­giuo­se, bu­vo pa­lai­do­ta Kur­šė­nuo­se. So­viet­me­čiu ka­pą kaž­kas pa­si­sa­vi­no ir už­lai­do­jo. Lie­tu­vai at­ga­vus ne­prik­lau­so­my­bę, H. Ma­tu­se­vi­čius ieš­ko­jo ka­pa­vie­tės, bet jo­kių duo­me­nų ne­ra­do.

Gu­ra­giuo­se Bar­bo­ra gy­ve­no su sa­vo vy­riau­sia duk­ra Ju­li­ja, ku­ri bu­vo gi­mu­si Toms­ke. Iš­te­kė­ju­si duk­ra tu­rė­jo Šiau­liuo­se na­mą, skly­pą.

„Kai ji mi­rė, šį tur­tą pa­li­ko bro­liui – ma­no vy­ro tė­vui. Vy­ras ant aukš­to, tarp po­pie­rių, ra­do ban­ko kvi­tą, kad ap­mo­kė­tas pa­vel­dė­ji­mo mo­kes­tis ir pa­gal tai at­ga­vo nuo­sa­vy­bę. Na­mas bu­vo Žyd­ka­pių gat­vė­je, da­bar ten di­džiu­liai na­mai už­sta­ty­ti.“

Is­to­ri­ja kryps­ta į praei­ties Šiau­lius. Čia bė­go ir R. Ma­tu­se­vi­čie­nės vai­kys­tės, jau­nys­tės aki­mir­kos.

Šiau­liuo­se jos šei­ma ap­si­gy­ve­no apie 1933 me­tus. Į Šiau­lius iš gim­ti­nės prie Jur­bar­ko at­ve­dė liūd­nas įvy­kis. Tė­ve­lis kar­tu su dar vie­nu žmo­gu­mi „pa­ži­ra­vo vek­se­lį“ kai­my­nei, ėmu­siai pa­sko­lą iš ban­ko. Kai kaž­kas ne­pa­vy­ko, mo­te­ris nu­si­nuo­di­jo. Ki­to žmo­gaus bū­ta ap­suk­raus: iš­va­žia­vo, din­go. R. Ma­tu­se­vi­čie­nės, tuo­met Fi­li­paus­kai­tės, tė­vas vie­nas tu­rė­jo pa­deng­ti sko­las. Ūkis bu­vo par­duo­tas iš var­žy­ti­nių, šei­ma li­ko, kaip sto­vi.

Iš pra­džių ap­si­sto­jo pas ma­mos se­se­rį, gy­ve­nu­sią Vo­ve­riš­kių kai­me, vė­liau iš­si­nuo­mo­jo bu­tą Šiau­liuo­se. 1949 me­tais R. Ma­tu­se­vi­čie­nė ta­po sa­vo te­tos, krikš­to ma­mos, šei­mos trė­mi­mo į Si­bi­rą liu­di­nin­ke.

Šiau­liuo­se mer­gai­tė mo­kė­si eko­no­mi­nė­je mo­kyk­lo­je, kai ją lik­vi­da­vo, bu­vo bai­gu­si 7 kla­ses. Moks­lus tę­sė Šiau­lių mer­gai­čių gim­na­zi­jo­je.

Į Kau­ną iš Šiau­lių at­vy­ko stu­di­juo­ti me­di­ci­nos – taip ir li­ko, be­veik 50 me­tų dir­bo gy­dy­to­ja.

R. Ma­tu­se­vi­čie­nė vėl ima į ran­kas Elž­bie­tos Wit­kie­wicz-Schie­le kny­gą. „Za­ko­pa­nė­je ant Sta­nis­lo­vo ka­po pa­sta­ty­tas že­mai­tiš­kas kry­že­lis. Elž­bie­ta sa­ko, kad ji yra že­mai­tė“, – nu­si­šyp­so.

Ir stai­ga pri­si­me­na: „Kar­tą įsi­jun­giau te­le­vi­zo­rių: bu­vo lai­da apie Pil­suds­kį, jis ir­gi ki­lęs iš Že­mai­ti­jos. Kai atė­jo į val­džią, rin­ko­si pa­dė­jė­jus dau­giau­siai iš tų len­kų, ku­rie bu­vo ki­lę iš Lie­tu­vos. Taip iš­si­reiš­kė, kad tie len­kai bu­vo aukš­tes­nės pra­bos. Jie bu­vo iš­ti­ki­mes­ni ir ge­res­ni.“

Išs­kir­ti­nės as­me­ny­bės

Vit­ke­vi­čių kū­ry­bą ir gy­ve­ni­mą pri­sta­tan­ti pa­ro­da „An­ge­las ir Sū­nus“ rug­sė­jo 20–lapkričio 18 die­no­mis bu­vo eks­po­nuo­ja­ma Na­cio­na­li­nia­me M. K. Čiur­lio­nio dai­lės mu­zie­ju­je. Pa­ro­dos pa­va­di­ni­mas sie­ja­mas su iš­skir­ti­niais tė­vo ir sū­naus san­ty­kiais bei są­mo­jin­gu pa­ra­šu laiš­ke „An­ge­las ir Sū­nus“ 1905 me­tais.

Sū­naus ir tė­vo Vit­ke­vi­čių kū­ry­ba, pui­kiai ži­no­ma Len­ki­jo­je, Lie­tu­vo­je bu­vo pri­sta­ty­ta pir­mą kar­tą.

Pa­ro­do­je eks­po­nuo­ti ne tik pa­veiks­lai, fo­tog­ra­fi­jos, pie­ši­niai, bet ir do­ku­men­tai, nuo­trau­kos, laiš­kai, pa­sa­ko­jan­tys apie ar­ti­mus Vit­ke­vi­čių šei­my­ni­nius ir kul­tū­ri­nius san­ty­kius bei jų ry­šius su Lie­tu­va, Že­mai­ti­ja.

Ši pa­ro­da – Len­ki­jos šimt­me­čio pro­gra­mos „NIE­POD­LEG­ŁA“, ku­ri api­ma 2017–2021 me­tus, da­lis. Pa­ro­dą ren­gė Tat­rų dr. Ty­to Cha­łu­bińs­kio mu­zie­jus Za­ko­pa­nė­je, Na­cio­na­li­nis M. K. Čiur­lio­nio dai­lės mu­zie­jus, bend­ra­dar­biau­jant su Ado­mo Mic­ke­vi­čiaus ins­ti­tu­tu (Var­šu­va) bei Len­ki­jos ins­ti­tu­tu Vil­niu­je. Pa­ro­dos ku­ra­to­rius – Ste­fan Oko­ło­wicz.

Na­cio­na­li­nio M.K. Čiur­lio­nio dai­lės mu­zie­jaus di­rek­to­rius Os­val­das Dau­ge­lis ant sta­lo de­da so­li­džius Len­ki­jo­je iš­leis­tus Sta­nis­lo­vo Vit­ke­vi­čiaus ir sū­naus Sta­nis­lo­vo Ig­na­co kū­ry­bos al­bu­mus. Abu kū­rė­jai – ge­rai ži­no­mi ir ver­ti­na­mi Len­ki­jo­je, tė­vo ir sū­naus gy­ve­ni­mas bei ta­len­tas yra su­lau­kę di­de­lio dė­me­sio.

Len­kai, pri­sta­ty­da­mi pa­ro­dą Kau­ne, lie­tu­vių kal­ba iš­lei­do al­bu­mą ir fil­mą „An­ge­las ir Sū­nus“.

„Nuo tė­vo rea­liz­mo iki sū­naus avan­gar­do“, – šiais žo­džiais api­bend­rin­ta Kau­ne eks­po­nuo­ta pa­ro­da.

Pa­sak O. Dau­ge­lio, Len­ki­jo­je tė­vas S. Vit­ke­vi­čius yra nu­stelb­tas sū­naus šlo­vės. Vit­ka­cis yra įvar­di­ja­mas vie­nu įdo­miau­sių XX am­žiaus Len­ki­jos me­ni­nin­kų.

„Vit­ka­cis – kont­ro­ver­siš­kas mo­der­nis­tas, iš­dy­kęs eks­pe­ri­men­ta­to­rius, ku­ris nau­do­jo vis­ką, ką ga­lė­jo, kad su­kel­tų sa­vo fan­ta­zi­jas. Spė­ja­ma, kad ant pa­veiks­lo bū­da­vo su­ra­šy­ta, ką nau­do­jo. Jis bu­vo įkū­ręs po­rtre­tų stu­di­ją, vie­ni dar­bai bu­vo rim­tes­ni, ki­ti – la­bai lais­vi, la­bai eksp­re­sy­vūs, iš­šau­kian­tys, drą­sūs. Jis bu­vo la­bai stip­rus, kū­ry­biš­kas.“

Tė­vas S. Vit­ke­vi­čius Len­ki­jo­je ypač gar­sus dėl XIX am­žiaus pa­bai­go­je su­kur­to Za­ko­pa­nės ar­chi­tek­tū­ros sti­liaus. Pir­mo­jo­je šiuo sti­liu­mi 1893 me­tais pa­sta­ty­to­je vi­lo­je „Ko­li­ba“ da­bar vei­kia mu­zie­jus. Sti­lius vos per ke­le­tą me­tų dau­ge­lio len­kų, ne tik Ga­li­ci­jo­je, bet ir Ru­si­jos oku­puo­to­se že­mė­se, bu­vo pri­pa­žin­tas tau­ti­niu sti­liu­mi, spau­do­je ėmė ras­tis straips­nių, pro­pa­guo­jan­čių Za­ko­pa­nės sti­lių kaip na­cio­na­li­nį. Šį sti­lių pa­si­ga­vo ir ki­ti to me­to ži­no­mi ar­chi­tek­tai, tarp jų – S. Vit­ke­vi­čiaus bro­lė­nas Ja­nas Koszc­zyc-Wit­kie­wicz (Jo­nas Koš­či­cas-Vit­ke­vi­čius).

„Jo mo­ty­vuo­se, dro­ži­niuo­se gė­lių or­na­men­ti­ka, sim­bo­li­ka la­bai ar­ti­ma lie­tu­viš­kai. Gal tai ir re­gio­no bend­ry­bės. Za­ko­pa­nės, Len­ki­jos kal­nie­čių, tra­di­ci­nis me­nas, gy­ven­se­na jam pa­li­ko di­de­lį įspū­dį, jis ma­nė, kad rei­kia pla­tin­ti ne švei­ca­rų vi­lų sti­lių, o kur­ti sa­vo. Jis kū­rė pa­gal tra­di­ci­nes for­mas ir įtvir­ti­no Za­ko­pa­nės sti­lių“, – sa­ko O. Dau­ge­lis.

Jaszc­zu­row­kos kop­ly­čios (ne­to­li Za­ko­pa­nės) pres­bi­te­ri­jo­je S. Vit­ke­vi­čius su­pro­jek­ta­vo du vit­ra­žus: su Len­ki­jos ir Lie­tu­vos her­bais – vit­ra­že ma­ty­ti Vy­tis ir Auš­ros Var­tų Šven­čiau­sios Mer­ge­lės at­vaiz­das.

S. Vit­ke­vi­čius Za­ko­pa­nės sti­liu­mi bu­vo su­pro­jek­ta­vęs Sal­du­tiš­kio siau­ro­jo ge­le­žin­ke­lio sto­ties pa­sta­tą: Sal­du­tiš­kio dva­ras pri­klau­sė jo se­se­riai Ane­lei Ja­lo­vec­kie­nei. Iš Za­ko­pa­nės at­vy­ku­sių kal­nie­čių sta­ty­tas pa­sta­tas neiš­li­ko – su­de­gė.

Pla­nuo­ta, kad Za­ko­pa­nės sti­liaus vi­la „Kęs­tu­tis“ bus pa­sta­ty­ta ir Pa­lan­go­je, bet S. Vit­ke­vi­čiaus pro­jek­tas ne­bu­vo įgy­ven­din­tas. Za­ko­pa­nės sti­liaus at­spin­džių ga­li­ma ieš­ko­ti tarp mi­nė­to lai­ko­tar­pio Pa­lan­gos vi­lų.

S. Vit­ke­vi­čiaus są­sa­jos su Pa­lan­ga yra at­spin­dė­tos į lie­tu­vių kal­bą iš­vers­to­je Mal­gor­za­tos Omi­la­nows­kos kny­go­je „Pa­bal­ti­jo Za­ko­pa­nė. Pa­lan­ga Tysz­kie­wic­zių lai­kais“.

S. Vit­ke­vi­čius at­vyk­da­vo į Pa­lan­gą pas Tiš­ke­vi­čius, šį lai­ko­tar­pį žy­mi pie­ši­niai, ta­py­bos dar­bai, straips­niai. Pa­lan­go­je nu­ta­py­ti pei­za­žai, pa­sak O. Dau­ge­lio, tu­ri pa­ra­le­lių su M. K. Čiur­lio­nio anks­ty­vuo­ju lai­ko­tar­piu.

Lie­tu­viš­ki mo­ty­vai at­spin­dė­ti ne tik ma­ri­nis­ti­ko­je, pei­za­žuo­se, bet ir 1863 me­tų su­ki­li­mo vaiz­duo­se. Ta­py­bo­je au­to­rius sten­gė­si kuo tiks­liau pa­vaiz­duo­ti rea­li­jas. Su­ki­li­mo įvy­kius jis bu­vo iš­gy­ve­nęs pa­ts. Ta­py­bos iko­na, kar­tu su vė­les­niais jo dar­bais, ypač pei­za­žais, lai­ko­mas pa­veiks­las „Su­žeis­tas su­ki­lė­lis“.

Vie­nas iš su­ki­li­mo te­mos dar­bų – ški­cas „Su­ki­lė­lių ko­ri­mas Šiau­liuo­se 1863 me­tais“. Šis kū­ri­nys yra Na­cio­na­li­nia­me Var­šu­vos mu­zie­ju­je.

Vit­ke­vi­čių kū­ry­bos pa­li­ki­mo mu­zie­juo­se Lie­tu­vo­je kol kas ne­sau­go­ma. Ne­bent, svars­to O. Dau­ge­lis, dar­bų įsi­gis ko­lek­ci­nin­kai.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr. ir repr.

Nuot­rau­ka, pa­da­ry­ta grįž­tant iš Si­bi­ro Pe­ter­bur­ge. Cent­re – Bar­bo­ra Ma­tu­se­vi­čie­nė su vy­ru ir trem­ty­je gi­mu­sia duk­ra. Ša­lia jos – mo­ti­na El­vy­ra Še­me­tai­tė. Sto­vi Jonas Vit­ke­vi­čius.

Na­cio­na­li­nio M. K. Čiur­lio­nio dai­lės mu­zie­jaus di­rek­to­rius Os­val­das Dau­ge­lis sa­ko, kad Len­ki­jo­je Vit­ke­vi­čių kū­ry­bi­nis pa­li­ki­mas yra pla­čiai ži­no­mas. Ru­de­nį pir­mą kar­tą sū­naus ir tė­vo pa­ro­da pri­sta­ty­ta Lie­tu­vo­je.

Len­ki­jo­je iš­leis­ta ne vie­na kny­ga, skir­ta Vit­ke­vi­čiams.

Sta­nis­lo­vo Vit­ke­vi­čiaus se­sers Bar­bo­ros anū­ko Hen­ri­ko Ma­tu­se­vi­čiaus naš­lė Re­gi­na Ma­tu­se­vi­čie­nė pui­kiai ži­no vy­ro gi­mi­nės is­to­ri­ją.

Ant Re­gi­nos Ma­tu­se­vi­čie­nės ke­lių – se­nas al­bu­mas, ja­me su­kli­juo­tos Sta­nis­lo­vo Vit­ke­vi­čiaus pa­veiks­lų nuo­trau­kos.

Sta­nis­lo­vo Vit­ke­vi­čiaus se­sers Ma­ri­jos ran­ka su­da­ry­tas pa­veiks­lų nuo­trau­kų są­ra­šas al­bu­mui.

Len­ki­jos val­džios Bar­bo­rai Vit­ke­vi­čiū­tei-Ma­tu­se­vi­čie­nei skir­ti ap­do­va­no­ji­mai už da­ly­va­vi­mą 1863 me­tų su­ki­li­me.

Sta­nis­lo­vo Vit­ke­vi­čiaus se­sers Bar­bo­ros vy­ro gy­dy­to­jo Vla­dis­la­vo Ma­tu­se­vi­čiaus trem­ty­je ne­ži­no­mo pirk­lio už duk­ters iš­gy­dy­mą do­va­no­tas ant­spau­das iš kal­nų kriš­to­lo.

Nuot­rau­ko­je įam­žin­tas Sta­nis­lo­vo Vit­ke­vi­čiaus ški­cas „Su­ki­lė­lių ko­ri­mas Šiau­liuo­se“.

Sta­nis­lo­vas Vit­ke­vi­čius, ta­py­tas sū­naus Vit­ka­cio.

Ig­na­cas Vit­ke­vi­čius, ta­py­tas sū­naus Sta­nis­lo­vo Vit­ke­vi­čiaus.

Sta­nis­lo­vo Vit­ke­vi­čiaus pieš­tas her­bas se­se­riai Bar­bo­rai.

Ru­da­mi­nos dva­rą Sta­nis­lo­vas Vit­ke­vi­čius nu­ta­pė 1872 me­tais.

Virš Re­gi­nos Ma­tu­se­vi­čie­nės – dvie­jų gi­mi­nių her­bai.

Pa­šiau­šės dva­ras sto­vi ap­leis­tas.

Sta­nis­lo­vas Vit­ke­vi­čius. „Su­žeis­tas su­ki­lė­lis“. 1881 me­tai.

Sta­nis­lo­vas Vit­ke­vi­čius. „Su­ki­lė­lių ko­ri­mas Šiau­liuo­se“.

An­ge­las ir Sū­nus – tė­vas ir sū­nus Vit­ke­vi­čiai.

Ju­li­jos RA­ČIŪ­NAI­TĖS nuo­tr.

Na­cio­na­li­nia­me M. K. Čiur­lio­nio dai­lės mu­zie­ju­je eks­po­nuo­to­je pa­ro­do­je „An­ge­las ir Sū­nus“ pir­mą kar­tą Lie­tu­vo­je iš­sa­miai pri­sta­ty­tas tė­vo ir sū­naus Vit­ke­vi­čių gy­ve­ni­mas ir kū­ry­ba.