Naujausios
Su Naujojoje Akmenėje gyvenančiu gamtininku, rašytoju Vytautu Almaniu susipažinau 2018 m., pasirodžius jo knygai „Už ribos“, o pažintis su rašytojo kūryba prasidėjo dar paauglystėje. V. Almanis – apysakos „Baltųjų vandenų šalyje“ ir kitų kūrinių autorius, Altajaus krašto tyrinėtojas, gamtininkas, sniego žmogaus ieškotojas. Toliai, kalnai ir paslaptingos būtybės kaitino vaizduotę.
V. Almanis 1961–1970 gyveno Altajuje, ten baigė Bijsko miškų technikumą. Dirbo girininku Altajaus, grįžęs – Lietuvos miškų įvairiuose ūkiuose, nuo 1998 – Kamanų rezervate. Apybraižų knygų „Baltųjų vandenų šalyje“ (1973), „Per Ulkero žvaigždyną“ (1979), nuotykių apysakų jaunimui „Audra susitelkė Korgone“ (1981), „Toli ir arti“ (1985), „Už kalnų namai“ (1992), publicistikos knygų „Tolstančios salos“ (2016), „Už ribos“ (2017), „Antrasis žemgalių išėjimas“ (2021) autorius,
Savo gimtinėje, Viešučių kaime, Almanis yra vienintelis gyventojas, buvusioje tėvų sodyboje ir žemėje pasodino ąžuolyną ir užveisė senųjų veislių obelų, kriaušių, slyvų sodą. Vytautui svarbu, kad neišnyktų prieškario Lietuvos sodų vaismedžiai, būtų surastas ir išsaugotas jų genofondas. Atkurta apie šimtas senųjų vaismedžių veislių ir poveislių.
Kažkada iškirsto miško vietoje gerokai ūgtelėjo Almanio ąžuolynas. Rašytojas tarp medžių buvo užtikęs ir vilkų išgulėtos žolės plotą. Sugrįžo.
Apie vilkus – ir naujasis Vytauto Almanio kūrinys – apysaka „Vilkų žemė“, kurią, šiek tiek sutrumpinus, pradedame spausdinti „Atolankose“ .
Vytautas Almanis:
„Jau seniai pradėjau rašyti apie vilkus. Man vilkai patinka, tai neskubu apie juos rašyti, tempiu tą rašymo malonumą, kiek beišgalėdamas. Tuo tarpu mano katinas tupi šalia ir įdėmiai stebi. Jis laukia, kada aš bent akimirkai nueisiu šalin, tai tuoj pat – šast – ir guli ant palikto popieriaus lapo. Aš jį nuveju, jis vėl atgal, ir taip iki begalybės. Vis tiek katinas mane įveikia, tad rašau ten, kur dar yra laisvesnis popieriaus plotelis. Aš baigiu rašyti, katinas tuoj pat nušoka ir matau ant popieriaus lapo aprašytą katino figūrą, nors apie jį patį ten nėra nė žodžio.
Kadangi apie vilkus galvoju visą laiką, kartais pagaunu save, jog su jais ir kalbuosi, nutariau, kad jau išeis gana stora gal kokių 400–500 puslapių, kaip kokio jauno, pradedančio rašyti autoriaus knyga. Imu skaičiuoti prirašytus lapus – vienas, du, dešimt, dvidešimt ir keturiasdešimt šeši. „Ė, negali būti!“ – baisiai nustembu ir skaičiuoju iš naujo. Tie patys keturiasdešimt šeši puslapiai, o iš tikrųjų ir tiek jų nėra, nes kai kur matyti tik katino apmatai, o paties teksto tik pakraščiukai.“
Vilkų žemė
Vytautas ALMANIS
Šiurpios pelkių trobelės pasakos
Vakarėjant iš pelkės kyla tirštas rūkas, lenda į mišką, per tankmę rangosi į eglyną, kurio pačiame pakraštyje glaudžiasi apvalių rąstų trobelė. Jeigu pažiūrėtum pro mažą langiūkštį, tai neryškioje žvakės šviesoje išvystum tris nedideles, suglaustas viena prie kitos galvas ir dar vieną atokiau, žymiai didesnę, kuri kažką kalba. Tai mūsų anūkėliai pagal amžiaus eilę: Agnė, Martynas ir Kotryna. Vyksta kasvakarinis, priverstinis (mano atžvilgiu) pasakos sekimas.
Knyginių pasakų atsargos jau seniai baigėsi, mano paties prigalvotų irgi nebeliko, tai dabar jas seku iš naujo, šiek tiek pataisydamas, lyg būtų kitos, negirdėtos. Kadangi mano liežuvis jau pavargo, galbūt ir ištino nuo ilgo kalbėjimo, tai pasakas imu trumpinti. Ė, ne! Vaikai pačioje pradžioje suseka mane sukčiaujant. Pasakas, pagal juos, galiu prailginti nors iki aušros, o trumpinti – nė už ką! Jie puikiausiai atsimena viską, ką sekdavau anksčiau žodis žodin, tad esu grąžinamas iš naujo į tą pačią vietą, kur tariausi, kad anūkėliai nepastebės ar jau bus užmiršę...
„Gerai, – tada nusprendžiu mintyse, – aš jums paseksiu tokią baisią pasaką, tokią šiurpią, kad daugiau nebeprašysite ir mane paliksite ramybėje!“
– Visai neseniai, – pradedu, – vienoje pelkių trobelėje gyveno seneliai ir trys maži anūkai. Vieną kartą seneliai kažkur išėjo, o vaikai liko vieni. Jau visai sutemo, seneliai negrįžta ir negrįžta, tik staiga pasigirsta, kaip už durų kažkas vaikšto, brazdinasi į namelio sienas, lange trumpam pasirodo keista galva su kuprota nosimi, – nutyliu ir laukiu, ką pasakys anūkėliai, gal jau bijo, gal nebenorės, kad pasaką toliau sekčiau? Kur tau, šiems pasaka patinka, akys tik blizga ir nekantriai laukia jos tęsinio. Tik vienas Laumis, kreivakojis ir pilvotas šunėkas, atėjęs pas mus iš miško, suspaustas vaikų kupetoje, kažko nerimsta, muistosi. Tikriausiai nori išeiti į lauką, bet tą daryti vienas bijo, reikės jį palydėti.
Laumiui, kaip nusprendėme, sukako vieneri metai, išeitų, kaip ir paaugęs šuo. Tokio amžiaus šunys lengvesnį reikalą jau atlieka pakėlę dešinę užpakalinę koją, o ne pritūpę, kaip kokie mažšuniai. Laumiui tas dalykas dar ne visuomet pavyksta, keliant koją ima ir apvirsta. Pagaliau šunelis susiprotėjo savo trumpą, kreivą koją įremti į namelio sieną, kad šiaip taip išlaikytų lygsvarą...
Toliau – baisiau. Paploninusi liežuvį ragana (tai ji žiūrėjo per langelį) išviliojo vaikus iš trobelės, sugrūdo į maišą, bliaunančius ir besiraitančius nusinešė namo, į Avino salą, kuri slėpėsi nuo mūsų kitoje pelkės pusėje. Ten ragana pamatė, kad vaikai dar liesi, tad uždarė juos į medinį narvą, kad atpenėtų, nes tokie, kaip dabar atrodo, jai yra visai neskanūs.
Aišku, aš raganai neleidžiu suvalgyti anūkų, ir kai ši užmiega, vaikai pabėga iš narvo.
Bėgdami anūkėliai klykia iš siaubo, nes už savęs girdi sunkius pabudusios raganos žingsnius. Jiems rodosi, kad skriste skrenda, atsisuka pasižiūrėti, kiek toli atsiliko ragana, o ši čia pat už kelių žingsnių plumpsi sau lyg ir neskubėdama, tiesia kaulėtas rankas, kad juos sukištų atgal į maišą...
Tuo tarpu vilkas, vaikų didelis draugas (taip jis vadinamas mano sukurtose pasakose), guli sau ramiai pakrūmėje prie pat tako ir traukia sau dūmą iš sudžiūvusių alksnio lapų. Ko jam nebūti ramiam ir ko čia be reikalo blaškytis, jei iš anksto žino, kas čia tuoj nutiks: pirma prabėga klykdami vaikai, ištiesę rankas į priekį, o iš paskos sunkiais žingsniais mina ragana. Vilkas praleidžia vaikus, išsitraukia pypkę iš aštrių, kaip peilio ašmenys dantų ir pakiša koją raganai. Ši, užkliuvusi už ištiestos vilko kojos, čiuožia šlapia žole gal dešimt žingsnių į priekį, o kai nori atsistoti, pamato prie savo kaklo iššieptus vilko dantis.
Dabar, greit susigaudau, yra pats geriausias momentas užbaigti pasaką. Pavyzdžiui, trakšt vilkas savo aštriais dantimis – ir po raganos: juk ta bjaurybė turi būti nubausta už anūkėlių kankinimą. Keista, tie patys „nuskriaustieji“, kurie turėtų geisti raganos mirties, energingai protestuoja:
– Ne, seneli, ne! Palauk, tegu ragana dar mus vejasi!
Tad raganos mirtis ir pasakos galas yra nukeliami ilgesniam laikui.
Naktį Laumis vėl stenėjo, vartėsi ir gavau jį vesti lauk. Šunelis tyliai inkštė visai prigludęs man prie kojų – kažko labai bijojo. Miško gilumoje ūkavo apuokas, kažkur vandenis taškė briedis ir visai čia pat, tarp eglių pamačiau dviejų akių žiburiukus...
Laumis nebežiūrėjo jokio suaugusių šunų etiketo, o paprasčiausiai pritūpė ir greit nėrė atgal į trobelę pas vaikus į lovą.
Ryte po langais pamačiau, jog čia vaikštinėjo briedis, o ten, kur naktį pasirodė tos švieselės, minkštoje miško žemėje radau giliai įspaustas šviežias vilko pėdas.
Tyrelio gyventojai
Vakarinėje Tyrelio pusėje, prie pat pelkės, nuo neatmenamų laikų tvirtai stovėjo Daugmaudžių sodyba. Erdvūs jos pastatai buvo toli vienas nuo kito. Trobos, kluono su jauja šiaudiniai stogai siekė beveik žemę, greta baigė savo amžių senas apsamanojęs sodas su gulstiniais aviliais.
Vėliau, skaitant Matą Slančiauską, žiūriu ir stebiuosi. Kaipgi šitaip! 1960 metais girdėti Daugmaudienės pasakojimai beveik žodis žodin sutampa su Mato Slančiausko sakmėmis, nors jie vienas kito nepažinojo – nesutampa nei laikas, nei kas nors kitkas. Užtat šiame pasakojime ir cituoju M. Slančiauską apie laumes, vilkus, Miknaičių ežero Čiuką, Plikių Plikelį...
Pelkės kitoje pusėje yra Miknaičių ežeras. „Kitą kartą viens žmogus jame su meškere ištraukė didelę žuvį be uodegas. Naktį atėjęs kažkas nuo ežera pusės bešaukdams:
– Čiuka, Čiuka, striukiauodege! Čiuka!
Taip bešaukydams atėjęs prė langą, sakąsi:
– Atiduok mana kiaulą!
Žmogelis nusiganda, sukapoja tą žuvį į gabalus ir sumete į Miknaičių ežerą.“
Ar tik nebus Loch Neso ežero Nesė ir Miknaičių Čiuka abi artimos giminaitės? Panašumas didelis. Geologai, keliautojai ir iki šiol Jakutijos šiaurės ežeruose mato tokių pat keistenybių.
Tais pačiais 1960 metais ant Miknaičių ežero kranto matėme senovišką, visiškai sutręšusį, išskobtą iš vientiso medžio luotą, galbūt iš tų laikų, kai jo vandenyse dar plaukiojo Žemgalos krašto Čiuka. Dabar to luoto, menančio anuos laikus, ir žymės nebeliko...
„Kitą kartą (iš M. Slančiausko „Šiaurės Lietuvos sakmės...“) ėjęs žmogus čia pat par tą Tyrelį, įėjęs į tokį baisiausią švendryną. Einąs taku, gyvulių pramintu ir radęs ten tokį mažą pliką vaiką – kokių 3-4 metų. Tas žmogus jo klausinėjąs:
– Iš kur tu, vaikel, esi? Kas tu toks esi?
Tas vaiks atsakęs:
– Iš Plikių Plikelis!
Tos švendrės, vėjo pučiamos, ant jo kai linkstančios. O tas vaiks tik juokiąsys ir juokiąsys. Ir prapuolęs.“
Beje, sakmė apie Plikių Plikelį yra visiškai originali, niekur daugiau tokios nerasite. Štai čia jau jokia pasaka ar padavimas, o Plikių Plikelis yra pats tikriausias lietuviško sniego žmogaus vaikas. Tą reliktinį hominidą (sniego žmogų) iki šiol tyrinėtojai ieško po tolimiausių kraštų kalnus, girias ir dykumas, o pasirodo, kad jo gyventa čia pat, greta mūsų.
M. Slančiauskas mini, jog buvę tokie vilktakai (vilkolakiai), kuriuos atpažinti galėdavai iš ypatingos tarties – šlekiavimo. Va, šituos tai aš gerai pažinojau, ypač šlekių vaikus. Kai mokiausi Žagarėje, tai klasėje būdavo po keletą šlekiukų, kurie tardami sukeisdavo garsą š su s, ž su z, č su c dideliam miesčioniukų džiaugsmui.
Daug šlekiuojančių buvo Tyrelio ir Žagarės girios pusėje, o ypač apie Damelius ir Maželius. Nejaugi jie visi galėjo pavirsti vilktakais? Gal ne... Ne kažkiek nuo anų vaikų skyrėmės ir mes. Nors ir gėdijomės žemgališkų žodžių, bet jie vis tiek išsprūsdavo iki septintos klasės.
Rudeniais būriai spanguoliautojų iš visos pasvietės klampoja po Tyrelio pelkę, nurinkdami iki paskutinės uogos. Daugmaudienė žiūri sau į uogautojus ir šypsosi. Vėlų rudenį, kai jau gervės išskrenda, ji nubrenda į tą Plikių Plikelio švendryną ir parsineša namo iškart po du pilnus kurvius (krepšius) spanguolių.
Daugmaudienė mums pasakojo vieną atsitikimą iš savo jaunystės laikų, dar jos tėvams gyviems esant. Savo pirmajai, vyresnei dukrai jie iškėlė vestuves. Buvusi žiema, sniego pripustė sulig pastogėm. Tėvai priruošė kalnus keptų žąsų, kumpių, dešros, skilandžių, išvirė degtienės ir viską uždarė kamine. (Ties trobos viduriu esanti belangė, keturkampė kamara, siaurėjanti į viršų.)
Tuo tarpu besibastantis alkanas vilkas jau iš kažkur pajutęs veik iš proto varantį kvapą, tuoj atsekė sodybą, nuo pusnies stryktelėjo ant šiaudinio stogo, jį praplėšęs plumptelėjo ant lubų, po to strykt į priesenį ir, koja atkrapštęs duris, atsidūrė kamine. Vilkas rijo viską iš eilės (tik negėrė degtienės), o paskui ėmė ir užkaukė. Gal iš didelio malonumo, o veikiausiai nebegalėdamas atidaryti durų, kurios jam iš paskos užsisklendė.
Vestuvininkai, išgirdę kaukimą, pasičiupę kas tik pakliuvo po ranka, visi vienu tuntu puolė vilko mušti. Kits per kitą nori suduoti vilkui, nors tiek pat kliūva ir greta besispraudžiančiam baliauninkui. Pilkis tuo tarpu šiaip taip praslydo pro susipynusias žmonių kojas ir pasileido į mišką, nors apdaužytas, bet sotus visai savaitei į priekį.
Gal ši istorija jums kažkur jau girdėta? Kai kas prisimins ir Pietarį... Tad ne, anais laikais viskas vyko iš tikrųjų, nes Daugmaudžių sodyboje „nesiveisė“ knygos, radijas ir čia gyvenusių žmonių smegenys buvo švarutėlės, kaip ką tik iškritęs pirmas sniegas...
O štai pats tikriausias nutikimas be jokių pridėtinių išmislijimų. Toks Žagarės gyventojas Stalmokas, kurį labai gerai pažinojau, šiek tiek melagis, daugiau prie tinginio, iki karo dar trynęsis apie vietinę komunistų kuopelę, buvo aršus medžiotojas. Kartą išėjo su kitais vyrais į medžioklę kažkur apie Tyrelį. Tais laikais jau prieš medžioklę visi mažumėlę įdrėkdavo (pagerdavo), tik ne tiek, kad akys pasidarytų dubultos. Vis tiek draugai – medžiotojai liepė Stalmokui, kuris „paėmė“ už visus daugiausiai, kad nepašautų ką nors iš saviškių, gultis po krūmais ir išsiblaivyti.
Nubudino jį kvapas, sklindantis iš kažkur toli. Stalmokui, kaip ir daugeliui pokario žagariečių, pilvas buvo priaugęs prie nugarkaulio, tad pagal išrūkytų dešrų kvapą lengvai atsekė gal už kilometro pamiškėje prisiglaudusią pirtelę. Prisigrūdo jis pilną kuprinę dešrų ir dar iki auštant pasiekė Žagarę. Kaip tyčia tą patį svaiginantį kvapą pajuto ir ant gatvės bruko budėjęs milicininkas...
Dėl prarastų dešrų Stalmokas ilgai neliūdėjo, nes netrukus apie jo naktinius nutikimus „Valstiečių laikraštis“ parašė trumpą „poemėlę“ su paveiksliukais. Toks „išgarsėjimas“ Stalmokui labai patiko, ir tą laikraštį jis rodydavo visiems savo pažįstamiems.
...Kartą, tas buvo senesniais laikais, kažko užgaišau Tyrelio pelkėje, nejučiom sutemo arba kaip čionykščiai žmonės sako – ubagai į kerčias sulindo, ir pasijutau vienas tamsioje eglių girioje, kur ir dieną dorai neprašvinta. Jau ir tako nebeįžiūriu, jaučiu jį tik kojų padais. Sulig tamsa apima kažkoks neramumas. Tie girdėti pasakojimai tampa kaip ir tikresni, kol ateina toks laikas, kai laumės, raganos, plikių plikeliai, vilktakai, atrodo, supa tave iš visų pusių ir veik alsuoja į pakaušį. Kaip tyčia, dar prieš sutemstant, priešais take pasitaikė keistokas žmogelis, o jeigu jis buvo pats...
Kažkur, ežero pusėje lyg tai kažkas kriuksi, sako, kad ta Čiuka išlipdavusi iš vandens ir šliaužiadavosi po pelkę. Vilkai, reikia manyti, čia bastosi ne iš pasakų, o tikri. Apie tai šių vietų upelių, miškų, raistų pavadinimai taip ir sako: Vilkija, Vilkytis Pirmas, Vilkytis Antras, Vilkų sala, Vilkaraistis... Ranka paliečia kažką minkštą – ak! – saujoje lieka tik ilgų samanų kuokštas.
Pagaliau miškas retėja, ir takas atveda į palaukę, kur tolumoje matosi neryškūs žiburiai.
...Laikui bėgant baltos Tyrelio samanos palaidojo Daugmaudžių sodybos pamatus, seną sodą, prisiminimus apie praeitį ir viską aplinkui.
Tęsinys – kitose „Atolankose“