Naujausios
– Esate sakęs, kad „anais laikais“ tarybinei ir partinei valdžiai buvote kažkas tarp vairuotojo ir ūkvedžio, patogus „baldas“, kurio galima nesidrovėti, todėl daug ko iš tos valdžios išgirdote, daug ką pamatėte. Esame pažįstami nuo 1987 metų, kai pradėjau dirbti Šiaulių miesto dienraštyje – mačiau originalios mąstysenos žmogų, kalbantį nestandartinėmis frazėmis. Kiek pajėgiau sėmiausi iš Jūsų tos laisvės, jumoro, ironijos, neretai peraugančios į groteską. Tokie „neuniformuoti“ žmonės negalėjo nedominti saugumo tarnybų. Ar jautėte KGB „globą“?
– Kontaktų būta, ir gana drastiškų. Pradėsiu nuo Sąjūdžio... Architektas Virgilijus Kačinskas 1988 m. rugsėjo pabaigoje sustabdė mane skverelyje prie fontano. Miesto Sąjūdžio taryba jį buvo įpareigojusi leisti laikraštį „Krivūlė“.
– Reikia įdomios medžiagos apie genocidą, pokario žiaurumus Šiauliuose.
Pakvietė bendradarbiauti rengiant vinjetę. Pirmajam numeriui atnešiau medžiagos apie nužudytųjų laidojimo industriją pokaryje, Ginkūnų laisvamanių kapinėse, antrajam – apie prieškario ir pokario trėmimus, trečiajam – apie 1947 metų lavonduobes Aleksandrijos žemėje.
Po straipsniais pasirašiau savo pavarde. Patarėjai patarinėjo prisidengti slapyvardžiu. Atsisakiau. Juk ne aš buvau tų duobių autorius, todėl nemačiau reikalo bijoti. Tai buvo kitų žmonių kūriniai.
Praėjus porai mėnesių po paskutiniojo straipsnio pasirodymo „Krivūlėje“ (Nr. 3, 1988 12 26), pavasariop, sučirškė mano kabineto triženklis telefonas. Skambino Petras Ridikas, Šiaulių saugumo (KGB) viršininkas. Kvietė užsukti pas jį – bet kada.
– Kada užsukti?
– Nors ir dabar...
Tyliai įspėjau sekretorę Vidą, architektą Gailutį ir nužingsniavau. Pasitiko žinybos antrojo aukšto tarpduryje, įsivedė į kabinetą, pasodino, įpylė tirpios kavos. Optimistiškai kranksėjo varnos Senajame (dabar Didždvario) parke.
– Įdomu, nuo ko prasidėdavo pokalbiai KGB viršininko kabinete?
– Keletas tradicinių klausimų: kaip sekasi, kokie kūrybiniai planai? Atsakiau ir savo ruožtu to paties paklausiau jo. Šyptelėjo. Palengva įsišnekėjome. Tiksliau, daugiausia šnekėjo jis ir, mano supratimu, protingai. Anksčiau jis dirbo operatyvinį darbą, padarė vadovu. Jam tai – moralinė atsakomybė už savo ir kitų nuodėmes. Kasdienės suvestinės duoda puikią Lietuvos žmonių dvasinę ir ekonominę išklotinę. Saugumo viršininko žinios smarkiai skyrėsi nuo statistinio piliečio.
– Norite Nepriklausomybės? Gausite, o kas toliau? Kas garantuos, kad Lenkija nepareikalaus grąžinti Vilniaus krašto, o jei reikės, atsiims karu. Karu?.. Kas duos taikos garantiją silpnam valstybės naujagimiui? Dabar, kai esame Tarybų šalies sudėtyje, mes saugūs, lenkai Maskvos bijosi. Baltarusija taip pat turi pretenzijų Vilnijoje, o Klaipėdos kraštą Tarybų Sąjunga pasiliks sau, nes ne iš Lietuvos, o iš hitlerinės Vokietijos išsikovojo. Tai bet kuris moksleivis žino.
Vėliau, sklaidydamas jedinstvininkų spaudą, prisimindavau Šiaulių saugumo viršininko nostradamines pranašystes. Prisiminkim vėliau užvirintas lenkiškas autonomininkų aistras Vilnijoje, rusakalbių teritorines pretenzijas.
– O toliau, galvojate, būsime palikti ramybėje? Neturėkime iliuzijų, pasižiūrėkime žemėlapyje, kaip nenatūraliai esame įsprausti tarp Kaliningrado ir didžiulio Rytų valstybės koloso. Kiek tai tęsis? Dešimtmetį, penkiasdešimtmetį, o vėliau? Pats žinai istoriją, kuri kartojasi, kai koloso ekonomikai prireikia prasiveržti prie Baltijos.
– Nuo Petro Pirmojo laikų?
– Istorikai su aukštaisiais geriau už mane žino..., bet KGB šulo monologą gerai prisimenu, nes grįžęs užsirašiau.
– Sakome, kad priešai – rusai, tarybinė armija. Išves, jų nebebus, būsime laisvi. Nuo ko? Bėgę nuo meškos, pateksime vilkui, žiauresniam priešui, kaip visos maskvos ar varšuvos. Tas vilkas – tai mes, lietuviai, su savo pavydu, godumu, pomėgiu intriguoti, pasipūtimu. Kiekvienam aišku, kad penkias dešimtis metų megztas saugumo tinklas niekur nedings. Pats profesionaliausias būdas pasmaugti mus – mūsų pačių dvasia ir rankomis. Ir smaugs, kodėl turėtų nesmaugti? Tu jų vietoje elgtumeisi kitaip?
– Ridikas, kalbėdamas apie Lietuvą, vartojo kreipinį „mes“?
– Taip, galvoju, kad norėdamas pabrėžti, kad ir jis, jo komitetas yra Lietuvos dalis. Nepamirškim, kad kalbėjomės metai iki Nepriklausomybės, todėl buvo gana keista girdėti jį sakant, kad Lietuvoje nebebus tarybinės armijos, kuri iš Lietuvos pajudėjo 1993 metais.
– Koks buvo to susitikimo tikslas?
– Pasirodo, manasis straipsnis apie Aleksandriją suvirpino Vilniaus KGB vadovybę ar kažką kitą. Ar negalėčiau parodyti 1947 metų lavonduobių?
– Kada?
– Nors ir dabar.
Pokalbį tęsėme juodoje „Volgoje“. Nekalbus vairuotojas Aleksandrijoje įsuko į šunkelį ir įklimpo. Dumblini ir įsiręžę vargais negalais išstūmėme tarnybinį automobilį kur sausiau. Pažvelgiau iš šalies. Mes, du lietuviai inteligentai, dviejų prieštarybių atstovai, valėmės tą patį Aleksandrijos purvą, ištryškusį iš po rusiškos „Volgos“ ratų.
– Įsimintinas vaizdelis. Kuo ypatingos tos saugumiečius sudominusios Aleksandrijos vietos, ką rašėte straipsnyje?
– Straipsnelyje „Šventoji Aleksandrijos žemė“ rašiau, kad vieną dieną vaikai buvosioje šokių aikštėje, kur tada netoliese ganėsi karvės, pastebėjo neseniai keliolikos centimetrų žemių sluoksnių užkastą duobę, iš kurios kyšojo įvairios žmonių kūnų dalys, matyt, šunys buvo atkapstę. Liudininkai man pasakojo, kad toje duobėje galėjo būti užkasta apie dvylika sumaitotų kūnų.
Kitoje Aleksandrijos pusėje, rytinėje Šv. Jono kalno dalyje rasta dar viena lavonų pilna duobė. Apie baisų radinį vaikai papasakojo tėvams, kurie duobes užvertė žvyru, plytgaliais. Atvykę uniformuoti kariškiai prigrasino tylėti: kitaip – kulka į kaktą arba visa šeima – į Sibirą. Tai ta mano paskleista informacija susidomėjo KGB.
Aleksandrija dar įdomi ir tuo, kad buvusios plytinės krosnyje sudeginta tūkstančiai lietuviškų knygų iš regiono bibliotekų.
– Ar Jūsų straipsnyje paminėtos žmonių palaikų užkasimo vietos sudomino ne tik saugumiečius?
– Niekas kitas: nei istorikai, archeologai, politikai – to manęs neklausė. Santvarkos keitėsi, mano girdėta ir paviešinta informacija pasimetė.
– Ar pasivaikščiojimas su KGB viršininku buvo vienintelė akistata su saugumu?
– Pirmasis kartas – labai seniai. Kažkas išlaužė Vilniaus dailės instituto Grafikos fakulteto dirbtuvių duris, pavogė šriftą (atrodo 1970 metų pavasarį), man ir broliukui Eugenijui tebestudijuojant Dailės institute. Gal 1970 vasarą, kažkokioje Kauno šventėje ir Vingio parke, pasirodė proklamacijos, išspausdintos tuo šriftu. Saugumo darbuotojai nusprendė, jog matė mane jas platinant Vingio parke Dainų šventės metu. Vienas ir agentų mane norėjo net sulaikyti. Aš bėgti, jis – vytis. Įbėgau į Raudonosios gvardijos prospekto ( dabar Savanorių prospektas) namo laiptinę, kurioje gyveno mano dėdė Kaziukas. Laiptinėje sportiniais batas spyriau jam į veidą, jis nuriedėjo laiptais žemyn, o kai atsitokėjo – manęs nebebuvo, pasislėpiau pas dėdę.
– Pasislėpti nepavyko?
– Po metų, kai dirbau projektavimo biure „Puntukas“, mane iškvietė ir liepė pasakyti, kur aš buvau būtent tą dieną, ir bendrai: kodėl aš tą šriftą pavogiau, taip pat, kas spausdino, ir kas ten jį platino, kas mane primokė? Jei atvirai viską prisipažinsiu, bus man geriau, o gal ir visai būsiu atleistas nuo atsakomybės, nes pagal tokį ir tokį straipsnį už antitarybinę veiklą – bausmė iki keliolikos metų kalėjimo. Išpūčiau akis... Man liepė niekam neprasitarti, eiti namo, niekur neišvažiuoti. Perpiltas šalto prakaito grįžau namo ir ėmiausi bandyti prisiminti, kur buvau anuomet. Prisiminiau: šrifto negalėjau išplėšti, nes su draugais, kurių būryje buvo ir mano bendrakursis saugumo agentas Ričiukas, kažką švenčiau kompanijoje.
– Iš kur žinai, kad jis mūsų darbuotojas?, – paklausė.
– Visi tą žino, o Vingio parke nebuvau, nes buvau Kryme su ekskursija, t.y. mano tėvelis organizavo mokinių kelionę ir aš važiavau su jais kartu. Kartu rašėme kelionės dienoraštį, visą laiką buvau tarp mokinių, turiu tiesiog klasikinį alibį...
– Ar tai buvo specialiai tau suorganizuotas „alibis“? Geriau iš karto prisipažink...
Aš išpūčiau akis:
– Aš – komjaunuolis! Buvau Dailės instituto komjaunimo sekretoriaus pavaduotojas, esu TSRS pilietis. Tai jūsų pareiga įrodyti, kad esu nekaltas!
Saugumiečių tonas kiek atlyžo: na, na, įrodysime, bet tu turi mums padėti... Tavo pačio labui.
– Ar vėliau dar tampė?
– Tampė, tampė, pusmečiui atidėjo ėmimą į armiją, kol per kažkelintą iškvietimą vienu metu iš klausimų pajutau, kad nebesu įtariamasis. Tuomet ir parodė tą proklamaciją, papasakojo, kaip aš jų agentą spardžiau Kaziuko laiptinėje. Agentas, iš pradžių per langelį atpažinęs mane, vėliau suabejojo. Papasakojo, kad visus apklausė: Kaziuką su teta Janina, Lidužę, draugus, klasės seniūnę, ekskursijos dalyvius... Saugumiečiai patys sau įrodė, kad nesu prisidėjęs. Atsipūčiau – ačiū Dievui!
Bet prasidėjo nauja giesmė.
– Tavo brolis? Jis mokėsi Dailės institute kai buvo išplėštos grafikos dirbtuvės. Kur jis dabar?
– Kariuomenėje.
– Ar gali apsilankyti pas brolį ir pasiaiškinti, ar jis nežino, kas plėšė grafikos dirbtuves? Kelionę mes apmokėtume, o iš darbo tau gautume leidimą.
Pasiūlymas šnipinėti broliuką man patiko. Nei kankintas, nei šantažuotas sutikau nedelsdamas (tuo labiau, kad ne už savo pinigus). Jau Biblijoje buvo pastebėta, kad brolį parduoti – vienas malonumas.
Į Baranovičius važiavome traukiniu su vienu iš jų, atrodo Juliumi Česnavičiumi. Antrasis (pavadinsiu Matuzoniu, nors jis labai panašus į legendinį J. Vaupšasovą/Vaupšą), važiavo kartu, tačiau apie jį sužinojau tik grįždamas atgal.
Kelionės metu Julius išsitraukė degtinės butelį, dešros, dvi stiklines. Vieną pastūmė man. Kadangi buvau absoliutus abstinentas, norėjau atsisakinėti, tačiau pagalvojau, kad toks jų metodas, kad gėrimas naudojamas tam, kad būčiau atviresnis, kad nieko nenuslėpčiau. Išgėriau apypilnę stiklinę ir supratau, kad klydau: jam pačiam buvo malonu išgerti, dėl kompanijos man irgi davė.
Gerasis Julius papasakojo, kad jis panevėžietis, kad pažįsta mano tėvelį, pamokė, ką susitinkant su broliu man reikės klausinėti. Kad brolis būtų atviresnis davė keturiasdešimt rublių. Pinigus, kuriuos saugumietis davė broliui šnipinėti, paėmiau. Keturiasdešimt rublių – ne trisdešimt sidabrinių. Broliukas – ne Kristus, o pinigai nesimėto.
– Intriguojate, Viliau, ar pavyko parduoti brolį?
– Broliukas žiopliukas manęs laukė, žiūrėjo į mane, kaip į gerą daiktą, net nežinodamas, kad susitiko su judošiumi. Pasiūliau nueiti už miesto, į lauką, kur toli matyti. Atsisėdus ant kažkokio kupsto, ant popieriuko surašiau, kad atsiuntė jo šnipinėti ir dominančią temą. Broliukas supratingai linktelėjo galvą, o popieriuką sukramtė ir prarijo. Garsiai pasakiau sumą, kurią galime pralėbauti. Nuėjome į pačią geriausią Baranovičių užeigą. Broliukas skaniai žiaumojo kotletą, garsiai aiškino, kad šrifto nevogė, o apie grafikos dirbtuvių apiplėšimą žinojo. Negalėjo nežinoti – visi tą žinojo, išlaužtas duris matė.
Aš nuėjau skambinti, kad užduoti įvykdžiau, o brolis – į dalinį, bet greitai grįžo su naujienomis: toks Pyragius iš Biržų, tarnaujantis kartu, tik ką agitavo jį iš po grindų ištraukti kažką slapto, kažkokius dienoraščius ir paprašyti, kad aš parvežčiau Lietuvon.
– Pakvipo provokacija?
– Cha! Provokacija paprastoji, visai kaip tikruose detektyvuose.
Jei kas pagalvotų, kad tas nuotykis ar jaunystės fragmentas man ramiai pasibaigė, būtų visiškai teisūs. Tačiau atsisveikindami su manimi, saugumiečiai liepė parašyti autobiografiją. Rašyti laisva forma, tik gale būtinai pažymėti, kad „saugumo organų prašymu važiavau pas brolį sužinoti apie jo antitarybinę veiklą ir jiems pranešti. Gali prirašyti, kad gavai pinigų“. Tą pakartojo bene keturis kartus, dar, gavę rašinį, patikrino, ar įrašiau... Rašliavos juodraštis tebesimėto tarp mano kolekcijų.
– Supratau, kad Jūs su broliu nei šrifto vogėte, nei proklamacijų spausdinote, nei platinote, tad kodėl toks saugumiečių dėmesys?
– Buvau aktyvus studentas, daug kalbėdavau, rašydavau dienoraščius, juokaudavau kur reikia ir kur nereikia, tad gal nusprendė mane apkaltinus prispausti ir padaryti „stukačiumi“. Girdėjau, kad mano byla buvusio saugumo archyve sudaro vos ne 1000 puslapių.
– Buvote atidžiai sekamas?
– Žinau, kad apie mane saugumiečiai klausinėjo klasiokų, kurių pusė iš jų buvo grįžę su tėvais iš Sibiro, kursų draugų, bendradarbių.
Jau Šiauliuose, kai miesto vyriausiuoju dailininku jau dirbau keletą metų, prie partijos miesto komiteto sutikau abudu kelionės į Baranovičius dalyvius. Jie pasisveikino ir paprašė užeiti į saugumo pastatą. Visas nutirpau, nejau vėl tampys? Netampė. Iš klausimų supratau, kad per pastaruosius metus nerado anos bylos siūlo galo.
– Gal ką nors naujo sužinojai, drg. Puronai?
– Nieko nesužinojau.
– O kaip sekasi darbas?
–Gerai, jau esu komunistų partijos narys. Neblogai sugyvenu su partijos komitetu, t.y. su jūsų valdžia.
Tie abu pašoko:
– Ne jūsų, o m ū s ų ! Esi partinis, vykdai s a v o partijos valią. Savo! Apie tave vietos draugai (miestnyje tovariščy) gana gerai atsiliepia, tai kodėl taip galvoji, a-a-a-A-A-A!?
– Jaudinuosi, galvojau, kad vėl tardysite.
–Tu, broleli, nežinai, dar, kas yra tardymas, bet tiek to..! Dirbk toliau. Jei sužinosi ką nors naujo apie pavogtą šriftą, pranešk vietos draugams.
(Bus daugiau)
