Naujausios
Kyšis Gorbačiovui
– Tęskime, Viliau, apie Sąjūdį Šiauliuose – laikotarpį, kurio mes nepamirštame, o dalis jaunuomenės net nežino, kas tai. Ką dar norite akcentuoti iš to savo gyvenimo etapo?
– Apie nepavykusį kyšį Gorbačiovui.
– Kai jis lankėsi Šiauliuose?
– Taip. 1990 m. sausio 12 dieną Šiauliai tapo planetos dėmesio centru ir Tarybinės imperijos sostine, nes čia lankėsi jos galva, TSRS CK generalinis sekretorius Michailas Gorbačiovas, kad savo akimis pamatytų, kaip girgžda jo Pertvarkos išklibintos imperijos pakraštys, besiruošiantis nulūžti. Iš anksto buvo numatyti vyriausybinio karavano judėjimo maršrutai, suderintas susitikimų su įvairiomis šiauliečių grupėmis tvarkaraštis. Miestą planingai dekoravome provokuojančiais sąjūdietiškais transparantais: „Sveikiname draugiškos kaimyninės šalies vadovą“, „Priimsime TSKP sekretorių į LKP“ ir pan., kuriuos ruošė mano dailininkai-apipavidalintojai.
LKP Šiaulių miesto komiteto pastate buvo numatytas susitikimas su miesto šviesuomene. Deja, Gorbis užtruko Televizorių gamykloje, ir neturėjau progos nusiųsti jam tribūnon solidų pundelį žemaitiškų banknotų su rašteliu: „Gerbiamasis Michailai Sergejevičiau, siunčiu kyšį, provokaciją, ir draugišką pokštą – šiaulietiškus pinigus. Kviečiame būti bendraminčiu įvedant lietuvišką valiutą,– ar yra kita išeitis iš visuotinio infliacijos štamo? Tie pinigai tikri. Jei kas atsitiktų, mūsų mieste neprapulsite...“
– Ir man teko tada būti tarp laukiančiųjų. Gaila, kad tąsyk Jums nepavyko įteikti kyšio. Priminkite, kokie tai buvo pinigai?
– Žemaitiški litai buvo visais atvejais pirmieji. Jie – pirmoji valiuta, pabuvusi apyvartoje šalia rublio, ilgoje ir apdriskusioje bolševikinio rublio istorijoje. Visų porublinių nacionalinių valiutų pirmtakas. Tai pirmieji savi pinigai, – tebūnie nelegalūs, – atgimstančioje Lietuvoje. Pirmoji tokios formos politinė proklamacija. Pirmieji pinigai žemaičių kalba tūkstantmetėje Žemaitijoje. Pirmieji pinigai, išspausdinti Šiaulių miesto spaustuvėje.
Tai – tikri pinigai, buvę apyvartoje ištisą 1989-ųjų gruodžio antrąją dieną Šiaulių lengvosios atletikos manieže vykusioje žemaitiškoje mugėje, Ties įėjimu buvo keitimo punktai. Rublis į žemaitišką litą buvo keičiamas santykiu 1:1. Tos šaunios idėjos autorius – sąjūdietis Kazimieras Alminas, žemaitis. Jos bendraautoris ir dizaineris – aš, aukštaitis.
Tarp vairuotojo ir ūkvedžio
– Kaip jautėtės, stebėdamas valdžių kaitą?
– Didžiavausi.
–??!
– Kaip nesididžiuoti?.. Nuo 1974 metų man teko unikali galimybė stebėti socialistinės tėvynės klestėjimą, tyžimą ir jos virtimą kapitalistine tėvyne. Galiu atsakingai pareikšti, kad ir anoji socialistinė, ir dabartinė kapitalistinė Šiaulių valdžia buvo tokia pat, kaip ir tauta. Tik atsakomybė pakito. Anoji bijojo partijos, dabartinė – partijų ar kokių komitetų. O kur daug „niankų„– ten vaikas be galvos.
Iš arti mačiau tų laikinųjų valdžios vyrų ir moterų dalykines savybes, dvasingumą ir profesionalumą. Jie irgi mane apžiūrinėjo, nors tik keli iš jų manyje pastebėjo inteligentą. Daugumai jų buvau Vilius, kažkas tarp vairuotojo Petro ir ūkvedžio Felikso; Vilius, gerai, greitai ir be skrupulų užkemšantis skyles savo erudicija ar išradingumu.
– Jus tai tenkino?
– Mane tai tenkino. Tiems aukštesniesiems juk reikėjo vien veiklaus baldo, todėl nesigėdydavo jo akivaizdoje apnuoginti savo pasaulėlį, kuris dažniausiai reprezentuodavo vidutinybę. Statistinę vidutinybę. Vidutinį statistinį LTSR, vėliau LR pilietį.
Žmogus žmogui – draugas
– Esate Jus supančios aplinkos stebėtojas ir fiksuotojas įvairiomis formomis. Daug matėte ir girdėjote?
– Mačiau, kaip dėsningai nutildavo sąžiningo sąjūdininko kakarinė, teisėtai paveldėjusi tarybinio vadovo kabinetą, miesto problemas ir savivaldybės pastatą su gerais savo srities specialistais. Arba kaip valdinga, bet „durna boba“ susiveldavo intrigose.
Dešimtys metų nuslinko... Su nostalgija menu tą laikotarpį, kai mūsų tautos disciplinuota neapykanta rytų okupantui padėjo beveik be kraujo atgauti, išsikovoti Nepriklausomybę. Ištrūkę iš banginio vidurių, palikome vieni su savo privalumais ir trūkumais, kurių nebegalime nurašyti okupantui ar ateiviui. Istorija vėl pateikia išbandymus:
Išlikti ne tik didvyriškose akimirkose, bet ir aitrioje kasdienybėje.
Menu anuos brežnevinius laikus, kai, buvo ruošiamasi sutikti Šiaulių 750-mečio jubiliejų. Lietuva duso Komunistų partijos glėbyje, todėl daugelis tuometinių poelgių iš esmės skyrėsi nuo dabartinių. Bepigu dabar prie kapitalizmo, kai “žmogus žmogui – vilkas.” Anuomet, prie išsivysčiusio socializmo, kai “žmogus žmogui buvo draugas, bičiulis, brolis”, mes buvome verčiami gyventi pagal taisyklę: “neturėk pinigų, o turėk daug draugų“.
– Statistiniai lietuviai taip ir gyveno – neturėjo pinigų, ieškojo draugų, pažįstamų, nes be blato – kaip be ... batų...
Senųjų knygų gelbėtojas
– Vieną gražią dieną mano A†A tėvelis Bronius Puronas, nusipelnęs LTSR mokytojas, Vilniuje sutiko Nijolę Kemeklytę, vieną savo pokario metų mokinę, dar iš Kupiškio laikų. Ji dirbo V. Kapsuko (dabar Martyno Mažvydo) respublikinės bibliotekos mainų skyriaus vedėja. Skyrius sukaupdavo visą literatūrą, kurią nurašydavo įvairios LTSR bibliotekos, ją perskirstydavo, o neturinčią paklausos, siųsdavo į Grigiškių popieriaus kombinatą kaip makulatūrą. Senoji bibliotekininkė su širdplėša pasibėdavojo, kad jai gaila tų knygų.
Buvusį mokytoją ji pakvietė pas save į skyrių ir užsiminė, kad jai būtų malonu, jei mokytojas pasirinktų sau reikalingas. Paminėjo, kad nebūtų didelė nuodėmė legaliai išlaiduoti ir didesnį kiekį tokių knygų, jei jos patektų į geras rankas, pradėtų naują gyvenimą. Žinoma, tam reikalinga kokios nors organizacijos paraiška, o ji tarpininkaus jas išlaiduojant. Pirmoji sąlyga – nė viena knyga neturi atsidurti prekyboje, antroji – apie jų išgelbėjimą nesigarsinti. Tėvas, žinodamas mano silpnybę knygoms, supažindino su bibliotekininke.
Nustėrau, pamatęs pustamsėje patalpoje didžiules stirtas pasmerktųjų knygų. Tiesa, didesnė jų dalis – tai ideologiškai brandžios tarybinės knygos, nebeturėjusios paklausos. Vis dėlto tose krūvose pamačiau ir tai, kas man pasirodė įdomu: moraliai pasenę knygos apie architektūrą, techniką, XIX amžiaus knygos su vario raižinių iliustracijomis, pageltę smetoniškų laikų laikraščiai ar atsitiktinės knygos, saloninės gaidos iš XIX amžiaus pabaigos. Radau ir vieną kitą „aukso grynuolį“: lietuviškų knygelių iš spaudos draudimo laikų, „Varpo“, „Aušros“ numerių, lietuviškų brošiūrų, spausdintų Amerikoje prieš I pasaulinį karą, netgi lenkiškos antitarybinės literatūros, kažkaip prasprūdusios pro stalininę cenzūrą.
– Ir tapote nuolatiniu V. Kapsuko bibliotekos lankytoju?
– Tapau bibliotekos Mainų skyriaus nuolatiniu svečiu. Pasmerktųjų knygų kaugės vis kito, o aš, apsilankęs Vilniuje, tesugebėdavau nuo paviršiaus aprinkti tai, kas tuo metu man pasirodydavo vertingesnio. Į Šiaulius parsivežiau nemažai maišų su įvairaus amžiaus ir pobūdžio veikalais, išgelbėtais nuo sunaikinimo. Nesijutau nei nusikaltėliu, nei didvyriu.
Dar natūralesnės būdavo tolesnės tų knygų dalybos. Reikalingesnes ar įdomesnes knygas pasidalindavome su miesto vyr. architekte G. Šumskiene, mano viršininke. Mat atrinktąsias knygas biblioteka formaliai išlaiduodavo Šiaulių miesto LDT VK Statybos ir architektūros valdybai.
Didesnę knygų dalį išdalindavome Šiaulių inteligentijai, mokėjusiai laikyti liežuvius už dantų, dažniausiai kolegoms – architektams, pedagogams ar dailininkams. Tomis knygomis galėdavau asmeniškai premijuoti studentą, gražiai dekoravusį statybinę tvorą, dailininką – apipavidalintoją, atnešusį įdomesnį projektuką. Kai kurios jų nukeliavo net į LKP Šiaulių miesto komiteto biblioteką. Apie 300 tų senovinių knygų nukeliavo jaukiai nutūpė „Aušros“ muziejaus saugyklose.
Prieš gerą dešimtmetį, kai Šiaulių universiteto (ŠU) bibliotekoje buvo ruošiamasi rengti „Pinigėlių kambarį“, net trys bibliotekos darbuotojos visą savaitę inventorizavo mano namų archyvą, mokslo labui atrinkę tiek šeimoje kauptas, tiek iš Vilniaus atsivežtas senovines knygas.
Universiteto biblioteka tuomet praturtėjo 1500 senovinių leidinių egzemplioriais.
