Vijurkas

Vi­jur­kas

Vy­tau­tas KIR­KU­TIS

Žo­džių pra­smės tols­ta nu­tols­ta nuo sa­vo pir­mi­nių daik­tų, kar­tais net sun­ku at­sek­ti, iš kur jos at­bė­gu­sios ir ką kaž­ka­da reiš­kė. Kai grei­tą, ap­suk­rų, gud­rų žmo­gų va­di­na­me vi­jur­ku, ka­žin ar pri­si­me­na­me tą pa­ga­liu­ką su įve­ria­mo­mis sky­lu­tė­mis siū­lams vy­ti. Tas, kas pa­dė­jo siū­lus vy­ti – ir bu­vo vi­jur­kas.

O man kaž­ko­dėl į vi­jur­ką la­bai pa­na­šus bir­že­lis. Į tą grei­tuo­lį, vik­ruo­lį ne­nuo­ra­mą ber­nio­ką, ku­rio vi­sur pil­na. Čia jis pa­pi­la žo­ly­nų da­žus, čia po me­džius kars­to­si, čia šū­ka­lio­ja, tran­kiai gro­ja šven­tė­je, su­bur­ba ar pa­si­tran­ko kar­tu su per­kū­nu, čia sva­jin­gai brai­do pau­piais ir pae­že­rėm, čia lie­pia krau­tis la­ga­mi­nus ir grei­čiau skuos­ti il­sė­tis, čia čium­pa tep­tu­kus ir tam­pa dai­li­nin­ku ar­ba lie­ja poe­zi­jos po­smus, pro­zos pa­strai­pas po­pie­riaus la­pe... Kaip mėgs­ta­ma sa­ky­ti: su­ka­si kaip vi­jur­kas...

Su­ka­si vi­sur, ne tik Vi­jur­kų kai­me, Kel­mės ra­jo­ne...

Ir la­bai tei­sin­gai da­ro. Tiek čia jo ir tė­ra. Kuo gra­žes­nis lai­kas, tuo grei­čiau pra­skuo­džia. Džiau­gė­mės, gro­žė­jo­mės, gy­rė­me už il­gas die­nas ir švie­sias nak­tis, gau­sy­bes žie­dų, net pra­žy­din­tus pa­par­čius, o žiū – jau pa­sku­ti­nio­ji jo die­na nu­švie­sė­jo.

Paukš­čių ir poe­tų čiul­buo­nė­lių ap­dai­nuo­tas, ap­čiul­bė­tas mė­nuo. Ne­ga­liu nu­ty­lė­ti Vin­co My­ko­lai­čio-Pu­ti­no: „Iš kur tas ul­bė­ji­mas smui­kų ir flei­tų?/ Iš kur tas svai­gi­nan­tis šir­dį an­dan­te?/ Kad tik ne­nu­til­tų, kad tik nepraeitų/ Taip grei­tai bir­že­lio sim­fo­ni­jos šven­tė!“

Taip dai­na­vo dai­niai... Bet ir vėl – tos keis­to­sios žo­džių pra­smės: kaip žo­dy­nai po­ri­na, dai­nius – tai dai­ni­nin­kas, o dai­niai – apy­niai be spur­gų. Nė­ra jau taip ge­rai „dai­niais ei­ti, išei­ti“, nes tai „leng­vai pel­ny­ti tur­tą ir leng­vai pra­ras­ti“.

Bet apie ko­kius aš čia tur­tus, kai pa­sku­ti­nius akor­dus grie­žia „bir­že­lio sim­fo­ni­jos smui­kai ir flei­tos“...

Gal šiek tiek ir liūd­na su­pra­tus, kad bė­ga nu­bė­ga ne tik bir­že­lis – bet ir mū­sų lai­kas. Juk tei­si jo­niš­kie­tė poe­tė Ona Mi­ka­laus­kie­nė, vie­na­me ei­lė­raš­ty­je ra­šan­ti apie me­tus, ku­rie „su­grįž­ti atgal/ jau nebegali/ jau per aukštai/ per aukštai/ per aukš­tai pakelta/ lai­ko – / ku­ris yra Vis­kas – / kar­te­lė“.

Tra­di­ciš­kai po Jo­ni­nių pra­si­dė­da­vo šie­nap­jū­tė. „Ato­lan­kų“ lan­ko­se ir­gi ver­čia­me kul­tū­ros pra­dal­ges.

No­rė­da­mi pri­stab­dy­ti jus, įsuk­tus bir­že­lio ža­ve­sio ir tem­po, siū­lo­me nau­ją „Ato­lan­kų“ lei­di­nį. Ne­pa­si­da­vė­me grei­tuo­lio vi­jur­ko įta­kai – mū­sų teks­tai lė­ti, ra­mūs, kar­tu su ju­mis ap­mąs­tan­tys dai­lės, poe­zi­jos, kul­tū­ros is­to­ri­jos, li­te­ra­tū­ros pla­tu­mas ir gi­lu­mas.

Nie­ko nė­ra ge­riau, kaip išei­ti iš bir­že­lio ir atei­ti į lie­pą su „Ato­lan­kų“ ra­ši­niais.