Vietovardžių metų patirtys

Že­mė pra­šo ne­pa­mirš­ti var­dų. Mū­sų mi­ru­sių kai­mų kny­ga. Su­da­rė F. Ka­vo­liu­tė. Vil­nius: Lie­tu­vos Geog­ra­fų drau­gi­ja. Spaus­di­no UAB „Pet­ro of­se­tas“. Ti­ra­žas 400.
Me­tų pra­džio­je įpras­ta pri(si)min­ti nu­veik­tus praė­ju­sių me­tų dar­bus, ap­tar­ti dau­giau ar ma­žiau pa­si­se­ku­sias veik­las. Man, kaip kul­tū­ros erd­vės žmo­gui, praė­ję 2019-ie­ji me­tai įsi­min­ti­ni ir kaip Vie­to­var­džių me­tai, ku­riuos LRS Kul­tū­ros ko­mi­te­to, Et­ni­nės kul­tū­ros glo­bos ta­ry­bos (EKGT) ini­cia­ty­va Sei­mas bu­vo pa­skel­bęs dar 2018 m. bir­že­lio 14 d.

Ma­nau, kad Vie­to­var­džių me­tams Lie­tu­vo­je skir­ti ren­gi­niai at­li­ko sa­vo už­duo­tį: mū­sų jau­ni­mui, šių die­nų bend­ruo­me­nėms pri­min­ta, kad kai­mų, vien­sė­džių nai­ki­ni­mas, jų pa­va­di­ni­mų brau­ki­mas iš is­to­ri­nės są­mo­nės – tai po­ka­riu ir net „bran­daus so­cia­liz­mo lai­kais“ vy­kęs ge­rai ap­gal­vo­tas is­to­ri­nės at­min­ties, tau­tos mąs­ty­mo, tau­ti­nės są­mo­nės pla­nin­gas nai­ki­ni­mas. Jau­ni­mui bu­vo pri­min­ti K. Bū­gos žo­džiai, kad „vie­tų var­dais į mus kal­ba pa­ti že­mė. Jos kal­bos žo­džiai – tai mies­tų, so­džių, upių, eže­rų, ba­lų, gi­rių, kal­nų ir ki­ti var­dai“.

Iš­ny­ku­sio iš var­to­se­nos vie­to­var­džio są­vo­ka daž­nai praei­tais me­tais bu­vo mi­ni­ma kaip me­ta­fo­ra, pa­ly­gi­ni­mas. Pa­sak lin­ku­vio Vir­gi­ni­jaus Ka­ci­le­vi­čiaus, vie­to­var­džiai yra „laiš­kai iš praei­ties į da­bar­tį“, dr. Fi­lo­me­nos Ka­vo­liu­tės tei­gi­mu – tai „til­tai, jun­gian­tys praei­tį, gi­mi­nę, tau­tą“.

Bib­lio­te­ko­se, mo­kyk­lo­se, uni­ver­si­te­tuo­se kal­bė­ta, dis­ku­tuo­ta, ko sie­kė so­viet­me­čiu par­tor­gai, ko­lek­ty­vi­za­ci­jos in­ži­nie­riai, ban­dę iš­trin­ti tau­tos is­to­ri­nę at­min­tį. Juk vy­ra­vo nuo­mo­nė, kad jei ne­tu­rė­si sa­vo pra­džios is­to­ri­jos, sa­vo iš­skir­ti­nio na­mų slenks­čio – leng­viau bus vi­sus žmo­nes su­ni­ve­liuo­ti, su­kur­ti ho­mo so­vie­ti­cus. Ga­lė­čiau pa­ci­tuo­ti šūs­nis do­ku­men­tų, ku­riuo­se ra­šo­ma, kad vien­kie­miai „pa­dė­jo pa­lai­ky­ti tarp vals­tie­čių in­di­vi­dua­lis­ti­nes nuo­tai­kas, bu­vo lyg ir bar­je­ras ko­lek­ty­viz­mui vys­ty­ti“. So­vie­ti­nė pro­pa­gan­da, ag­re­sy­vi vien­kie­mių nu­kė­li­mo pro­gra­ma, o kar­tu pa­skui ei­nan­tis šim­tų kai­mų pa­va­di­ni­mų iš­brau­ki­mas iš var­to­se­nos, pa­sku­ti­nis 1985-1988 me­tų lau­kų me­lio­ra­vi­mo va­jus, kai ta­vo tė­vų, se­ne­lių skly­pus apar­da­vo iki pat du­rų slenks­čio, kad į juos ne­pa­tek­tum, kad iš na­mų nei­šei­tum, kad bū­tum su­vi­lio­tas sim­bo­liš­ka iš­mo­ka ir nau­ju so­cia­liz­mo sim­bo­liu – kiau­rai per­pu­čia­mu „Alyt­na­miu“ nau­jo­je pli­ko­je gy­ven­vie­tė­je, pa­da­rė sa­vo. Kaip sa­kė poe­tas M. Mar­ti­nai­tis, „su tais žmo­nė­mis at­si­ti­ko bai­sus da­ly­kas – jie pra­ra­do at­min­tį“ („Mes gyvenome/ biog­ra­fi­niai už­ra­šai“. 2010).

Vie­to­var­džių me­tais bu­vo pri­min­ti kal­bi­nin­kai, ra­šy­to­jai, ku­ni­gai, pa­tys rin­kę, už­ra­šę vie­to­var­džius: K. Bū­ga, A. Sa­lys, J. Tu­mas-Vaiž­gan­tas, J. Bal­či­ko­nis, pri­si­min­ta ir tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos val­džios po­zi­ci­ja ir rū­pes­tis is­to­ri­ja. Pa­vyz­džiui, vien 1935-1937 me­tais bu­vo su­kaup­ta, už­ra­šy­ta per 150 000 vie­tų var­dų, ku­rių šian­dien dau­ge­lio jau ir ne­ži­no­tu­me.

Da­ly­vau­da­mas Vie­to­var­džių me­tų ren­gi­niuo­se, mi­nė­ji­muo­se pa­si­džiaug­da­vau, kad į ren­gi­nius yra įtrau­kia­mas kraš­to įsi­klau­san­tis jau­ni­mas, ku­ris su­klūs­ta, kai iš­girs­ta, kad net ir po 1990-ųjų me­tų jau lais­vo­je Lie­tu­vo­je, ne­va re­mian­tis že­mėt­var­ki­nin­kų nu­ro­dy­mais, Re­gist­rų cent­rų do­ku­men­tais, iš var­to­se­nos ban­dy­ta iš­stum­ti, iš­brauk­ti per 4000 vie­to­var­džių. Štai ko­dėl LRS ir ry­žo­si 2019-uo­sius pa­skelb­ti Vie­to­var­džių me­tais, kad nai­ki­ni­mo pro­ce­sas bū­tų su­stab­dy­tas, kad iš­ny­kę pa­va­di­ni­mai bū­tų pri­min­ti, įam­žin­ti Vie­to­var­džių par­kuo­se, at­mi­ni­mo len­to­se ir pa­mink­luo­se, vir­tua­lio­se sve­tai­nė­se, že­mė­la­piuo­se.

Pras­min­gų veik­lų vy­ko ir Šiau­rės Lie­tu­vo­je: Šiau­liuo­se, Rad­vi­liš­ky­je, Pak­ruo­jy­je. Pra­sip­lė­tė kul­tū­ri­nės erd­vės Lin­ku­vo­je, kur per praei­tų me­tų Škap­lie­ri­nės at­lai­dus ati­deng­ta Eu­ge­ni­jaus Rim­džiaus su­kur­ta me­džio skulp­tū­rų kom­po­zi­ci­ja, skir­ta iš­ny­ku­siems apy­lin­kių kai­mams įam­žin­ti. Meist­riš­kai at­lik­tas dar­bas pri­me­na jau tik se­no­lių at­min­ty­je ir iš mo­čiu­čių pa­sa­ko­ji­mų gir­dė­tus iš­ny­ku­sius 40 Lin­ku­vos apy­lin­kių vie­to­var­džius: Bag­do­niš­kiai, Bu­bi­lai, Jo(a)ne­lio­niai, Ju­diš­kiai, Ga­tau­tė­liai, Pli­ke­liai (Ba­jo­ry­nė), Lakš­to­niai, Kal­ne­liai, Kerkš­nis, Kir­ve­lis, Nor­vai­šy­nė, Rat­kū­nai, Rau­don­kal­nis, Pa­ber­žiai, Pa­duo­biai, Pa­gi­ri­nin­kai, Pu­kio­niai, Puo­džiū­nė­liai, Pu­ši­nė, Vi­šei­kiai, Vor­lau­kis, Šiau­di­niai (Ge­ve­no­niai), Šil­ba­lė, Šlin­gė, Šil­ga­liš­kis, Skė­re­liai, Zim­biš­kiai, ir ki­ti.

Šiau­lių r. Ša­ky­no­je ati­da­ry­ta tau­to­dai­li­nin­ko Pet­ro Ban­dzos su­kur­ta At­min­ties alė­ja, ku­rio­je ir­gi įam­žin­ti iš­ny­kę Ša­ky­nos apy­lin­kių kai­mai. Taip ak­tua­li­zuo­ja­ma kraš­to is­to­ri­ja. Tuo rū­pi­no­si aso­cia­ci­ja „Ša­ky­nos bend­ruo­me­nė“, ku­ri įgy­ven­di­no pro­jek­tą „Kad at­min­ty iš­lik­tų“. Prie Knyg­ne­šių par­ke­lio įren­go­je alė­jo­je kom­pak­tiš­kai iš­si­ri­kia­vo ąžuo­li­nės len­te­lės su 10 kai­mų pa­va­di­ni­mais – Juk­nai, Vel­ve­čiai, Ky­bar­čiai, Daug­mau­džiai, Bur­bi­nai, Gai­žiš­kės, Dar­gau­džiai, Auš­gi­rės, Pik­tai­čiai, Ei­du­kiai.

Daug ren­gi­nių vy­ko bib­lio­te­ko­se, ku­rios da­bar at­lie­ka pla­čias edu­ka­ci­nes funk­ci­jas. Štai Pak­ruo­jo Juo­zo Paukš­te­lio vie­šo­sios bib­lio­te­kos skai­tyk­lo­je pa­reng­ta do­ku­men­tų eks­po­zi­ci­ja, skir­ta Lie­tu­vos vie­to­var­džių me­tams. Jo­je kraš­to kul­tū­ri­nin­kės, bib­lio­te­ki­nin­kės Ge­nės Juo­dy­tės pa­stan­go­mis steng­ta­si eks­po­zi­ci­ja at­kreip­ti bib­lio­te­kos lan­ky­to­jų dė­me­sį į sa­vą­jį kraš­tą.

G. Juo­dy­tė, pri­sta­ty­da­ma eks­po­zi­ci­ją, sa­ko: „Pa­tei­kė­me ta te­ma pub­li­kuo­tus kraš­tie­čių: kal­bi­nin­ko ir kraš­to­ty­ri­nin­ko Ka­zi­mie­ro Gas­pa­ra­vi­čiaus, kraš­to­ty­ri­nin­ko ir pe­da­go­go Juo­zo Šlia­vo straips­nius, Lin­ku­vos vi­du­ri­nės mo­kyk­los jau­nų­jų kraš­to­ty­ri­nin­kų, va­do­vau­ja­mų mo­ky­to­jos Sta­nis­la­vos Lov­či­kai­tės, 1980 m. už­ra­šy­tus Lin­ku­vos apy­lin­kių vie­to­var­džius, Pak­ruo­jo kraš­to vie­to­var­džius (au­to­rius ir už­ra­šy­mo me­tai ne­nu­ro­dy­ti). Eks­po­zi­ci­ją pa­gy­vi­na sten­das su pa­da­vi­mais apie ra­jo­no vie­to­vių var­dų kil­mę.“

Vie­nas iš reikš­min­ges­nių ren­gi­nių Vie­to­var­džių me­tams pa­mi­nė­ti vy­ko LR Sei­me lapk­ri­čio 13 d., kur LR Sei­mo Kul­tū­ros ko­mi­te­to ir Et­ni­nės kul­tū­ros glo­bos ta­ry­bos (EKGT) ini­cia­ty­va vy­ko kon­fe­ren­ci­ja „Že­mė pra­šo ne­pa­mirš­ti var­dų“. Jo­je da­ly­va­vo ir pra­ne­ši­mus skai­tė: dr. Sta­sys Tu­mė­nas, „Vie­to­var­džių me­tų pa­tir­tys: dar­bai ir iš­šū­kiai“, dr. Fi­lo­me­na Ka­vo­liu­tė (Lie­tu­vos geog­ra­fų drau­gi­ja), „Že­mė pra­šo ne­pa­mirš­ti var­dų. Mū­sų mi­ru­sių kai­mų kny­ga“, dr. Lai­mu­tis Bil­kis (Lie­tu­vių kal­bos ins­ti­tu­tas), „Svar­biau­si vie­to­var­džių iš­sau­go­ji­mo ir sklai­dos dar­bai“, dr. Da­lia Ur­ba­na­vi­čie­nė (Et­ni­nės kul­tū­ros glo­bos ta­ry­ba), „Vie­to­var­džių iš­sau­go­ji­mo gai­rių pro­jek­to pri­sta­ty­mas“, Auš­ra Fe­ser (Kur­šių ne­ri­jos na­cio­na­li­nis par­kas), „Ar su­si­grą­žin­si­me se­nuo­sius Kur­šių ne­ri­jos vie­to­var­džius?“ Vy­ko dis­ku­si­jos, ku­rio­se kal­bė­jo LRS Lai­ki­no­sios Et­ni­nės kul­tū­ros gru­pės pir­mi­nin­kas R. Šark­nic­kas, pro­f. A. Gu­mu­liaus­kas, ha­bil. dr. K. Garš­va, žiem­ga­lis A. Di­liū­nas, Sei­mo na­rys A. Nau­sė­da, Re­gist­rų cent­ro, VĮ „Gis-Cent­ras“ at­sto­vai, ku­rie ge­ra­no­riš­kai su­ti­ko bū­ti įtrauk­ti ir ak­ty­viai da­ly­vau­ti Vie­to­var­džių iš­sau­go­ji­mo gai­rių ren­gi­mo ir svars­ty­mo pro­ce­se.

Nė­ra abe­jo­nės, kad svar­biau­sias kon­fe­ren­ci­jos ak­cen­tas bu­vo daug me­tų reng­tos VU Geog­ra­fi­jos ir kraš­tot­var­kos ka­ted­ros doc. dr. Fi­lo­me­nos Ka­vo­liu­tės su­da­ry­tos 740 p. apim­ties kny­gos „ŽE­MĖ PRA­ŠO NE­PA­MIRŠ­TI VAR­DŲ. MŪ­SŲ MI­RU­SIŲ KAI­MŲ KNY­GA“ pri­sta­ty­mas. Kny­ga iš­leis­ta Vie­to­var­džių me­tais, jo­je už­fik­suo­ti (įpa­mink­lin­ti) Lie­tu­vos kai­mų, vien­sė­džių pa­va­di­ni­mai, ku­rių gy­ven­to­jai so­viet­me­čiu bu­vo iš­trem­ti, jų so­dy­bos ap­leis­tos, su­nai­kin­tos, o var­dai bu­vo iš­brauk­ti iš ad­mi­nist­ra­ci­nių są­ra­šų.

De­ja, tas pro­ce­sas jau „kai­mų tuš­tė­ji­mo“ lai­kais vy­ko ir nuo 1990 m. iki šiol. To­kių „nu­var­din­tų“ kai­mų moks­li­nin­kė pri­skai­čia­vo per 4000. Pa­sak F. Ka­vo­liu­tės, pir­ma­sis vien­sė­džių, kai­mų „ma­si­nis iš­brau­ki­mas įvyk­dy­tas 1968 m. spa­lio 23 d. Per du me­lio­ra­ci­jos de­šimt­me­čius iš vals­ty­bi­nių duo­me­nų bu­vo iš­brauk­ta per 4 tūkst. kai­mų ir vien­sė­džių bend­ruo­me­nių var­dų; dar 2 tūkst. be gy­ven­to­jų li­ku­sių vie­to­vių var­dų iš­brauk­ti ne­spė­ta. Nep­rik­lau­so­my­bės me­tais, per 2011-2018 me­tus ša­lies vie­to­vių var­dų taip pa­nai­kin­ta dau­giau ne­gu at­sta­ty­ta, san­ty­kiu 3:1“.

Kny­gą su­da­ro 3 da­lys. Pir­mo­je da­ly­je pa­tei­kia­mi so­viet­me­čio dva­sią ge­riau pa­jaus­ti lei­džian­tys do­ku­men­tų liu­di­ji­mai – Lie­tu­vos cent­ri­nia­me vals­ty­bės ar­chy­ve sau­go­mi LTSR Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos Pre­zi­diu­mui at­siųs­ti ra­jo­nų, apy­lin­kių Dar­bo žmo­nių de­pu­ta­tų ta­ry­bų Vyk­do­mų­jų Ko­mi­te­tų spren­di­mai, at­sa­ky­mai.

Ant­ro­je da­ly­je pa­tei­kia­mos vien­kie­mių nai­ki­ni­mą skau­džiai iš­gy­ve­nu­sių žmo­nių at­si­mi­ni­mų iš­trau­kos. Šie am­ži­nin­kų liu­di­ji­mai iliust­ruo­ja­mi fo­to­me­ni­nin­kų Sta­sio Pa­da­le­vi­čiaus, Al­gi­man­to Mas­ko­liū­no nuo­trau­ko­mis, ku­rio­se už­fik­suo­tas vien­kie­mių grio­vi­mas ir jį iš­gy­ve­nu­si vy­res­nio­ji kar­ta. Nuot­rau­kų cik­lai va­di­na­si: „Vien­kie­mių li­ki­mas“, „Vien­kie­miai ir žmo­nės“, „Vien­kie­mių grio­vi­mo me­tai“. Vi­sas fo­tog­ra­fi­jas sie­ja vie­na gi­ja – siel­var­tas, nu­si­vy­li­mas, o tu­ri­nys su­kre­čian­tis: bu­vę so­dy­bos šei­mi­nin­kai prie nu­pjau­tų žy­din­čių me­džių, mo­čiu­tė ir se­no­lis prie su­griau­to na­mo lie­ka­nų, iš­vers­tų šim­ta­me­čių me­džių. Fo­tog­ra­fi­jų tu­ri­nį pui­kiai iliust­ruo­ja kny­go­je spaus­di­na­mi pro­f. Čes­lo­vo Ku­da­bos žo­džiai: „Su­nai­ki­no mū­sų dau­giaam­žį tra­di­ci­nį ag­ra­ri­nį kraš­to­vaiz­dį ne ka­rai. Bol­še­vi­ki­nė prie­var­ta.(...) siek­ta po­li­ti­nių tiks­lų: su­griau­ti kul­tū­ri­nę ir tau­ti­nę gal­vo­se­ną, at­plėš­ti žmo­nes nuo na­mų, su­mai­šy­ti juos, su­da­ry­ti bū­ti­ny­bę kal­bė­ti ne sa­va, o „so­cia­liz­mo kal­ba“, pa­mirš­ti iš­ti­ki­my­bę tau­tai (kaip ir bet ku­rioms čia gy­ve­nan­čioms tau­ty­bėms), kraš­tui, ti­kė­ji­mui, šei­mai.“(p. 54).

Tre­čia­sis kny­gos sky­rius – pla­čiau­sias, pa­rem­tas tiks­liais skai­čiais, ku­rie šo­ki­ruo­ja, glu­mi­na. Tai sa­vo­tiš­ka Lie­tu­vos kai­mų, vien­sė­džių „Mi­ru­sių­jų kai­mų kny­ga“, ku­rio­je pa­tei­kia­mas so­viet­me­čiu su­nai­kin­tų, su­ny­ku­sių ir iš vals­ty­bi­nių duo­me­nų ba­zės iš­brauk­tų kai­mų ir vien­sė­džių są­va­das, pa­reng­tas pa­gal LTSR AT ir Vy­riau­sy­bės ži­nio­se skelb­tus įsa­kus, vė­liau jau pa­gal Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Vy­riau­sy­bės nu­ta­ri­mus. Po 1990 me­tų var­dų at­sta­ty­mą skel­bian­tys nu­ta­ri­mai pa­tei­kia­mi prie kiek­vie­no so­viet­me­čiu iš­brauk­to­jo, t.y. abu įsa­kus gre­ta.

Iš vi­so F. Ka­vo­liu­tės duo­me­ni­mis, Lie­tu­vo­je 1968-1988 me­tais pa­nai­kin­ta 4200 kai­mų ir vien­sė­džių, pa­tei­kia­mi duo­me­nys, kad 1989 m. be gy­ven­to­jų li­kę 2026, be gy­ven­to­jų li­kę 2011 m. – 4106, 2011-2018 me­tais pa­nai­kin­ta 261 var­dų, o at­sta­ty­ta tik 83. Kiek­vie­no ra­jo­no skai­ty­to­jai ras čia ap­tar­tą sa­vo ra­jo­no pa­dė­tį. Sta­tis­ti­ka ro­do, kad be­ne „ak­ty­viau­sias“ so­viet­me­čiu bu­vo Ro­kiš­kio ra­jo­nas, kur 1968-1982 me­tais bu­vo pa­nai­kin­ta net 413 var­dų. Pa­ly­gi­ni­mui ga­li­ma pa­teik­ti Šiau­lių re­gio­no si­tua­ci­ją: Pak­ruo­jo r. tuo me­tu bu­vo pa­nai­kin­ti 86 var­dai, Rad­vi­liš­kio r. - 180, Kel­mės r. - 122, Ak­me­nės r. - 63 var­dai. Ma­žiau­siai var­dų bu­vo iš­brauk­ta Jur­bar­ko r. - 10, Tau­ra­gės - 6 at­ve­jai. Tai­gi ga­li­ma da­ry­ti prie­lai­dą, kad Ry­tų Lie­tu­vos so­vie­ti­niai val­di­nin­kai (Ro­kiš­kio, Anykš­čių at­ve­jai) dir­bo lo­ja­liau­siai ir kruopš­čiai vyk­dė nu­ro­dy­mus.

Se­niai te­ko skai­ty­ti to­kią pa­vei­kią, sta­tis­ti­niais duo­me­ni­mis ir is­to­ri­jos liu­di­nin­kų pa­sa­ko­ji­mais, me­lio­ra­ci­jos lai­ko­tar­pio liu­di­ji­mais ir vaiz­dais pa­rem­tą lei­di­nį. Net­ra­di­ciš­ka, kad jį pa­ren­gė ne kal­bi­nin­kai, ku­rie tie­sio­giai dir­ba, ana­li­zuo­ja vie­to­var­džius, o Vil­niaus uni­ver­si­te­to moks­li­nin­kė, Lie­tu­vos geog­ra­fų drau­gi­jos na­rė dr. Fi­lo­me­na Ka­vo­liu­tė, ku­riai tal­ki­no VU Geog­ra­fi­jos ir kraš­tot­var­kos ka­ted­ra, kar­tog­ra­fai L. Jan­kai­tis, R. Tu­čas.

No­rė­čiau ak­cen­tuo­ti, kad kny­gos ren­gė­ja F. Ka­vo­liu­tė daug me­tų da­ly­va­vo kar­tu su stu­den­taias eks­pe­di­ci­jo­se vi­so­je Lie­tu­vo­je, to­dėl ji kiek­vie­ną mi­ni­mą vie­to­vę ap­lan­kė pa­ti. Dėl šios prie­žas­ties au­to­rės pa­teik­ta me­džia­ga yra pa­ti­ki­ma, o, pa­sak kny­gos re­cen­zen­tės pro­f. dr. Jur­gi­tos Ma­čiu­ly­tės, „au­to­rės su­rink­ta gau­si me­džia­ga, pa­teik­ta nuo­sek­liai ir iš­sa­miai, pa­pil­do mū­sų vals­ty­bės kul­tū­ros, is­to­ri­jos, te­ri­to­ri­jos ir ko­lek­ty­vi­nės at­min­ties ty­ri­mus“.

Šią pra­smin­gą kny­gą re­ko­men­duo­ju per­skai­ty­ti kiek­vie­nam iš mū­sų – kad su­vok­tu­me, kur ve­da tau­tą, Vals­ty­bę geo­po­li­ti­niai skers­vė­jai; kad su­vok­tu­me, kam mums rei­ka­lin­gi ir bran­gin­ti­ni vie­to­var­džiai – tie­sio­gi­niai ry­ši­nin­kai tarp praei­ties ir da­bar­ties.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.