Naujausios
Rugsėjo 27 dieną 16 valandą Šiauliuose, Venclauskių namuose-muziejuje, nemokamą paskaitą „Tarpukario šiaulietė: tarp ponios ir namų šeimininkės“ skaitys Lina Anušauskienė. Paskaita papildys šiuo metu muziejuje eksponuojamą parodą „Tarpukario moters portretas“, skirtą Stanislavos Venclauskienės 150-osioms gimimo metinėms.
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos kultūrinės veiklos specialistė L. Anušauskienė, iki šiol daugiau tyrinėjusi tarpukario Kauno mados istoriją, remdamasi bibliotekos Retų spaudinių skyriaus fonduose saugoma tarpukariu Šiauliuose leista periodika: „Šiaulių naujienos“, „Šiaulietis“, „Mūsų kraštas“, „Momentas“ ir t. t. bei Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomu fotografiniu paveldu, pabandys atskleisti tarpukario šiaulietės portretą. Kaip atrodė šiaulietės laisvalaikis? Kas veikė jos stilių ir gyvenimo būdą?
Pirmosios Lietuvos Respublikos metais nieko jau nestebino aukštojo mokslo siekiančios ir lygiai su vyrais rinkimuose dalyvaujančios moterys. Steigėsi įvairios draugijos, labdaros organizacijos, būreliai, vieniję veiklias moteris. Nors Kaunas, kaip laikinoji sostinė, ir telkė visą politinį elitą bei diktavo paryžietiškas madas, nusileisti neketino ir kiti miestai.
Tarpukario moteris dar balansavo tarp tradicinio šeimos moters, vaikų gimdytojos ir namų židinio sergėtojos bei laisvos, veiklios ir modernios moters vaidmenų. Laikmečio spaudoje gausu skelbimų, kviečiančių lankyti namų ruošos, vaikų priežiūros ir kulinarijos kursus.
Nors ir būta susipriešinimų, visgi mentalitetas keitėsi ir laisvėjo – kilo erotiškumo kultas (erotinė fotografija; pradėtas leisti erotinis žurnalas „Aistros“; madingas tapo sportiškas įdegęs kūnas ir su tuo susijusi kurortų mada). Nieko nebestebino rūkančios moterys, o dūmų prieblanda restoranuose buvo visiškai įprastas ir net madingas reiškinys.
Šiauliuose veikė nemažai kino teatrų („Lyra“, „Triumf“, „Fantazija“, „Palas“, „Record“, „Splendid Palace“ (vėliau pervadinta į „Kapitol“), juose rodyti užsienio filmai: „Moteris, praradusi garbę“, „Mergininkas“, „Ką trokšta graži moteris“, „Meilės ekspresas“.
Piliečių bei Visuomenės klubuose rengti tuo metu populiarūs kaukių baliai, karnavalai; „Loto“ klube buvo galima pasimokyti šokti, o Liaudies namuose pasižiūrėti atvežtinių spektaklių, pvz., 1925 m. Šiauliuose gastroliavo Rygos kamerinis teatras ir rodė bent dvi dramas: „Moteriškė, kuri užmušė“ ir „Gyvenimo kaina“.
Šiauliai sparčiai augo (1926 m. – 21 387 gyv.; 1939 – 29 254 gyv.). Miestas užėmė pirmą vietą odinių gaminių srityje, o Šiaulių „Bato“ reklamų buvo galima išvysti ir Laikinosios sostinės spaudoje bei gatvėse. Šiauliuose buvo nemažai manufaktūros krautuvių, mat gatavų drabužių įsigyti buvo galima mažai kur.
Ponios skaitė užsieninius žurnalus, jų iškarpas nešėsi pas siuvėjus, kino teatruose žvalgėsi į pasaulinio garso aktores – kopijavo jų stilių, makiažą, šukuosenas.
Elitiniu miesto siuvėju laikytas Juozas Chmieliauskas, baigęs rūbų kirpimo akademiją Paryžiuje, atidarė rūbų kirpimo akademiją ne tik Šiauliuose (Bažnyčios g. 46), bet ir Kaune (Laisvės al. 18). Nenusileido ir Volfas Jalovas, baigęs kirpimo mokslus Paryžiuje: jis apsigyveno Kaune ir ten įkūrė kirpimo ir siuvimo mokyklą. Neilgai trukus, jo mokiniai siuvimo mokyklas atidarinėjo Šiauliuose (Aušros al. 54).
Šiauliuose steigėsi kirpyklos, buvo rengiami šukavimo, blakstienų ir antakių dažymo bei manikiūro kursai. Buvo galima įsigyti vietinėse laboratorijose gaminamų kremų (pvz., laboratorijos „Galen“), bet buvo ir kolonialinės (importinės) parfumerijos ir kosmetikos. Visa tai leidžia atkurti modernėjančios, savimi pasitikinčios, madas sekančios šiaulietės paveikslą.