Vienas iš trijų muškietininkų

Artūro STAPONKAUS nuotr.
Pats dai­li­nin­kas nu­stem­ba ra­dęs anks­ty­vą dar­bą – na­tiur­mor­tą su jo­gur­to „Smil­ga“ in­de­liu ir vai­siais.
Trimis muškietininkais norisi vadinti vyresniosios kartos Šiaulių dailininkus, anuometinio Vilniaus dailės instituto auklėtinius, kūrybinį kelią pradėjusius Šiauliuose dar XX a. septintajame dešimtmetyje. Tai Sigitas Prancuitis, Raimondas Triušys ir Rimantas Tomas Buivydas. Yra ano meto dailininkų, Vilniaus dailės instituto auklėtinių mūsų mieste ir daugiau: profesorius Antanas Visockis – tačiau šie trys kuria „šabakštyne“ (sovietmečių pastatytuose dailininkų namuose Ežero gatvėje). „Šabakštyne“ kuria ir profesorius Ričardas Garbačiauskas, tačiau jis jau kiek jaunesnės kartos.

 

Dailininko Rimanto Tomo Buivydo dirbtuvė „šabakštyno“ priestate, pastatytame kiek vėliau nei pagrindinis pastatas. Įėjimas iš mažos gatvelės, nuo Ežero gatvės, vedančios į senąsias kapines. Anksčiau tai būta Kapų gatvės, dabar visi joje esantys pastatai priskirti Ežero gatvei. Rimanto dirbtuvės buvo pirmajame „šabakštyne“, pastačius priestatą jis persikėlė į jį.

Rimantas laukė kieme prie durų. Pro šias duris visad žengdavo trijų dirbtuvių savininkai: Eduardas Juchnevičius, Alius Černiauskas ir Rimantas Buivydas. Eduardui išėjus, liko dviese.

Rimanto dirbtuvė trečiajame aukšte. Laiptinę puošia jo paveikslai. Tai ankstyvieji dailininko piešiniai, grafikos ir tapybos kūriniai. Ant baltų laiptinės sienų išryškėja jų spalvingumas.

Stebina dirbtuvės aukštis, Tokios dažniausiai būna skulptorių dirbtuvės, tad Rimantas ant medinių kolonų įsirengęs ir antrąjį aukštą, kuris užima dalį dirbtuvės ir į jį pakyli kopetėlėmis. Ten sudėti paveikslai.

Per vieną sieną, kapinių pusėn, vien didžiuliai langai iki pat lubų, tad šviesos dirbtuvėje nestinga, o dailininkui – išganymas. Mielai nuteikia krosnelė, dirbtuvė atjungta nuo šildymo ir šeimininkas pats malkomis pasikūrena. Knygų lentynos, o dirbtuvės centre, be abejo, molbertas.

„Šabakštynas“ – ketvirtoji dailininko dirbtuvė. Kai 1964 m., baigęs institutą, atvyko į Šiaulius ir pagalbinėje mokykloje pradėjo dirbti piešimo mokytoju, toje mokykloje jam buvo skirtas 18 kvadr. m. kambarėlis, o dirbtuvę įsirengė mokyklos skalbykloje. Lengva nebuvo, nes drauge su diplomu dailininko šeima susilaukė ir sūnaus.

Gimė Rimantas prieškaryje Kaune, tačiau tėvai persikėlė į Jurbarką ir jis augo trijų upių – Imstrės, Mituvos ir Nemuno – apsupty. Jaunuolis žavėjosi Vinco Grybo sukurtu ir miesto aikštėje stovinčiu Vytauto paminklu, kuris net sovietmečiu stebuklingai išliko, tik raidės, kad čia Vytautas Didysis, Lietuvos kunigaikštis, buvo ištrintos.

Dailininkas dažnai lankosi Jurbarke. Jį traukia šis jo jaunystės miestas. Vinco Grybo sūnaus Gedimino, V. Grybo muziejaus direktoriaus, kvietimu dažnai čia rengia parodas. Šiais metais sukako 65 metai nuo vidurinės mokyklos baigimo. Baigė ją 64 mokiniai (buvo dvi klasės), bet susirinko jų tik 12.

Jaunasis Rimantas svajojo tapti lakūnu ir lėktuvų modeliuotoju, ypač patiko konstruoti mažus lėktuvėlius, bet vasarą, baigus 9 klasę, jį patraukė tapyba. O tą vasarą prie Mituvos Kauno meno mokyklos mokiniai atliko praktiką. Vaikinukas kiekvieną dieną pas juos ateidavo, stebėdavo, kaip gimsta gražiausi peizažai. Jaunuolio polinkį pastebėjo piešimo mokytojas Juozas Kriaučiūnas, kuris pats liejo puikias akvareles. Rimantas prisimena mokytojo nulietą seno apgriauto malūno akvarelę ir raudonų plytų sąšauką su gamtos žaluma.

Nuo tada Rimantas ilgas valandas leisdavo Vinco Grybo muziejuje. Vaikinuko polinkiui nebuvo abejingi ir tėvai. Tėvas nupirko akvarelinių dažų, pažįstamiems pasigirdavo sūnaus kūriniais.

Tad apsispręsti dėl studijų jam ilgai nereikėjo. Tiesa, ne taip lengvai tada iš Jurbarko į Vilnių galėdavai ir nukeliauti. Iki Kauno jurbarkiečiai plaukdavo garlaiviu „Kęstutis“, o nuo Kauno tęsdavo keliones autobusais ar traukiniu. Rimantui pasisekė, nes tais metais Vilniuje vyko dainų ir šokių šventė, o jis šoko tautinius šokius, tad su Jurbarko ansambliu drauge vyko į sostinę, ten po šokių liko ir nunešė dokumentus į Dailės institutą. Pamatę jaunuolio piešinius ir jo lanksčias linijas, dėstytojai patarė stoti ne į tapybą, bet į grafiką.

Taip Rimantas tapo studentu. Studijos truko 6 metus: 5 metai studijų ir šeštieji skirti diplominiam. Rimantas diplominiam darbui kruopščiai rinko medžiagą ir dėstytojui, garsiam grafikui Jonui Kuzminskiui, pateikė septynių darbų ciklą „Rytas“, kurių keturi buvo įvertinti aukščiausiu balu.

Kur vykti gavus diplomą anuomet nelabai galėjai ir rinktis, skirdavo ir tiek. Tiesa, Rimantui buvo leista kiek pasvarstyti tarp Šilutės ir Šiaulių. Šilutė buvo prie jo mylimo Nemuno, bet Šiauliuose buvo perspektyva greičiau gauti butą, tad šį miestą jis ir pasirinko.

Pirmojoje darbovietėje, jau minėtoje pagalbinėje mokykloje, jaunasis mokytojas iškart griebėsi veiklos: pradėjo piešinių ciklą ant mokyklos vidaus sienų. Kur reikėdavo kokio nors teksto, rašė jį kaligrafiškai. Mokykla tapo garsi ir net iš kitų miestų atvykdavo pasižiūrėti, kaip ji apipavidalinta.

Rimantas tapo ir miesto švenčių dailininku. Jis dažniausiai siūlydavo temas bei drauge su dailininkais S. Buzu ir Bubulu jas išpildydavo. Visi žinojo, kad miestą švenčių metu apipavidalina 3 B grupė. Be abejo, jaunąjį mokytoją greitai pastebėjo ir pedagoginio instituto menų fakulteto dėstytojas Vitolis Triušys bei katedros vedėjas Aloyzas Toleikis ir pakvietė jį į pedagoginį institutą piešimo ir grafikos dėstytoju. Taip nuo 1967 m. iki pensijos, 2012 m., jis juo ir dirbo.

Gimus antram sūnui, dailininkui su šeima buvo suteiktas dviejų kambarių butas dabartinėje Tilžės gatvėje, šalia „Gluosnio“ parduotuvės. Tad antroji jo dirbtuvė buvo vaikų kambaryje. Tuometinio Šiaulių Vykdomojo komiteto pirmininko Viliaus Kazanavičiaus dėka buvo pastatyti dailininkų namai Ežero gatvėje. Šiame pastate ir Rimantui, tuomet jis buvo Lietuvos dailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininku, čia suteiktos dirbtuvės. Rimantas buvo ir Sąjūdžio pirmose gretose.

Paskutiniame XX a. dešimtmetyje jaunėlis sūnus, gyvenantis JAV, padovanojo kompiuterį, ir Rimantas susidomėjo kompiuterine grafika. Šiaip jau technikos naujovėmis dažniausiai susidomi jaunimas, tačiau Rimantui metai netapo kliūtimi. Šiuo būdu įamžino ne vieną žymų Lietuvos žmogų: R. Ozolą, R. Sokodolskį, V. Pauliukaitį, režisierių J. Vaitkų, Šiaulių dramos teatro aktorių V. Baranauską... Itin džiaugiasi pastaruoju – Baranauskas Pikaso metodu. Dažnai tai nebūtinai žymūs žmonės, o tiesiog jį domina žmogaus bruožai. Nors pastaruoju metu Rimantas grįžta prie esmių esmės – piešinio.

Kilnojame Rimanto darbus: natiurmortai, peizažai, mielas miesto peizažas apgaubtas ryto rūku... Dailininkas gyvena aukštu žemiau nei jo dirbtuvė, todėl čia dažnai pakyla ir, sako, nėra dienos, kad kiek nepatapytų, nelietų akvarelės ar ieškotų spalvų ir linijų kompiuterinėje grafikoje.