Naujausios
Vienas rajonas – trys etnografiniai regionai
Lietuvoje yra bent 13 savivaldybių, kuriose susipina po du etnografinius ir administracinius regionus, o Jurbarko ir Prienų savivaldybėse – net po tris. Tačiau skirtinguose Lietuvos įstatymuose regionas suprantamas vis kitaip, o Vietos savivaldos įstatyme apie regionus iš viso nieko nepasakyta.
„Privalu ugdyti bendrąją ir etnokultūrą. O kur regionas?“ – retoriškai klausė Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Kultūrų studijų ir etnologijos katedros profesorius Romualdas Apanavičius, skaitydamas paskaitą apie regioninių tradicijų reikšmę vietos savivaldai per Kelmėje vykstančius žemaičių etnomuzikavimo ir tradicinių amatų kursus.
Dalia KARPAVIČIENĖ
daliak@skrastas.lt
Tarmės siejasi net su giluminiais procesais
Profesoriaus Romualdo Apanavičiaus paskaitos, skaitomos per vasaros kursus, visuomet sulaukia ir susidomėjimo, ir diskusijų.
Šįkart profesorius kalbėjo apie regioninių tradicijų reikšmę vietos savivaldai.
Lietuva, pasak R. Apanavičiaus, nors ir labai maža, pasižymi ypatinga tarmių ir patarmių gausa. Be to, mūsų tarmės, patarmės, regionai labai siejasi su gamtovaizdžiu: augalija, žemumomis, kalvelėmis. Yra atlikti archeologiniai ir biologiniai tyrimai, kurie nustatė sąsają ir su giluminiais, geodeziniais procesais.
Kelmės rajono savivaldybė išsidėsčiusi trijų tarmių ribose, tarp raseiniškių ir varniškių. Yra dar mažas ir ginčytinas gabaliukas aukštaičių.
Regionas – labai neaiškus reiškinys
Pasak R. Apanavičiaus, Lietuvoje nėra gryno, vientiso administracinio darinio. Regionas – labai neaiškus reiškinys. Regionai gali būti visokiausi – nuo istorinių iki klimatinių. Labai dažnai, turint galvoje vienokį ar kitokį regioną, jų ribos nesutampa. Dažniausiai skiriasi etnografiniai, politiniai, istoriniai regionai.
Profesorius pateikė Baltijos ir Balkanų šalių regionų pavyzdžius.
Baltijos šalys geografine ir klimato prasme priklauso Šiaurės Europai, istorine ir kultūrine – Vidurio, politiškai žiūrint – Rytų Europai. Ir nieko, pasak R. Apanavičiaus, šiame skirstyme nepakeisi.
Iki Antrojo pasaulinio karo Baltijos šalių regionui dar priklausė ir Suomija. Tačiau, profesoriaus teigimu, Suomija 1939-aisiais parodė didvyriškumą ir liko Šiaurės ir Vakarų Europoje.
Balkanų regione – dar įdomiau. Geografiškai, klimatiškai Balkanai yra Pietų Europa, istoriškai – Vidurio ir Pietų, Pietvakarių Azija (Anatolijos pusiasalis). Pačioje pietinėje Balkanų pusiasalio dalyje įsikūrusi Graikija visada laikoma Vakarų Europos šalimi, NATO nare, po Antrojo pasaulinio karo atsispyrusi komunistiniam perversmui. Albanija į Vakarus nuo Graikijos ir buvo, ir tebėra Rytų Europoje.
„Paradoksai – regionus apibrėžti labai sunku“, – pažymėjo R. Apanavičius.
„Mažiuko-didžkio“ dėsnis
Dar sudėtingesnė situacija su etnografiniais regionais.
Pasak profesoriaus, etnografiniai regionai dažniausiai susiklostę senųjų genčių, tarmių arba net administraciniu pagrindu. Pavyzdžiui, būtent administraciniu pagrindu sukurta Suvalkija. Žemaitijos regionas susiklostęs etniniu ir administraciniu pagrindu, Mažoji Lietuva – administraciniu ir konfesiniu pagrindu (lietuviai – liuteronai).
Labai dažnai etnografinių regionų pakraščiai atsiduria skirtinguose administraciniuose dariniuose, skirtingi regionai susivienodina. Jurbarko ir Prienų savivaldybėse sueina po tris regionus.
„Jeigu vienoje savivaldybėje yra vienas regionas su savo kultūra, tai ta kultūra ir gaivinama. Mišriose savivaldybėse padėtis nėra gera, ten veikia „mažiuko-didžkio“ dėsnis. Atspindimas „didžkio“ kultūrinis pagrindas, „mažiuko“ – ne visuomet. Europos Sąjungos direktyvos nori globoti mažiukus“, – teigė Romualdas Apanavičius.
Kokią kultūrą gaivinti miestuose ir miesteliuose?
Pasak profesoriaus, Lietuvai labai sunku susidoroti su miestų ir miestelių kultūros problema.
Baltijos regionas ypatingas tuo, kad miestuose tarpukariu lietuviai buvo mažuma (Kaune tarybos posėdžiai vykdavo rusų kalba). Tik vėliau iš miestelių lietuviai kėlėsi į miestus. Po Antrojo pasaulinio karo miesteliai nuosekliai iš aplinkinių kaimų buvo apgyvendinti lietuviais.
„Tad kokią kultūrą gaiviname miesteliuose ir miestuose? Kieno?“ – retoriškai klausė pranešėjas.
Vietos savivaldos įstatyme apie regionus – nė žodžio
Profesorius konstatavo susimąstyti verčiantį faktą: kiekviename teisės akte regiono klausimais yra prieštaravimų, kiekviename iš penkių pagrindinių įstatymų regionas suprantamas ir traktuojamas kitaip. Vietos savivaldos įstatyme nieko nepasakyta nei apie regionus, nei apie regionų tradicijas.
„Privalu ugdyti bendrąją ir etnokultūrą. O kur regionas? Kai teisės aktai vieni kitiems prieštarauja, tai niekas jų ir nesilaiko. Nežino, kaip tą padaryti“, – sakė profesorius Romualdas Apanavičius.
Autorės nuotr.
TRADICIJOS: Profesorius Romualdas Apanavičius teigė, jog regionų tradicijas gaivinti nėra paprasta. Jeigu vienoje savivaldybėje – vieno regiono kultūra, tai ji ir gaivinama. Mišriose savivaldybėse ne visai atspindimas savivaldybės kultūrinis palikimas, tik „didžkio“ palikimas.