Naujausios
Vienas autorius – vienas kūrinys
doc. Arūnas UOGINTAS
Ar vienas menininko kūrinys gali reprezentuoti autorių? Ar „Vieno paveikslo“ paroda, kurioje per šešiasdešimt vienos meno mokyklos dailininkų iš keturiolikos Lietuvos miestų rodo po vieną kūrinį, gali atskleisti mokyklos meninę raišką, stilistiką, problematiką, suformuoti siekius ar iššūkius jauniems kūrėjams?
Paroda „ Vienas autorius – vienas kūrinys“, vasario 12 dieną atsidariusi Šiaulių dailės galerijoje, kelia tokius klausimus, aktualius žiūrovui, menininkui ir Šiaulių miestui, kuriame gyvuoja Šiaulių universitetas – kaip vienas svarbiausių kultūros veiksnių.
Menų fakulteto absolventai nuo septyniasdešimtųjų metų pradžios yra matomi Lietuvos dailės gyvenime. Todėl diskusija apie tai, kokią vietą ši vizualaus meno mokykla užima visų aukštųjų mokyklų kontekste, koks jos absolventų, menininkų profesionalumo lygis, kaip jie matomi šalies kultūros panoramoje, yra labai svarbi ir ženkli visais aspektais.
Kiekvienai epochai būdinga savita meninė raiška. Fakultetas buvo įkurtas sovietiniais laikais, nepaisant įvairių politinių, ideologinių aspektų. Tuo metu lietuvių dailininkai ieškojo besikeičiančios epochos – laisvės – ženklų.
Tapytojas doc. R. Vilkauskas prisimena: „Pokarinė karta, kuri subrendo, kai socializmas dar formavosi, vis dar tikėjo, kad kuria šviesią ateitį. Mes matėm tik kliedesius.
Reikėjo pasirinkti, ką daryti? Ar, kaip mokytojai moko, daryti gražius darbus, kad patiktų žmogui, kad salonėlį galėtų papuošti, ar kurti kažkokius laikmečio ženklus?Ieškojai formų, kaip tai pavaizduoti – niekas institute šito nemokė...“Maždaug nuo 1974 m. Lietuvos dailininkų profesionalų parodose pastebimi ŠPI (Šiaulių pedagoginis institutas) absolventai dabar yra žinomi Lietuvos menininkai, tai – Elma Šturmaitė, Bonaventūras Šaltis, Vladimiras Sušilovas, Arūnas Vasiliauskas, Benjaminas Jenčius, Andrius Mosiejus, Romualdas Pučekas, Česlovas Polonskis. Daugelis šių dailininkų karjerą pradėjo kaip akvarelininkai. Ne vienas jų prisimena šios technologijos studijas pas dėstytojus prof. Vitolį Algimantą Trušį, prof. Antaną Visockį, doc. Jeronimą Kmieliauską ir kitus.
Garbingai jų tradicijas tęsia šių dienų dailininkai: Vidmantas Zarėka, Valerija Medelinskienė, Edita Sudžiūtė, Voldemaras Barakauskas, Girmantas Rudokas ir kt., pelnę įvairių apdovanojimų akvarelės bienalėse.
Daugiau ar mažiau absolventų kūrybai įtakos turėjo fakulteto dėstytojai: prof. habil. dr. Vytenis Rimkus, prof. Aloyzas Toleikis, dėstytojai Justina ir Povilas Dobkevičiai, doc. Bonaventūras Šaltis, doc. Vytautas Tribandis, prof. Ričardas Garbačiauskas, prof. Gražina Arlauskaitė Vingrienė ir kt.
Po šalies nepriklausomybės atkūrimo menininkai vis dažniau ėmė kurti vadinamojo tarpdisciplininio meno erdvėje. Vyko performansai, akcijos, buvo kuriamos instaliacijos.
Tokiuose moderniojo meno virsmuose dalyvavo ir tuometinio Dailės fakulteto studentai ir kiti čia mokęsi: Paulius Arlauskas, Saulius Pučinskas, Bronius Rudys, Violeta Laužonytė, Artūras Šlipavičius, Saulius Urbonavičius-Samas, Aleksas Andriuškevičius, Egidijus Darulis, Reda ir Arūnas Uogintai, Ramūnas Grikevičius, Romualdas Balinskas, Salomėja Jastrumskytė, Kristina Inčiūraitė, Gediminas Akstinas, Arūnas Augutis, Martynas Gaubas, Virginijus Malčius, Martynas Petreikis, Jurga Sutkutė ir kt.
„Vienas autorius - vienas kūrinys“ projekto koncepcija susiformavo LDS Šiaulių dailininkų organizacijos tarybos skyriaus taryboje. Kai kurie iš minimų menininkų Šiaulių dailės galerijos erdvėje rodo savo naujausius darbus.
Laisvai interpretuodama vieną Šiaulių dailininkų parodą menotyrininkė Salomėja Jastrumskytė metaforiškai teigia: „Yra riba tarp parodos ir muziejaus. Netgi įsivaizduojamo, . Muziejus – menininkų paguoda, viltis būti išganytam bent 1 m2 sienos...“ (Salomėja Jastrumskytė, „Summa“, Literatūra ir menas, 2001 05 18.). Ta svajonių siena egzistuoja, kaip dangiškoji mana... Kartais menininkui atrodo, kad gera jo kūrinio ekspozicijos vieta nulems dar ir kokybę, suteiks didesnio reikšmingumo privilegiją... Ginčai dėl ekspozicijos vyksta visada, todėl parodos organizatoriams (parodos kuratoriai Ričardas Garbačiauskas, Arūnas Uogintas) sutalpinti per 60 įvairios raiškos meno kūrinių buvo tikras iššūkis.
Projekte geriausiai reprezentuojama tapyba: Ramūnas Grikevičius “Fuko švytuoklė“, Romualdas Balinskas "Vaizdas su natiurmortu“, Vita Žabarauskaitė „Naktis. Audra. Jūra“, Rimvydas Pupelis „Iš ciklo PABUDIMAS“, Saulius Dastikas „Venera grįžta į jūrą. Grožio pabaiga“, Julius Zareckas „Du žmonės ant kilimo“, Artūras Stančikas „Teigiamas herojus“, Irina Nosova „ Taip gražiau“, Aušra Bartkutė-Deviatnikova „Laimė efemeriška“, Kornelijus Užuotas „Skraidantis kilimas“, Eugenijus Marcinkevičius „Žiemos rezonansai“, Dainius Trumpis „Be pavadinimo“, Benas Alejūnas „ Sid“, Antanas Šeronas „ Anapus tvoros“, Egidijus Godliauskas „Buvo laikai be el. laiškų“.
Jei Ramūnas Grikevičius, Romualdas Balinskas yra nuolatiniai garsių tapybos parodų rengiamų Lietuvoje dalyviai, tai paskutiniai trys minimi autoriai tik pradeda šį kelią, tačiau jau spėjo pasižymėti pastarųjų metų parodose Vilniuje ir kituose šalies miestuose.
Išraiškinga ir daugiaprasmė R. Grikevičiaus „Fuko švytuoklė“ žymi sukimąsi ir kaitą. Ne iš karto pastebi vieną kitą dengiančių kelių figūrų metaforą, žyminčią poslinkį į nuolankumą, nuopuolį ar atsiribojimą. Kai kurių psichologų, nagrinėjančių psichikos ligonių, vaikų piešinius, tekstuose teigiama, kad kai personažas vaizduojamas nusisukęs nuo žiūrovo, tai gali reikšti tam tikrą sutrikimą, gal ligą. Ar tai ne simptomiška mūsų visuomenei, kai abejingumą ir šaltumą nuolat transliuoja įvairios medijos? Tapybos darbo koloritas – ką tik iškastos žemės, ar suartos dirvos spalva tik sustiprina paveikslo monumentalumą ir simbolinę prasmę.
Romualdas Balinskas meistriškai konstruoja natiurmortą, išlaikydamas geriausias Vilniaus tapybos tradicijas. Jo ir Ramūno darbai eksponuojami šalia yra šios parodos moto.
Akvarelininkai šioje parodoje nėra populiarūs. Visgi vienas Vidmanto Zarėkos kūrinys „Kreidos skonis“ su rusiškų įsakomųjų žodžių fragmentais ant menamos mokyklinės lentos aktualiai atsiliepia į nūdieną.
Elmos Šturmaitės objektas iš popieriaus, nuspalvintas akvarele, „Be pradžios ir pabaigos“ šviežiai komponuojasi tarp skulptūrų galerijos erdvėje. Pastaraisiais metais akvarelės bienalėse savo popieriaus tekstūros pynimais garsėjantis Girmantas Rudokas ištikimas sau ir čia. Tradicinę akvarelę eksponuoja alytiškis Benjaminas Jenčius ir panevėžietė Jolanta Rudokienė.
Gausi įvairių objektų, turinčių koliažo, asambliažo, instaliacijos elementų, kolekcija: Romualdas Pučekas „Emilija“, Arūnas Augutis „Ką geri – tas esi / Quid bibis – ille es“, Eugenijus Raugas „Toks žaidimas“, Voldemaras Barakauskas „Peržiūra“, Reda Uogintienė „Odė kasdieniniam biznio planui“, Andrius Mosiejus „Nuogirdininko Ričardo Šileikos nuogirdos“ ir kt.
Labai įdomus Arūno Augučio objektas iš faneros, kurioje išgręžtos 1 485 skylės. Autorius, komentuodamas darbą, pažymėjo, kad „1485 nuo žemės pakelti plastmasiniai užsukami kamščiai nuo plastikinių butelių gazuotiems gėrimams“, sudėlioti į skyles, sudaro vieną iš Kristaus galvos atvaizdų. Paveikslas, pakabintas ant galerijos lango Šiaulių pėsčiųjų bulvaro link, lyg bažnyčios vitražas kviečia diskusijai apie šiuolaikinio žmogaus požiūrį į religinę simboliką ar šiaip tikėjimo prasmę.
Parodoje svari grafikos darbų kolekcija. Tai estampai: Vaiva Kovieraitė „Metamorfozės“, Vaidotas Janulis „Šešėlinė informacija“, Žaneta Jasaitytė „Metų laikai. 4“.
Dar pažymėčiau Simonos Bagdonaitės atspaudą ant šilko bei didelės apimties vilniečio Mariaus Strolios piešinį „Europos pagrobimas“. Kaip pastebėjo parodos atidaryme apsilankęs tapytojas Romanas Vilkauskas, šiam kūriniui šiek tiek pritrūko jėgos, galbūt dažo – anglies faktūros – intensyvumo. Eksponuotas šalia šių eilučių autoriaus, Arūno Uoginto, didelio formato darbo, kuriame, tarsi beprasmiško karo metafora, vaizduojama moteris, vis renkanti byrančias kaukoles, kartu sudaro tam tikrą parodos ekspozicinį junginį, atspindintį šių laikų įvykius.
Parodoje eksponuojama fotografija (Regina Šulskytė „Žolės kvapas"), skulptūra (Vytautas Tallat-Kelpša „Medžio Toja“, Jonas Vaitkevičius „Apsiuva"), videokūriniai ( Violeta Laužonytė „ Siesta“, Virginijus Malčius „Kasnakt"), keramika, taikomoji dailė ir kt.
Paroda gausi įvairių raiškos kūrinių ir žiūrovui čia tikrai yra ką veikti. Manau, kad kai kurių dailininkų kūryba yra pagrįsta saloninio meno vertybėmis. Tai aktualu ne tik šalies regionų menui, ypač kai šalies kultūros kuluaruose pasigendama pastovios, vientisos vizualaus meno vystymo koncepcijos.
Valstybė, taip pat muziejai beveik neperka Lietuvos tapytojų, grafikų, skulptorių, keramikų ir kitų dailininkų darbų, nėra meno aukcionų, kurie nustatytų tam tikrą šiuolaikinio meno kūrinio vertę ir kokybę. Edukacinės programos taip ir neišugdo europietiško meno žinovo ir kartu vartotojo – o gal jis paprasčiausiai emigravo? Todėl kai kurių menininkų egzistencijos būsena, neturint papildomų pajamų dailės edukacijoje, tiesiogiai priklauso nuo meno vartotojų – dailės salonų, suvenyrų parduotuvių lankytojų arba, tarkim, nuo paminklų dirbtuvių savininkų norų. Tačiau, neakcentuojant objektyvių aplinkybių, svarbiausia išlieka pati menininko pozicija.
Teigčiau, kad ši paroda yra reikšmingas Lietuvos vizualios kultūros reiškinys, kuris gali būti atnaujinamas kasmet, gal pažymėtas vis kita tema ar parodos koncepcija ir demonstruojamas Šiaulių dailės galerijoje.
Arūnop Uoginto nuotr.
Paroda „Vienas autorius – vienas kūrinys“. Parodos ekspozicija. A. Uoginto nuotrauka.
Paroda „Vienas autorius – vienas kūrinys“. Parodos ekspozicija. Centre Mariaus Strolios ( Vilnius) piešinys. A. Uoginto nuotrauka.
Eugenijaus Raugo ( Dusetos) ir Arūno Augučio ( rokiškis) asambliažai.
Ramūnas Grikevičius ( Panevėžys) „Fuko švytuoklė“. A. Uoginto nuotrauka
Parodos atidarymo momentas. Nuotrauka iš A. Uoginto archyvo
Nerijus Godliauskas (Joniškis) „Buvo laikai be el. laiškų". A. Uoginto nuotrauka.