Naujausios
Viena pasaulio obelis
Džiuljeta MASKULIŪNIENĖ
Laikas bėga ir bėga. Mūsų platumų žmogui geriausiai jis galbūt pamatomas keičiantis metų laikams, o juos bene iliustratyviausiai parodo medžiai. Pažvelgi pro langą ir pamatai medį, pasipuošusį pavasarine žalsvo ūko skraiste ar turtinga sodria vasaros lapija, ar rudens lapų ažūru, o žiemą net sustingsti nuo žiemos grafikos grožio... Neatsitiktinai medis poezijoje, prozoje taip dažnai įasmeninamas. Jis visai kaip žmogus – gyvena ir miršta.
Noriu papasakoti apie vieną obelį. Jai jau pusė šimto metų.
Pavasarį, kaip ir visos jos sesės, ji apsipila baltais žiedais. Naktį tamsaus dangaus fone žydintis medis atrodo kaip pasakų stebuklas. Tik visai neseniai tokį grožį pamačiau – juk dažniausiai žydinčiu sodu grožimės dieną. Tamsa suteikia paslapties ir kažkokio didingumo, dramatiškumo. Stovi ji tokia balta balta ir tūkstančiais žiedų žvelgia į dangų. Ir tu kartu gali taip stovėti ir žiūrėti į dangų, pro tas šakas, pro žiedus.
Ilgainiui, vėjui papūtus, žiedlapiai ima kristi kristi... Ir tada supranti, kad tuoj birželis, ir dar vienas pavasaris, deja, baigiasi. Pavasarinė obelis man jau seniai asocijuojasi su nuostabiu Antano Samuolio tapybos šedevru „Baltoji obelis“, ji – tarsi visų lietuviškų obelų apibendrinimas, kvintesencija.
Būtinai prieš akis iškyla ir Romualdo Rakausko fotografijų ciklas „Žydėjimas“: ir žydinčios jaunos merginos, ir mažas berniukas su triušeliu, ir ypač – sena močiutė balta skarele po krintančiais krintančiais krintančiais žiedlapiais. Ausyse skamba Salomėjos Nėries eilutės: „Spindi ašaros motutės/ Obelų žieduose“. Būtent – obelų, ne kriaušių, ne slyvų... Nes obels vieta lietuvio sąmonėje užima ypatingą vietą.
Gera turėti savo obelį, kurios žiedlapiai byra į kavą, jei sumanai pasėdėti rytą ar vakarą po žydinčiu Visatos stebuklu.
Vasarą sodo obelis stūkso rami, laukia lietaus. Tyliai sėdėdamas po ja matai pračežantį mažą ežiuką, mielą padarėlį. Tarp sodo medžių improvizuota kavinė vadinasi „Sraigių takas“ – čia tiek sraigių, po lietaus jų šimtai, nėra kur kojos padėti...
Pažvelgęs pietų pusėn, matai neįmanomą užgožti Šiaulių Katedros smailę, baltą bokštą. Visai šalia pasaulio centas. Rytais tūkstančiai plėšikų varnėnų puola į greta augančią trešnę... Gerai, kad jie netrukdo obeliai – kaip tik dabar ji augina, brandina obuolius. Bet štai po audros viena šaka – pati didžiausia, vidurinė, išlūžta... Taip bėga laikas...
Ruduo svarina obels šakas: obuoliai naktimis bumpsi žemėn, o atkaklesni dieną vis dar kaitinasi saulutėje. Patys gražiausi – visada viršūnėje. Jų tokia graži spalva: skaisčiai raudona. Pepino šafranas, gal tai išgalvotas, netikslus pavadinimas, bet labai poetiškas...
Visada tas pats rudeninis rūpestis: laiku nuskinti obuolius, padėti žiemai. Išspausti sultis. Net ir ne dėl naudos – argi galėtum nuvilti savo medį? Visada sunku žiūrėti į nenuskintus sodus, apleistus miškus. Juk ir pasakose obelis prašo, kad jos sunkius vaisius praeivis nuskintų... Keistas žmogaus ir medžio ryšys...
Vieną žiemą po ta obelimi pakasėme savo ištikimą šunį. Meškei jau buvo daug metų, ją paralyžiavo ir vargšę teko užmigdyti. Veterinarijos gydytojo klausimas užklupo: pasiimsite ar čia paliksite? Kaip gali palikti, išduoti savo gyvulį, ištikimai tarnavusį keliolika metų? Sako, šunį reikia pakasti po obelimi... Iš karto buvo aišku, kur reikės išgremžti sušalusią žemę. Senas šuo po sena obelimi...
O vaikystėje Kalėdų eglutę puošdavom būtent tos obels obuoliukais, mamos specialiai parinktais, kiek mažesniais, be jokių nelygumų ar dėmelių... Tarp blizgančių žaisliukų ir auksinio lietučio, baltos vatos „sniegelio“ ryškiai raudonuodavo (ir kvepėdavo!) tie smagūs raudoniukai...
Reikėtų atgaivinti šią seną puošimo tradiciją, kol obelis dar dera, kol gyvas Tėvas, kuris tą medį ir pasodino viena ypatinga proga. Žiemą obelis miega, o sodo gyvybę liudija po medžiu sniege įspaustos mažos paukščio pėdutės. Naujųjų metų naktį pro šakas žybsi šventės fejerverkai. Jei šakos apledėjusios ar apšerkšnijusios, šventės ugnys nudažo obelį visomis vaivorykštės spalvomis. Kiek daug fejerverkų mano obelis jau matė, gyvenimas tarsi tikros miestietės...
Obelis žymi vietą, kur namai. Tik viena pasaulio obelis, bet ji galėtų būti ir vienintelė, kaip ta A. Samuolio nutapytoji.
Giedriaus Baranausko nuotr.
NAMAI: Obelis ne tik simbolizuoja gyvenimą, mirtį, bet yra ir mūsų brangiausios vietos – namų – simbolis.