Naujausios
VEŽĖJAI IR ARKLIŲ TRANSPORTAS ŠIAULIUOSE (XVI-XX amžiuje)
Jonas NEKRAŠIUS
Arklių transportas ir pašto vežikai senovėje
Daugelį šimtmečių Šiauliuose buvo paplitęs arklių transportas ir jų nepamainomi važnyčiotojai — vežikai. Rašytiniuose šaltiniuose bene pirmosios šiauliečių kelionės arkliais užfiksuotos prieš 1564 m. Tada Šiaulių miestelėnui Laurynui Jurgaičiui jo tarnas Petras Jurgevičius įsipareigojo grąžinti aklį, kurį prarado vykdamas į Rygą.
XVIII amžiaus pabaigoje Šiaulių ekonomijoje buvo pašto vežikų ir vežikų miestuose. Valdininkų kelionėms buvo naudojami pašto arkliai, kuriuos keisdavo nakties metu specialiai tam įrengtose pakelės stotyse. Šie pastatai turėjo būti tinkami paštininkams ir arkliams, vežimams, atskiras kambarys turėjo būti paliktas pravažiuojantiems. Pavyzdžiui Kurtuvėnuose, Beržėnuose buvo laikomi tvirti arkliai, tvarkingos karietos, bričkos, o žiemą — rogės; arkliai buvo laikomi pašto stotyse, o vasarą — ganyklose. Iš laikomų arklių 1/3 buvo skirti pašto reikmėms ir estafetininkui, 1/3 — kurjeriams, o likusieji — pravažiuojantiems. Visą laiką keletas arklių turėjo stovėti parengti kelionei: kad kurjeriai ir estafetininkai negaištų, pasiruošti duota ne daugiau kaip 10 minučių, o kitiems — ne daugiau kaip 15 min. Dvarininkė Žukauskienė išlaikė ir paštininkus: kiekvienai arklių porai ar trims arkliams po 1 žmogų. Visi jie buvo rengiami tamsiais lietpalčiais su raudonomis apykaklėmis, kepurėmis ar skrybėlėmis, gerais batais, taip pat turėjo varpelius.
Mokytojas ir keliautojas Frydrichas Šulcas (1762-1798) 1793 m. vykdamas iš Mintaujos į Gardiną aprašydamas savo kelionę po Šiaulių kraštą, be matytų vaizdų aprašo ir apie to meto vežikus Šiauliuose:
Šiauliuose pašto vežėjas, kuris mane vežė, buvo žydas. Nuo Šiaulių iki Radviliškio — trys mylios. Kelias nors ir visiškai netvarkytas, vis dėlto puikus, išskyrus kelias vietas. Šį kelią nuvažiavau per puskvertos valandos, nors mano arkliai ir vežėjas atrodė labai varganai. Jisai vežime sėdėjo patogiai įsitaisęs, ant galvos buvo užsidėjęs paprastą medvilninę naktinę kepuraitę, iš po jos draikėsi juodi susitaršę plaukai, kuriuos jis, nors valdė arklius, kada ne kada pasitaisydavo, pakedendavo plonais pirštais. Pats buvo apsivilkęs degutu ir kitokiais nešvarumais išdėmėtą trumpą skrandutę, dengiančią suplyšusias kelnes, bet ne visai paslepiančią geltoną nuogą krūtinę, ant kurios matėsi nešvarių marškinių skiautės. Batų arba kurpių neturėjo įsigijęs — nereikalingos išlaidos. Botagas buvo ne ilgesnis už pirštą. Aprištos aplink kaklą ilgos skarelės galu šluostėsi nosį. Nepaisant to, važnyčiojo labai mikliai, gretai ir atsargiai
XIX a. esant palyginti nedidelei užstatytai miesto teritorijai, vidaus transportas Šiaulių gatvėmis nebuvo intensyvus. 1831 m. Šiauliuose buvo 175 arkliai ir 100 vienkinkių vežimų, tačiau mažai kas iš miesto gyventojų vertėsi krovinių ir keleivių pervežimu. Augant gyventojų skaičiui, intensyvėjant ekonominiam miesto gyvenimui vežikų skaičius didėjo. Vežikai buvo skirstomi į meistrus ir darbininkus. 1858-1861 m. Šiauliuose buvo 12 meistrų ir 17 darbininkų. 1861 m. buvo 14 vežėjų. Tarp jų, buvo samdomų ir vežiko šeimos narių.
XIX a. šeštajame dešimtmetyje susisiekti Rygos-Tauragės plentu Šiaulių pašto stotyje buvo 63 arkliai, o Ukmergės-Šiaulių vieškeliu–76. Jie perveždavo krovinius, prekes iki Rygos ir iki sienos su Prūsija. Keleiviams susisiekti su kitais miestais, privačiai ar valdiškai korespondencijai gabenti veikė pašto stotis, turėjusi arklių. Turtingieji miesto gyventojai, valdžios pareigūnai važinėjo nuosavomis karietomis, ekipažais.
Iki Pirmojo pasaulinio karo mieste susisiekti buvo naudojami diližanai, traukiami arklių. Dengti skarda, su mažais langeliai buvo skirti keleiviams, o prekėms naudoti savotiški ilgi ratai — vadinamosios „balagulos“: iš viršaus aptraukti baltomos marškomis ar brezentu. Šia priemone pasinaudodavo ir neturtingi keleiviai. Po pirmojo pasaulinio karo Šiauliuose, kaip ir kituose miestuose, vyravo arklių transportas.
Tarpukario vežikai Šiauliuose
Automobilių taksi tarpukariu buvo prabanga, tad šiauliečiai važinėdavo arklių traukiamais vežimais. Tarpukariu Šiauliuose vežikai vežiojo žmones ir krovinius. Asmuo, norintis verstis vežiko amatu, privalėjo miesto valdyboje užregistruoti vežimą, gauti verslo pažymėjimą, t.y. leidimą vežioti keleivius ar krovinius, gautą numerį prisikabinti prie lanko ir sumokėti nustatytą verslo mokestį savivaldybės kasai. Leidimus išdavinėjo ir registravo pats burmistras arba jo pavestas asmuo. Vežikai turėjo laikytis privalomų savivaldybės įsakymų, nustatytų važiavimo taisyklių. Lengvojo transporto vežikai galėjo būtų ne jaunesni kaip 16 metų, gavę iš miesto valdybos leidimą. Vežikai turėjo būti švariai apsirengę, blaivūs, mandagūs, dėvėti valdybos nustatytos formos kepures. Valdybos nustatytą už vežiojimą kainą vežikas turėjo prie vežimo pakabinti aiškioje vietoje. Krovininio transporto vežikai privalėjo stovėti miesto valdybos nurodytose vietose, laikytis eilės, gauti darbą (užsakymą) be eilės galėjo tik tada, kai šį darbą apsiėmė atlikti pigiau negu pirma jo stovintis. Vežikai negalėjo daryti kliūčių dirbti kitam .
1927 m. Šiauliuose buvo užregistruota 53 vežikai keleiviams vežioti, 37 sunkiesiems kroviniams ir 80 vežikų, priklaususių pramonės ir prekybos įmonėms bei įstaigoms. Tuo metu mieste vyravo arklių transportas. Mieste buvo ir sunkiųjų krovinių vežikų.
Tarpukariu senasis Šiaulių paštas, esantis Tilžės gatvėje turėjo krovininį arklių transportą. Buvusio Šiaulių pašto viršininko sūnus architektas Anatolijus Rasteika prisimena:
Senojo pašto Tilžės gatvėje kiemo ūkiniuose pastatuose buvo laikomi trys pašto arkliai: du didžiuliai drigantai vežiodavo paštą į geležinkelio stotį ir atgal, trečias — mažas arkliukas pakinkytas į lengvesnę bričkelę surinkdavo laiškus iš pašto dėžučių. Ne kartą mums vaikams būdavo leidžiama pasivažinėti su paštininkais po miestą. Deja priimant dėmesin, kad miesto gatvės buvo grįstos stambokais akmenimis, o vežimų ratai apkaustyti geležiniais ratlankiais — iki skausmo kratydavo. Didžiausia laimė todėl buvo su šiuo arkliuku sekmadienais išvykti už miesto, kur keliai nebuvo grįsti ir nors jie dulkėjo, bet nekratė.
Tarpukariu Šiauliuose vežikai dažniausiai buriuodavosi prie geležinkelio stoties, Turgaus aikštėje, Aušros alėjoje, Dariaus ir Girėno (dab. Vasario 16-osios) gatvėje prie Piliečių klubo ir spaudos kiosko, Vilniaus ir Tilžės gatvių kape, Dvaro gatvėje prie Pašto rūmų ir kt.
Tarpukariu Šiaulių gatvės buvo grįstos akmenimis. Akmenimis grįsta gatve nelengva buvo arkliams pakinkytiems į ilgus krovininius vežimus. Važiavimas arklių transportu grindiniu buvo nelengvas išbandymas ir keleiviui. Savo vaikystės prisiminimuose šiaulietis fotografas Stasys Ivanauskas apie tokį pasivažinėjimą tarpukariu akmenimis grįsta Vilniaus gatve, rašė:
Akmenimis grįsta (Vilniaus — J.N.) gatve įkalnėn buvo sunku traukti ratukus Tempiu grindiniu ratukus. Pro šalį darda ilgas arklio traukiamas vežimas. Vežėjo prašau, kad pavežtų. Sutinka. Botagu užkerta savo bėriui — vežimas per grindinio akmenis šokinėte šokinėja. Nebeiškenčiu — šoku iš vežimo. Vežėjas juokiasi — iki skausmo man pakratė sėdynę.
Palengva arklių transportą mieste ėmė išstumti automobiliai. 1939 m. Šiauliuose buvo įregistruoti 153 lengvieji automobiliai; iš jų 136 asmeniniams reikalams, 9 verslo ir 8 tarnybiniai. Tačiau ir toliau keleivius mieste daugiausia vežiojo arkliais vežikai.
Pokariu vežikai dar kurį laiką konkuravo su taksistais, kol galu gale turėjo pripažinti automobilio viršenybę. Tačiau krovinių transportui arklių transportas dar buvo naudojamas net iki 1980 metų Ir pokariu galima buvo sutikti vežikų, kurie veždavo krovinius, keleivius iš stoties ir kt.
Naujos vežikų uniformos ir vežimo įkainiai
Šiaulių burmistras 1939 m. pabaigoje nustatė vežikams uniformas: žiemos metu — juodos, vasaros — pilkos spalvos (1940 metais miesto burmistras nustatė, kad vežikai žiemą privalės vilkėti juodos spalvos uniforminius drabužius, o vasarą — pilkos).
Kiekvienas vežikas prie kepurės turėjo prisisiūti vežimo registracijos numerius. Naujas uniformas vežikai privalėjo įsigyti iki 1940 metų balandžio 1 dienos. Be privalomos uniformos vežikams nebuvo išduodami leidimai verstis savo amatu ir jie negalėjo vežti šiauliečių (Šiaulių istorija p. 154).
Buvo nustatyti vežimo įkainiai. Už 15 minučių važiavimą mieste reikėjo mokėti 1 litą, už pirmąją valandą — 3 litus, už kiekvieną kitą valandą po — 2 litus. Iš miesto centro į stotį reikėjo mokėti 1 litą, o iš stoties į miesto centrą — nuo 1,50 iki 2 litų. Važiuojant iš stoties į miesto priemiesčius reikėjo pakloti pustrečio lito, o važiuoti į Verdulius, Pabalius, Zoknius, Žaliūkius, Guberniją kainavo 3 litus. Tokiu brangiu transportu galėjo naudotis tik turtingi miestiečiai.
Naktį — nuo 24 valandos iki 6 valandos ryto — tarifas buvo dvigubinamas. Tarifai galiojo važiuojant dviem suaugusiems ir dviem vaikams. Jei važiuodavo trys suaugusieji, tarifas didėdavo 25 procentus.
Vežikai keleiviams vežioti už 15 minučių vežiojimą iš keleivių imdavo po 1 lt. Tokiu brangiu transportu galėjo naudotis tik turtingieji miesto gyventojai.
Tačiau ir vežikams verslo patento mokestis buvo didelis. Antai,sunkiųjų krovinių vežikai už patentą savivaldybės kasai mokėjo 100 lt. kasmet, neatsižvelgiant į arklių išlaikymo ir kitas išlaidas. Miesto taryba, 1930 m. lapkričio 19 d. posėdyje apsvarsčiusi šį klausimą, nutarė kreiptis į savivaldybių departamentą, prašydama jį sumažinti iki 50% ir kad visas vežikų mokestis būtų skiriamas savivaldybei.
Senieji Šiaulių vežikai
Mano fotografijos rinkiniuose yra įdomi vilniečio žurnalisto ir fotografo Vinco Uždavinio (1902-1983) nuotrauka, kurioje nežinomas tarpukario Šiaulių vežikas. Fotografijos kitoje pusėje yra įrašas: „Šiaulių vežikas 1930-33metai“. Šią nuotrauką padovanojusi fotografo V. Uždavinio dukra Saulė Sudikienė laiške rašo: “Kadangi domitės fotografija, tai gal sudomins lietuvio šiauliečio tipas, kai dar po Šiaulius vežikai-profesionalai vežiodavo miestiečius. Pavardė neužrašyta, bet gal kas atpažins...?“ Įdomu būtų sužinoti šio vežiko pavardę. Gal laikraščio skaitytojai atpažins šį žmogų nuotraukoje ir parašys apie jį į redakciją.
Mano senelis Bronislovas Šivickis (1872-1957) Šiauliuose gyveno vienaaukščiame mediniame name, Vytauto gatvėje Nr. 152. Turėjo nedidelę kalvę ir arklidę, kurioje laikė arklį, vežimą ir bričkelę. Sūnus Vincas, kol gyveno pas tėvą, dirbo kalviu, kaustydavo arklius. Senelis tarpukariu ir pokaryje buvo vežikas. Bemaž kiekvieną dieną jis vykdavo į Šiaulių turgų ir vežiodavo žmones arba prekes po miestą ir apylinkes. Jis buvo kresnas, tvirtas žmogus, augino ūsus, turėjo didelę šeimyną. Buvo linksmas, energingas ir mėgstantis bendrauti su keleiviais. Mokėjo penkias kalbas: latvių, žydų, čigonų, rusų ir vokiečių kalbas. Jis sakydavo, kad vežikas turi mokėti susišnekėti su keleiviais.
Pokaryje senelis taip pat laikė arklį. Ankstį rytą pasikinkęs bėrį, namiškiams sakydavo: važiuoju „Ant rinkos“ (į turgų–J.N.). Turguje jis laukdavo užsakymų, vežiodavo klientams įvairius krovinius, prekes. Pasibaigus turgui, senelis su kitais vežikais susėdę prie pusbankiuko, išlenkdavo po stikliuką ir aptardavo dienos įvykius, o atėjus vakarui, išskirstydavo. Sėdęs į ratus, senelis sukomanduodavo savo bėriui:–Arkliuk, vežk namo! Žirgas pastatęs ausis laukdavo šeimininko komandos ir ją gavęs, tuoj pajudėdavo iš vietos. Jis iš lėto, įprastu maršrutu, saugiai partempdavo ratuose snaudžiantį senelį į namus Vytauto gatvėje. Sustojęs prie vartų, arklys garsiai sužvengdavo. Namiškiai žinodavo: Šivickis jau sugrįžo. Išėję į kiemą, atkeldavo vartus ir įleisdavo arklį ir jo šeimininką.
Pokariu turguje prie baldų kiosko stovėdavo ir laukdavo užsakymų įdomus vežikas, kurį šiauliečiai vadino „Žmogus-arklys“. Jis turėjo pasidaręs specialių vežimą su guminiais ratais, kurį pats tempdavo per pečius persijuosęs plačią juostą. Taip jis pats įsikinkęs į ratus bet kokiu metų laiku ir oru išvežiodavo iš baldų parduotuvės pirkėjams į namus jų nupirktas prekes. Įsikinkęs į tokius ratus jis dažnai važiuodavo su kroviniais per viaduką net į Dainų ir Lieporių mikrorajonus.
Kai šis žmogus sulinkęs nuo svorio ir įsirėžęs tempdavo vežimą su baldais, neretai tėvai rodydami į jį, sakydavo savo vaikams: „Žiūrėk, vaikeli, jeigu nesimokysi ir tu turėsi taip sunkiai dirbti, kaip šis žmogus-arklys“. Tačiau šiam savotiškam vežikui šis darbas patiko, jis gaudavo daug užsakymų, buvo populiarus tarp šiauliečių, kadangi patikimai ir laiku pristatydavo krovinius į bet kurią miesto vietą ir žmonės jo darbu buvo patenkinti.