Naujausios
Kaip lietuvis virto latviu
Eliną Karklą su vyru Peteriu Karkliu ir 16-mečiu sūnumi Haroldu išvykoje senelio ir prosenelių takais lydėjo archeologas, docentas dr. Ernestas Vasiliauskas bei šio teksto autorė.
Pirmoji stotelė – Daunoravos dvaras, ant kurio buvusio ponų namo užsandarintų langų 2021 metais Žiemgalos kultūros draugijos Joniškio skyrius įrengė tentų–istorinių nuotraukų ekspoziciją, skirtą unikaliai Daunoravos latvių bendruomenei – „dundurniekams“ atminti. Elinos šeimai tai nauja nepažįstama vieta, nors kadaise minėta senelio. Šeima sustoja nusifotografuoti prie buvusio dvaro pieninės pastato. Vėliau jos atsivežtame albume aptinkame lygiai toje pačioje vietoje darytą fotografiją, kurioje įsiamžino Karlis Duncis, jos senelio įtėvis. Kodėl įtėvis? Istorija sudėtinga ir liūdna.
Sukame link Daunoraičių kaimo kapinių, kuriose surandame būtent Karlio ir jo žmonos Anos Duncių kapą. Kazys Duncis, Elinos senelis, gimė 1914 metais per Pirmąjį pasaulinį karą Skaistgirio parapijos Dvelaičių kaime netoli Latvijos pasienio – maždaug pusiaukelėje tarp Joniškio ir Žagarės, lietuvių samdinių Julės ir Vinco Kvedarų šeimoje. Tad tikroji Kazio pavardė buvo Kvedaras. Jis krikštytas Skaistgirio Šv. Jurgio bažnyčioje, į kurią tą dieną kelias mus taip pat nuvedė pro Pročiūnų II kaimo laikus, kur kadaise stovėjo Anos ir Karlio Duncių sodyba, trumpam užsukus ir į senove dvelkiančius Dvelaičius – Kazio gimtinę.
Taigi, grįžtame į 1914 metus. Kaizerinės kariuomenės stumiama motina Julė Kvedarienė su žindomu kūdikiu ant rankų, padedama sesers, taip pat samdinės, Onos, pasitraukė į Rygą, kur išsikėlė jos darbdavys Duncis. Dėl ligų ir bado Julė netrukus mirė, palikdama mažylį Onai, kuri rūpestingai priglaudė sesers sūnų. Paskui jis augo pas mamos motiną, kur ir pradėjo lankyti lietuvišką pradžios mokyklą. 1922 metais Duncis vedė ilgametę samdinę Oną ir įsisūnijo Kazį, suteikdamas jam savo – Duncio pavardę. Būsimasis vertėjas tęsė mokslus jau latviškoje mokykloje. Po to – Joniškio latvių vidurinėje mokykloje. Pasak dundurniekų bendruomenės istorijos tyrėjo dr. E. Vasiliausko, Joniškio latvių vidurinės mokyklos archyve (saugomas Vilniuje) yra duomenų, kad K. Duncis joje 1926–1930 metais baigė 4 skyrius. Jam gerai sekėsi istorija ir visuomenės mokslai, geografija, tikyba, kūno kultūra, muzika ir dainavimas (įvertinta 5 balais), prasčiau – dailyraštis, gamtos mokslai ir higiena, algebra, aritmetika ir lietuvių kalba (3 balai), likusios disciplinos (tarp jų ir latvių, vokiečių kalbos) įvertintos 4 balais.
Vėliau, mokydamasis Jelgavos klasikinėje gimnazijoje, K. Duncis pradėjo rašyti eilėraščius, kuriuos spausdino Jelgavos laikraštis „Zemgales Balss“ („Žiemgalos balsas“). Tuo metu, ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, pradėjo versti lietuvių literatūros kūrinius į latvių kalbą.
Susižavėjo Petro Cvirkos romanu
Kaip 2005 metais „Nemuno“ žurnale rašė poetė, vertėja, eseistė Marija Macijauskienė (jos eilėraščių K. Duncis išvertė 1982 metais), 1932 metais Kazys Duncis, atvykęs į Joniškį knygyne nusipirko Petro Cvirkos knygą „Saulėlydis Nykos valsčiuje“. Knyga jam taip patiko, kad panoro latvių skaitytojus supažindinti su šio rašytojo kūryba. Jis išvertė apsakymą „Superfosfatas“, kurį paskelbė aukščiau minėtame laikraštyje.
Pasirodžius P. Cvirkos romanui „Frank Kruk“, K. Duncis taip pat ėmėsi jį versti, nors neturėjo nei pastovaus pragyvenimo šaltinio, nei užsakymo. Jo neatbaidė ir faktas, kad apie knygą spauda skelbė labai prieštaringas nuomones. 1936 metais po kelių mėnesių įtempto darbo K. Duncis vaikščioti iš leidyklos į leidyklą, nutrynė ne vieną slenkstį, bet niekas nesusidomėjo. Tik pirmaisiais tarybiniais metais valstybinė Latvijos leidykla išverstą P. Cvirkos romaną priėmė su džiaugsmu. Tačiau tada jau pats P. Cvirka pribloškė vertėją savo pasiryžimu perredaguoti, trumpinti, keisti romaną. Redagavo jį negailėdamas, išbraukdamas ne tik atskiras frazes, bet ir ištisus puslapius bei skyrius. Kūrinys latvių kalba išėjo tik 1941 metais.
Per tą laiką ir vėliau periodikoje bei per Latvijos radiją skambėjo K. Duncio versti lietuvių autorių apsakymai, eilėraščiai, apysakos.
Penki neišleisti romanai
Stalčiuose ilgus metus užsigulėjo ir paties Kazio Duncio kūryba. Net penki jo parašyti romanai taip ir neišvydo pasaulio. Anūkė Elina Karkla rodė visą dėžę į segtuvus sudėtų romano „Veidrodžių galerija“, kurį šeima ruošiasi išleisti šį rudenį, kompiuteriu iš rankraščių atspausdintų puslapių. Elina atsimena matydavusi senelį rašantį, skaitantį, namuose būdavo daug knygų, žurnalų. Kartais už anūkę net parašydavo rašinėlius. Su juo kartu eidavo pasivaikščioti po gamtą, grybauti, uogauti. Vaikščiodamas giliai kvėpuodavo ir rankas laikydavo susidėjęs už nugaros. Elina sako: Senelis buvo inteligentiškas, skyrė dėmesio išvaizdai: mėgo nešioti skrybėlę, kasdien veidą tepdavosi kremu. Su technika nedraugavo – nevairavo nei motociklo, nei automobilio. Buvo susitvardantis, niekas jo neišvesdavo iš kantrybės. Nors su kaimyne pedagoge pasiginčydavo, diskutuodamas įvairiais politiniais klausimais.
Po karo sovietiniais metais K. Duncis tarsi turėjo gerai gyventi, nes su valdžia nekonfliktavo, tačiau nepaisant to 1949 metais jis buvo ištremtas į Sibirą, iš kurio grįžęs ne kartą kalbėdavo ir savo kūryboje pranašiškai rašydavo apie laisvą latvių tautą.
Sibire vos nepalaidojo gyvo
„Su antrąja žmona Zenta Burka (1924–2001), mano močiute, jis susipažino jau Sibire. Į Latviją abu grįžo tik 1970-aisiais. Rašė prašymus, bet niekur neleido apsigyventi, tik Valmieroje. Tad ten ir apsistojo. Zenta iki tremties buvo matematikos mokytoja, senelis rašytojas, vertėjas, tačiau grįžę į gimtą šalį jie darbų pagal išsilavinimą nebegavo. Senelis dirbo kūriku“, – pasakoja E. Karkla.
Beje, K. Duncis turėjo ne tik literatūrinį talentą. Sibire jis grojo smuiku ir mokė to norinčius vaikus.
Sibire Kazys Duncis smarkiai susirgo plaučių uždegimu. Patekus į ligoninę buvo jau taip blogai, kad daktarai rimtai neapžiūrėję nusprendė, jog jis miręs ir liepė gabenti į morgą. Ten dirbęs žmogus pamatė, kad jis gyvas ir grąžino gydyti. Bet ligos pasekmės liko, ilgus metus K. Duncis vis stipriai kosėdavo.
Sudėtingas Duncių šeimos likimas sulig Kaziu nesibaigė. Jo ir Zentos dukra pedagogiką studijavo Rusijoje, buvo ištekėjusi už ruso, susilaukė Elinos, bet vėliau išsiskyrė. Tad vaikas daug laiko praleido su seneliais.
„1–7 klasėse mokiausi Rusijoje, tačiau Latvijai atgavus nepriklausomybę pareiškiau norą grįžti pas senelius, kur gimiau, kur prabėgo vaikystė, – pasakoja Elina Karkla, dabar su šeima gyvenanti Rygoje, dirbanti projektų vadove. – Pasivaikščioti senelio pramintais takais ir tiek daug naujo sužinoti – man didelė dovana.“
––––
Lietuvių literatūros vertėjas Kazys Duncis
Kristina VAISVALAVIČIENĖ, hum. m. dr, VDU Humanitarinių mokslų fakulteto Letonikos centro vyriausioji koordinatorė
„Gimtine, tu laimės slėnis, skausmų ramintoja – gimti tėvų namai“, – taip latvių kalba sukurtame eilėraštyje „Giesmė gimtinei – Lietuvai“ apie savo tėviškę 1940 metais rašė Joniškio krašte gimęs ir visą gyvenimą kaimyninėje Latvijoje lietuvių literatūros ir mažo žmogaus gynėjo vėliavą aistringai nešęs žurnalistas, vertėjas, literatas Kazys Duncis (1914–1999). Jo dėka latviams buvo pristatyta tokių lietuvių rašytojų kaip Petro Cvirkos, Antano Venclovos, Vytauto Montvilos, Kazio Borutos, Stasio Kapnio, Kazio Inčiūros, Juliaus Janonio, Juozo Grušo, Liudo Dovydėno, Vinco Krėvės, Vytauto Alanto, Juozo Paukštelio, Juozo Baltušio, Stepo Zobarsko, Nelės Mazalaitės, Antano Vaičiulaičio, Salomėjos Neries ir kitų XX amžiaus 4–5 dešimtmečių lietuvių rašytojų kūryba. Vertimai, bendradarbiavimas su Latvijos spauda, mokėjimas bendrauti ir pokštauti K. Duncį suartino su žinomais to meto lietuvių ir latvių rašytojais P. Cvirka, Eriku Adamsonu, Mirdza Kempe ir kitais.
Vertėjas, gimęs 1914 metų lapkričio 12 dieną visai greta Latvijos pasienio esančiame Skaistgirio parapijos Dvelaičių kaime samdinių Julės (merg. Patrebaitė) ir Vinco Kvedaro šeimoje. Šiose apylinkėse abipus sienos sutinkamą latvišką Duncių pavardę Kazys įgijo būdamas jau paauglys, kai našlaičiu likusį dvylikametį įsisūnijo į Rygą persikėlusi ir už ilgamečio savo darbdavio Karlio Duncio ištekėjusi berniuko mamos sesuo Ona. Nors vėliau savo eilėraščiuose K. Duncis aukštino laimingas vaikystės dienas, tačiau jos nebuvo lengvos, blaškantis tarp Lietuvoje ir Latvijoje gyvenančių giminaičių, lankant ir vienos, ir kitos šalies mokyklas.
Su lietuvių ir latvių literatūra K. Duncis susipažino lankydamas Joniškio latvių mokyklą, o kurti eilėraščius ir versti iš lietuvių kalbos jis pradėjo dar besimokydamas Klasikinėje Jelgavos gimnazijoje. Pateikdamas spaudai vertimus, K. Duncis jautė pareigą ir plačiau pristatyti kūrinio autorius, kad latvių skaitytojai sužinotų daugiau apie lietuvių kultūrą, pajaustų naujausios literatūros pulsą.
Savo straipsniuose jis teigė, kad lietuviai yra lyriška tauta, tačiau sumani ir nesusitaikstanti su jai primesta tvarka ir priespauda. Neatsitiktinai į vertėjo darbų kraitę dažniausiai gulė tuomet vadinamų „pažangiaisiais“, socialinę kritiką ir tikėjimą šviesiu rytojumi pabrėžusių lietuvių rašytojų kūriniai.
Aistringą jaunuolio prigimtį ir veržlumą liudija ir tai, jog 1935–1936 metais, vos užvėręs gimnazijos duris, K. Duncis buvo sumanęs išleisti lietuvių prozos antologiją, tačiau dėl knygai pasirinktų autorių ir Latvijoje pasikeitusio politinio režimo idėjos nepavyko įgyvendinti. Daugelį K. Duncio išverstų kūrinių publikavo latvių periodiniai leidiniai, leisti pirmosios ir antrosios sovietinės okupacijos pradžioje, kai kurie vertimai nuskambėjo per Rygos radiofoną, kuriame dirbo broliams lietuviams neabejinga poetė M. Kempė.
Atskiromis knygomis išleisti tik dviejų romanų vertimai – L. Dovydėno „Broliai Domeikos“ (1937) ir P. Cvirkos „Frank Kruk“ (1941). Apžvalginiame straipsnyje apie to meto naujausią lietuvių literatūrą, išspausdintame okupacijos sąlygomis įsteigtame latvių literatūriniame žurnale „Karogs“ (1940, nr. 2), K. Duncis paaiškino, jog apžvalgoje sąmoningai daugiau dėmesio skyręs ne praeičiai, bet ateičiai – su plutokratine valdžia ir jos režimu konfrontuojantiems „jauniesiems revoliucionieriams“, ne tautiniam romantizmui, o socialinio teisingumo idėją puoselėjantiems autoriams.
Vokiečių okupacijos metais K. Duncio vertimai pasirodė Latgaloje leidžiamuose laikraščiuose „Daugavas Vēstnesis“, „Rēzeknes Ziņas“, tačiau kai kurie lietuvių literatūros reprezentacijai tuomet pasirinkti autoriai – S. Zobarskas, V. Alantas, V. Krėvė, pokario laikotarpiu galėjo prišaukti „raganų medžioklę“ pradėjusios sovietinės nomenklatūros nemalonę, 1946 metais pasibaigusią tremtimi „už dalyvavimą antisovietinėje teroristinėje grupėje“.
Nuo bausmės neišgelbėjo nei tuometinio Lietuvos SSR Aukščiausios tarybos pirmininko Justo Paleckio laiškai tokias pačias aukštas pareigas Sovietų Latvijoje užėmusiam rašytojui Viliui Laciui, nei paties kaltinamojo atsidavęs darbas iškart po karo atkurtame laikraštyje „Padomju Jaunatne“ („Sovietinis jaunimas“).
Po apie dešimtmetį trukusios tremties K. Duncio kūrybinė energija prigeso, vertėjo plunksna kedeno jakutų ir čiukčių pasakas, tik devintajame dešimtmetyje viename kitame laikraštyje pasirodė pavienės jo paties sukurtos novelės. Kalbama, jog K. Duncis rašęs ir prisiminimus apie gimtąsias vietas, tačiau tyrėjams iki šiol nepavyko jų rasti.
XX amžiaus devintajame dešimtmetyje dalį savo sukauptos lituanistinės bibliotekos K. Duncis dovanojo Lietuvių literatūros muziejui, keletas lietuvių rašytojams skirtų laiškų saugoma Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos archyvuose.
Kazys DUNCIS
GIESMĖ GIMTINEI – LIETUVAI
Gimtine, Tu mano vaikystės džiaugsmas ir laimė,
Ar galima Tave pamiršti?
Ar galima pamiršt Tavo kviečių laukus?
Ar galima pamiršt tankius miškus, šilus?
Gimtine, Tu – laimės slėnis.
Kur kas vakarą, kai auksu nutvieskia saulėlydis laukus,
Sugrįžta darbininkai iš laukų namolio
Dainuodami liūdnas, lietuvių sielai artimas dainas.
Ar galima pamiršt saulėlydžius ir tas liūdnas dainas?
Gimtine, te neužmiršta Tavo vardo mano lūpos!
Man šventas Tavo vardas! Ir Tavo praeitis šventa
Ir didžiavyriai, į saulę vedantys Tave...
Gimtine, Tu – laimės slėnis, -
Skausmų malšintoja – jaukūs tėvų namai.
(Iš latvių kalbos vertė Dzintra Elga Irbytė)
