Naujausios
Gamtos virsmas iš šviesos į tamsą, iš matomo į jaučiamą
Kasdien plėšomi kalendoriaus lapeliai mus atveda prie Visų Šventųjų dienos. Vėlyvo rudens tamsa liudija įvairiais laikotarpiais gyvenusius krikščioniškame pasaulyje kankinius, labdarius, nuolankiuosius ir atkakliuosius. Jų gyvenimai virto kovos su ydomis bei apsileidimais pavyzdžiu. Jų nuveikti darbai gyvuosius moko eiti dorybių keliu ir šiandien. Jie paskelbti Šventaisiais. Apie jų gyvenimus mes skaitome knygose. Stebime jų atvaizdus meno kūriniuose. Meldžiamės. Apmąstome. O gal visai nekreipiame dėmesio, nes nežinome ar užmiršome.
Nuo seno mūsų tėvai ir seneliai lapkričio 1-ąją eidavo į savo parapijos bažnyčią. Tam ruošdavosi iš anksto, nes reikėjo pasirūpinti išmaldomis elgetoms, kurie carinės okupacijos laikotarpiu buvo vadinami ubagais (prie Dievo). Visų bažnyčių šventoriai buvo nuklupę bėdžiais, bedaliais, luošiais ir apsimetėliais. Tačiau kiekvienas parapijietis jautė pareigą atnešti išmaldą prašantiems, kurie melstų Visų Šventųjų malonės tikintiems, kad prašytų užtarimo šeimynoms ir sveikatos gyviesiems, kad melstųsi už mirusių artimųjų dūšeles.
Mama pasakojo, jog senelis prieš Visus Šventus papjaudavo seniausią aviną, sukapodavo jį maždaug vienodais gabalais ir nešdavo ubagams, klūpantiems ant šventoriaus. Stengdavosi duoti kiekvienam. Babytė eidavo iš paskos ir prie skerdienos pridėdavo iškeptą ragaišėlį. Irgi kiekvienam. Apdovanotieji žadėdavo melstis už geradarių mirusiuosius bei jų vėles. O po dalybų visa šeima traukdavo į Šv. Mišias. Šeimos galva su sūnumis lipdavo ant viškų giedoti, o mama su dukromis sėsdavo į lankas melstis. Ir taip iki vėlumos. Kol dangų uždengdavo tamsa.
Bet kam tos dovanos? Kam tos išmaldos?
O tam, kad išmalda, kaip ir malda ar pasninkas priskiriami geriems darbams. Už kuriuos bus atlyginta... Kaip skelbia Šventas Raštas – tai pavyzdingo krikščionio pareiga.
DUODAMAS GAUNI DAUGIAU – kiekvieno aktyvaus piliečio vidinis balsas tarnystei, bendrystei, savanorystei šiandieninėje visuomenėje. Keičiasi santvarkos, bendruomenės , jų santykiai. Bet tarpusavio bendravimo normos išlieka tos pačios.
Visi tie prisiminimai apie lapkričio pirmąją – Visų Šventųjų dieną. O lapkričio antroji – diena, kai prasideda Vėlinės, artimųjų kapų lankymas. Ir taip aštuonias paras.
Ir dar iš mamos paskojimų – po Visų Šventųjų vakarinių Šv. Mišių šeima eidavo pas gimines pailsėti, nes iki namų toli. O ryte po pusryčiu visi traukdavo į kapines sutvarkyti artimųjų kapelių – papuošti žaliomis eglių šakelėmis, baltomis krūmokšnių uogomis ir oranžiniais dumplainių žibintuvėliais. Prie kryžiaus pristatydavo babytės nulietų Grabnyčių žvakių. Taip pasiruošę laukdavo sutemų. O tamsai apgaubus kapus, sužibdavo uždegtos žvakės. Kapinėse tarsi prasiverdavo vėlyvo rudens paslaptys. Žvakių liepsnelės tamsoje įžiebdavo šviesą. Matomas kapų puošnumas suartindavo su kažkada buvusiais kartu. Visus tiek suaugusius, tiek mažus apgaubdavo ypatingi jausmai – vidinis pakylėjimas.
Šiandieninis supratimas apie vėlyvo rudens šventes pakitęs. Tačiau kapų tvarkymas yra įaugęs kaip prievolė dažnam piliečiui. Džiugu, jog organizuojamas tiek individualus, tiek kolektyvinis kapinių tvarkymas. Tačiau liūdna, kad kartais persistengiama ir pažeidžiamos senosios ar naujai besiformuojančios moralės normos. Kartais galvoju, o kiek tos krikščioniškos Europos kultūros yra išlikę “aktyvių” provincijos valdininkų supratimuose bei darbuose.
Tie, kurių prisiminimais dalinausi, gyveno Lygumų miestelio apylinkėse. Jų nebėra. Likę tie patys kapai, kuriuos lankė jie. O dabar lanko jų palikuonys. Kiekvieną kartą vaikštant Lygumų kapinių alėjomis apninka didingi jausmai – palaidoti garbingą gyvenimą nugyvenę to krašto žmonės. Vieni turtingi ir įtakingi, kiti vargšai bet nagingi, vieni drąsūs ir patriotiški, kiti šviesūs bei bendruomeniški.
Didingas Karžygių memorialas, nors jau prašosi restauracijos. Išskirtinis Kirnos mauzoliejus, kuriame meistras iš Šeduvos sudėjo gausią simbolių puokštę nuo krikščionybės ištakų iki tautinio pabudimo elementų. Ypatinga kunigo Jurgio Rupkos antkapinė plokštė, kurios kokybiškas liejinys atlaikė neprietelio barbariškus smūgius. Stulpinų-Inčiūrų kapavietę puošiantis aptakių formų juodo akmens kryžius – XX amžiaus moderno stiliaus nepriekaištingas kūrinys. Nepakartojama XIX amžiaus koplyčia. Jei atsivertų, būtų atradimas piligrimams Šv. Jokūbo kelyje. Šventumu spinduliuoja ir angelai, kurie liudija prieškariu kūrusius nagingus skulptoriaus Zikaro mokinius. O senųjų metalinių kryžių gausa turi savo istoriją. Rimtimi dvelkianti ir šiandieninė skulptoriaus Viliaus Biskio skulptūra ant šeimos kapavietės. Žodžiu – muziejus po atviru dangumi. Bet kaštonų apsuptyje ne tik didesnės-mažesnės vertės meno kūriniai. Tai ir ištisa kraštotyrinė erdvė gamtos prieglobstyje – Paskutinės kelionės alėja, Kunigų alėja, Karžygių alėja; knygnešio, girininko ir kitų to krašto gyventojų paskutinio poilsio vieta.
Dažnai sustoju prie bajorų Lukomskių kryžių. Įpatinga buvo šeima. Net prakutę vietos ūkininkai stengėsi bent vieną iš savo vaikų atiduoti tarnauti pas Lukomskius –dėl įgudimo, dėl išmintingo ūkinių veiklų planavimo. Jaunuoliai buvo mokomi tvarkingo ūkininkavimo, sezoninių darbų sekos, darbų fiksavimo namų knygose, ekonominio raštingumo ir šeimos galvos-vyro pareigų. Merginos buvo mokomos buities darbų, susiruošti jaunamartės kraitį, tvarkyti maisto atsargas, diegė stalo kultūrą ir švenčių rengimą. Mokė būti rūpestinga mama. Bajorai Lukomskiai savo pavyzdžiu skatino siekti mokslo, švietė aplinkinius kaimo gyventojus ir ugdė patriotiškumo principais jaunuomenę. Tai to laikotarpio šviesuoliai Lygumų parapijoje.
ŠIANDIENINIS NUSTEBIMAS – prie bajorų Lukomskių kryžių įkaltas pagaliukas su raudona atžyma. Tokių pagaliukų ir daugiau sukalta kapinėse. Ant vartų iškaba teigianti, kad pažymėta kapavietė bus užlaidota, jei neatsiras besirūpinančių.
Lietuvoje yra daug kapinių, kuriose stovi antkapiai kaip istorinė atmintis apie mirusius gyviesiems. Tai ir Rasų kapinės Vilniuje, Senosios kapinės Šiauliuose. Daug kitų. Visur skiriamas dėmesys garbingiems mūsų krašto gyventojams, mirusiems, bet palikusiems šviesius prisiminimus – savo darbais ir visuomeninėmis veiklomis diegusius pilietiškumo, šeimyniškumo, kultūros ir švietimo įgūdžius.Tik nežinantys to krašto skaudulių, tik nejautrūs ir paviršutiniški, bet “aktyvūs” provincijos pareigūnai duoda nuorodas, pažeidiančias ne tik krikščionišką, bet ir pilietinę moralę.
